Jaunystės psichologija
Ką psichoanalizė gali pasakyti apie paauglystės laikotarpį ir kokių pasekmių šis turi suaugusiojo gyvenime? Yra du būdai paaiškinti paauglystės specifiką psichoanalizės požiūriu. Pirmasis – tai psichinio konflikto modelis, pabrėžiantis įtampą, kylančią tarp seksualinių instinktų ir aršių slopinimų. Paauglystė šiuo atveju suvokiama kaip krizė, atspindinti kovą tarp laukinių aistrų tramdymo ir desperatiško ego, kuris yra per silpnas, kad susitvarkytų su užplūstančiais instinktais. Tačiau apie paauglių psichologinį gyvenimą galime mąstyti ir per kitą modelį – kaip apie gedėjimo dėl praėjusios vaikystės darbą. Šiuo atveju paauglystė – tai ne tik įspūdinga krizė, bet ir tylus bei nesąmoningas procesas, vedantis prie praėjusios vaikystės įsisąmoninimo.
Paauglys, susidūręs su instinktų antplūdžiu, yra užklumpamas netikėtai ir nepasiruošęs. Jis tuščiai panikuoja ir kovoja, bandydamas slopinti arba intelektualizuoti savo aistras. Psichinės gynybos mechanizmai paprastai yra neveiksmingi, nes nepajėgia suvaldyti užplūdusių impulsų. Jeigu paauglys psichologiškai kenčia, tai ne dėl to, kad instinktai yra nepermaldaujami; priešingai – dėl to, kad juos slopinantys mechanizmai yra per silpni arba per stiprūs. Nedvejodamas galiu teigti, kad paauglystės krizė – tai instinktų išstūmimo krizė, kurią sieju su isterine neuroze.
Yra trys paauglystės krizės stadijos, arba trys instinktų transformacijos formos. Pirmoji stadija pasižymi tuo, kad paauglį stipriai užvaldo mechanizmai, skirti instinktams tramdyti. Šių mechanizmų veiksmingumas pasireiškia išsisukinėjimais, susivaržymu, neryžtingumu, apatiškumu ir baikštumu. Draudimų instancija tokia stipri, kad baimė sąlygoja bjaurėjimąsi savo kūnu, gėdą dėl savo troškimų ir minčių, mokymosi rigidiškumą ir nepagrįstą moralinį griežtumą.
Antroji paauglystės krizės stadija pasižymi provokuojančiu, įžūliu ir agresyviu paauglio elgesiu. Šioje stadijoje paauglys tampa visada pasirengęs akimirksniu reaguoti į įvairias situacijas, dažnai demonstruodamas impulsyvumą ir neapgalvotus veiksmus. Tokiam paaugliui būdingas polinkis gyventi tik dabartimi, pamirštant praeitį ir niekinant ateitį. Jo maištingumas atspindi išvirkščiąją neurotinės depresijos pusę. Jei suaugęs žmogus skųstųsi neurotine depresija, jis ją išreikštų nuovargiu, liūdesiu ir nusiminimu; o paauglys šią būseną išreiškia smurtu ar kitu destruktyviu elgesiu. Kitaip tariant, užuot skundęsis draudimų griežtumu, paauglys tai išsako neapykantos ir agresijos forma. Šiame etape paauglys tampa maištingas, nes jaučiasi esąs bejėgis suvaldyti instinktų keliamą įtampą ir vidinius konfliktus.
Trečioji stadija pasižymi itin intymia vidine būsena, kuriai būdingas gilus liūdesys. Šioje stadijoje jaunuolis patenka į sadistinio superego gniaužtus – šis jį menkina ir žemina, verčia jaustis kaltą vien dėl to, kad yra gyvas. Taip paauglys tampa despotiško ir žeminančio superego auka. Apibendrindamas galiu teigti, kad paauglystės krizė svyruoja tarp sielvarto, maišto ir liūdesio. Šiose stadijose įvyksta instinktų transformacija iš seksualinės srities į sielvarto, maišto ar liūdesio sritį.
Dabar pažvelkime į paauglystę kaip į gedėjimo ir kūrybos procesą. Už ryškios krizės slypi lėtas, nesąmoningas atsiskyrimo ir instinktų transformacijos procesas. Prieš mus ne karo prieš instinktų įtampą drebinamas paauglys, bet žmogus, kuris žingsnis po žingsnio kuria save, kruopščiai atsisakydamas infantilių privilegijų. Kitaip tariant, paauglys turi prarasti ir iš naujo atrasti save, numirti kaip falinis vaikas ir atgimti kaip suaugęs žmogus. Kas yra ta vaikystė, kurią jis turi prarasti? Nuo kokio falinio vaiko paauglys privalo atsiskirti? Tai ne realus vaikas, kuriuo jis kadaise buvo, bet infantilios fantazijos ir iliuzijos, kuriomis gyveno. Paauglys privalo atsiskirti nuo pasakų, kuriomis buvo užliūliuotas tėvų ir aplinkinių. Tai reiškia prarasti dvi iliuzijas, du idealizuotus vaizdinius: save ankstyvoje vaikystėje ir tėvus. Paauglys turi prarasti fantaziją apie vaiką-karalių, kuriuo manė esąs, taip pat idealizuotus tėvus iš Edipo komplekso fantazijų.
Čia būtina prisiminti fantazijos apibrėžimą. Kas yra fantazija? Fantazija – tai scena, kurią subjektas suformuoja siekdamas iškrauti instinktų keliamą įtampą, kurios iš tiesų niekada negalės iškrauti. Ši įtampa – tai libido likutis, perteklius, kuris nuolat stimuliuoja psichinį gyvenimą. Šis likutis paprastai lieka giliai įsitvirtinęs kūno erogeninėse zonose. Nors paauglys pats kuria fantaziją ir joje atlieka specifinį vaidmenį, jis to sąmoningai nesuvokia ir nepastebi. Jis sukuria nesąmoningą fantaziją, bet to neįregistruoja. Fantazija paauglį veikia taip stipriai, kad subtiliai susilieja su tikrove ir tampa giliausio tapatybės sluoksnio dalimi.
Noriu pabrėžti, kad infantilias fantazijas reikia ne slopinti ar bausti už jas, bet pertvarkyti ir transformuoti, nes jos yra neišnaikinamos. Todėl kalbu apie gedėjimo darbą: tai procesas, kurio metu vyksta fantazijų transformacija. Suaugęs žmogus, pats to nesuvokdamas, toliau kartoja tas pačias infantilias scenas suaugusiojo gyvenime, tik pakeisdamas aplinką ir veikėjus. Nors veikėjai keičiasi, scenarijai ir pati forma išlieka tie patys. Praeities tėvus ir malonumus pakeičia šiandienos išrinktieji, kurie atkartoja tas pačias vaikui būdingas meilės, neapykantos, aistrų ir kančių situacijas. Paauglio ir suaugusiojo gedėjimo procesai turi panašumų. Suaugusiajam netektis tampa ilgu ir laipsnišku mokymosi mylėti iš naujo procesu: anksčiau jis mylėjo gyvą žmogų, o dabar, po jo mirties, reikia išmokti mylėti jį kitaip. Panašiai ir paaugliui: anksčiau jis mylėjo save kaip vaiką, o dabar, užaugęs, turi išmokti mylėti save kaip suaugusį. Suaugusiojo gedulą sukelia artimojo mirtis, o jaunuolio – atsiskyrimas nuo infantilių teorijų, fantazijų ir iliuzijų. Tačiau abiem atvejais atliekamas tas pats darbas: savo fantazijos pritaikomos prie naujos patirties, t. y. mirties sukelto praradimo ir brendimo metu pabudusių instinktų intensyvumo.
Akivaizdu, kad pasiekti tobulą suaugusiojo psichiką yra nepasiekiamas idealas, savotiška utopija, vis dėlto galima išskirti keletą bruožų, būdingų brandžiai asmenybei. Pirmasis iš jų – gebėjimas laisvai ir be gėdos jausmo žaisti kaip vaikui. Suaugęs žmogus jaučiasi laisvas tam tikra prasme grįžti į vaikystę, nes pats to nesuvokdamas žino, kad tai nekelia grėsmės jo asmenybės tvirtumui. Antrasis bruožas – nebijojimas priklausyti nuo autoriteto. Užduočių vykdymas ar paklusnumas kito reikalavimams nereiškia savęs nužeminimo iki nevertingo objekto. Manymas, kad paklusnumas išorinei instancijai yra žeminantis dalykas, atspindi infantilų jautrumą, rodantį, kad subjektas dar neįveikė paauglystės krizės.
Prieš tai minėjau, kad paauglystės krizės tarpsnis yra glaudžiai susijęs su isterine neuroze. Kodėl sieju paauglystės krizę su isterine neuroze? Ką jos turi bendro? Tiek paauglystės krizei, tiek isterinei neurozei būdinga infantili santykių vizija. Paaugliai, kaip ir isterine neuroze sergantys asmenys, tikrovę suvokia pro iškreiptą infantilios fantazijos filtrą. Jiems pasaulis suskirstytas į dvi klases: ponas ir tarnas, fališkas ir kastruotas, stiprus ir silpnas, dominuojantysis ir dominuojamasis. Techniškai tariant, ar kalbėtume apie jaunuolį, ar apie suaugusįjį, sergantį isterine neuroze, pamatytume, kad jų atvejais yra įvykęs regresas į falinę fazę, kurioje viešpatauja žmonių susiskirstymo fantazija. Jei tarpasmeniniai santykiai persmelkti tokios manichėjiškos fantazijos, jie neišvengiamai tampa disfunkciniai. Vaikino baimė būti užvaldytam, dominuojamam ir paklusniam virsta baime įsitraukti į tarpasmeninius santykius ir patirti, kad partnerės reikalavimai yra nepasotinami. Jis bijo nepatenkinti partnerės ir patirti jos panieką arba tapti pernelyg nuo jos priklausomas ir patirti jos despotizmą. Tokia baimė gali pasireikšti erekcijos ir ejakuliacijos sutrikimais. Panašiai merginų baimė būti užvaldytoms gali pasireikšti atsisakymu lytiškai santykiauti ir baime, kad vyras ją nužemins iki vulgaraus malonumų objekto.
Tačiau tarp paauglystės krizės tarpsnio ir isterinės neurozės yra dar vienas ryškus panašumas: dėl seksualinių instinktų keliamo nerimo paaugliai yra priversti libido energiją perkelti į viską, kas nėra seksualinė veikla. Tuomet jie tampa savotiško autoerotizmo aukomis: kadangi jų seksualiniai potraukiai slopinami, jų neseksualiniai santykiai ir elgesys neišvengiamai bus hiperseksualizuoti. Elgesys, kurį sąlygoja seksualinių instinktų perstūmimas į neseksualinę veiklą, gali būti labai įvairus: demonstratyvūs pasisakymai, savižudybės planai, priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų ir narkotikų, meninė veikla, rizikingas elgesys, chuliganizmas, agresija, muštynės, maištas, smurtiniai aktai, tokie kaip seksualinė prievarta, t. y. lytinis aktas, negalint jo realizuoti socialiai priimtina forma, virsta neapykantos ir naikinimo ginklu.
Noriu trumpai apsvarstyti vieną specifinę sąvoką: diskursas. Yra gausybė šios sąvokos analizių ir paaiškinimų, tačiau noriu panagrinėti tik jos santykį su paauglyste, kentėjimu ir isterija. Kas šiuo atveju yra diskursas? Diskursas visų pirma yra santykis tarp dviejų žmonių, pavyzdžiui, tarp paauglio ir tėvo, tarp paauglio ir mokytojo arba tarp psichoanalitiko ir analizuojamojo asmens. Dar tiksliau tariant, tai savotiška tarpusavio priklausomybė. Noriu akcentuoti, kad subjektas, dalyvaudamas diskurse, yra kenčiantis subjektas. Jis kenčia dėl priklausomybės nuo kito, bet kenčia ne kaip pažemintas tarnas, o kaip neurozės auka. Jei galvotume apie vadovą, mokytoją, meilės prašantį žmogų ar net psichoanalitiką, visi jie pripažintų, kad išgyvena nerimastingumą ne dėl kito priespaudos, bet dėl savo paties vidinio prieštaravimo: jie nori išsilaisvinti iš kito, bet kartu desperatiškai trokšta nuo jo priklausyti. Būtent čia ir slypi problema. Kas yra isterinė neurozė, jeigu ne ši prieštaringa būsena: stiprus troškimas turėti globėją, bet kartu ir troškimas nuo jo atsiskirti?
Kaip tai siejasi su paauglyste? Nesvarbu, ar tas kitas yra idealus meilės objektas, valdžios atstovas, jaudinanti geismo figūra ar sadistinis superego, paauglys vienu ar kitu būdu yra priklausomas nuo šių figūrų. Čia veikia du veiksniai: priklausomybė nuo kito reikalavimų ir vidinė instinktų banga. Abu šie veiksniai sukelia įtampą, kurios paauglys negali iškrauti ir kuri savo prigimtimi yra perteklinė. Kitaip tariant, kito instancija paauglio aplinkoje kursto jo instinktus, bet kartu ir juos slopina. Paauglys kreipiasi į šį kitą, jo geidžia, bet kartu jo bijo. Ši priklausomybė nuo kito sukelia prieštaringas būsenas, kurios yra neišvengiama isterinės neurozės sąlyga. Tokių būsenų ambivalencija paprastai pasireiškia merginos įžūliu seksualiniu žavesiu, kuris kontrastuoja su paralyžiuojančiu kuklumu ir paklusnumu intymumo srityje; vaikino atveju – niekingu įžūlumu ir kontrastuojančiu neryžtingumu. Abiem atvejais matome, kad paauglio psichinė įtampa tokia stipri, jog seksualinis polėkis yra priverstas palikti jam skirtą genitalinę sritį ir migruoti į kitą vietą, kuri nėra genitalinė, pavyzdžiui, agresija, maištas ar liūdesys. Šiuo atveju maištas, provokacijos, agresyvus elgesys, intelektualinė ar net meninė veikla – žvelgiant psichoanalitiniu požiūriu – neturi nieko bendro su tuo, apie ką šios praktikos sąmoningai byloja. Šį skilimą reikia suvokti kaip isterinį skilimą tarp slopinamos genitalinės srities ir hipererotizuotos negenitalinės srities. Noriu akcentuoti, kad kitas, kaip instancija, jaudina ir slopina, tačiau taip pat įkūnija meilę ir baimę. Todėl paauglystės aplinkoje gausu veiksnių, žadinančių geismą, tačiau joje taip pat slypi griežti draudimai. Toks prisirišimas prie aplinkos, turinčios tokius ambivalentinius veidus, destabilizuoja paauglį ir palaiko nuolatinę emocinę krizę. Būtent čia slypi libido transformacijos darbas. Kad genitalinė sritis arba genitalinis libido turėtų vietą išsikrauti ir realizuotis kaip instinktas, jis privalo išeiti iš savo gimtosios vietos ir pereiti į socialiai priimtiną vietą, kurioje galėtų nesąmoningu būdu realizuotis. Šiuo požiūriu noriu akcentuoti, kad žmonių įsitraukimą į socialinių institucijų sritį sąlygoja būtent šis isteriškas skilimas.
Tačiau, be troškimų įvairovės, neapykantos, meilės ir baimės veiksnių, jaunuoliai kitą patiria kaip aukščiausių reikalavimų siaubą. Nesvarbu, ar tai būtų tėvai, mokytojai, bendraamžiai ar net meilės objektas, kitas visada patiriamas kaip reiklus ir priekabus, keliantis stiprų nerimą. Savo fantazijose ir sapnuose paaugliai yra persekiojami daugybės nuolatinių reikalavimų: reikalavimo mylėti – sukeliančio nerimą, kad esi kito kalinys; reikalavimo laikytis taisyklių – sukeliančio nerimą, kad esi pavaldus kitam; reikalavimo prarasti nekaltybę – sukeliančio nerimą, kad esi bejėgis; reikalavimo sėkmingai įveikti neišvengiamus gyvenimo išbandymus – sukeliančio nerimą, kad nepavyks; reikalavimo atitikti tėvų, mokyklos ir visuomenes standartus – sukeliančio nerimą, kad esi nevykėlis. Visi šie veiksniai išreiškia infantilią falinę fantaziją, kuri persmelkusi ištisą neurotišką paauglio gyvenimą. Įdomu, kad būtent paauglystės laikotarpiu pradeda klestėti keiksmažodžiai, patyčios ir žmogaus orumą niekinančios frazės, kurios išreiškia susiskirstymą tarp žmonių: tarp galingo falinio karaliaus, kurį įkūnija nusikaltėlis, kovotojas ar turtingas žmogus, ir pažeminto tarno, kuris yra niekinamas ar net redukuojamas iki sadistinių malonumų objekto.
Jeigu yra būsena, verčianti jaunuolį drebėti iš siaubo, tai matyti kitą, kad jis yra laimingas. Paauglys negali pakęsti, kai jo tėvai ir net aplinkiniai yra laimingi. Bet kodėl taip yra? Kodėl kito laimė paaugliui yra tokia nepakeliama? Yra tik vienas dalykas, kurio paauglys labiausiai bijo, – jaustis pažemintam iki pavaldaus objekto rango. Paauglys negali pakęsti, kad jo tėvai yra laimingi, nes jo infantilioje falinėje fantazijoje, kurioje figūruoja ponas ir tarnas, stiprus ir silpnas, dominuojantysis ir dominuojamasis, jų džiaugsmas yra išgyvenamas kaip nusižeminimas prieš viešpataujančias idėjas, infantilius idealus, žodžiu, tėvai atitinka kažkokio didžiojo kito lūkesčius. Reaguodamas į šią kankinančią fantaziją, paauglys niekada nenustos provokuoti ir į neviltį varyti tuos, kurie jį myli. Būtent čia slypi isteriškas tiesos geismas. Šiuo požiūriu isterikas negali pakelti neteisybės, nelygybės, žodžiu, to, kad žmonėms yra meluojama ir kad jie yra apgaudinėjami, kitaip tariant, kad jie netiesiogiai vykdo didžiojo kito reikalavimus. Taigi, paauglys neįveikęs šį įniršį perkels ir į suaugusiojo gyvenimą, o iš ten ieškos būdų iškrauti socialiniame gyvenime.
