Senienos ir naujienos (5)
Philippa Pearce. Tomo vidurnakčio parkas. Apysaka. Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. V.: Alma littera, 2020. 239 p.
Britų vaikų literatūros klasika: knyga 1958 m. apdovanota Carnegie medaliu. Nuostabiai išpinta Einsteino reliatyvumo teorija – pasakojime dabarties laikas kaitaliojasi su praeitimi, pabaigoje veikėjai atranda, kad jie, nors gyvena skirtingose epochose, susitiko – vadinasi, susitikti (net jei tik per kultūrines nuorodas) gali beveik visi žmonės. Šiek tiek primena F. H. Burnett „Paslaptingą sodą“, tik šioje knygoje daugiau įtaigios mistikos.
Hilde Hagerup. Pienės daina. Romanas. Iš norvegų k. vertė Brigita Urmanaitė. V.: Alma littera, 2004. 224 p.
Norvegijos kaimelis, nedidelė bendruomenė: mama su dviem paauglėm dukrom, kurių tėtis dingo jūroje. Pasakojama pirmuoju asmeniu, mergaitės, kuriai šiandien būtų labai nesunku diagnozuoti kokį nors sutrikimą (mažiausiai aspergerį), balsu. Vyresnioji sesuo buvo valtyje su tėčiu, kai įvyko nelaimė – nutrenkė žaibas, bet išplaukė ant plastikinio plausto. Įvykis ją taip paveikė, kad ji visą laiką dainuoja. Daugmaž viskas patiko – atšiaurūs santykiai su senele, draugysčių tikroviškumas, neidealus, bet širdį turintis mokytojas; tik vyresnėlės stebuklingas „pasveikimas“ neįtikino.
Susan Coolidge. Ką nuveikė Keitė. Apysaka. Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. V.: Alma littera, 1999. 224 p.
Primena ir „Heidą“, ir „Polianą“, ir „Mažąsias moteris“. Kur daug vaikų, ten neišvengiamai įvyksta daug nuotykių ir juokingų situacijų. Blogiausia – įvyksta ir ta pati nelaimė, kaip jau minėtose knygose: pagrindinė veikėja susižeidžia ir yra prikaustoma prie lovos. Prasideda didaktinė dalis, moralizavimai, pamokymai ir patarimai (absurdiškiausias – stengtis gražiai rengtis ir šukuotis). Eiliavimas kaip XIX a. aukštuomenės vaikų laisvalaikio dalis šiandien atrodo gan grafomaniškai. Tradicija vis dar truputį gyva, bet ne tarp vaikų ir nebe aukštuomenėje.
Edmund Niziurski. Penki melionai į rankas. Apysaka. Iš lenkų k. vertė Birutė Mikalonienė. V.: Alma littera, 2000. 400 p.
Primena vaikystę, tiksliau, jokioje vaikų literatūroje neaptartą baisųjį gariūnmetį. Mat vaikų literatūra įprastai idealizuoja gyvenamąją aplinką ir moralizuoja skaitytoją per klystančius veikėjus. Čia pasimėgauta pačia gariūnmečio medžiaga, laukiniu kapitalizmu, banditizmu – istoriniu Lenkijos laikotarpiu, kuris iš šiandienos perspektyvos atrodo, be abejo, absurdiškai. Dukra: „Man nelabai įdomu knygos apie verslą.“
Mindaugas Lukošaitis, Gintaras Grajauskas. Jūros druska ant lūpų. Komiksų knyga. Klaipėda: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2023. 72 p.
Mindaugas Lukošaitis yra nuostabus piešėjas: net į kryžių pataikiusi kulka pavaizduota taip tiksliai, kad gniaužia kvapą. Komiksas militaristinis, berniukiškas – kovos, šūviai, smūgiai (deja, patvirtinu stereotipą – ir kine, ir literatūroje sunkiai tveriu smurtą). Bet niekaip nepaneigsi estetinio aspekto – grafito linijos.
Sigmund Freud. Nerimastis kultūroje. Iš vokiečių k. vertė Jokūbas Andrijauskas. V.: Hubris, 2023. 119 p.
Esu slapta Freudo gerbėja, nes juk visi žino – jis toks „pasenęs“, kad viešai teįmanoma šaipytis. Pasenęs, bet tą šaukiantieji nei skaitė, nei permanė. Visuomet traukė jo teorijos paradoksalumas, pvz., mintis, kad po kiekviena „idile“ slypi nuožmūs santykiai; taip pat biseksualumo universalizavimas (p. 53). Nustebau aptikusi, kad „šeima – visuomenės ląstelė“ yra ne kunigų folkloras, o Freudo metafora (p. 62)! Tiesa, jis formuluoja „kultūros gemalo ląstelė“. Skaitinys iš naujo aktualus (knyga išleista 1930 m.) šiandieninio karo kontekste, apie agresiją kalbama kaip apie vieną svarbiausių žmonijos potraukių. „Taip pat nėra joks nesuprantamas atsitiktinumas, kad germaniška pasaulio valdymo svajonė save papildė antisemitizmu, suprantama ir tai, kad bandymas sukurti komunistinę kultūrą Rusijoje savo psichologinę atramą rado buržuazijoje. Tik kyla neramus klausimas: ką darys sovietai, išnaikinę savo buržuaziją?“ (p. 64). Susikurs naują, iš proletarų.
Ian McEwan. Pamokos. Romanas. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. V.: Tyto alba, 2024. 520 p.
Kokią knygą bepaimčiau – rašytojas pasakojasi apie savo skaudžias vaikystės patirtis internate. Būtų galima atlikti tyrimą, kokia dalis prozininkų iš tikrųjų ten užaugo. Gūglinau – na, žinoma, romane yra ir daugiau autobiografinės medžiagos. Įtraukimu priminė „Mažą gyvenimą“, „Dagilį“, „Olandų namą“ ir kitus ne per seniausiai skaitytus romanus. Yra smagių pasažų ir frazių, pvz., „tečerinis verslumas“. Arba: „Jeigu jam kas būtų pasakęs, kad yra patologiškai priklausomas nuo sekso kaip kiti nuo narkotikų, būtų linksmai tą pripažinęs. Jei jau yra priklausomas, tikriausiai yra suaugęs“ (p. 176). Daug britų literatūros istorijos: tik skaitydama šią knygą geriau supratau Kornelijaus Platelio Keatso „Odės Psichei“ vertimą. Yra svarstymų apie romano rašymą ir kaip artimieji (o ir gerbėjai) ten atpažįsta save, nors pasinaudota tik nereikšmingu faktu ar išoriniu bruožu. Manau, šiuo metu knyga galėtų terapiškai veikti pedofilijos aukas.
Bernardas Gailius. Agentė. Šnipų romanas. V.: Aukso žuvys, 2024. 412 p.
Labai gerai sukonstruotas istoriko romanas, deja – visiškai ne man. Bet nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad goodreadsuose jį giria influenceriai (nors ir suabejojau, ar jiems tikrai buvo įdomu). Kairieji kalba mediniais dialogais, lyg iš Lenino raštų. Bandžiau juos įsprausti bent jau į Kasparo Pociaus lūpas – niekaip neišėjo. Dešinieji, atvirkščiai, sugeba net rusiškai nusikeikti. Imituojama tarpukario leksika: filma, pagelba. Viskas taip teisinga, dešina, net Norberto Černiausko knyga pareklamuota, o komunistai – žydiškais vardais. Stinga kokios nors klaidos, literatūrinio triksterio. Įdomu, kuria kalba Konstantinas skaitė Augustino „Išpažinimus“ (tai aišku, kad bet kuria, juk buvo šviesūs laikai). Pasažai, vaizduojantys kavianską buitį, gražiai pavyko. Vis dėlto jei tik grožinėje literatūroje randu pižoniškos kulinarijos, ji automatiškai gauna minusą. Lauksiu ekranizacijos.
Poezijos pavasaris ’24. Sudarė Viktoras Rudžianskas ir Tomas Vyšniauskas. Svečių kūrybą atrinko Indrė Valantinaitė. V.: Rašytojų klubas, 2024. 383 p.
Maloniai nustebino Uršulė Toleikytė ir Lilija Rakova. Naujausia tendencija, būdinga ne tik Mariui Burokui, bet ir Vladui Braziūnui, – eilėraščių rašymas proza. Kitaip sakant, paprasčiausia mada. Susierzinau, pradėjusi Aldonos Ruseckaitės straipsnį „Salomėjos pakeleiviai“: „Tik ar ji turėjo aiškias ir įtikinančias politines pažiūras, kurias dabar taip drąsiai primetame?“ (p. 115). Ir vėl apie tą patį… Tačiau baigdama jį skaityti likau visai patenkinta. Iš almanacho išmesčiau 30 % turinio, bet tokia jau aš, bjauri – mėtyčiau tik iš svetimų leidinių, ne iš savo.
Vasyl Machno. Patarimas kaip geriau rašyti eilėraščius. Iš ukrainiečių k. vertė Antanas A. Jonynas. V.: Baziliskas, 2024. 110 p.
Knyga išleista privačiomis lėšomis, siekiant ir tokiu būdu prisidėti prie paramos Ukrainai. Prisidėjo visi tame dalyvavę bendraautoriai (gražus dailininko Mikalojaus Vilučio viršelis). Vasylio Machno poezijoje gausu kultūrinių ir istorinių nuorodų, bet įdomiausia naratyvinė dalis, kai autorius žaidžia reakcijomis į savo pavardę. Nestoras Machno buvo anarchokomunistas, nesutikęs susivienyti su bolševikais po Spalio revoliucijos.
Mary Norton. Skoliniautojai. Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. V.: Tyto alba, 2002. 199 p.
Senamadiška proza vaikams, miela ir kai kuriems suaugusiesiems. Pasaulio išplėtimas – kas, jeigu egzistuoja būtybės, apie kurias mes nieko nežinome. Susidūrimas atveria dvejopą žmogaus prigimtį: vienus tie maži žmogeliukai domina ir kelia norą draugauti, kiti pasiryžę juos išnaikinti be jokio smalsulio antgamtei. Dukra tvirtino mačiusi ir japonų kino adaptaciją.
Rasa Navickaitė. Marija Gimbutienė: archeologija, Didžiosios Deivės hipotezė, feminizmas. V.: Kitos knygos, 2024. 306 p.
Labai reikalinga ir įdomi knyga, kurioje parodomas ir posovietinės visuomenės pokytis, neskubrus atsivėrimas feminizmo idėjoms. Aktualiai papasakota Marijos Gimbutienės, kaip karo pabėgėlės, biografija. Turbūt esu arčiau Judith Butler lyčių teorijos negu feministinio dvasingumo – nenoriu būti moterimi deive (nors ir smagu buvo pažaisti, skaitant Jean Shinodą Bolen).
Giuseppe Tomasi di Lampedusa. Gatopardas. Romanas. Iš italų k. vertė Lina Gaučytė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2024. 350 p.
Skaitydama mąsčiau apie Petro Dirgėlos „Karalystės“ ciklo knygas, nors skaitomo romano stilius kitoks. Visgi esama kažkokio panašaus dvelksmo, mąstymo būdo, poetikos: „[...] o jo aplinkoje niekas niekada to intuityviai nesuvokė, nė viena iš dukterų, svajojančių apie pomirtinį gyvenimą, lygiai tokį kaip šis, įskaitant teisėjus, virėjus, vienuolynus ir laikrodininkus, viską; nenumanė ir Stela, kankinama diabeto sukeltos gangrenos, bailiai įsitvėrusi kankinančios egzistencijos. Gal tik Tankredas akimirką suvokė, nes su savo santūria ironija pasakė jam: „Tu, dėdybe, mergini mirtį“ (p. 278). Beje, permanoma sunkiai.
Kimberly Brubaker Bradley. Kovos žodžiai. Romanas. Iš anglų k. vertė Miglė Šaltytė. V.: Nieko rimto, 2023. 248 p.
Paauglius iškart labai įtraukia, suaugusieji žiūri įtariau – kaip konstruojama, kodėl tiek daug buitinių detalių. Anksčiau skaitėme nuostabią tos pačios autorės knygą „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“. Vaikų literatūrai tinka dramatiškos situacijos, čia jos neatrodo dirbtinės. Svarbus edukacinis aspektas: kaip kalbėti apie seksualinį išnaudojimą. Pabaigos žodyje autorė pamini, kad tai vaikystėje nutiko ir jai pačiai.
Ali Benjamin. Šis tas apie medūzas. Apysaka. Iš anglų k. vertė Almantė Rimavičienė. V.: Nieko rimto, 2023. 256 p.
Nemažai biologijos faktų, pvz., kad medūzos ir maži rykliukai girdi žmogaus širdies plakimą. Dar viena knyga, įrodanti dramatiškų siužetų paaugliams būtinybę: veikiausiai dėl potvynio bangos nuskęsta pagrindinės veikėjos draugė, gera plaukikė. Neurodivergentiška mergaitė ima galvoti, kad draugė mirė nuo labai retos medūzos (irukandžio) nudilginimo. Ji liaujasi kalbėjusi ir ima narplioti tą versiją kaip detektyvą. Pozityvi atomazga – užmegztas santykis su mokytoja ir hiperaktyvumo sutrikimą turinčiu berniuku, imama kalbėtis su tėvais ir mirusios draugės mama. Stulbina, kiek daug žmonių užsienio leidyklose (sprendžiant iš padėkų) dirba su vaikų literatūros rankraščiu, kol jis tampa knyga.
Mantas Adomėnas. Moneta & labirintas II. Romanas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2024. 560 p.
Buvau girdėjusi, kad antra dalis prastesnė už pirmąją, bet man pasirodė atvirkščiai. Skaityti galbūt smagiau, nes mažiau pagrindinio veikėjo statuso ir rafinerijos įrodinėjimo vingrybių. Norisi pagirti ir išreikšti viltį, kad Adomėnas dar parašys knygą apie politikus – su visomis išvaizdos karikatūromis. Visgi patyręs rašytojas nenaudotų tokio pigaus triuko, nors iš pirmo žvilgsnio ir prikolas: „Pasvarstęs vis dėlto apsisprendžiau viską pasakoti iš eilės – galų gale, kaip sakė Parmenidas, „man tas pats, iš kur aš leisiuos į kelią, vis tiek į ten pat atvyksiu“, ar kažkaip panašiai (neturiu dabar po ranka to arogantiško jauno klasiko vertimo, kuris buvo skelbtas Naujajame Židinyje)“ (p. 161). Kai kurios scenos gan kinematografiškos (patiko su patriarchu Stambule), bet šifrai visgi yra sekimas nekenčiamuoju Danu Brownu. Kino režisieriai, tikiuosi, jūs pajėgūs imtis žanrinio kino.
Aleksandra Kasuba. Tiksintis vaikas. Atsiminimai. Iš anglų k. vertė Aida Martinaitytė. V.: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2023. 110 p.
Man Aleksandra Kasuba yra didelė menininkė, didesnė už savo vyrą skulptorių Vytautą Kašubą. Pirmiausia apie ją sužinojau iš jos pačios sudarytos knygos „Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai 1988–1992“ (2009). Santykis su Greimu pasirodė tikra intriga, bet retrospektyvinė paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ 2021 m. Nacionalinėje dailės galerijoje galutinai suformavo nuostatą, kad ji buvo vizionierė. Atsiminimai pasakojami iš aristokratų šeimoje augusio vaiko perspektyvos: tiršta autorės vaizduotė, gebėjimas permanyti ne vien išorę, savastį turinčiosios laikysena.
Arūnas Bubnys. Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942–1945 metais. V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2023. 100 p.
Į knygą dėmesį atkreipiau po Prigimtinės kultūros seminaro: be Balio Sruogos aprašytojo Dievų miško, nelabai ką apie tą vietą težinojau. Studijoje pateikiamos nuotraukos, brėžiniai, schemos, kalinių sąrašai. Daug dokumentų sovietai veikiausiai paėmė kaip „trofėjinius“, kiti galbūt dingo Gdansko bombardavimo metu. Kunigas Alfonsas Lipniūnas laikė mišias „dryžais“ drabužiais, ten pat kalėjo ir Stasys Yla; suteikdavo kunigo patarnavimus. Lietuviai buvo solidarūs: Sruoga, dirbdamas kanceliarijoje, sunaikino lydraštį ir taip išgelbėjo kelis žmones.
Aldona Ruseckaitė. EMMI: Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 248 p.
Nežinau, kodėl ryžausi perskaityti – Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimą jaučiuosi kaip ir pažįstanti, neseniai skaičiau dienoraščius ir laiškus, naujos informacijos rasti nesitikėjau. Bet buvo smalsu, kaip Aldona Ruseckaitė susitvarkė su medžiaga, – pradėjau skaityti nuo Irenos Kostkevičiūtės dalies, nes būtent tai labiausiai ir domino. Susitvarkė gerai, tikrai kruopščiai susipažino su prieinamais šaltiniais – sakyčiau, atliko disertantės darbą (archyvuose randu jos parašą). Aišku, svarbiausias tampa klasikinis meilės trikampis, konstruojantis atskirą kultūrinį siužetą. Kursyvu pateikiamos citatos virsta organišku sąmonės srautu: visgi nenurodoma, kad cituojamas, pvz., Alfonsas Nyka-Niliūnas (p. 195). Yra kam aišku, yra kam ir neaišku. Skaitydama galvojau, kad tai, kas lieka neparašyta, pvz., ketvirtoji romano „Altorių šešėly“ dalis, ir reiškia jos neįmanomumą. Panašiai kaip gamtoje – jeigu kas nors neišgyveno atrankos, tai neišgyveno, ir tiek. Mąsčiau apie Putino tėvus – nekintanti, sustabarėjusi sąmonė, net jei įsikibta „doros“ sampratų – baisiausias likimas, koks tik gali ištikti žmogų. Knygoje kliuvo pernelyg sentimentali (nors kartais ir stačiokiška), Putinui nebūdinga leksika: „Per plūstančius širdyje ašarų upelius sugriebti virš vandens raibuliuojantį stebuklingą spindulį“ (p. 234). Ir, be abejo, etinė problema – juk tai, kaip bežiūrėsi, kiek trivialus Putino gyvenimo interpretavimas, teisinimas. Neneigsiu, kad daugybei žmonių tokia populiari interpretacija reikalinga, bet su ja – kaip ir su paminklais: įtinka ne kiekvienam.
Irena Kostkevičiūtė. Literatūros dienovidžiai. V.: Vaga, 1964. 332 p.
Užsigalvojusi po Ruseckaitės romano, nutariau atskirai paskaityti ir Kostkevičiūtę. Dienoraštyje (1962 07 11) Vincas Mykolaitis-Putinas aprašo, kaip Kostkevičiūtė jam skaito, manau, tą patį tekstą apie jo poeziją, kuris yra šioje knygoje. Visgi toks santykis neapsaugo nuo pataikavimo, be to, gyvenimo pašventimas vienam rašytojui irgi kiek riboja tyrinėtojos akiratį (bendrai kultūros nenaudai). Be abejo, esame „pražiopsoję“ autorę kaip literatūrologę ir kritikę – mums ji vis dar tebereiškia vien Putino mūzą. Tekstai apie Baltušį, Mieželaitį, Simonaitytę gal ideologiškai ir senstelėję, bet ne bet kaip parašyti.
Jurgita Jasponytė. Visata atsisėda netinkamoje vietoje. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 103 p.
Taip smarkiai pasitikima etnokultūra ir kolektyvine pasąmone, kad net truputį baugu. Eilėraščiai rašomi dažniausiai iš regos, tokiu poetišku tapytojos žvilgsniu („Nupuola“, „Raudonis“, „Balta. Pūgos balandėlis“, „Iš žalio“ ir kt.). Bet esama ir garso – tarmė, liaudies dainų žodžiai, kalbos paradoksai. Įdomus (ir, sakyčiau, programiškas) eilėraštis „Sesės“ (p. 58), kuriame gyvybė ir mirtis apibūdinamos per seserystę. Miestas metaforizuojamas („Gatvių“ ciklas), tik, kitaip negu Ramunei Brundzaitei, Jurgitai Jasponytei miesto upė nėra troleibusas; miestas yra žiotys, į kurias ji įteka („Pro Aušros vartus, p. 77).
