Pegasas

 

Šiemet minimas vieno garsiausių XX a. lenkų poetų, eseisto Zbigniewo Herberto (1924–1998) šimtmetis. Čia spausdinamos esė paimtos iš pomirtinės Herberto esė knygos „Skruzdžių karalius“ (Król mrówek, 1999), kurią rašė porą paskutinių gyvenimo dešimtmečių, bet taip ir nebaigė. Antikinės civilizacijos ir kultūros adeptas, remdamasis graikų (kartais ir romėnų) mitologijos motyvais, Herbertas kuria „privačią mitologiją“, pateikia savąją antikinių personažų likimų interpretaciją.

 

Pegasas

 

Pegasas yra žodžiais nenusakomas gražus, beveik tobulas, laukinis, tai yra neprijaukintas, nepažabotas, laisvas, nepriklausomas, sutvėrimas – išties didingas, bet niekada nesustingęs apykvailių valdovų poza.

Per amžius manyta, kad jis yra poetų vaizduotės kūrinys. Tai nedovanotina klaida, maža to – skriauda, kurią galų gale reikia ištaisyti.

Bevardės generacijos arklių, tūkstantmečius tampiusių nežmoniškai sunkius nešulius ir nutukusius cezarius, traukusių plūgus per nesibaigiančius dirvonus, šertų botagais, supančiotų, žudytų beprasmiškuose karuose, kankintų žirgų lenktynėse, išsapnavo aukštesnę ir šventą būtybę – sparnuotą dievybę. Ji buvo paradigma.

 

Ak, arkliams kartais numesdavo kokių pripažinimo ar dėkingumo atmatų. Aleksandras pavadindavo miestus Bucefalo vardu. Žirgui mirus surengė laidotuves valstybės sąskaita ir eidamas paskui mirtingus draugo palaikus gailiai verkė (apskritai darydavo tai dažnai). O Kaligula paskyrė Incitatą konsulu. Ne tam, kad jį pagerbtų, bet kad pažemintų konsulus. Daug skulptorių kūrė atvaizdus kondotjerų ir žiaurių generolų ant žirgų, bet iš esmės jie yra ne kas kita, kaip tik organiškas pjedestalas. Bet pažeminta arklio dvasia be paliovos dirbo – arklidžių tyloje, mūšių gaivaluose.

Todėl neperdėsime pasakę, kad šventasis Pegasas yra kolektyvinės vaizduotės kūrinys. Žinoma, ne žmonių, tik arklių vaizduotės.

Negalima paneigti, kad yra mišrūnas. Tai, žinoma, žadina visų grynos veislės šalininkų nepalankumo reakciją. Bet pasakykime dar kartą ir primygtinai: jis yra vienas gražiausių ir mėgdžiojimo vertų mūsų planetos mišrūnų. Gal tik jo viduramžių gentainis – vienaragis – galėtų su juo pasivaržyti grožio, jėgos ir taurumo konkursuose.

Mitologija apgyvendinta genetiškai pamišėliškais padarais, kokių galėtų rastis (žadinančių mums ne baimę, o bjaurėjimąsi) galvoje girto skerdiko, kuris aklai ir nesirinkdamas prie ožkos liemens prisiuvo liūto galvą ir gyvatės uodegą. Tatai iš tiesų nedera, ką ir kalbėti apie tai, kad kelia estetinį pasišlykštėjimą. Mokslininkai teigia, kad čia galbūt kalta semantika. Pirmiausia buvo rastas koks dviprasmis žodis, miglotas posakis, o paskui prie jo pritaisytas atvaizdas, pavadinimas, simbolis, kuris sujungs priešingus elementus. Graikai, nors ir labai jautrūs harmonijai, juk pasiduodavo svetimų tautų: trakų, persų, azijiečių, egiptiečių, ką ir kalbėti apie jų pačių niūrią „Teogoniją“, įtakai. Ir būtent todėl tame fone Pegaso figūra atrodo daili ir harmoninga. Jis iš tiesų nėra vaizduotės bastardas. Yra aukštų skrydžių, laisvės, integrity įsikūnijimas.

 

Tik kartą sugebėta jį supančioti. Tai pavyko Belerofontui pasitelkus dievų būrio nešvarius technologinius žaidimėlius. Beje, tai buvo ne didvyriškas poelgis, bet paprasta stilistinė procedūra. Pegasas sąmoningai tapo skraidančiu arkliu. Jis buvo degraduotas iki susisiekimo priemonės, metaforos. Apie tai gal papasakosiu traktate apie Belerofontą.

Tačiau tikras skandalas man atrodo tai, kad Pegasą pasibalnojo poetai. Antikiniais laikais nei Homerui, nei Horacijui nekilo mintis sėsti ant Pegaso. Tai atsitiko vėliau, tais laikais, kai į mitologiją žiūrėta nerimtai, kaip į puošmeną, pauzę – kai apmirdavo įkvėpimas, kai Pegasas buvo jau tik žodis – nesuvaldoma būtybė, vidujai nepriklausoma, neturinti nieko bendra su tuo, kas paprastai vadinama literatūra.

Visgi egzistuoja viena detalė, kuri galėtų pateisinti poetų pretendavimus. Žinoma, kad Pegasas kanopos smūgiu išskėlė Hipokrenės šaltinį Helikono, Mūzų būstinės, papėdėje. Bet tatai reiškia tik tiek, kad iš to šaltinio gali gerti visi keliautojai, asilai – taip pat poetai – su sąlyga, kad grįžta prie šaltinio, tai yra prie pradžios. Jų yra nedaug ir jie neplaukia su srove, kuri neša drumstas ideologijas, sutriuškintas ikonas – ir šiukšles.

O išskyrus tai, nebuvo nieko, tikrai nieko, kas leistų nuleisti Pegasą ant žemės, ir dar tokiems dviprasmiškiems tikslams kaip raštija.

Epifanijos galų gale privalo turėti kokią nors prasmę.

O žiūrint į reikalą pedantiškai, tai yra vokiškai, arba profesionaliai, taigi Literaturwissenschaft požiūriu, kaltė tenka Matteo Mariai Boiardo. Neužbaigtoje riterinėje poemoje „Įsimylėjęs Rolandas“ (Orlando innamorato) jis panaudojo Pegasą kaip patikimą susisiekimo priemonę. Dėl jo reikia būti teisingiems. Aprėpdavo plačius regionus ir keliavo per dideles laiko ir erdvės teritorijas – nuo „Rolando giesmės“ iki Artūro ciklo ir Renesanso rūmų poezijos, – ką ir kalbėti apie asmenines aistras, tai yra meilę, kuriai norėjo suteikti astralinį mastą. Įtariu, kad neturėjo jokių kėslų.

Aišku, jis negalėjo numatyti, kad Pegasas taps mėgstamu literatų keturkoju. Kad plunksnos darbininkams suteiks bent trupinėlį asmens orumo. Prikaustyti prie kėdės, jie daugina savo nuobodžias eiles ir niekam nereikalingus romanus, menkai atlyginami, vos pakenčiami aplinkinių, o jaučiasi sėdį tikrame žirgo balne. Kokios iliuzijos! Vežikai garbingesni.

Į arklidę buvo pastatyta sena kumelė metafora, įsitikinus, kad sena ir išvarginta ji jau niekam negali praversti. Neapsieita be didelių nuostolių poetikos srityje, kas visai nereiškia poetizavimo, tiktai amatą. Sudaužytame pasaulyje nieko neįmanoma su niekuo palyginti. Todėl – mãno novatoriai – reikia dauginti egotistų tautologiją (dvasinį savęs tenkinimą). Ego + Ego = Ego. E + E = E. Ir tada pasaulis yra tobulai tuščias, tai yra koherentinis – susijęs.

 

Pegasas yra vienišas ir vienintelis.

 

Vargšas Pegasai! Visa tai tau nė motais. Esi nemirtingas žirgas. Išsilaisvinai iš jungo, bet palikai jungą tiems, kurie savo valia prie tavęs šliejasi. Gerai žinai, kad žmonės nuolat mėgina įkinkyti dievaičius – gerus ir blogus – į vežimėlius, idant temptų tuos varganus vežimėlius žemyn į draudžiamas lindynes.

Bet kol kas, jeigu niekas iš esmės nepasikeis, lik ten, kur esi.

 

Pegasą reikia palikti ten, kur jo vieta.

 

Rugpjūčio naktimis netoli Andromedos žvaigždyno švyti jo nesutepti plaukai.

 

 

Antiepas

 

Taip buvo pradžioje.

Istorija, kurią urvinis Homeras papasakojo suprakaitavusiems, kailius vilkintiems klausytojams, tarpais stenantiems iš baimės ir susižavėjimo, buvo trumpa, tikroviška ir galutinė. Tegu šie trys būdvardžiai bus mano bejėgiškumo, visiško negebėjimo pažinti šaltinius liudijimu. Ištartuose vienu atsikvėpimu glūdėjo viskas, ką įmanoma sąžiningai pasakyti apie dievą, daiktus, žmogaus prigimtį. Taip pat ir apie pradžią iš chaoso, trapią harmoniją ir mirtį chaose. Kelios kimios eilės, šiurkšti likimo formulė. Tai viskas. Tuo turi baigtis oralinė, aprašomoji, asmeninė, meilės, herojinė, chorinė, filosofinė poezija.

Žmogaus atmintis ydinga. Niekas nepajėgia pakartoti šedevrą. Niekas nepajėgia nieko pakartoti. Juolab kad tai buvo vos ženklas, pirma ir paskutinė abėcėlės raidė, glaustumo šedevras. Jis nebuvo sudarytas iš elementų, dalių, kurias galima keisti, jis pats buvo elementas, promaterijos dalelė. Ir iš to atminties luošumo, iš tos fatališkos užmiršties atsirado literatūra.

Norint nuslopinti piktą sąžinę, pradėta kurti poemas, iš pradžių kuklias, kelių skiemenų, kuriose iš esmės dar klaidžiojo urvinio Homero aidas. Paskui sąžinė nutilo. Kažkas išpuikęs išgalvojo mimesis taisyklę.

Taigi pradėta rašyti vis vešliau, plačiau, migločiau, koketuojant su gamta. Kraunant ant girgždančių meno vežimų viską, ką neša istorijos vyksmas ir žmonių išradingumas: naujus dievus, mirties mašinas, tironų statulas, garbintus paminklus ir prekes, viltis ir sąmonės pabaisas.

Sąžiningi žinojo apie propoemos egzistavimą ir apie tai, kad yra neprilygstama ir nepasiekiama, kad tolsta šviesos greičiu. Ir skandino savo neviltį kalbos patvankose, dirbtinėse iliuminacijose, stiliaus metastazėse ir – pagaliau ištarkime – pretenzinguose plepaluose. O garbingiausi pasirinkdavo gyslų atvėrimus, savižudišką tylėjimą. Paskutinį didelės pagarbos archipoetui būdą.

Vieškeliu einantis veidrodis yra menkas pažinimo instrumentas, negana to, keistas instrumentas.

 

H. E. O.

 

– Ar tai yra būtina? – klausia Euridikė.

Hermis šypsosi ir tyli. Jiedu eina. O tamsa prieš juos prasiskiria ir tuojau pat užsiveria jiems iš paskos. Taip žengia pro nesuskaičiuojamus vartus.

– Ar tai iš tikrųjų būtina? – klausia Euridikė. – Orfėjas jau senas, – sako ji, – tad gyvensiu su juo neilgai. Visiškai pamiršau, iš kokių vaistažolių ruošiamas nuoviras, gydantis nuo dainavimo įskaudusią jo gerklę. Ką reiškia kėlimasis rytą ir ko nori vyriškis, kai liečia mano pilvą.

– Viską prisiminsi, – sako Hermis švelniai ir neryžtingai.

– Tai gražu, kad mane guodi, – taria Euridikė.

Kelias veda aukštyn. Tai ne kelias, bet klusnus uolų prasiskyrimas. Titnagai kvepia kaip išdžiovinti žaibai, o maži akmenėliai po kojomis mirtinai pamiršo jūrą.

– Ar jis mus mato? – klausia sunerimusi Euridikė.

Hermis paneigia galvos judesiu.

– Bet aš matau jo nugarą. Visada, tai yra kai buvau gyva, mane jaudino vyro nugara. Ji yra beginklė. Bet dabar to jau nejaučiu. Švelnumas? Kas yra švelnumas?

– Tai lytėjimo džiaugsmas. Žemesnės ekstazės rūšis, – atsako Hermis.

– Jau neturiu gyvų pirštų, – guodžiasi Euridikė. – Nesugebėčiau įverti siūlą į adatą nei išimti mylimajam iš akies krislelį.

Dar vienas posūkis ir prasideda atkalnė. Tamsa lyg įstriža, pasvirusi virš kitos, dar gilesnės tamsos.

– Euridike, – tyliai sako Hermis, – išduosiu tau likimo paslaptį. Orfėjas netrukus žus įtartinomis aplinkybėmis. Tada tu tapsi laisva. Pasiimsi į vyrus sveiką stipruolį, kurio rankos kaip ąžuolo šakos, jaunuolį be polėkio, bet tiek protingą, kad netrokšta nepasiekiamų dalykų. Tu neįsivaizduoji, kaip tai atgaivins po gyvenimo su talentingu ištižėliu.

– Manau, – greitai sako Euridikė, – kad mano tautiečiai greičiau užmuš mane akmenimis, negu leis antrą kartą ištekėti. Būsiu jiems ištikimybės ir poezijos reklama, kažin kas panašaus į tautos našlę. Pasodins mane ant uolos, kad paistyčiau įkvėptas pranašystes, arba uždarys šventykloje, kas viena kito verta. O paskui numirsiu antrąkart. Kaip mirštama antrąkart? Viliuosi, kad tai ne taip skausminga ir sunku kaip pirmą kartą.

Visa tai girdi Orfėjas per liūties tamsą. Jis pirmą kartą žavisi Euridikės išmintimi. Ar iš tikrųjų jai reikėjo numirti, kad taptų suaugusi?

Prieš juos atsiveria bazalto peizažas, didingas lyg sudegęs miškas, nepajudinamas lyg vulkano akis, tirštos materijos vidus, iki nebūties sudegusi nakties mėlynė.

 

Apdainavau aušras, karūnavimus saulės,

           spalvų keliones nuo ryto iki vakaro,

           o pamiršau tave, amžinoji naktie.

 

Orfėjas staiga atsigręžia Euridikės ir Hermio šešėlių link ir pakiliai šaukia vieną žodį:

– Atradau!

Šešėliai išnyksta. Orfėjas išeina į dienos šviesą. Jis nesitveria iš džiaugsmingo pasididžiavimo, kad patyrė nušvitimą ir atrado naują literatūros rūšį, nuo tol vadinamą susimąstymo ir sutemų lyrika.

 

Antėjas

 

Antėjas buvo Poseidono ir Gajos sūnus. Šeimos, švelniai tariant, nedarnios. Ko kito galima laukti iš įnirtingai besigrumiančių jūros ir žemės gaivalų. Tuomet labai tikėtina, kad Antėjas buvo – kaipgi sunku įsivaizduoti giganto vaikystę – apleistas ir neprižiūrimas vaikas. Laukiniai tėvų vaidai neabejotinai neigiamai veikė jo charakterį.

Visi šaltiniai sutaria, kad Antėjas išaugo netašytu nežmoniškai stipriu smurtautoju. Jo intelektualinės atsargos buvo kuklios, o kūnas išvešėjęs. Ir nors jis nelankė jokių mokyklų, iš tos disproporcijos padarė logiškai teisingą išvadą, o būtent – tapo sportininku.

Mėginimai nustatyti Antėjo vietą pasaulio žemėlapyje susiduria su tam tikrais sunkumais. Anot senų mitų, jo tėvynė buvo Libija – būtent ten jis susitiko su Herakliu; bet paskui dėl graikiškos šiaurinių Afrikos pakrančių kolonizavimo įtakos tas pasakiškas personažas buvo stumiamas vis toliau į vakarus, net iki Mauritanijos, tai yra iki šalies, iš kurios punų pirkliai išgujo graikus. Kolonizatoriai nebūna mitų kūrėjais. Bet nepailsdami dirba su jų geografija. Tiesiog apgyvendina pabaisas konkurentų okupuotose teritorijose. Tas procesas pagirtinai išliko iki mūsų dienų.

Apie patį Antėją žinome nedaug, išskyrus tai, kad mito mėsa liūtų, kuriuos nugalabydavo plikomis rankomis, nes ignoravo šiuolaikinę civilizaciją – kuoką, ietį, žemėje iškastą ir užmaskuotą duobę. Jo mėgstamas užsiėmimas buvo šaukti imtynių sutiktus keliautojus. Ir tos imtynės neišvengiamai baigdavosi verčiamų grumtis priešininkų mirtimi.

Toks gyvenimo būdas negali žadinti mūsų simpatijų ir pritarimo. Bet štai – kas nepaprasta – poetas, įžymus poetas Pindaras atskubėjo pagelbėti Antėjui – gynė jį nuo kaltinimų, esą šis buvęs tik paprastas žudikas ar pasibaisėtinas žmogžudys. Vienoje savo Istmo odėje stengiasi surasti jo nusikalstamos veiklos prasmę ar bent padaryti ją suprantamą.

Apylinkėse, kuriose gyveno Antėjas, nebuvo gausu akmenų. Tiktai vėjas kartais sukurdavo iliuzinių monumentų iš smėlio, o sausringame horizonte kartais pasimatydavo įsivaizduojamų marmuro miestų.

Pindaras sužmogino Antėją, priskyrė jam vertą pagyrimo sūnaus meilės dorybę. Jis sako, kad Antėjas svajojęs pastatydinti šventyklą savo tėvo garbei. Vienintelė tvari medžiaga, kokią jis turėjo, buvo laikini jo nelaimingų priešininkų palaikai. Neliko nieko kita, kaip panaudoti tą statybinę medžiagą. Toji idėja, pati savaime gana makabriška, vis dėlto nėra labai nutolusi nuo baroko estetikos.

Taigi Antėjas kolekcionavo nužudytųjų kaulus, kaip geras statybininkas su meile kolekcionuoja akmenis, plytas ir medieną. Rūpinosi, kad jie būtų apsaugoti nuo saulės, visaėdžio smėlio ir drėgmės.

Ir vis keitė statinio projektą. Norėjo, kad tėvų garbei kylantis mauzoliejus būtų idealių žmogaus kūno proporcijų.

Pastato apsidės buvo iš šonkaulių, taip pat šonkaulius naudojo šventyklos skliautams. Nuo skliautų kybojo karoliški riešo kauliukai, sudarydami lempų ir vorų iliuzijas.

Stuburo kaulai buvo kolonos. Rišo juos po kelis, kad užtikrintų būtiną statinio tvirtumą.

Kasmet per lietus ir vėtras šventykla sugriūdavo ir visas statybininko darbas tada tapdavo panašus į apleistą hienų stovyklavietę.

Pasklidi kaulai gulėjo ant smėlio. Tai buvo tarsi pašaipus pokštas dievų, neigiančių garbinimą.

Ir kasmet Antėjas pradėdavo darbą iš naujo su vienodu atkaklumu, pietizmu ir beviltiška meile.

Iš tolo matomas ir iš viršaus apšviestas Antėjas buvo panašus į lėtai bekele slenkančią uolą. Jo eisena priminė manieringų vesternų aktorių judėjimo būdą. Giganto atveju tai visai nebuvo maniera, bet nuožmi būtinybė. Visą energiją, visas jėgas jis ėmė iš žemės, iš fizinio kontakto su uoliena, moliu, net ir žemės dulkėmis.

Jeigu ne tai, kad buvo dievų vaikas, o tuo niekas nedrįso abejoti, būtų galima manyti, kad gamta su juo pasielgė kaip pamotė ir per išsiblaškymą nenustatė jam konkrečios vietos rūšių eilėje. Kas žino, ar jo esmei nebūtų pati tinkamiausia medžio, pavyzdžiui, kedro, forma. Bet Antėjas buvo antžeminė būtybė be šaknų, bijanti iš visų pusių jį supančių oro gelmių. Paukščiai ir aukštai pakibusios žvaigždės jam kėlė pasibjaurėjimą, o kiekvienas pasišokėjimas sukeldavo galvos svaigimą ir alpulį.

Kai saulė leisdavosi vakarop, – naktys dykumoje užeina greitai: pilkas prieblandos žaibas, o paskui jau tamsa, – Antėjas, neturėjęs nei namų, nei net nuolatinės buvimo vietos, įsirengdavo sau slėptuvę, gilų požeminį koridorių, tokį siaurą, kad tilpdavo tik jo gulintis kūnas. Įsisprausdavo į tą niūrų, drėgną prieglobstį kaip didelis kirminas ir panirdavo į palaimingą ir stiprinantį miegą.

Tą naktinį Antėjo elgesį galima aiškinti simboliškai – kaip grįžimą į motinos įsčias ar nostalgišką grįžimą prie savo šaltinių. Bet kam dauginti slaptas prasmes, jeigu viskas paaiškinama paprastai, o būtent vegetacijos ciklais.

Kiekvienas, kas lankėsi dykumoje, tikrai matė vėjo genamų šakelių ir lapų gniutulų, kurie buvo tarsi visiškai be gyvybės žymių. Iš pirmo žvilgsnio tai yra kūrimo šiukšlės, trupiniai nuo motinos gamtos stalo. Bet kai tik nulyja pirmi lietūs, įvyksta staigi metamorfozė, ir tai, kas atrodė visiems laikams netekę gyvybės, įleidžia šaknis, žydi, svaiginančiai kvepia, subrandina vaisius, žodžiu, gyvena išlaidžiai, tvirtai ir nuostabiai.

Esama priežasčių manyti, kad Antėjo susitikimas su Herakliu buvęs atsitiktinis, herojaus kalendoriuje neplanuotas, šiaip vienas iš jo svetingų pasirodymų. Todėl neliko užrašytas pagrindinių didvyrio darbų ketaus plokštėje. Visi šaltiniai sutaria dėl imtynių rezultatų, tačiau jų eigą atpasakoja skirtingai.

Diodoras Sicilietis aprašo dvikovą kaip imtynes su lažybomis, kurių esmė buvo tai, kad nugalėtasis turi žūti (bet nesakoma, ar savarankiškai, ar turi būti nužudytas nugalėtojo). Tai vulgariai lėkšta versija, primenanti gladiatorių kovų ar, kas dar blogiau, rusiškos ruletės taisykles.

Kiti šaltiniai, taip pat nelabai palankūs, teigia, kad Heraklis savo kūnu užstojo įėjimą į Antėjo požeminį prieglobstį, kas vėlesnių strategų kalba apibrėžiama terminu „užimti miestą pasitelkus badą“.

Iš esmės tai buvo atvira, vyriška, mano nella mano, ir mirtina dvikova.

Antėją žmogino ne tik Pindaras, bet ir pats Platonas, priskyręs jam inteligentiškos kovos savybių, išradus tam tikrų imtynių būdų. Taigi poezija, laikas ir filosofija darbavosi tam, kad kovai suteiktų bruožų tikro agono, kur priešininkai turėjo statistiškai lygias galimybes.

Heraklis iškart suprato, kad tai beprecedentė kova. Kaip kautynių, taip ir stipruolių imtynių esmė yra tai, kad priešą stengiamasi išmušti iš stačios pozicijos, redukuoti iki gulinčio objekto. O štai pargriautas ant žemės Antėjas pakildavo dar tvirtesnis ir gyvybingesnis, rėksmingesnis ir agresyvesnis.

Taigi didvyriui teko atsisakyti įprastos taktikos, negana to – įveikti mumyse giliai įsišaknijusį supratimą to, ką vadiname viršumi ir apačia, triumfatoriaus išaukštinimu ir kritimu į kovos dulkes. Nes kiekvienas iškėlimas aukštyn Antėjui reiškė mirtį.

Literatūrinė informacija susitikimo tema yra šykšti, todėl sunku tiksliai atkurti kovos vyksmą. Mozaikos, skulptūros, tapyba pagal savo prigimtį įtvirtina momentą, o ne įvykių eigą.

Manau, kad dvikovos turinį, jos rūstų ekstraktą geriausiai perteikė Renesanso tapytojas Antonio Pollaiuolo. Jo paveikslas mažas, beveik miniatiūra, kurią galima uždengti delnu, bet tiek prisodrintas sukauptos energijos, kad jo išraiškos jėga pranoksta daugelio žinomų freskų sieksnius. Pollaiuolo nepasidavė pagundai pavaizduoti Antėją kaip gigantą. Humanizmo taisyklės drausdavo tokius ekspresionistinius išsišokimus, tad abu priešininkai yra žmogiškų proporcijų. Taip pat jiems nebūdingas klasikinis grožis; jie veikiau yra parinkta panašių vienas į kitą petingų, ilgaplaukių laukinių pora. Tai labai taikli intuicija. Nes dvikova buvo iš esmės brutali, o jos baigtis – natūralistinė, įprasta, be kilnaus paprastumo ir tylios didybės žymių.

Heraklio rankos lyg geležiniai lankai susispaudusios ant priešininko strėnų. Atplėšė jį nuo žemės ir iškėlė į savo pečių aukštį, panašiai kaip valstietis iškėstomis kojomis, besigalynėjantis su maišu, kad užsimestų jį sau ant nugaros.

Antėjas jau nesigina. Jis įrėmęs sugniaužtus kumščius į Heraklio alkūnes. Atkraginęs galvą, prisitraukęs kojas. Jo bejėgiška defenzyva primena didelės žuvies blaškymąsi tinkle: viso kūno bloškimas atgal – bloškimas pirmyn, net iki visiško švytuoklės sustojimo.

Jo lūpos plačiai atvertos, bet gal nešaukia. Astmatikai, vargais negalais gaudantys oro trupinius, neeikvoja jėgų bliovimui ir keiksmams. Po akimirkos bus galas.

Heraklis apdairiai palauks net iki valandėlės, kol priešininko rankos nusvirs išilgai kūno ir kojos ims bejėgiškai tabaluoti lyg pakaruoklio. Tada atidžiai įsiklausys nutilusios Antėjo širdies. Paskui su palengvėjimu numes naštą ant žemės. Valandėlę pastovės virš jo. Gal truputėlį melancholiškai pagalvos, kad graikų mitologija nepažinojo prisikėlimo iš numirusiųjų žodžių.

O visgi Antėjas grįžta, beldžiasi į mūsų atmintį. Jau ne tas laukinis, primityvus, bet atsisakęs smurto, beveik nostalgiškas.

Aukštutiniame Egipte jam po mirties suteikė dievo titulą. Jo vardu pavadino vieną miestą. Kas galėtų pagalvoti, kad iš chtoninės pabaisos jis virs civilizacijos ir miesčioniškumo apaštalu.

Netoli Tingio miesto Mauritanijoje buvo atrasta kalva, kurios papėdėje gulėjo – kaip visuotinai manyta – giganto palaikai. Tai buvo kapas, taip pat ir burtų vieta. Pakanka pašalinti žemės sluoksnį, kad prišauktum kritulius. Iš tikrųjų stebinanti karjera – nuo plėšiko iki lietaus būrėjo.

Galima surizikuoti teigti, kad Antėjo mito prasmę sudaro prisirišimas, tai yra veikiau jausmas negu ideologija, todėl gal neįmanoma tatai perteikti kitiems. Iš tikrųjų labai sunku ką nors įtikinti, kad verta mylėti skurdų, mažą lyg asilo šešėlis, lyg tuopos šešėlis žemės lopinėlį, taip pat sugriautus namus, su žeme sulygintą miestą prie išdžiūvusios upės, žodžiu, vietą, kur mus pagimdė ir kuri negalėjo mūsų nei išmaitinti, nei apsaugoti.

Bet civilizacijų nomadams, reaktyvinių lėktuvų įnamiams Antėjas visada liks primityvaus barbaro simbolis. Jie tarsi pasiduoda apgaulei, kad saitų nutraukimas, liguistas judrumas yra būtinos pažangos sąlygos. Kartu pamiršta, kad saulės vijimasis, globalios utopijos turi baigtis katastrofa. Galų gale visa baigiasi vietos kapinėse parinkimu ar skyrimu.

Plačių Antėjo pečių šešėlyje malonų prieglobstį susiras tie keistuoliai išeiviai, kurie negailestingų čiabuvių akyse įgauna nesuprantamų išsigimėlių ir net pabaisų pavidalą.

Jie išsaugojo tik du menkus lobius – savo kalbą ir vardus, kurie svetimųjų ausyse skamba lyg juokdarių varpeliai. Iš jų išplėšė žemę, atėmė vandenį, kuriame regėjo savo dievo ir okupanto veidus.

Dabar jie be garso miršta išretintame svetimos laisvės ore.

 

Vertė Kazys Uscila