31.
Mónica Velásquez Guzmán (g. 1972) – Bolivijos poetė, literatūros dėstytoja, kritikė. Kūryba įvertinta ne vienu Bolivijoje prestižiniu apdovanojimu. Poetė gyvena ir dirba La Pase.
Iš rinkinio „Trys vardai vienai vietai“ (Tres nombres para un lugar, 1995)
1.
Čia
sunkiame tuštumos ore
žemės dugne tavo kūnas
šis svaigulys – senos apeigos
žingsniai skuba į tave
į tavo kapą
šonkaulis
po skalda suranda porą
tvyrant neaiškiam kvapui
kūno skysčiai
susilieja, atpažįsta
ima plakti…
2.
Masinėse kapavietėse
apleistos, ištrintos,
neapykanta mylėtos
tas kurias užkasei savyje
savo paties kapinėse
ima dainuoti
galbūt pirštai ranką paliečia
ją sava pripažįsta
galbūt susikuria kalba
galbūt susijungia kūnas ir dvasia
galbūt
sako…
Iš rinkinio „Dvikraštės sienos“
(Fronteras de doble filo, 1998)
●
Tavo dvynys yra dievuose kurių nematei
meilėje kurią palikai pamirštą
galimybėse
kitose gyvybės formose
viskame ką nutyli
dvynys tavo vaikystėje dainuoti pradėjo
tave jis saugo iš vaikų vienišiausią
seka tavo žingsniais
ir kasdien tavo šešėlio trupinius surenka
tavo pokyčius pažįsta
jis nepanašus į tave nors veidas tas pats
dvynys yra tas kurį myli
kurį mylėti galėjai
kuriam leidai būti
dvynys tyliai miega tavo skelete nesakydamas
nė žodžio
jo vardu pavadinsi sūnų
nežinodamas kad jį kvieti
kad ir tu seki jo žingsniais
ir nėra jokių prieštarų
tarp dvikraščių sielų
Iš rinkinio „Medėjos dukra“
(Hija de Medea, 2008)
1.
Ji – o ne motina – mums tai padarė.
Ji – o ne motina – prie gerklų mums ašmenis spaudė.
Ji užėmė dosniųjų giltinių vietą.
Ne ji, o motina savo vaikų raudojo,
jautė, kaip lėtai ją pilvas dusino,
be šnabždesių, be žodžių.
6.
Su šia keista neapykanta
(nepelnyta, kaip jokia neapykanta, jokia meilė)
išeisiu į gatves, kuriose manęs nemylėjai,
paliksiu ją kūno vietose, kuriose tavęs ilgiuosi.
Su šia veržlia neapykanta
surinksiu kitų laivų nuolaužas iš jūros,
sudeginsiu kiekvieną ašarą, kuria liejas tikėjimas.
Aikštėse, stalčiuose ir dūlančios sofos kampe
jauniems vaikinams dalinsiu eiles.
Šioje neapykantoje tris kartus nusiplausiu veidą,
kol atsisakysiu šventumo, gėrio, tobulybės,
tuštumoje apkabinsiu tėvus
ir laidotuves baigsiu krisdama
į gilią duobę, kurią iškasė nebūtis.
30.
Toli nuo dejonių žiaurumo ir šviesos
nuvesk mane ten, kur gimsta vaikai,
kur nėra žaizdų, akmenų ir pasmerktųjų mirti,
kur apčiuopiama netobula tobulybė,
kur turi motiną ir apsiaustą
Medėjos dukra.
31.
Aš, tavo mirusi duktė,
grįžtu iš mirties mylėti bejėgiškumą,
išmokyti tave paleisti, išmokyti prarasti…
atleisti tau,
susiūti tai, kas buvai,
ir kartu sugrąžinti šešėlį
Saulei.
Pradingę pietūs
10.
Šiame sapne yra tik triukšmas.
Laiptais užbėgantys batai.
Durys, durys,
ranka, kuri spaudžia kitą, skaudina,
stalčiai, popieriai, lėkštės, jų duženos
ant grindų, prie sienos, prie kito kūno.
Dejonės, dejonės, dejonės,
kaulas, skausmas, dužena.
Jie sunkiai kvėpuoja, trankos į sieną, trankos raktai,
jie šnabžda padrąsinimus,
bet kūnai krenta vienas po kito,
vienas po kito,
todėl nevalia pramerkti akių.
Vertė Kristina Tamulevičiūtė