Senienos ir naujienos (6)
Kotryna Zylė. Mylimi kaulai. Romanas. V.: Aukso žuvys, 2024. 191 p.
Knyga, kurioje tikrai esama literatūros – siužeto ir detalių išmonė, dabartybės ir archaikos sampyna, nebanali kalba. Įdomu, kad pagonybė derinama su krikščionybe: šventasis Lukas padaugina kuklų užkandį, trupinių prirenkama pilna dėžutė, ir tai negali nepriminti stebuklo iš Evangelijos. „O dievai!“ – sako ne vienas veikėjas, ir tie dievai iš dalies matomi – sunkaus gimdymo metu sušmėžuoja Giltinės figūra, liftu, kuriame pabarstyta apynių, atvažiuoja deivė Laima.
Hannah Arendt. Eichmannas Jeruzalėje: ataskaita apie blogio banalumą. Iš anglų k. vertė Vilius Bartninkas, įvadinį straipsnį parašė Simas Čelutka. V.: Aidai, 2015. 408 p.
Hannah Arendt, kuriai šiaip jau nebuvo būdingas nei nacionalizmas, nei sionizmas, sakydavo: „Jeigu tave puola kaip žydą, tai turi atsakyti kaip žydas.“ Manau, tas pats galioja visoms kitoms pažeidžiamoms grupėms, pvz., LGBT. Arendt nagrinėja vieno svarbiausių nacių nusikaltėlių Adolfo Eichmanno asmenybę, konstatuodama sveiką protą, normatyvumą ir piktavališkumą. Taip pat ji pabrėžia, kad ne Žmogus, o žmonės gyvena šiame pasaulyje.
Søren Kierkegaard. Baimė ir drebėjimas. Iš danų k. vertė Jolita ex-Adomėnienė, įvadą ir paaiškinimus parašė, bibliografiją ir rodykles sudarė Viktoras Bachmetjevas. V.: Hubris, 2024. 211 p.
Dar vaikystėje esu svarsčiusi, kaip jautėsi Abraomas, susiruošęs paaukoti Dievui savo brangiausią sūnų. Manau, tai universalus vaizdinys – visi esame apie tai pamąstę. Kierkegaard’as rašo ir poetiškai, ir su egzistencialisto gelme. „Nes tas, kuris mylėjo save, tapo didis savimi, o tas, kuris mylėjo kitus žmones, tapo didis savo atsidavimu, tačiau tas, kuris mylėjo Dievą, tapo visų didžiausias“ (p. 48). Skaitydama liūdėjau, nes mano tikėjimas pagal visus kriterijus visgi mažesnis už garstyčios grūdelį. Ir pavydėjau jo vienuolėms.
Frances Hardinge. Gegutės daina. Romanas. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. V.: Nieko rimto, 2021. 408 p.
Knyga 2015 m. buvo nominuota Carnegie medaliui. Iš visų skaitytų knygų paaugliams ji išsiskiria siaubo stilistika – nors nevyksta nieko labai šiurpaus, veiksmas konstruojamas per baimę keliančius paranormalius įvykius. Nors gal tinkamesnis terminas būtų „magiškasis realizmas vaikams“. Tai labiausiai ir patraukia – fantazija, kad realybėje gali veikti piktavališka demonų išmonė.
David Walliams. Močiutė plėšikė. Iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė. V.: Tyto alba, 2015. 238 p.
Autorius – įžymus komikas: tai padeda jam surasti juokingų knygų vaikams konstravimo principą. Lietuviškosios Mariaus Marcinkevičiaus „superbobutės“ irgi turi panašių požymių. Komikai mums dažnai atrodo „nejautrūs“ (šiuo atveju senatvei ir visiems su ja susijusiems stereotipams), bet paradoksaliu būdu jie ir jautrūs; ir labai patinka vaikams – humoru išlaiko jų dėmesį.
David Walliams. Berniukas milijardierius. Iš anglų k. vertė Tomas Einoris. V.: Tyto alba, 2024. 209 p.
Skaitydama mąsčiau apie Elono Musko keistenybes – berniuko tėvas atrodė labai į jį panašus. Pagrindinis veikėjas, milijardieriaus sūnus, turi viską, ko tik trokšta širdis, – daiktus, technologijas, gyvūnus, tarnus. Neturi draugų (o kaipgi kitaip). Nors klišių daug – milijardierius įsimyli devyniolikmetę, pamatęs jos apsinuoginusios nuotrauką žurnale, – knyga veikia pedagogiškai. Vaikai geba suprasti, kaip tai koreliuoja su pinigais.
Rimantas Kmita, Povilas Vincentas Jankūnas. Keliuonė: įmink Šiaulius. Komiksas. V.: Aukso žuvys, 2023. 171 p.
Kaip ir ankstesnėse Rimanto Kmitos knygose, išmaniai panaudota tarmė ir slengas. Šįkart knygos sąranga paprastesnė – tai komikso veikėjų paauglių dialogai. Panašiai kaip ir „Remygoje“, kuriama Šiaulių miesto mitologija – per simbolius, istorinius vardus, industrijos ženklus. Gražus epizodas, kai Stanislava Venclauskienė išgelbsti žydų mergaitę. Ir gana sudėtingos užduotys.
Siddhartha Mukherjee. Visų ligų karalius: vėžio biografija. Iš anglų k. vertė Birutė Tumienė ir Jaroslav Tumas. V.: Versus aureus, 2012. 687 p.
Onkologinė liga lyginama su Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagu“; visi gydymo etapai, kuriuos patiria ligonis, išgirdęs diagnozę, yra kaip gulagas, o ligoninės palata – kaip kalėjimas. Beletrizuotai pasakojama ilga gydymo paieškų istorija, ir tenka suvokti, kiek daug pastangų įdėjo medikai ir chemikai (kai kurie už tai mokėjo sveikata ir gyvybe), kad pasiektų šiandieninį efektyvumą. Beje, chemoterapijos idėja kilo iš Antrojo pasaulinio karo pramonės, panaudojus azoto garstyčių dujas.
Kazuo Ishiguro. Neleisk man išeiti. Romanas. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2017. 360 p.
Vėl vaizduojama internatinė mokykla – būtų gera tema akademiniam darbui, kodėl tiek daug rašytojų, net nepatyrusių to vaikystėje, renkasi vaizduoti nuožmoką vaikų bendruomenę. Visgi čia distopija – vaizduojami žmonės-klonai, pasmerkti būtent organų donorystei. Santykių trikampis sentimentalokas, bent jau man. Bet patiko metafizinė metafora: mūsų kūrybėlė neturi jokios „išliekamosios“ vertės, bet ji reikalinga mums patiems, kad atspindėtume savo dvasią.
Claire Keegan. Tokie smulkūs dalykai. Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2021. 102 p.
Knyga, kurią labai tiktų dovanoti Kalėdoms, – vietoj Dickenso „Kalėdų giesmės“; Dickensas ir šiame romane ne šiaip sau. Vientisa, perskaitoma per vakarą, bet paskui apie ją galvoji. Detalės tikslios, gerai parinktos, užuominos neatsitiktinės („Jūs turit penkias ar šešias mergaites?“). Airijos „Magdaliečių skalbyklose“ galėjo būti įkalinta trisdešimt tūkstančių merginų, daugelis jų prarado kūdikius – šie mirė arba buvo įvaikinti.
