1968 metų kariūnai Rygoje

Praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo gal tik viena aukštoji mokykla, kurios studentai galėjo išvengti karinės prievolės, tuomet trukusios trejus metus, tai – Kauno politechnikos institutas (KPI). Anais laikais karinė tarnyba buvo sunkesnė už dabartinę laisvės atėmimo bausmę, todėl į bemaž visas KPI specialybes stojant būdavo dideli konkursai, ir institutas susirinkdavo geriausius Lietuvos abiturientus.

O Vilniaus universitete, iš kurio ėmė kariuomenėn, visur, ypač „vyriškose“ matematikos ir fizikos specialybėse, labai stigo vaikinų. Universiteto vadovybė, o rektoriumi tuomet buvo matematikas prof. Jonas Kubilius, sumanė iš KPI pirmakursių suformuoti atskirą grupę Vilniuje. Čia jie mokytųsi KPI Vilniaus fakultete karinių bei kai kurių inžinerinių dalykų ir kartu lankytų paskaitas Vilniaus universitete, studijuodami matematiką arba fiziką universitetiniu lygiu. LTSR valdžiai palaiminus, KPI vadovams teko tam sumanymui pritarti, ir 1962 metais tokia grupė atsirado.

Kitais metais buvo sudaryta dar viena (antra ir paskutinė tokia) grupė. Spalio mėnesį į Kauną atvyko žmonės iš Vilniaus universiteto – fizikas doc. Jurgis Viščakas ir matematikas vyr. dėstytojas Henrikas Jasiūnas. Jie atsirinko pagal stojamųjų egzaminų rezultatus keliasdešimt studentų iš įvairių KPI fakultetų, susikvietė juos salėn ir viliojo keltis į Vilnių. Dauguma išvažiuoti iš Kauno nė negalvojo, tačiau keliolika tokių atsirado, tarp jų ir šių eilučių autorius.

Reikėjo rinktis matematikos arba fizikos specialybę, į pastarąją tebuvo penkios vietos. Kai kas spyriojosi – „tiktai fizika arba lieku Kaune“. Vilniuje paaiškėjo, kodėl ribojo fizikų skaičių. Kitos vietos šioje grupėje buvo rezervuotos nepaprastųjų vilniečių atžaloms. Kai susipažinome, visi mes, paprastieji ir tie ypatingieji, greitai susibičiuliavome.

Atvykėlius apgyvendino Čiurlionio gatvės bendrabutyje, po penkis kambaryje. Pirmuosiuose kursuose į paskaitas buvo netoli, nereikdavo nė gatvėn išeiti. Universiteto rūmai, kuriuose tilpo trys – Fizikos ir matematikos, Medicinos, Gamtos – fakultetai ir dar Aktų salė, buvo per bendrabučių kiemą pasiekiami. Turėjome paskaitų ir keliose kitose vietose, tačiau mums, Kaune pagainiotiems, kai trumpas pertraukas tarp paskaitų prabėgiodavom iš rūmų į rūmus, nebuvo sunku nužingsniuoti į beveik gretimas Basanavičiaus ir Mindaugo gatves arba nusileisti į senamiestį – centrinius universiteto rūmus ar KPI Vilniaus filialą netoli Aušros vartų.

Mūsiškę Čiurlionio gatvę buvo pamėgę partiniai veikėjai. Dviejų aukštų aptvertame name gyveno Justo Paleckio šeimyna. O priešais universiteto Aktų salę buvo namelis, kurio vienoje pusėje tilpo Antanas Sniečkus su žmona, mūsų istorijos dėstytoja Mira Bordonaite. Aukštokiems varteliams prasivėrus, už jų galėjome matyti sargybinį milicininką – kitkuo Sniečkaus buveinė nuo kaimyninių namų nesiskyrė.

Du iš mūsų vilniečių bendramokslių gyveno pas tėvus ne per toliausiai – ant Tauro kalno, tokiame daugiabutyje, kur laiptinėje taip pat budėdavo milicininkas. Vienas jų – Vladas Niunka, sūnus kito Vlado Niunkos, LKP CK sekretoriaus krėslą kiek anksčiau pakeitusio į žurnalo „Komunistas“ vyriausiojo redaktoriaus kėdę. Kitas buvo Algis Kabelka, kurio tėvas – Vilniaus universiteto dėstytojas filologas, įtakingų partijos žmonių senas draugas ir pažįstamas.

Su Vladu ir Algiu po studentiško vakarėlio neretai dar užsukdavom ir į bendrabutį. Prie Sniečkaus namų mums, Anykščių vyno pakylėtiems, taip ir magėdavo patimpčioti liūtą už ūsų. Užtraukdavom „Sėk, sesute, žalią rūtą“, garsiai skambančią vėlų vakarą tuščioje gatvėje. Iš tų pačių vilniečių draugų žinojom, kad milicininkas mums nepavojingas, nes palikti posto jis negali. Tačiau paskambinti gali, laidinį telefoną turi. Todėl atvažiuojančios mašinos šviesų pabaidyti greitai smukdavom į bendrabučio krūmų šešėlį. Vladas Niunka mokydavo:

– Jeigu kas – jūs nedainavot, aš vienas dainavau. Verskit ant manęs, man vis tiek nieko nebus.

Po pirmųjų metų mūsų Fizikos ir matematikos fakultetas buvo padalintas į du atskirus ir su fizikais bendrų paskaitų nebeliko, išskyrus vieną dieną savaitėje, kurią kartu praleisdavom karinėje katedroje. Iš pradžių karo mokslus ėjome KPI Vilniaus filiale, bet netrukus karinė katedra buvo atkurta ir universitete.

Jos patalpos buvo tuose pačiuose rūmuose Čiurlionio gatvėje, kur ir mūsų fakultetai. Katedros viršininku tapo gal ir lietuviškai mokėjęs Vilniaus žydas, Tarybų Sąjungos didvyris pulkininkas Volfas Vilenskis (dar iki „perestroikos“ jis emigravo į Izraelį ir dėl to turėjo prarasti visus apdovanojimus). Katedros karininkams jis buvo didelis autoritetas, o mūsų draugams vilniečiams – savas, jų tėvų bičiulis. Tačiau mūsų grupei Vilenskis nieko nedėstė, apskritai katedroje būdavo retas paukštis.

Čia nebuvo svarbu ko nors išmokti, svarbu buvo būti, per patikrinimus atsiliepti – „ja!“ (rus. „aš!“). Rengė mus tolimojo ryšio specialistais, tačiau gal tik vienas kitas išmoko daugiau negu įjungti aparatą R-105 – paprasčiausią būrio ryšio priemonę. Daugiau naudos matėm automobilizmo pamokose, tačiau ir ten dėstytojui dažnai tekdavo skatinti klausytojus – pamatęs kurį besapnuojantį, staiga rikteldavo „lavy!“ (rus. „gaudyk!“) ir mesdavo į jo pusę sunkią variklio detalę…

Buvome išimtis iš bendros tvarkos – šiaip karo mokslus užbaigdavo ir laipsnį suteikdavo po ketvirto kurso, bet mes, KPI grupė, į baigiamąsias pratybas buvome išvežti jau po visko – po diplomų įteikimo ir išleistuvių pokylio. Taip 1968 metų liepą atsiradome Rygoje, tarybinės armijos ryšių pulko kareivinėse kažkur prie geležinkelio stoties. Čia laukė dviejų mėnesių tarnyba ir egzaminai jaunesniojo leitenanto laipsniui gauti. Su mumis „sborus“ ėjo ir universiteto ketvirto kurso studentai.

Buvome aprengti kareiviškomis uniformomis, apauti auliniais batais. Prie palaidinių tuoj pat prisisukome rombo formos aukštojo mokslo ženkliukus.

Tiek kareivinėse, tiek už jų sienų stengėmės parodyti, kad esame kitokie. Kartą savaitėje rytais vedami į miesto pirtį dainuodavom lietuviškas dainas – „Ant kalno mūrai“ ir kitas. Mums atrodė, o gal ir iš tikrųjų taip buvo, kad rygiečiai nustebę žiūrėdavo į rikiuote žengiančius kareivius, ne ta kalba dainuojančius.

Vakarais po rikiuotės kareivinių aikštėje būriai dar privalėjo keletą ratų apsukti su žygio daina. Visi rėkaudavo rusiškai, o mūsų būrys – ne. Turėjom savo repertuarą. Mūsiškis Antanas Skūpas iš kažkokios karo metų „kantičkos“ net vokišką maršą buvo išmokęs. O jau „Sėk, sesute, ir gvazdiką, kad neliktų bolševiko“ – čia šį tą turėjo suprasti ir mūsų rikiuotę stebintys karininkai, gal ir įtarė ką nors, bet nieko nesakė.

Vėliau girdėjau pasakojimą, kad kitąmet studentai bandę mūsų provokacijas kartoti, tačiau karininkai joms jau buvę paruošti. Lietuviškai dainuoti neleidę, ieškoję iniciatorių. Paskui keletą išmetę iš universiteto ir, žinoma, paėmę tikrojon karinėn tarnybon.

Staiga vieną rugpjūčio naktį bemaž visas ryšių pulkas su savo gremėzdiška aparatūra ant ratų kažkur išburzgė. Manėm, į pratybas, kol po kiek laiko – rugpjūčio 21-ąją – Tarybų Sąjungos masinio informavimo priemonės praplyšo apie „brolišką internacionalinę karinę pagalbą Čekoslovakijos darbo liaudžiai, kurios socializmo iškovojimams iškilo grėsmė“. Tuomet paaiškėjo, kur dingo ryšių pulkas iš Rygos – jis taip pat dalyvavo intervencijoje.

O vilniečiai fizikai buvo neseniai grįžę iš Čekoslovakijos, iš stažuotės Prahos universitete, tais laikais pasiekiamame tik ne visai paprastų darbo žmonių vaikams, kokie jie ir buvo. Liko Prahos sužavėti. Kažkuris jų turėjo nešiojamąjį radiją – retą ir brangų aparatą. Jau pramokę angliškai, puolė klausytis užsienio radijo stočių – lietuviškai ar rusiškai kalbantys „balsai“ tomis dienomis buvo ypač kruopščiai slopinami. Žinojome visas naujienas. Nuo jų buvo šlykštu. Man regis, net ramusis Gediminas Jucys, akademiko sūnus, prabilo, o Kabelka su Niunka tai nesivaržydami į šuns dienas dėjo vikšrus ir kerzinius batus ant Prahos tiltų… Pagalvodavome – o kas, jei ir mus būtų su pulku išvežę?

Kareivinėse netrukus surengė mitingą „komunistų partijos ir tarybinės vyriausybės priemonėms karštai ir vieningai paremti“. Buvo paskirti kalbėtojai iš vietoje likusių karininkų ir kareivių. Taip pat ieškota, kas iš studentų galėtų tarti žodį. Tinkamiausias tam rodėsi mūsiškis Vladas Niunka, aukšto LTSR partinio veikėjo sūnus.

Nežinojo organizatoriai, kad šitas obuoliukas nuo obels buvo toli nuriedėjęs. Kai Vladui liepė pakalbėti mitinge, jis atrėžė:

– Gerai, pakalbėsiu, bet pakalbėsiu taip, kad nuo jūsų antpečių visos žvaigždutės nulėks!

Jį tuoj pat paliko ramybėje. Rado partinį studentą iš mūsų ketvirtakursių, šis pavedimą klusniai įvykdė.