Trise

 

Jo gyvaplaukiuose atsispindėjo saulė. Lūpomis rinkau žibančius prakaito lašus, blakstienomis glosčiau švelnius pūkelius ant skruosto. Tolima tai praeitis? Artima?

Nebežinau, kaip skaičiuoti laiką. Nesuprantu, nei kas jis, nei kuo pavertė mane. Sako, buvau patrauklus, apsukrus, neturėjau pesų, bet nestigo charizmos, mėgau šokti ir juoktis. Ak, kiek šokta, kiek juoktasi!.. O dabar? Dabar mano ranka liečia šaltą, tarsi vašku, kurio neištirpdys net didžiausias karštis, aplietą Antonijaus veidą. Drebantys pirštai nardo nieko nebežadančioje jo barzdoje. Ne taip kaip tada – tai buvo tolimoje, tikriausiai labai tolimoje praeityje, – kai prieš saulę švysčiojantys plonutėliai gyvaplaukiai pranašavo itin karštą 1957-ųjų vasarą, į Maljorką dar tik pradedančius plūsti turistų būrius, mano ranką ant kaulėto Antonijaus kelio ir mūsų pirmąjį bučinį.

Tą vasarą buvome neišskiriami – regis, kūnas prisimena bendrystės jausmą, o protas vieną po kito kažin kur išbarstęs faktus. Hola! – mums modavo Poljensos senoliai, pavėsyje besigaivinantys saldesniu už medų morengų pienu ir nuo ūsų bebraukiantys cinamono dulkes. Kai vėliau, kur kas vėliau Marijos sūnėnas entuziastingai pasakojo apie ką tik perskaitytus „Šauniojo penketuko nuotykius“, pamaniau, kad mes buvome dar šaunesni: mūsų – daugiau, mes – drąsesni nuotykių (ir dar kokių – išties pavojingų!) ieškotojai, Pablo mišrūnas Baltis – didesnis ir narsesnis už Timą. Šaunusis aštuonetukas. Iškilmingai prisiekę nesiskirti iki gyvenimo galo, aštriu alyvuogės kauliuku prasidrėskę smilių pagalvėles ir savo priesaiką krauju patvirtinę ant netoliese mūsų miestelio pasislėpusios įlankėlės uolų.

Su Antonijumi ir Marija buvome kaimynai. Antros kartos, kaip mėgdavo kartoti jo mama, o tada akimirkai susimąstydavo, palinguodavo galvą ir toli siekiančiu žvilgsniu panirdavo į skaidriai žydrą Viduržemio jūrą, tyvuliuojančią tiesiai po namo langais. Jos geriausia draugė Elena mėgavosi tokia pačia prabanga – ilsėjosi visai netoliese esančiose kapinaitėse, žvelgiančiose į vandenį. Kiek siekia mano atmintis (artima tai praeitis? tolima?), Pilar niekada nenustojo laukusi jos grįžtant. Labiau už viską ilgėjosi tų vėlyvų vakarų tai pas vieną, tai pas kitą į jūrą beveik panirusioje terasoje. Po vakarienės dalindavosi gyvenimo nuotrupomis iki atsikraustant į Poljensą ir gimdymo skausmus turėsiančiais palengvinti patarimais, kurių abiem netrukus turėjo prireikti. Kai viena kitai gatvelėje prie duonos kepyklos, priklausiusios mano tėvui, pirmąkart sušuko „labas rytas, telaimina Dievas!“, abi buvo ištekėjusios už maljorkiečių, abi ką tik įsikūrusios miestelyje salos šiaurėje ir abi penktą mėnesį nėščios.

„Gyvenimo lengvybės čia daugiau nei Madride, – Elena guosdavo Pilar. – Pamatysi, netrukus be tave taip gąsdinančio jūros artumo nebegalėsi gyventi. Įsimylėjau ją, vos tik pamačiusi. Tiesą sakant, todėl Pedrą ir įkalbinau pirkti šį namą. Visada dievinau jūrą, o jis – Tramuntanos kalnus. Matai, galiausiai man nusileido, nors atrodo, kad kalnai turėtų būti stipresni. Nemanai? Ne, ir aš nemanau. Rami jūra, kur tau, jūra rami niekada nebūna. Naivūs žmonės, šitaip galvojantys. Glostydamas mano pilvą, Pedras sako, kad jis – mūsų mažytė banga“, – į visas puses šaudančią Elenos greitakalbę akimirkai nutraukdavo jos duslus juokas.

– Mano brangioji Elena, mano potvynis ir atoslūgis. Visada stengdavosi nuraminti, paguosti, – atsidusdavo Pilar, ant didžiulio sidabrinio padėklo svetainėn mums atnešusi kalną ensaimadų¹. – Kai pernelyg įsisukdavau į nuogąstavimus dėl būsimo kūdikio (vis dar nebuvau tikra, ar jo noriu), Elena, jau auginanti sūnų, tikindavo, kad vaikas atneš daug džiaugsmo.

Šito mums, vėsioje svetainėje besislepiantiems nuo spiginančios popiečio saulės, Pilar niekada nepasakė, o jei ir būtų bent puse lūpų išsitarusi, kažin ar būtume ją išgirdę. Doroti ensaimadas, o paskui laižyti kiaulės taukais apvarvėjusius ir cukraus pudra aplipusius pirštus anuomet mums buvo svarbiau už bet kokią gyvenimo tiesą.

 

●

 

Taip negalėjo būti, bet buvo.

Aiškus žinojimas, pagaugais nuėjęs per nugarą, mane ištiko 1957-ųjų vasarą, Poljensos globėjos dieną, centrinėje miestelio aikštėje šokant ball dels cossiers². Aš – rato viduryje, septyniolikmetė balta suknele su laurų puokšte rankose. Sukausi ir sukausi, kartkartėmis nusibraukdama prakaitą nuo kaktos, o aplink mane šešiese strypčiojo jie gėlėmis puoštomis skrybėlėmis ir spalvotais sijonais: Chosė ir jo brolis Valentinas, Antonijus, Alonsas, Pablas ir mano vyresnysis brolis Aleksandras. Jaunėlis Chuanitas, dar per mažas baidyti velnią nuo damos, šalimais prikandęs lūpą mūsų neišleido iš akių, bet dėjosi nekreipiąs dėmesio.

Antonijų įsimylėjau taip, kaip įsimyli septyniolikmetė paauglė, – egzaltuotai, besąlygiškai, tvirtai tikėdama, kad mūsų meilė tęsis iki gyvenimo galo. Šviesiai rudos mano akys jam priminė Maljorkos migdolus. Neabejojau jo žodžių nuoširdumu – dvejojau dėl jų svorio. Kai tą vasarą pamačiau besibučiuojantį su Chosė, iškart supratau, kad jų bučinyje tilpo tai, ko stigo manajame.

Antonijus jau tada svajojo tapti literatūros dėstytoju. Kol mes kikendavome iš kvailų anekdotų vietos laikraštyje, jis cituodavo Borchesą:

 

Katedra yra akmeninis lėktuvas

           besistengiantis išsipainioti iš tūkstančio

           jį laikančių virvių

           katedra skamba kaip plojimai

           arba kaip bučinys

 

Tuomet dar nenutuokėme, kad Palmos katedra mums skambės veikiau lyg nuosprendis. Nenumanėme, kad nebeliks šauniojo aštuonetuko, ilgiems dešimtmečiams nusisuks net ir mažasis Chuanitas, kuriam iš visų jėgų stengiausi atstoti mirusią mamą. Negalėjau įsivaizduoti, kad dar kartą tapsiu našlaite. Vienintelė Pilar ir toliau kartojo visus tris mylinti kaip savo vaikus. Buvo tikra – ir mano mama mus laimino iš aukštybių.

 

●

 

– Girdėjau, kad šlaistaisi su to prakeikto respublikono sūnumi, – tėvas griaudėjo net springdamas, kai kriošena Evelijus, savo gyvenimo saulėlydį stebintis ant suoliuko centrinėje miestelio aikštėje, jam papasakojo matęs Antonijų mane merginant. Tam senam kvailiui nė į galvą nebūtų atėję, kad tai aš aplink jį rėžiau sparną.

Mintis, kad gali tekti mane ištekinti už respublikono sūnaus, tėvui, ištikimam frankistui, 1936-ųjų Maljorkos mūšio veteranui, jame praradusiam geriausius vaikystės draugus, buvo nesuvokiama. Kai pasakiau, kad už Antonijaus netekėsiu, bet su juo gyvensiu, o su mumis gyvens ir Chosė, jis pamanė, kad netekau proto. Ir pats, regis, tapo bepročiu, nesiliovė deklamavęs „Balangueros“³, anuomet dar tik tradicinės vaikiškos dainos.

– Tėve, kaip Dievą myliu, tai nėra tik kvaila nesubrendėlės užgaida, – bandžiau jį įtikinti, nors ir pati savimi abejojau.

O jis tik be paliovos murmėjo:

– Iš tradicijų ir vilčių

jaunimo vėliavą ji audžia

kaip ta, kuri sau ruošia vestuvių šydą…

Audėja verpia, verpia

ir verps amžinai.

– Velniop tradicijas, trukdančias meilei! – rėkiau taip, kad mažais spuogeliais aplink burną nusėta oda, regėjosi, plyš.

Jis vos girdimai teatsakydavo:

– Bepročiai… Beprotė…

Aštuoniolikos už mamos palikimą nusipirkau nedidelį dviejų miegamųjų namą Poljensos pakraštyje. Vienas kambarys Antonijui su Chosė, kitas – man. Labai ilgėjausi jūros – nors ir buvo čia pat, pro naujųjų namų langą jos nesimatė.

 

●

 

Prieš įsigydamas kelių kambarių svečių namus rojaus kampelį primenančiame Formentoro paplūdimyje, kuriame leidome beveik visas savo atostogas, Chosė bene dešimtmetį dirbo stiuardu. Trise išmaišėme visus žemynus, bet nė viena kelionė neprilygo pirmajai. Buvome naiviai jauni, po ilgo skrydžio nemiegoję daugiau nei parą, apsvaigę nuo karščio ir argentinietiško vyno. Pirmąjį kelionės vakarą, suglebę šezlonguose, stebėjome juodus šikšnosparnius, prietemoje nardančius atsigaivinti į ryškiai žydrą Buenos Airių viešbučio baseiną. Neapsakomai bijojau pelių, bet nuo šių, skraidančių, niekaip negalėjau atitraukti akių, tad tylėdama ir nemosikuodama rankomis leidau joms sukti ratus man virš galvos. Chosė prisipažino bijantis aukščio, tačiau danguje besijaučiantis saugiau nei ant žemės. Antonijus su nekantriu nerimu laukė stojimo į Palmos universiteto literatūros studijų programą rezultatų. Tą vakarą kalbėjomės apie savo baimes, bet buvome kaip niekad drąsūs. Kadaise krauju prisiekę nesiskirti su draugais, šįkart vienas kitam pasižadėjome būti kartu iki mirties, o po jos susitikti ir prisiminti, kaip gera buvo po karšta pietų saule. Kai dabar panyru į šiuos prisiminimus, atrodo, kad tai buvo mūsų trijų vestuvių naktis. Blausioje baseino šviesoje, o ne katedros prieblandoje vienas kitam prisiekus, mūsų sąjungą paliudijo be garso sparneliais plazdantys ir į vandenį nardantys šikšnosparniai.

Tris savaites keliavome. Seniausias Buenos Airių rajonas su spalvotais nameliais, nudažytais skirtingų dažų likučiais. Kitas – su savo kolonijinio stiliaus namais – „tarytum Paryžius, Madridas ir Palermas viename“, tvirtino Chosė. Debesis praaugęs Ficrojaus kalnas. Ant medinių pagalių ištempti, žarijose čirškantys ėriuko šonkauliai ir miške klaidžiojančios indėnų dvasios. Argentiniečiai savo vėliavos žydrumo akimis, atsisveikindami visada paspaudžiantys ranką. Rausvai vakarėjantis Patagonijos dangus pro autobuso langą, kai, daugiau nei parą juo kratantis, o vairuotojui niekaip nerandant tinkamos vietos sustoti, Antonijus prisišlapino į kelnes (taip juokiausi, kad tas pats nutiko ir man). Galiausiai pasaulio kraštas Ugnies Žemėje. Stipriai pučiant vėjui, vos ne vos išstovėjome ant slidžių, nuo dumblo žalstelėjusių akmenų. Priešais siūbavo į vieną susilieję du vandenynai, o aplinkui stūksančiuose kalnuose, regėjosi, žybčioja mus stebinčių nuogų jamanų⁴ akys.

Sugrįžę į Buenos Aires, paskutinį vakarą praleidome tango spektaklyje, kur Astoras Pjacola bandonija akompanavo kažkokiam seneliūkščiui, iš visos širdies traukiančiam: Soy sólo un pájaro perdido…⁵ Kitą dieną, prieš pat mūsų skrydį namo, įkalbinau Antonijų nueiti į tango pamoką. Chosė raginti nereikėjo.

Garbanotas mokytojas Manolas per dideliu juodu švarku ir plačiais suskeldėjusiais delnais aiškino pagrindinius šokio principus:

– Cabeceo – pritariantis linktelėjimas. Norėdamas pakviesti šokti, vyras pirmiausia turi užmegzti akių kontaktą. Šokis gali prasidėti, jei moteris nenuleidžia akių. Tačiau net ir sulaukęs pritariančio linktelėjimo, vyras privalo likti kantrus: partneriai susitinka aikštelės viduryje, iki kurio moteris ateina niekieno nelydima.

Žvilgsniu atsakiau besišypsančiam Chosė, susitikome pusiaukelėje.

– Abrazo – apkabinimas. Pajauskit nestiprų partnerio spaudimą ir atsakykit tuo pačiu. Užmegzkite ryšį, kuriame abu jaustųsi patogiai, ir pasistenkite viso šokio metu neprarasti kontakto.

Chosė mane glėbyje spaudė taip, kad ant jo išsišokusio pilvo pakibau kaip ant gimnastikos kamuolio.

– Tanda – viena šokio partija, šokama su tuo pačiu partneriu, dažniausiai sudaryta iš keturių muzikinių kūrinių. Žingsnis pirmyn, atgal, į šoną, svorio perkėlimas nuo kojos ant kojos ir posūkis – tokia iš pažiūros nesudėtinga tango kalba, – su patosu aiškino Manolas, o tada lyg tarp kitko paklausė: – O kiek žodžių turi meilė?

Mums nesumojus, ką atsakyti, toliau dėstė įnirtingai gestikuliuodamas savo suskeldėjusiomis rankomis:

– Svarbiausia šiame šokyje, išjaustame skurdžiausiuose Buenos Airių rajonuose, – ritmas: dažniausiai lėtas kaip varguolio žingsnis, staigus kaip kirtis per vergo nugarą, aistringas kaip apie nemokamą prisilietimą svajojančios prostitutės gyvenimas. Bandonijos melodijos virkdomi ar guodžiami, šie žmonės šokdavo savo dalią. Visai kaip jūs, – kiek pamąstęs pridūrė, – tik jūsų batai blizga labiau. Nagi, cortina ⁶! Keičiamės partneriais!

Žvilgsniu ieškojau Antonijaus. Akių nenuleido, tik, užuot priglaudęs smilkinį prie manojo, nuolat sviro atgal. Manolas buvo atviras: kartais prireikia net dvidešimt penkerių metų, kol porai pavyksta sušokti tobulą tango. Bandydama įsiklausyti į Antonijaus kūno ritmą, ant parketo mažais žingsneliais nerangiai raičiau aštuonetą⁷.

 

●

 

– Vėl svaigsta galva? – susirūpinęs Chosė man tiesė iš kažin kur ištrauktą Antonijaus dienoraštį.

Vienas kitą prilaikydami klestelėjome ant sofos. Chosė virpančiomis rankomis pavartė užrašų knygelę apsitrynusiu viršeliu.

– Marija, atsimeni, kaip Antonijus mėgo klasikinę muziką? – kalbėdamas su manimi, jau kurį laiką bene kiekvieną sakinį pradėdavo klausimu: „Marija, atsimeni?“

Norėjo būti tikras, kad nepamirš mano vardo, o aš nepamiršiu to, kas iš jo atminties po truputį vis nyko.

– Man labiau patiko operetės. Tėvas dažnai jų klausydavosi kepykloje. Ššš… Štru… Na kaip ten jis?

– Štrausas.

– Geriau nei… Tas, Antonijaus mėgstamiausias.

– Šopenas?

– Taip, jis. Marija, atsimeni, Antonijus pasakojo, kad vieną žiemą Šopenas mūsų saloje gyveno su rašytoja, prisidengusia vyrišku vardu, kad galėtų leisti savo knygas?

– Žorž Sand. Ir tu atsimeni?

Užuot ką nors atsakęs, Chosė atsivertė dienoraštį. Ant pageltusių puslapių matėsi kelios tamsokos dėmės – rašydamas Antonijus tarp pirštų tol sukiodavo žalią alyvuogę, kol iš jos imdavo sunktis riebus skystis.

– „1957 m. liepos 27 d. Ar mašina gali jausti?“ – krenkštelėjęs Chosė pirštu ėmė vedžioti per blunkančius žodžius.

„Ar mašina gali mąstyti? Į šį klausimą atsakyti bandė Alanas Tiuringas, matematikos genijus, iššifravęs nacių „Enigmą“. Skaičiau, kad Snieguolė buvo jo mėgstamas personažas, Disnėjaus filmą kino teatre matė septynis kartus. Gal atsikandęs kalio cianidu užnuodyto obuolio tikėjosi pabusti pabučiuotas savo pirmosios meilės, Kristoferio?

Alanas žinojo, kad mašina gali mąstyti. Tai ne utopija, tai – realybė, Antrąjį pasaulinį karą baigusi britų pergale. Ar toji mašina galėtų rasti vieną, visiems priimtiną atsakymą? Nei juodą, nei baltą, netgi ne pilką. Gal permatomą, bespalvį? Ar tiesai tiktų tokia spalva?

Nenoriu, kad man, kaip Alanui, tektų mirtinas kąsnis. Nežinau, ar mašina gali jausti, bet aš – jaučiu. Aš, sudarytas iš tiksliai pasidauginusių chromosomų, tobulai simetriškas kaip gėlės žiedlapiai ir kankorėžio žvyneliai, myliu juos abu.“

 

 

Šio teksto rašymą parėmė Lietuvos kultūros taryba