Ką aš mąstau, kai mąstau apie rašymą

 

Arnas Jundzė (g. 1965) – latvių prozininkas, filologijos mokslų daktaras, kultūros žurnalistas, literatūros kritikas ir teoretikas, Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas, dešimties prozos knygų autorius. Reikšmingiausi pastarojo meto kūriniai – romanai „Raudonasis gyvsidabris“ (2017, liet. 2019, vert. J. Banevičius) ir „Aš nemirsiu niekada“ (Es nemiršu nekad, 2022). Pastarasis – apie latvių poetą, vertėją Eduardą Veidenbaumą (1867–1892). Romanas sukurtas 2019–2023 m. vykdant latvių autorių projektą „Aš esu…“: 13 rašytojų ir 13 literatūros mokslininkų turėjo parašyti knygą apie pasirinktą vieną iš 13 žymiausių Latvijos asmenybių. Esė Ko es domāju, kad domāju par rakstīšanu Jundzė dalijasi ne tik romano „Aš nemirsiu niekada“ kūrimo peripetijomis, bet ir kitomis literatūrinėmis įžvalgomis. Beje, už minėtą romaną Jundzė 2023 m. pelnė Veidenbaumo literatūrinę premiją.

 

Haruki Murakami parašė knygą „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“. Ne, aš nebėgu maratonų kaip Haruki Murakami. Ilgiausia distancija, kurią esu nubėgęs, – 15 kilometrų. Kiek pamenu, tąkart daug ką apmąstyti nebuvo kada. Aš bėgau ir kaifavau, stengiausi kvėpuoti taip, kad širdis plaktų kuo lėčiau. Visa tai nutiko taip seniai ir jau nebe tiesa. Šiek tiek perfrazuotas Haruki Murakami knygos pavadinimas man susuko galvą, kai leidėja Dacė Sparanė-Freimanė pakvietė parašyti esė apie tai, kaip aš rašau, pasidalinti savo patirtimi ir neslėpti žvakės po stalu, papasakoti, kaip gimė romanas apie Veidenbaumą. Todėl atleiskite dėl pavadinimo tariamo banalumo.

Niekada nelankiau jaunųjų autorių seminarų, literatūros akademijos ar kitokių creative writing kursų. Vadinasi, nemoku teisingai elgtis, niekada nebuvau jaunasis ir daug žadantis. Tiesiog priešingai, ilgokai vengiau tapsmo rašytoju, tolinausi nuo vakarėlių ir įtakų, bičiulystės blogąja prasme. Po aukštosios mokyklos baigimo dėl palankios sutapties patekau į Latvių kalbos ir literatūros institutą. Tai buvo 1991 metų vasara. Jau pirmąjį mano darbo mėnesį, per pučą, prie 13 aukšto kabineto, kuriame sėdėjau, „kabojo“ sovietinis karinis sraigtasparnis, nukreipęs kulkosvaidžius į langus. Ta vasara buvo smagi. Pirmiausia per Latvijos universiteto išleistuves rektorius teisindamasis, kad nauji diplomai dar neatspausdinti, įdavė į rankas senąjį Latvijos valstybinio universiteto diplomą. Jame šviesiai tiesiai buvo įrašyta: Arno Jundzei, Karlio dukrai. Kur man tokiai barzdotai Karlio dukrai dėtis? Profesorius Gunaras Byberas tąkart pasakė: „Nueik į institutą pas Verą Vaverę, aš jai jau paskambinau.“ Mane, gana didelį tinginį, neįprastai nustebino profesoriaus rūpestis. Dar ir dabar nesuprantu, kokius talentus jis įžvelgė manyje. Tuo dar niekas nesibaigė. Didžiai mano paties nuostabai, mane iškart priėmė į Literatūros teorijos skyrių. Akademikės žodžiai liko atminty visam gyvenimui: „Latviams ta literatūros teorija yra, tarsi yra, arba, tiksliau pasakius, nėra, tarsi nėra, tiktai geriau apie tai neprasitark kolegoms – kuris nors gali įsižeisti. Pabandyk jėgas lyginamajame literatūros moksle. Tai perspektyvesnė kryptis. Suomių literatūros vertimų niekas netyrinėjo. Laimuonis Stepinis, kuris dirbo su šiauriečiais, jau anapilyje. Būtų gerai, jeigu institute būtų tęsiama ši kryptis. Nė vienas gerai nežino, kas iš suomių literatūros išleista Latvijoje, bet esu tikra, kad yra – jeigu neišeis disertacija, tai medžiagos bent daugeliui straipsnių pakaks.“

Ką veikiau institute? Aš daugelį metų godžiai skaičiau. Perskaičiau krūvas knygų. Senus laikraščius, žurnalus. Tremties literatūros kalnus, kurie plūste plūdo į Latviją. Man atrodo, šių dienų ekskliuzyvinė galimybė sėdėti ir skaityti būtų kiekvieno autoriaus motyvas. Perleisti per save tonas tekstų: gerų, blogų, genialių, vidutinių, nagrinėti stilių, būdingas autoriaus ypatybes. Be suvoktos būtinybės pasiekti rezultatą. Sėdėti ir skaityti, nes mūsų smegenys panašios į taupomąją kasą. Jos, žinoma, gali likti ir lengvos, ir tuščios, bet jas pravartu užpildyti kažkuo vertingu. Negalvokite, kad tai apsimetimas – tuo metu sėdėti ir skaityti, kai visuomenė buvo hiperaktyvi ir nenustygstanti vietoje kaip mažas vaikas. Šiame begalinio dinamizmo perpildytame pasaulyje buvo labai lengva pelnyti dykūno arba niekam nereikalingo žmogaus šlovę. Kodėl jis neina ir neužsidirba pinigų? Taip atvirai tuomet paklausdavo ne vienas pažįstamas.

Kodėl tai pasakoju? Jeigu kalbame apie rašytojo išsiritimo periodą, tai į šiuolaikinę latvių prozą ateina labai daug jaunų autorių. Pagal metus jaunų. Gal tai gerai, jeigu iš jų tekstų nesiveržtų tik lengvutė ir naivokai supaprastinta mažaraščio žmogaus gyvenimo patirtis. Taip tiesiog yra. Dėl to nevertėtų tiek nerimauti, net jeigu artėjate prie keturiasdešimties, o dar nieko nesate parašęs. Jeigu smegenis maitinate tekstais ir idėjomis. Jeigu turite darbą, kuris lavina gebėjimą rašyti. Tokių tarnybų mūsų dienomis gana daug: pradedant žurnalistika, kuri kaip profesija pamažu nyksta, pagaliau reklamos tekstų kūrėjai, visuomeninių santykių specialistai, teisės biurų tarnautojai ir t. t., ir t. t. Latvių literatūros vertintojai turi įprotį – vos tik žurnalistas arba visuomeninių santykių specialistas parašo grožinį kūrinį, jame būtinai pradeda ieškoti „publicistikos“ atspaudų. Kalba plūsta sklandžiai, nesipina, neužkliūna – tai jau iš publicistikos, o recenzentas apie tai parašo gražią ir sklandžią pastraipą, kuri nieko iš esmės nepasako.

Visgi, jeigu rimtai susimąstai… Kas sieja, pavyzdžiui, Paulą Bankovskį, Norą Iksteną, Aivarą Eipurą, Maiją Pohodnevą? Teisingą atsakymą randame jų curriculum vitae. Visi šie rašytojai yra buvę žurnalistai. Tarkime, Paulas Bankovskis iš pradžių nėmaž tiek daug nerašė apie kultūros reikalus. Tuo metu, kai pasaulinis tinklas buvo brangus ir ekskliuzyvus, jis buvo laikraščio „Diena“ internetinio portalo apžvalgininkas. Paulo tekstai apie kultūrą ir literatūrą greičiau buvo hobis, realizuotas žurnale „Karogs“. Vis dėlto niekas taip neužgrūdina prozai kaip pareiga kasdien – skauda galva ar neskauda – parašyti laikraščiui, žurnalui arba mūsų dienomis portalui 15 000 ženklų per penkias valandas. Jokios nuolaidos, kad nėra įkvėpimo, – rašinys ramia širdimi atiduodamas redaktoriui.

Nora Ikstena man kartą pasakė, kad nė vienas rašytojas neužgimsta iškart. Kiekvienas turi išeiti savo mokymosi metus. Ji teisi. Vienas prozos veteranas man sakė: na, kai išleidi dešimt knygų, tada jau gali sakyti – dabar aš jau rašytojas. Nebeprisimenu, kuris tai buvo, bet tokių atsiliepimų girdėjau dažnokai. Aš dabar pagaliau turiu tas dešimt knygų. Visgi nemanau, kad jau esu priaugęs. Kiekvienas romanas, kiekviena vaikų knyga ar apsakymas yra mokykla arba veikiau kelias, kuriame tenka paliudyti savo galias. Dažnai net procesas esti svarbesnis nei rezultatas. Jeigu kalbame apie rašytojo parengtį, mane kaip reikiant išdresavo darbas su naujausiu romanu „Aš nemirsiu niekada“. Po „Raudonojo gyvsidabrio“ milijonų ženklų ir nebūčiai atiduoto antrojo tomo man truputį lengvabūdiškai atrodo, kas galėtų būti tai, ko aš dar nepatyriau rašyme. Teisingas atsakymas vienas – Veidenbaumas.

Negaliu pasakyti, kaip elgiasi kiti. Man labai svarbus apmąstymų laikas. Tuo metu, kai nesėdžiu prie kompiuterio, labai daug galvoju apie konkretų tekstą. Daugiau nei rašydamas. Kai rašau, tekstas jau būna paruoštas. Tereikia tik priimti jį. Apmąstymų laikas būna gana neramus. Esu išsiblaškęs, pasimetu reikaluose, nedėmesingas prie automobilio vairo, kai ką pažadu, bet pamirštu, nes vaizduotė esti bemaž per 80 procentų toje dimensijoje, kurioje kuriu romano pasaulį. Tai sunku paaiškinti aplinkiniams, kurie teiraujasi: na, ko tu ten sėdi, tyli, gal negaluoji? Nieko! Romanas gimsta.

Eduardo Veidenbaumo atveju viskas buvo aišku iškart – jis ne kokia Marta Skawrońska, arba Jekaterina I, apie kurią amžininkai paliko tonas dokumentų ir liudijimų. Ką ir kaip parašyti apie niekam nežinomą studentą? Amžininkai apie Eduardo reikšmę ėmė galvoti tik tada, kai poetas jau buvo miręs. Kiek jie objektyvūs? Kiek čia pramano? Mano romano atveju tai buvo labai svarbūs klausimai. Kaip parašyti apie tai, ko nėra? Kiek bus skyrių, kai viskas bus pabaigta? Jeigu rašai tokio žmogaus vardu, kuris galėjo visą savaitę nekalbėti arba visą vakarą studijų draugų būryje sėdėti nepraverdamas burnos, tokios detalės yra nepaprastai reikšmingos. Negalėjo būti nė kalbos apie tai, kad šis romanas būtų ilgų, sudėtinių, kableliais išmargintų sakinių ir linijinio pasakojimo – gimė, užaugo, studijavo, dirbo, kol numirė. Skaitytojams reikia pagaulaus pasakojimo net tada, jeigu herojaus gyvenime nėra jokio išoriškai dinamiško ir įtempto veiksmo. Net tada, kai herojus sėdi Kalačų trobelėje ir įsisavina gimnazijos kursą.

Reikia pripažinti, romanui būtinas tyrimo procesas prasideda ir tęsiasi tarsi nelegaliai. Tuomet, kai galėjau imtis darbo visu užmoju, Literatūros ir muzikos muziejus nusprendė eilinį kartą persikelti į naują vietą. Tyrinėti medžiagą reikėjo greitai. Vos ne strimgalviais. Pasisekė kolegoms, kurie iškart galėjo imtis darbo. Jį pradėjau su šiuolaikine apgaule. Tąkart manyje prakalbo literatūros mokslininkas: gerai, jeigu keliasi, tegul keliasi. Ko čia nesurinkus medžiagos? Ar taip pirmąkart? Fotografuoti galėjau, kopijuoti galėjau, kai kas muziejuje jau buvo nuskenuota. Viską virtualiu formatu stropiai tempiau į namus ir nusprendžiau, kad tenai galėsiu ramiai tyrinėti. Institute buvo toks metas, kai tyrėjai savo archyvus ir katalogus formavo batų dėžutėse. Dabar yra technologijos, apie kurias dešimtojo dešimtmečio pradžioje negalėjai net pasvajoti.

Perkėlęs į kompiuterį fotokopijas ir skenuotos medžiagos gigabaitus, apstulbau. Po velnių! Aš juk nesiruošiu rašyti monografijos! Tai darys Mara Grudulė. Man nereikalingi visi tie Veidenbaumui įteikti skurdo liudijimai, Tartu universiteto archyvų kopijos, trijuose laikraščio „Cīņa“ puslapiuose E. Kazanės išplėtotai aiškinamas mašinraštis su iliustracijomis apie tai, kas nutiko su Veidenbaumo klėtele, praėjus trisdešimčiai metų po poeto mirties. Daugybė įvairių metų senosios Marietos (Eduardo mamos) ir Kalačų nuotraukų. Nė vienoje jų nebuvo tų Kalačų, kuriuos senasis Veidenbaumas nupirko iš buvusio formalaus šeimininko Davio Kalačo (Veidenbaumai tuomet iš tikrųjų sumokėjo tik pirmąją įmoką už namą, kurį po to laikė savu). Gigabaitų kalnai suteikė galimybę parašyti dar vieną sklandžią ir tikrą poeto biografiją. Ant mano stalo prieš akis gulėjo poeto amžininko Aleksandro Daugės, antikvariatuose supirkti Edvardo Treimanio-Zvargulio, Rūdolfo Eglės, Alfono Vilsono atsiminimai, Livijos Volkovos monografija ir virtinė mažesnių šaltinių. Nė vienam nepažįstamas Tartu universiteto studentas buvo aprašytas nuo galvos iki kojų. Be to, aprašytas objektyviai perpasakojant, išplėtojant arba kartais nutylint tai, ką jau pasakė ankstesnieji tyrėjai (o kaip man nepatinka šis žodis objektyviai, turint skurdžią sukramtytų pavienių autoriams prieinamų faktų saujelę). Nė vienas jų, rašydamas apie Veidenbaumo gyvenimą (o ne literatūrinį įnašą), taip ir nesugebėjo išspausti daugiau nei 90 nedidelio formato puslapių, papildytų nuotraukomis, ir aš pasakyčiau – tokia apimtis buvo didvyriškas darbas. Prašau mane suprasti teisingai: kas parašyta, negalima ignoruoti. Visą šią rūpestingai ir atsakingai rašytų biografinių ir tyrimų tekstų masę reikėjo permalti, perleisti per smegenis ir suvaldyti. Vis dėlto šis žinojimas dar negarantavo, kad bus romanas.

Kad parašyčiau romaną, buvo būtina kai kas daugiau. Šis „daugiau“ slypėjo kažkur šykščiose teksto eilutėse arba – dar dažniau – tarp eilučių: laiškuose, atsiminimuose, liudijimuose, ilguose pašnekesiuose su žmonėmis, kurie apie Veidenbaumą žinojo daugiau nei aš, bet, deja, nesiruošė rašyti romanų. Niuansai atsiskleidė, kai galvoje nešiojami tekstai ėmė kalbėti ir ginčytis tarpusavyje. Pala, pala! Čia yra tai, o tenai yra kažkas kitas… Kodėl?

Privalėjau pažvelgti į save. Suvokti, ar aš esu iš tų, kurie sąžiningai neperžengs kurios nors nerašytos konvencijos ir eis pramintu taku, ar būsiu pasiruošęs žengti nežinomybėn. Prieš Veidenbaumą turėjau Rainio 150 metų sukakčiai rašyto scenarijaus filmui „Janis. Elza. Meilės knyga“ patirtį. Žinojau tą apmaudų „pamatinį svarbumą“, kurį gali patirti autorius, prisilietęs prie kurio nors latvių genijaus. Tačiau su Veidenbaumu nutiko priešingas procesas nei tąkart, kai scenarijus žodis žodin rėmėsi pačių poetų tekstais. Juos tik tereikėjo suvirpinti, suglausti, kad tilptų į 52 minutes. Čia, savo ruožtu, faktų gurinius teko krapštyti iš visų kampų ir plėtoti, iš plokščio revoliucionieriaus Veidenbaumo postamento sukurti tikrą, natūralų, gyvą žmogų.

Pamenu, kaip klaidžiojau po rusiškąjį interneto pasaulį ieškodamas ir studijuodamas informaciją apie apgailėtinai garsų caro ukazą, kuris vadinamiesiems virėjų vaikams apribojo galimybę studijuoti aukštojoje mokykloje. Tyliai pavydėjau, kaip Vilis Daudzinis, Martinis Meieras ir Jekabas Nymanas lengvai dramaturginiu būdu tai padarė parodoje-paskaitoje „Veidenbaumas ir Veidenbaumas. Du broliai“. Ant scenos atrodė labai paprasta – penkių minučių uždavinys. Tačiau mane ilgai kankino egzistencinis klausimas, kaip juo pradėti romaną. Ukazą atskleisti taip, kad šių dienų skaitytojui be paaiškinimų būtų aiškus sudėtingas istorinis kontekstas, – tai būtų lengviausias kelias, kuris sunaikintų romaną. Gal paaiškinti ilgos įžangos komentare? Kuris jį perskaitys? Dar bandyti pavaizduoti, kaip jautėsi drovus ir užsuktas it spyruoklė latvių vaikinas, ką tik patekęs į Tartu universitetą, kaip jį veikė šis diskriminuojantis įsakas. Be to, nesuprantat, kas čia, po velnių, vyksta? Dar prieš savaitę priimtiems studentams jokio lojalumo laiško neprireikė, o Veidenbaumo staiga paprašė. Ir čia yra tas istorinis kontekstas, kuris neparašytas ant kaktos. Būtent tuo metu ką tik išleistas antisemitinis dokumentas Tartu aukštosios mokyklos valdininkams dar buvo neprieinamas. Jie reikalavo lojalumo dokumento patys nesuprasdami jo būtinybės. Kas būtų reikšmingiausia romanui apie Veidenbaumą? Dešimt nereikalingų ir nuobodžių puslapių apie caro ukazą, kaip dokumentą, ir kita dešimtis jį lydinčių istorijos faktų, taikytinų visai imperijai. Man atrodė kur kas reikšmingiau papasakoti apie nevilties, nežinios prislėgtą poetą, besibaiminantį, kad jo gyvenimo svajonė studijuoti gali nutrūkti dar nepradėjus studijų, kankinančiai laukiantį lojalumo laiško iš Kranhalso; manęs neintrigavo istorinių romanų klišių atgaminimas su savuoju „tikros tiesos“ paaiškinimu. Tai vienas sunkiausių rašytojus persekiojančių klausimų: klausimas apie apsisprendimą – ką rašyti ir ko atsisakyti.

Labai ilgai ieškojau patvirtinimų apie Eduardo santykius su Rūjienos mokytoja Olga Loss. Išskyrus gražią ir tragišką Rūjienos legendą apie jos mirtį metai po Veidenbaumo išėjimo ir kelių užuominų Veidenbaumo biografų tekstuose, nieko kito šaltiniuose neišliko. Šykštūs faktai kūrė tik tam tikrą nuojautą. Pirmasis sustojimo taškas buvo Edvardo Treimanio-Zvargulio ir vėlesnių biografų tiražuotos eilutės, kad dažnai prislėgtas Veidenbaumas apie savo meilės reikalus nieko nėra prasitaręs. Tiesa, netikėtai cituodamas Goethę jis yra pareiškęs, kad moteriškumas mus pakylėja. [...]

Iš tiesų apie Olgą Mariją (Aleksandrą) Loss mes žinome dar mažiau nei apie Veidenbaumą. Alfonas Vilsonas tvirtina, kad Olga mirusi 1894 metais. Praėjus porai metų po Veidenbaumo. Kiti tvirtina – 1893 metais. Gražioji Rūjienos legenda pasakoja, kad Olga mirė metai po Eduardo, o mirdama šaukusi jo vardą. O štai bažnyčios knygoje randama kažkokia Olga Marija Aleksandra, gimusi 1865 metų liepos 7 dieną Merų dvare, o mirusi 1893 metų birželio 6 dieną pusė aštuonių ryto nuo plaučių uždegimo. Ar verta aklai tikėti bažnyčios knyga? Priminsiu Saulcerytės Viesės teiginį, kad pagal bažnyčios knygą tokia Elza Rozenberga [poetė Aspazija] nėra gimusi… Neaiškumų būta ir daugiau. Tenka pridurti, kad XX amžiaus pabaigoje ant atidengtos Olgos Loss kapo plokštės Skudrytės kapuose cituojamas Veidenbaumas, kuris kitados citavo Goethę. [...]

Šioje ilgoje ir mįslėmis apipintoje epopėjoje neginčijamų faktų randame tiek, kiek dulkių būna vienoje degtukų dėžutėje. Paprasčiausia tiesa ta, kad tai tik rašytojo atsakomybė priimti sprendimą, ką iš tenai pasirinkti, ir kurti pasakojimą taip, kad skaitytojas nenumirtų iš nuobodulio penktame knygos puslapyje. Tai rašytojo atsakomybė, kokius faktus, legendas, senuosius kalbos sluoksnius vartoti arba nevartoti. Viena skaitytoja pagrįstai priekaištavo: nejaugi vaikai XIX amžiuje sakė „tėtis“? Aš visiškai jai pritariu. Rašydamas apie tai daug galvojau, tariausi su redaktoriais. Pagaliau nusprendžiau neleisti sunaikinti savo teksto su „tėtušiais“ ir „tėvulėliais“. Mano kartos skaitytojams tai asocijuojasi su Ingridos Andrinios herojės replika „tėvulio negalima pakarti“ filme „Vėlių tarnai“. Tai mano tekstas XXI amžiaus skaitytojams. Jeigu kam nors atrodo, kad Veidenbaumas mirdamas galvojo apie pasaulinę revoliuciją arba dialektinį materializmą, tegul tas rašo savo romaną. Mano Veidenbaumas mylėjo tėtį, kuris buvo svarbiausias žmogus jo gyvenime, nesibaiminęs būti švelnus sūnui. Faktai ir tušti žodžiai neturi prasmės, jeigu juose nėra žmogiškų emocijų, jausmų.

Man patinka sunkiai įveikiamos užduotys. Ši buvo tokia. Stengiausi parodyti Veidenbaumą be jokių plepalų, iš „aš“ perspektyvos, papasakoti, kas buvo svarbiausia ir reikšmingiausia jo gyvenime. Papasakoti taip, kaip galėjo būti. Tai buvo mano problema: sunkus patekimas į Veidenbaumo „aš“ pasaulį prasidėjo po vienos [mano] parašytos knygos. Jeigu ne mažasis trileriukas „Vienintelis liudininkas“ [Vienīgais liecinieks, 2021], nebūčiau susidorojęs su šiuo pasakojimu. Kodėl? Nemoku tai paaiškinti, bet, pabaigus trilerį, viskas lengvai įsibėgėjo ir atsistojo į tikrąsias vietas. Manding, rašant tokias knygas, svarbu gyventi, kvėpuoti, džiaugtis, mylėti ir mirti kartu su herojumi, pagaliau stengtis pačiam išlikti gyvam. Tai nebuvo paprasta – COVID-19 pandemijos metu rašyti apie tuberkuliozės pandemiją. Ši liga, atkeliavusi iš kažkurios šeimos ir draugų rato, kalneliuose užpylė smėliu dešimtį Veidenbaumui artimų žmonių: abu brolius, Olgą, ko gero, ir seserį Kristiną, daugelį studijų draugų, kurie pergyveno Eduardą keleriais metais… Apie tai sunku mąstyti būnant saviizoliacijoje per pirmąją pandemijos žiemą. O kur dar tie nesuskaičiuoti momentai, kai būtini darbai ir juos lydinčios įvairiausios painiavos mane grubiai ištraukdavo iš nuostabaus kūrybinio proceso. Rašyti buvo lengva ir malonu. Tekstas sklandžiai liejosi kompiuterio byloje, tobulai jungėsi su ankstesnių ieškojimų procese užrašytomis eilutėmis. Beveik nieko nebuvo nereikalingo.

Gali būti, kad yra rašytojų, kurie kūrinio neįsileidžia taip giliai į širdį. Visgi esu įsitikinęs – tie, kurie sako: ai, tai tik darbas, toks pat kaip kitų, paprasčiausiai nenori prisipažinti, kad nebūna nieko geriau už akimirkas, kai esi taip paniręs į rašymą, jog dingsta viskas: realus pasaulio laikas, aplinkos įvykiai, žmonės, artimieji ir net šeimos nariai. Tai nuostabi šventė, kai gali ilgas valandas sėdėti prie kompiuterio ir nejausti, nematyti nieko aplink save. Taip gera, gali nevalgyti, nemiegoti, o tiesiog būti savo susikurtame pasaulyje, tekste, kuris kvepia Kalačų krosnies dūmu ir krosnyje kepta duona, pavasario pumpurais, ligos prakaitu ir mirtimi.

Aš iš tiesų nenoriu nė vieno mokyti, kaip rašyti romanus. Tepasakysiu, kad reikia būti pačiam savimi ir stengtis lavinti savo prozos tembrą, apie kurį daug kalbėjo Zigmundas Skujinis. Prašau, neklausykite studijų dėstytojų, nebandykite rašyti kaip Nora Ikstena, Osvaldas Zebris ar Inga Abelė. Pavyzdžiui, Inga Žuoludė ir Gundega Repšė yra vienintelės. Jūs nebūsite kaip Hemingway’us, net jeigu pradėsite gerti romą ir rūkyti cigarus. Ieškokite savo tembro. Latvių prozoje yra daug laisvų vietų. Kartais atrodo, jog redaktoriai, kad būtų ką spausdinti, išplėšia iš autoriaus rankų įpusėtus tekstus ir stengiasi pakelti iki kondicijos, neatiduoda pasiryžėliui dar padirbėti. Rašykite! Galimybės beveik neribotos. Tai svarbiausia, ką mąstau apie romanų rašymą. Kito kelio ir receptų nėra. Pakankamai ilgai stebėjau literatūrą iš šalies ir kaip tyrėjas, ir kaip žurnalistas. Puikiai žinau, kad neparašyti romanai numiršta kartu su jų rašytojais, kuriuos kankina asmeninis neišsipildymo ir nevisavertiškumo jausmas, pavydas kitų sukurtiems tekstams. Taip nutinka, jeigu dėl kažkokios priežasties neparašomas savasis. Čia viskas taip paprasta. Arba dabar rašai, arba nerašai…

 

 

Iš: Rakstniecības laboratorija. Rīga: Dienas Grāmata, 2023

Vertė Arvydas Valionis