Gyvenimo miniatiūros, arba Kelios refleksijos apie Imanto Zieduonio kūrybą ir jos vertimus

 

Pretekstas rašyti šį tekstą – į lietuvių kalbą išverstos literatūros sąrašą papildžiusi išskirtinė Imanto Zieduonio (1933–2013) knyga „Epifanijos“, kurią 2021 metais išleido leidykla „Hieronymus“, o tikslas – supažindinti su latvių poeto, prozininko, vertėjo, publicisto, scenaristo, visuomenės veikėjo kūrybos sklaida Lietuvoje. 

 

I. Zieduonio kūryba Lietuvoje

 

Įvairiapusei I. Zieduonio kūrybai Lietuvoje skiriamas dėmesys literatūrinės baltistikos tyrimuose, o poezijos ir publicistikos tekstų, pasakų vertimai į lietuvių kalbą skelbiami ir knygose, ir įvairiuose periodiniuose leidiniuose.

Pirmieji vertimai paskelbti XX amžiaus septintajame dešimtmetyje: 1964 metais eilėraštis žurnale „Genys“ (vertė Vytautas Bložė), 1967 metais žurnale „Pergalė“ (vertė Kostas Korsakas). Poezijos vertimų paskelbta ir septyniuose poezijos rinkiniuose: pirmajame latvių poezijos rinkinyje lietuvių kalba „Mūza ateina nuo Dauguvos“ (1963), rinktinėje „Varpai“ (1968) ir K. Korsako autorinės poezijos bei vertimų rinkinyje „Poezija“ (1990), taip pat serijos „Mokinio biblioteka“ leidinyje (1970) ir almanache „Poezijos pavasaris“ (1979), įtraukta į Arvydo Valionio rinkinį „Krintanti akimirka“ (2004) ir jo sudarytą XX–XXI amžiaus latvių poezijos antologiją „Rutulinis žaibas į sielą“ (2019). Atskira knyga „Skrajūnas akmuo“ (1983) išleisti Alfonso Maldonio (1929–2007), I. Zieduonio poeziją daugiausia vertusio poeto amžininko, vertimai.

Lietuviškai išleista ir I. Zieduonio prozos: Evaldo Matvieko versta publicistikos knyga „Vis tiek: knyga apie Madlieną“ (1989) ir dvi pasakų knygos – „Meškiukų pasaka“ (1984) ir „Spalvotosios pasakos“ (2006). Pirmąją vertė Visvaldas Bronušas (įdomu, kad leidykla „Vaga“ knygelę išleido su latvių dailininkės Aijos Zylės iliustracijomis), o antrąją – A. Valionis. Būtent šio pasakų rinkinio pasirodymas lietuvių kalba vertintinas kaip išskirtinis įvykis (išsamią I. Zieduonio 90-osioms gimimo metinėms skirtą pasakų vertimų apžvalgą žurnale „Rubinaitis“ paskelbė Kristina Vaisvalavičienė).

Knygose pasirodę vertimai lengviausiai prieinami ir šių dienų skaitytojams. Tačiau reikšminga dalis į lietuvių kalbą išverstų kūrinių buvo paskelbta periodikoje – daugiausia dėmesio sulaukė poezija, nors yra buvę ir pasakų publikacijų. Gana platus I. Zieduonio kūrybos vertėjų ratas – be jau minėtų vertėjų, vertimų yra paskelbę poetai ir vertėjai Jonas Bulota, Mykolas Karčiauskas, Robertas Keturakis, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Algimantas Mikuta, Vaclovas Šiugždinis, kalbininkas Alvydas Butkus, taip pat kai kurie kiti latvių literatūros populiarintojai.

 

Epifanijos I. Zieduonio kūryboje

 

Latvijoje pirmoji I. Zieduonio knyga Epifānijas pasirodė 1971 metais (kitos 1974 ir 1994 metais), o mūsų dienomis jos gana dažnai perleidžiamos. Naujausias – 2022 metų leidimas, jį nuo 2013 metų jau penktą kartą kartoja leidykla „Zvaigzne ABC“ (parengtas pagal publikaciją „Rinktiniuose raštuose“ (1995). Leidžiami ir atskiri nedidelės apimties epifanijų rinkinukai, tad jų galima rasti knygynuose.

Epifanijų žanras apibūdinamas įvairiai: latvių nacionalinėje enciklopedijoje jos pavadintos trumpąja proza, komentaruose ir aprašuose lietuvių kalba – literatūrinėmis miniatiūromis, filosofinėmis miniatiūromis ir lyrine proza, poetine proza, poetinėmis miniatiūromis, o naujausioje knygoje – poetinės prozos miniatiūromis. Kaip rašo Gintarė Bernotienė, I. Zieduonis geriausiai buvęs žinomas būtent kaip epifanijų autorius, pasirodžius pirmajai knygai „susidomėjimas neįprastos stilistikos kūriniu Lietuvoje buvo didžiulis: iki šiol sklando gandai, kaip lietuvių vertėjai nepasidalijo vertimų“ (G. Bernotienė, „Tautos kultūros herojai – Imantas Zieduonis, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis“, Darbai ir dienos, 2015, Nr. 63, p. 15).

Pats poetas „Rinktinių raštų“ pratarmėje, apibūdindamas šią savo kūrybos formą, tvirtino, kad epifanijos gimsta egzistenciškai ir tik tada ieško sau vardo, pavadinimo. Kažkas pasakęs, kad tokius trumpus blykstelėjimus „Ulise“ Jamesas Joyce’as esą vadinęs epifanijomis. Tuo metu, kai pasirodė pirmosios miniatiūros, tai buvęs tam tikra prasme siurrealistinio stiliaus pasivaikščiojimas už socialistinio realizmo rėmų. Užsienio literatūros specialistė Tamara Zalytė pasiūlė šiuos mažus gabaliukus pavadinti epifanijomis, ir taip jos „pasislėpė“ po šiuo neapčiuopiamu žanro pavadinimu. Tai buvo pavadinimas, kurį sunku „demaskuoti“ dėl jo neapčiuopiamumo. Silvestro Gaižiūno nuomone, įvairiaspalvis epifaniškumas yra I. Zieduonio estetikos ir poetikos pagrindas (S. Gaižiūnas, „Baltas jaunuolis ant trijų kuorų: Latvijos TSR liaudies poeto Imanto Zieduonio vienerių metų mozaika“, Nemunas, 1987, Nr. 11, p. 34).

Pasaulyje „Epifanijos“ atskiromis knygomis išverstos į anglų, švedų, rusų, ukrainiečių, lenkų, rumunų kalbas, o pavieniai fragmentai skelbti ir kitomis pasaulio kalbomis, tarp jų – lietuvių. Į naująjį leidinį sugulė A. Valionio vertimai – visų trijų latvių kalba pasirodžiusių epifanijų knygų ir kelių knygose nespausdintų epifanijų tekstai (iš viso 176). Reikia pasakyti, kad iki šios knygos pasirodymo publikacijų buvo Lietuvos periodiniuose leidiniuose: žurnaluose ir almanachuose „Metai“, „Nemunas“, „Santara“, „Švyturys“, „Varpai“, laikraščiuose „Kauno diena“, „Kauno tiesa“ (tikėtina, kad būtent šiame laikraštyje 1978 metais išspausdintos Roberto Keturakio verstos epifanijos yra pirmosios, ankstesnio vertimo nerasta) ir kt. Iš periodikoje skelbtų epifanijų vertėjų minėtinos V. Bložės, A. Butkaus ir jo vadovautų Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro studenčių, R. Keturakio, A. Valionio pavardės. Kaip tik A. Valionis iki šiol buvo paskelbęs daugiausia epifanijų vertimų, todėl smagu, kad būtent jo darbas pasiekė lietuvių skaitytojus.

 

Pasivaikščiojimas epifanijų keliu

 

Remiantis žanro apibūdinimais, tai tarsi I. Zieduonio gyvenimo miniatiūros, kurios galėtų būti įdomios / naudingos ir kitiems, nors ne visiems jos (pa)tiks. Sentencija virtusi ne viena frazė iš epifanijų. Pats autorius yra atkreipęs dėmesį, kad epifanijose nemažai latvių liaudies kūrybos motyvų ir tautos savastį įprasminančių kultūros ženklų.

Tekstai daugiasluoksniai, daugiaprasmiai, yra įvairių sąskambių ar net žodžių žaismo, todėl reikėjo kūrybiškai naudotis kalbos pajėgumais, o kartais tinkamai pasirinkti. Vis dėlto tekstų daugiaprasmiškumą lietuviškame vertime pavyksta atspindėti ne visada, nes to neleidžia įvairūs kalbiniai niuansai. Pavyzdžiui, epifanijoje „Visi skyrybos ženklai yra išgalvoti“ (Visas pieturas zīmes ir izdomātas, p. 66) kalbama apie įvairius rašto ženklus, kuriais žymimos sakinio ar jo dėmenų ribos, taip pat ženklinami kalbos ritmas, intonacija bei tam tikri sintaksiniai santykiai, tačiau latvių kalboje esama skirtumo tarp žodžių junginio pieturas zīme ir termino skyrybos ženklui žymėti pieturzīme. Pirmąjį galima suprasti ir kitaip – kaip ženklą, žymintį stotelę (pietura – „stotelė“), – o tai praplečia suvokimą (gal būtent dėl to latvių tekste pavartotas junginys). Panašiai su žodžiu akcenti, kuris lietuviškai išverstas kaip kirčiai (p. 72). Tačiau svarbi yra ir kita tarptautinio žodžio akcents reikšmė – „išskiriantis pabrėžimas, išryškinimas“, nes kalbotyros terminas (beje, turintis latvišką sinonimą uzsvars) – tik viena jo reikšmių. Užtat pavartotas tarptautinis gėlės pavadinimas gladiolės (p. 32) vietoj labiau įprasto lietuviško kardeliai, nes perteikta I. Zieduonio mintis, kad „[g]ladiolės, kažkodėl būtent gladiolės, man primena motinas“ (plg. Gladiolas, nezin kāpēc tieši gladiolas, man liekas kā mātes).

Vaikščiojant keliu gali pasitaikyti akmenukų, kurie kartais sukelia diskomfortą: už didesnių užkliūva koja, mažesni įkrenta į batus ir negali jų lengvai iškrapštyti. Taip nutiko ir su epifanijų vertimais – radosi dalykų, privertusių sustoti ir pagalvoti, ar netrukdo. Tikriausiai netrukdo, kai skaitai lietuviškai, bet užkliūva, kai palygini su originalu. Štai keli akmenukai. Pirmiausia užkliuvo korektūra restainis vietoj riestainis (p. 80) (taip jau nutinka, kad svetimame tekste tokius riktus lengviau pamatai), o tada atėjo mintis pasižiūrėti latviškąją epifaniją. Joje paminėta cukurmaize, o tai sukėlė visai kitokį vaizdinį (kontekstas leidžia spėti, kad čia ne apie riestainius): vaikystėje didžiausias skanėstas būdavo sviestu užtepta ir cukrumi pabarstyta duonos riekė, nereikėdavo kitų. Iš kultūrinių realijų pavadinimų rasta įvairių su Joninių švente susijusių įvardijimų, kurie nėra tikslūs: „Aš pajutau jų kvapą nelyg Janių dienos dainą – taip kvepia vystantys berželiai“ (p. 52) (reikėtų taisyti – Joninių dainą, taip pat dar tą kvapą, nes neaišku, kas tie jie ar jos, plg. Es sajutu to smaržu, kas ir līdzīga Jāņu dziesmai, – tā smaržo vīstošas meijas); „Pieva pilna žydinčių jonažolių [...] – O kas tos jonažolės?“ (Pļava pilna ziedošām jāņuzālēm [...] – Kas tās ir – jāņuzāles?). Pažodinis vertimas nėra tinkamas, nes lietuviams asocijuojasi su konkrečiu augalu, kuris latviškai vadinamas asinszāle, t. y. „kraujažolė“, o čia kalbama apie Joninių išvakarėse skinamas gėles (augalus). Aišku, toks aprašomasis apibūdinimas kalbamuoju atveju būtų per ilgas, gal lietuviams aiškiau būtų kūpoliai. Pakeitimas pasiteisintų, panašiai kaip kitos realijos atveju. Kalbant apie Kalėdas paminėti meduoliai („Ar šiuos meduolius suvalgys, ar jais papuoš eglutę?“, p. 38), o latvių tekste piparkūkas (plg. Vai šīs piparkūkas ēdīs, vai ar tām dekorēs eglīti?). Kadangi toliau įvardijami prieskoniai (kardamonas, cinamonas, vanilė), matyti, kad tai tradiciniai latviški pipiriniai sausainiai, tačiau ant eglutės gali būti kabinami meduoliai (latviškas atitikmuo medus rausis). Kitur užkliuvo stilistinių skirtumų nepaisymas: žodis skuķis išverstas kaip mergelė (p. 80). Lietuviškas pasakymas mergelė uogelė skamba šiltai, poetiškai, o šis latvių kalbos žodis tuo tikrai nepasižymi – tai šnekamojo stiliaus žodis, vartojamas reikšme „nepatyrusi, nerimta jaunuolė“, todėl gal geriau tiktų mergiotė ar mergiūkštė.

Originale naudojamų techninių priemonių išsaugojimas kai kuriais atvejais būtų padėjęs suprasti ir tiksliau atskleisti esmę: Griesti ir mans platekrāns, mans „Palladium“… Nuo originalo gerokai nutolusiame lietuviškame tekste jaučiamas bandymas susieti nelabai aiškius dalykus: „Lubos – mano erdvusis ekranas, mano Paladiumas…“ (p. 70). Sunku pasakyti, kaip suprasti lietuvišką Paladiumas (šaltiniuose rasta apibrėžimų: „1. senovės graikų ginkluotos dievybės Atėnės Paladės sakralinė statula, kuri, esą, nukritusi iš dangaus ir sergėjusi Atėnų miesto saugumą; 2. prk. apsauga, tvirtovė“). Iš tikrųjų I. Zieduonis kalba apie vieną iš pagrindinių Rygos centre buvusių kino teatrų, kur buvo rodomi plačiaekraniai filmai (praverstų netgi vertėjo komentaras). Panašių pasvarstymų apie epifanijų tekstus galėtų būti ir daugiau, tik kartais tai nuojauta ar tiesiog spėjimas, kuriam pagrįsti nėra argumentų.

O vienas akmenukas tikrai suerzino (nors gal tik mane) – Latvijos miesto Cēsis pavadinimas. Kalbėta ir net rašyta apie tai dažnai, tik girdinčių ausų ir matančių akių turbūt nepasiekta. Vietovardis yra daugiskaitinis moteriškosios giminės žodis, todėl lietuviškai vardininkas Cėsys, vietininkas Cėsyse (ne Cėsiuose kaip p. 60) ir galininkas Cėsis (ne Cėsius kaip p. 61). Iš vietovardžių dar kiek abejonių sukėlė vertimas Miško parkas (p. 25). Kaip vietos įvardijimą norėtųsi matyti sulietuvintą latvišką pavadinimą Mežaparks, nors skaitytojams aiškiau taip, kaip išversta (gerai, kad didžiąja raide – atkreipiamas dėmesys, jog tai konkreti vieta).

Baigiant rašyti norėtųsi daugtaškio, nes liko nepasakytų, gal net nepastebėtų dalykų, kad tai paskatintų keliauti epifanijų keliu, tačiau šis skyrybos ženklas neatitinka I. Zieduonio filosofijos („Daugtaškis yra kvailas ir naivus“, p. 66), todėl tradicinis taškas tiks labiau („Taškas – rimčiausias ir pats konservatyviausias. Jis nekenčia tęsinio“, p. 66).