Kolektyvinė Salų autorystė
Automobilyje, kuriuo važiuojame į šių metų akademinį vasaros seminarą „Literatūros salos“ (toliau – Salos), esu vienintelė dalyvausianti šiame kelių dienų renginyje ne pirmą kartą, tad bendrakeleivės manęs klausinėja kas ir kaip. Ryškiausiai prisimenu tas Salas, kurias esu aprašiusi, o ypač – kurias aprašiau pirmąsias, kaip vadinu – mačerniškas, vykusias prieš trejus metus Žemaitijoje. Gal dėl ano teksto man keliamo kažkokio tyrumo jausmo, o gal todėl, kad tos Salos buvo po pandeminio karantino ir dar prieš mūsų visų veidus ilgam aptemdžiusį karą, jos man menasi kaip itin gražios – šviesios, laisvos, visa kuo gausios, o labiausiai – gyvos. „Tada Kęstutis Nastopka dalyvavo“, – sakau bendrakeleivėms. „O!..“ – įvertina žavesio jaustuku. Stengiuosi kuo objektyviau nupasakoti, ką Salose anksčiau teko matyti ar patirti, bet vis tiek esu pernelyg subjektyvi. Visa, į ką ir kaip pakrypo mano žvilgsnis ir kas pasiliko atmintyje, ir visa, ką joms pasakoju, plaukia tik iš mano subjektyvių sąmonės ir pasąmonės vingių, iš kurių pastarieji man pačiai nėra aiškiai suprantami. Ir į galvą nešauna, kad pasakojimų apie Salas procesą permąstysiu angažuojama šių metų seminaro temos – autorius ir autorystė. Po dienos literatūrologas Marijus Šidlauskas skaitydamas pranešimą provokatyviai klaus – gal tikruoju pasakojimo autoriumi tampa visa lemiantis suvokėjas? Esą, gal pasakotojas yra veik niekuo dėtas teksto laidininkas, o reikšmes susikuria skaitytojas ar klausytojas. Visgi jis teigs nesąs objektyvus objektas, nes esąs subjektyvus subjektas, o pranešimą užbaigs žodžiais: „Už viską, ką čia šnekėjau, už visas banalybes ir erezijas esu atsakingas tik aš pats.“ Dar po dienos galvoje čiuopsiu giminingas mintis klausydamasi tekstologo Pauliaus Subačiaus pranešimo, kuriame jis svarstys, kad autorius veikiau turėtų būti vadinamas tvėrėju nuo žodžio „tverti (tvorą ar pasaulį)“, o ne kūrėju nuo žodžio „kurti (ugnį)“. Ir tuo metu mąstysiu, kad savo pasakojime (ap)tverdama vienus ar kitus elementus esu ir savo pačios, ir kitų autorių idėjų suvokėja, o kartu ir nesuvokėja, nes aptverdama avį tarsi netyčia aptveriu ir žolę.
Seminaro metu manęs vis kas nors klaustelės, ar šiemet vėl parašysiu tekstą, neva jau tradiciškai esu Salų apžvalgininkė. Muistysiuos, kad kiek galima – tegu apžvelgia kas nors kitas, bet man atsakys, kad kiti rašo kitaip. Su manimi kartu vykstanti ir pranešimą apie dailės kūrinių autorystę Baroko epochoje skaitysianti menotyrininkė Aistė Paliušytė-Lugovojienė teigs, kad barokiniame laikotarpyje autorinė maniera buvo laikoma ydingu reikalu. Nes ne pagal taisykles. O jei visi laikytųsi taisyklių, tą patį žmogų nutapytų taip pat, tai yra taip, kaip jis atrodo iš tikrųjų. Dabar gi manome, kad ydinga būtų neturėti savitos manieros. Ir nors man nesinorėtų tęsti savo gal jau besitiražuojančių banalybių ar erezijų apie Salas, pagunda manieringai tverti nugalės.
Salų, į kurias kasmet renkasi filologijos ir jai artimų mokslų akademinė dėstytojų ir studentų bendruomenė, Marijaus Šidlausko apibūdinama kaip simpatinga ir supratinga auditorija, žavesys yra ir tas, kad kaskart jos rengiamos kitoje vietoje ir atvykimas atlieka pažintinės kelionės po Lietuvą funkciją, juolab kad vasarą Lietuva labai graži. Šįsyk vykstame į Karalkrėslį Vilkaviškio rajone. Protarpiais nužvelgiu pakelės lygumas, plačias jų ražienotas plikes ir dar nenukultų kultūrų laukus, tirštai apdengtus nusvirusiomis kviečių galvomis, – derlingos žemės. Ir nors šiųmetinių Salų tema nesiejama nei su vienu konkrečiu iš čia kilusiu rašytoju, nei su jokia konkrečia rašytoja, vis dėlto šis kraštas ir jo apylinkės – mūsų literatūros autoriais gausiai apdovanotas lopšys, kuriame suposi Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Vincas Pietaris, Pranas Mašiotas, Albinas Herbačiauskas, Juozas Tysliava, Antanas Vaičiulaitis, Salomėja Nėris, Petronėlė Orintaitė, Kazys Bradūnas, Julija Švabaitė ir dar kažkas, ką būtinai praleidau. Salose diskutuodami apie kultūrinę rašytojų biografijų recepciją ir biografines klaidas (arba klaidas biografijose), mokslininkai sutars, kad kaip tyrinėdami literatūros tekstus turime atsižvelgti į laikotarpį, kuriuo tie tekstai buvo parašyti, taip bene būtų sąžininga vertinti ir autorių biografijas – gal tai, kas dabar yra nenormalu, tuomet buvo priimta kaip normalu. Nors kai kurie poelgiai jokiais laikais nelaikomi normaliais ir juos pateisinti būtų per sunku.
Karalkrėslyje į sodybą susirinkę seminaro dalyviai prie pietų stalo skaičiuoja, kelintos yra šitos Salos, prisimena vienas, kitas. „O ar Kęstutis Nastopka yra dalyvavęs?“ Taip, mačerniškose. „Ach, tiesa!“ – ir prisimena profesoriaus maudynes ežere bei jo pranešimą apie Mačernio „Penktąją viziją“. Po kelių minučių sužinau, kas įvyko. Atvykdami į Salas dalyviai savuose mobiliųjų ekranuose perskaitė žinią, kad veik visų čia besirenkančiųjų dėstytojas, kai kurių Mokytojas iš didžiosios raidės, semiotikas ir daugybės literatūros kritikos tekstų autorius Kęstutis Nastopka tąryt iškeliavo į amžinojo atilsio pasaulį.
Man jis nedėstė, bet taip ryškiai jį prisimenu iš tų Salų – kaip jis ateina išsimaudęs ežere ar kaip aš einu jam iš paskos tuo miško takeliu nuo Vytauto Mačernio kapo. Bendrakeleivėms jį minėjau dar nežinodama to, ką dabar žinau. Tačiau dabar tai įgyja visai kitą prasmę, uždeda man pačiai netikėtą, bet dabar taip logišką akcentą – man dabar atrodo, kad aš pasakiau visai ką kita, negu tada maniau norinti pasakyti. Man dabar aišku, kodėl mačerniškos Salos man tokios gražios.
Salų atidarymą pradedame tylos minute, per kurią, regis, ne vienam gerklėj užstringa graudulio gumulas. Bet pirmojo plenarinio pranešimo prelegentė literatūrologė Nijolė Keršytė savo kalbėjimą pradeda skaidrinančia mintimi, kad literatūrą, o tiksliau – semiotiką vadinęs linksmu mokslu Nastopka matydamas mus čia nukabinusius nosis pasiūlytų „kitaip pasižiūrėti į šį reikalą“. Tad ir savo pranešimą – taip jau, sakykim, šmaikščiai sutapo – pavadinimu „Autorius ir mirtis“, kuriame kalba apie įvairius nesusipratimus neatidiems skaitytojams interpretuojant Roland’o Barthes’o straipsnį „Autoriaus mirtis“, ji dedikuoja Kęstučiui Nastopkai. Prieš porą metų į Salas atvažiavusi atsiimti organizatorių įsteigto apdovanojimo už geriausią metų akademinį straipsnį, Nijolė Keršytė iškart tapo aktyvia Salų dalyve – atrodo, buvo čia nuo pat pradžių pradžios. Ir šįsyk ji kaip niekas kitas įneša į seminarą daug guvumo. Bene po kiekvieno pranešimo turi ko paklausti, ką pakomentuoti, į ką atkreipti dėmesį, judrina ir gyvina mokslinę diskusiją.
Tačiau gedėjimo procesas neišvengiamas. Per visas Salų dienas tylos minutės atsikartoja lyg aidas, kaip kažkas pasako, vis ištinka pauzės. Tai tarp noro provokuoti ir replikos, tai tarp atsakymo ir naujo klausimo, tai tarp perskaitytų eilėraščių „Poezijos iš atminties“ vakare. Po pranešimų sesijų be šurmulio judam į atokią palapinę, kur mūsų laukia gyvybiniai resursai – maistas ar kava, o kitame sodybos pakrašty įrengtoje pavėsinėje be triukšmo vakarojame pildydami socialinius rezervuarus. Negirdėti aršių ginčų, šūksnių, aižaus taurių skambesio. Nešokame. Paskutinį Salų vakarą sodyboje lieka vos daugiau nei dešimt saliečių, nes daugelis išvyksta norėdami spėti į rytojaus laidotuves, ir vietoj šokių mes, likusieji, žaidžiame studentų pasiūlytą žaidimą „Kontaktas“, kurio metu norėdamas įminti kurio nors žaidėjo sugalvotą žodį turi per užuominas užmegzti kontaktą – minties ryšį su kitais. Iš esmės reikia atpažinti, ką gi kitas nori pasakyti. Ir koks džiugesys apima, kai tai pavyksta, ir kaip garsiai juokiamės iš savo ribotumo ir klaidų! Ir kaip nesijuokti – antai Kristijonas Donelaitis, kaip savo pranešime pasakojo lietuvių literatūros istorikas Vaidas Šeferis, Tolminkiemio krikšto metrikų knygoje grįždavo prie ankstesnių savo tekstų, komentuodavo, taisydavo klaidas, kurių būdavo privėlęs, ir palikdavo prierašus: „Ir vėl suklydau. Man ne gėda prisipažinti. Įpėdini, ir tu taip daryk.“
Rūtos Lazauskaitės nuotrauka
Vis dėlto ramios ir santūrios man atrodo šitos Salos, tokios neįpareigojančiai jaukios, lydimos, man regis, neįprasto tokio pobūdžio akademiniams sambūriams jausmo, kai gera kartu patylėti.
Dar vieną tylos minutę arba alegorinę kolektyvinės autorystės ribą patiriame vienos dienos išvykoje į Kudirkos Naumiestį, kai pasibaigus pranešimų sesijoms ir ekskursijai po Dr. Vinco Kudirkos muziejaus (taip užrašyta ant pastato, su „Dr.“) ekspozicijas gidas nuveda mus į tą vietą, kur paskutinius savo gyvenimo momentus praleido „Tautiškos giesmės“ autorius, o paskui į mūsų šalies ribą – ant tilto, skiriančio Lietuvą nuo ne Lietuvos. Tiltai jungia, o šis skiria. Žemai, abiejose upės pusėse pievos vienodai žalios, gamta lyg niekuo ir nesiskiria, tik skiriasi civilizacijų ženklai. Vidur tilto ant grotinių vartų iš mūsų pusės nutiesta nauja koncertinos viela, o iš jų pusės apraizgyta surūdijusiais metaliniais siūlais, susivėlusiais ir išsitaršiusiais lyg babų jagų plaukai. Gidas perspėja, kad tuojau pat turėtų prisistatyti pasieniečiai patikrinti, ką čia darome. Visada atvažiuoja patikrinti, tačiau ne šįsyk, matyt, mes jiems neatrodome pavojingi.
Nuo tos nemalonios ribos atsitraukiu tik per maudynes, kai mums grįžus iš Kudirkos Naumiesčio į sodybą su keliomis profesorėmis ir docentėmis sukaitusius kūnus gaiviname vietiniame tvenkinyje. Įsikibusi gelbėjimosi rato plūduriuoju drungname vandens paviršiuje – giliau justi, kaip ima kojas gelti, ir nežinia, kur ta giluma baigiasi. Nesu tvirta plaukikė, tačiau čia su jomis, tomis mokslo moterimis, jaučiuosi saugiai. Ir ne dėl rato, o todėl, kad ne gėda, jog man reikia rato.
Rūtos Lazauskaitės nuotrauka
Akademiniame lauke literatūros tyrinėtojų moterų yra daugiau nei vyrų, bent jau Salose ne pirmąsyk matau akivaizdų skirtumą. Apie moterų kūrybą kalbama dažnuose Salų programos pranešimuose, o šįsyk kūrybos vakare, į kurį įprastai yra kviečiamas koks nors vienas autorius ar viena autorė, vyksta „Moterų skaitymai“ – scenoje savo tekstus skaito ir į moderatorių klausimus atsakinėja trys rašytojos: Agnė Žagrakalytė, Akvilina Cicėnaitė ir Laima Kreivytė, kurios šalia to, kad yra kūrėjos ar tvėrėjos, yra ir kultūrinių, meninių reiškinių ar procesų tyrinėtojos. Tačiau įšventintųjų autorių olimpe tikrai dar ne šįsyk įveikiame atstumą tarp lyčių kiekybinės išraiškos. Kaip sako Laima Kreivytė, rašytojos ar apskritai menininkės iš praeities į kanoną ar premijavimo lauką įtraukiamos pavieniui ir net jei dabar abiejų lyčių autorių būtų įtraukiama po lygiai, visuotinai pripažintų moterų disproporcija kultūroje ar mene yra tokia milžiniška, kad nežinia, kada sąrašuose į lyčių skaičius nebekreipsime dėmesio. Vien todėl, kad tai, kas dabar yra nenormalu, anksčiau buvo priimta kaip normalu. Šiam vakarui atliepia ir kitą rytą literatūrologės Solveigos Daugirdaitės skaitomas pranešimas „Nesamos autorės“, kuriame ji pristato kartu su Loreta Mačianskaite ir Dalia Satkauskyte atliekamą tyrimą apie 1962–1972 metų kartos moterų kūrybinės ar profesinės veiklos trikdžius, stabdymą, nuvertinimą. Tyrime atliekama daugybės tos kartos moterų apklausa, visgi dėmesį patraukia ir tai, kad dalis potencialių respondenčių atsisako dalyvauti. „O pati dalyvauji?“ – po pranešimo prelegentės klausia bendramintės. Ji teigia dalyvaujanti kiekviename interviu, su kiekvienu klausimu. Kažkas tarsteli, kad ji šiame pranešime, šiame tyrime juk kalba apie save. O man pasirodo, kad lyg apie mane kalbėjo, kas, kad gimiau pavėluotai, klausydamasi pranešimo jutau, kaip širdis plaka ir protas pulsuoja solidarizacijos ritmu – I’m Every Woman.
Rūtos Lazauskaitės nuotrauka
Važiuodama namo imu avansu ilgėtis šitos simpatingos ir supratingos auditorijos ir mąstau, kažin kiek man pačiai dar atrodys normalu į Salas atvažiuoti be „statuso“ – nebesu studentė ir vargu ar kada tapsiu dėstytoja, negaliu vadintis ir rašytoja, nes neišleidau nė vienos knygos. Bet pagaliau man Salos tampa tokios artimos ir savos, kad nė akimirkos nepasijuntu pakliuvusi čia atsitiktinai ar per nesusipratimą ir nebesu nei atskira sala, nei „kitokia, kita“. Jaučiuosi taip, lyg Salos būtų buvusios ir šiek tiek apie mane.
