Plaukti upe

Išėjusiems

Kiekvieną vasarą ateina metas, kai turiu išplaukti upe. Susirandu iš seno darbų kalendoriaus išplėštą lapą. Jame – daugmaž prieš dvidešimt penkerius metus sudarytas sąrašas, ko reikia žygiui baidare. Nors viską turiu išmaniajame telefone, sąrašą popieriuje saugau. Jis man primena apie laiką, kurį matuoju plaukimu upe.

„Tas, kuris valdo pasaulį, neturi galios judėjimui ir žino, kad mūsų kūnas, kai juda, yra šventas – tik judėdamas gali nuo jo pabėgti. O pasaulio valdovui paklūsta viskas, kas nejudru ir negyva, kas bevališka ir bejėgiška. // Todėl judėk, linguok, eik, bėk, spruk [...]“ (Olga Tokarczuk, Bėgūnai, iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, p. 249).

Norėčiau pratęsti – plauk.

Apie akediją – vidudienio demoną – šią vasarą skaičiau Vaivos Grainytės „Rožėse ir bulvėse“. Knygą jaukinausi nuo pat jos išleidimo metų. Svarsčiau – kiek šiame „greito laiko“ amžiuje galime skirti knygai jaukintis, jei ji neatsiveria mums iš pirmo karto. „Rožes ir bulves“ supratau tik pamėginusi skaityti penktąkart. Pasakojimas įsupo mane kaip upė, nors upės knygoje net nėra, o tarp manęs ir jos veikėjos – gal tik vienas bendrumas: nuolat kentėti nuo pelių daromos žalos. Šią vasarą sodyboje jos įniko net į knygų lentyną – apgraužė kai kurių nugarėles.

Plaukdamas upe, gali išvysti dalykus, kurių nepamatysi eidamas krantu. Vandeniu, tarsi arterija, patekdamas ten, kur neįžengtum, nes kelią pastotų brūzgynai ir pūvančiais augalais trenkiantis dumblas; stovintis vanduo.

Plaukti upe – tai varginti kūną ir ilsinti protą, raminti mintis, siuvančias galvoje kaip nerimastingas mailiaus guotas tamsuojančiuose duburiuose. Sublimuoti procesą, kurį žmonija taikė dar tada, kai psichologinės žinios tesiekė intuityvų lygmenį.

„Judėk, judėk. Palaimintas, kuris eina“ (Tokarczuk, p. 251). Bet ne tas, kuris išeina. Net tada, kai žmogus miršta dėl ligos ar amžiaus, aplinkiniams norisi sakyti „išėjo“. Kaip ir apie tuos, kurie išėjo, neišlaikę savo nerimo, savo priklausomybių, savo vidudienio demono. „Išėjimas“ prigijo kaip mirties eufemizmas, jo akivaizdoje posakis „numirė sava mirtimi“ prarado prasmę. Šį kaitrų vidurvasarį išėjo ne vienas. Tesiilsi ramybėje ir tie, kurie išėjimą pasirinko patys.

Kur upės srovė stipri, galima neirkluoti – pakaks baidarę kreipti pasroviui. Alsiai kvepia šaltmėtės, nardo ryškiai mėlyni laumžirgiai ir tokios pat spalvos tulžiai. Ant įkaitusių medžių išvartų šildosi žalčiai. Vietoj knygos skirtuko naudoju žalčio išnarą. Auksinės spalvos, primenančią ažūrinį mezginį. Ji tokia trapi, kad išsaugoti galiu tik tarp knygos lapų. Vandens paviršiuje virpčioja pavieniai nendrių stiebai, tarsi kopuliuotųsi. Vandenžolės vinguriuoja įmantriausiais grafiniais raižiniais, kurie, ištraukus į paviršių, virsta gličia beforme mase, lyg ilgai vazoj stovėjusių gėlių kotai.

Žalčio išnara. 2023. Autorės nuotrauka

Dukros išleistuvėse stebiu abiturientus, merginos primena iš kokonų besivaduojančius drugius įmantrių suknelių tiuliu ir šilku dar suvyturiuotais kūnais, lyg neišsiskleidusiais sparnais. Kalbą sakanti vieno iš abiturientų mama pamini prieš trejetą metų nusižudžiusią bendramokslę. Salėje nepakeliamai karšta. Liepos kaitra kitą dieną sukels viesulus, meteorologai prognozuoja juos vis dažnėsiant – dėl klimato kaitos. Žiniasklaida rašo apie retus raudonus žaibus, vadinamus raudonais kaukais. Turėtų būti koks nors ženklas gamtoje, kai iš gyvenimo išeina vaikas.

Ilgainiui plaukiant mintys nuskaidrėja, belieka galvoti tik apie būtiniausia: kur nakčiai statyti palapinę, kur kurti laužą. Šaltiniuotas upės vanduo tvilko prausiamą kūną. Vaikystėje mane prižiūrėjusi Onelė – smulkutė, raukšlėta, bet šviesiu ir giedru veidu – net ir mieste rankas plaudavo lediniu vandeniu, tarsi karšto nebūtų. Nekomfortiškos buities askezė nuskaidrina.

Plaukdama upe, kasmet sutinku moteris – jaunas ir senas, oriai žvejojančias, besideginančias krante, brendančias maudytis. Upė apgaubia jas, tą sekundę įgaudama jų kūnų formą ir tuojau pat ją pamiršdama. Praplaukiu pro anūką maudančią moterį – jis su pripučiamu ratu, o veide – visa vaikystės laimės kvintesencija: karšta vasara pas močiutę, ilgos dienos, regis, be pabaigos, kai laikas tėra tik žodis, galintis reikšti bet ką, tik ne tai, kas kažkada pasibaigs. Prapliumpa liūtis, vanduo teliūskuoja po manim ir prausia iš viršaus – apninka nesvarumo būsena, grįžimo į įsčias jausmas.

Atsigulusi miegoti, dar kurį laiką jaučiu sūpavimą, tarsi upė būtų pasilikusi manyje. Keičiuosi aš, o upė – vis ta pati, lyg taškus sakiny susidėliojusi milžiniškus akmenis tūkstantmečiuose krantuose.

Miegas užklumpa greitai ir nardina giliai, nepaisydamas vilko valandos. Nerimas susisupa atgal į kokoną, žaltys grįžta į savo išnarą.

Kažkur šalimais suūkčioja paukštis, grainytiška pelėda.