Iš ciklo „…“

 

Sterilus skundas – mm – Who are you? The stranger…

 

 

…The stranger in this perverted town his own kind twists

 

„Turiu prisipažinti, jog vos vos atsispiriu pagundai atskleisti tavo vardą,

kuris čia pat, rodos, ant liežuvio galo. Tačiau geriau ir toliau klaidinsiu ir vedžiosiu už nosies,

nes yra tik viena tiesa – 23–06“

 

 

Kartais naktimis aš esu paklausiamas, blaškosi ant stiebų įtemptos drobulės, apsunkęs krenta ant langų audinys

ir slepiasi tenais anapus tamsus buvimas – kieno tai žodžiai rangosi po mano kojomis, kyščiojami šiepiasi aprūkę smalos liežuviai

ir krenta į mūsų sielos gilumą ritmingai kapanodami kojomis. Ta marška užkritusi ant akių, tas aksomas padengiantis smegenis –

aš bėgu ir esu kalbinamas ir aš pasilenkiu susirinkti iš maišo išbyrėjusios ylos. Ne, tai tik pasiklydęs elnias, nuklydęs per švenčiausiąją naktį anapus poliarinio žiedo.

Palikti ant sniego pražysta įspaudai, stiebiasi į dangų lyg gėlės ir dūmų bokštas kilo iš netoli buvusios vietovės, mes priartėjome sekdami tą natūros ženklą

 

ir tenais gulėjo kraujas ir išbarstyti organai – ledas tirpo nuo užgesusio kūno paskleistos liepsnos ir gyvybė sroveno upeliais apleisdama subjaurotą kūną.

Aš atsiklaupiau ant kelių ir užsimoviau ant rankų vieną po kitos vos permatomas polietilenines pirštines. Jas iškėliau prieš save nelyg senovinių dievų adoracijai

ir tada blykstelėjo tamsoje atsivėręs skalpelis, plieno pažadas. Skrupulingai skrosdamas, plėsdamas ir atverdamas aš įsiskverbiau į jos krūtinę,

šalindamas iš kelio savo atidžiomis rankomis materiją, pavirstančią nebepulsuojančios mėsos gabalais. O koks įkarštis, koks šaltas prakaitas, pradreskiantis

mano kūno sporas ir iškrentantis lyg gosli mana. Aš ieškojau tenais giliai kokio ženklo ar prisipažinimo, tam jos nebejudančio kūno šulinyje.

 

Gyvybės vandenio? Druskos kasyklų ar privačios liepsnos, kuri sutviksi kartkartėmis jos akyse, rezervuaro, galbūt krūtinėje užsiūto veidrodžio –

tikėdamas tenais išvysti veidą, lig skausmo pažintą ir savavališkuose sapnuose pamiltą, kad prakeiktų?

Ir tada aš stoviu triumfuodamas iškėlęs polimerais apsiaustas rankas link valandėlei akis nusukusio dangaus

ir ten tame delnų suglaudime šnabžda susitraukimais ir išsiplėtimais iš šio ant sniego pamesto lavono išgelbėta širdis!

Jis kalba su tavimi ir glaudžia prie krūtinės ir jis jau beveik pamišęs po šiais miesto žibintais, jis buvęs triumfuotojas po arkomis viršum smėlio.

 

Bet jis leidžia iš savo burnos gyvates ir jos krinta tau prie kojų ir rangydamosi šliaužia šiuo blykštančiu bejausmiu kūnu ir įsivelia į plaukus ir krenta į akis

ir amžinybei įsitaiso ant tavo nuogo pilvo ir jos pripampę supratimo ir permanymo, nors tu dabar tik širdis, tik švelniai tarp rankų plakantis ydingas raumuo,

analizės galios atskirtas nuo savo dailios sustingusios buveinės. Palik savo dievą ir sek paskui mane. Ta kalė, kaip ji man įkando!

Tavo pavydžiam Alachui aš priešpriešinu Kristų, tą istorinį puolusių moterų draugą! Aš jaučiu neapykantą tavo tėvui ir tavo giminei, palik juos. Ir einame,

aš tave nusivedu. Taip tu pulsi man po kojomis ir prausi jas savo akių vandeniu ir tavo plaukai surinks jį atgal nuo mano kojų, mes būsime tokia pora,

 

kaip pranašystėje! Bet tu krenti prie mano (kojų) ir vapi kažką atokių smėlynų kalba ir tavo rankos lyg lianos apsirango ir suvaržo mano judėjimą.

Tu nori namo? Tau yra koktus šio krašto klimatas ir atkarūs miestelėnų veidai? Tu matai tarp jų ydą ir tave suima siaubas. Tavo kambarinės tave išsiveda

 

ir tu dingsti išėjimo gilumoje, anapus užsisklendžiančių užuolaidų. Ir tada atgyja ant stiebų užmesta marška, iškrenta smegenis užgaunantis aksomas,

ir aš įsisupu į medžiagą ir palieku namus – vis klausdamas tenais besislepiančio tamsaus buvimo.

 

 

 

Viduramžis – U – J’ai peur

 

 

que tu sois lâche

 

„Mano bičiulis manęs paklausė, kodėl nerašau kaip Li Bo, ir aš jam atsakiau: „Palauk, tu dar neskaitei mano neparašyto eilėraščio. Jame girtuoklis kalbasi su mėnuliu, ir tenais yra mirties, ir sąmojo, ir šiek tiek tiesos.“ Jis man atsakė, kad „Li Bo jam yra poezijos etalonas“.“

 

 

Nuo jūros pusės vis atriedantis mėnulis – jo išpurtęs veidas pakimba paskliaučiuos lyg primindamas – mirtis yra gyva ir gyvenimas nuolatos pasibaigia.

Tu man kartojai, jog susirinkčiau to giganto akių prakaitą – juo jis laisto kapų dirvoje pasėtą apmaudą – vaikai ištroškusiom gerklėmis tiesė link tavęs

savo maldaujančias rankas ir nuo jų atitrūkę gestai lyg raidės griaužė tavo vis besitraukiančią ir atgal atslūgstančią kūno odą,

aš gūžtelėjau pečiais lyg nusimesdamas kažką nuo savo kupros ir išsitiesdavau kiekvieną vakarą ant šio juodo kranto ir mano trumpalaikiai užmojai

lyg geležiniai varnai siųsdavo save strėlės skrydyje link to monumentalaus veido: „Liūdesys yra tikrasis žemės padaras. Pažiūrėk,

 

iš miško išbėgo žvėrys, apžavėti laiko bėgmės, kaip smalsiai jie įsižiūri iš tamsos, keistas ir juokingas vaike.“ Nurieda nuo riedėjimo rieduliai

ir šlama šlamėjimu žvaigždžių numestas atsakas. Tai jau degradacija – palaipsniškas artėjimas link pikto ir pagiežingo dievo.

Jis išginė mane iš mano šalies ir pasmerkė begaliniam kelių ir kryžkelių žinojimui. O tada aš nusileidau iš dangaus lyg prieštvaninis prakeiksmas

ir mano pragaištinga buhalterija sužlugdė ištisos civilizacijos aukso amžių ir aš atokių kambarių prietemoje leidau per nieką jos vyrų moteris –

pasiryžęs kerštui lyg bergždžias akmuo, kuriam vandens įtempimas atiduoda savo paslaptį. „Tavo vaikai apleisti ir nepamaitinti, jų burnos čiulpia

 

iš purvino grunto sliekus ir skrandžiai, pilni skėrių, tik prisideda prie jų troškulio. Kalba buvo suteikta tik kartą ir tik tol, kol noragai aria ir kardai kalvėse laukia savo laiko.

Apatija pareina nuo daiktų ir jie krenta ant žemės virsdami į dulkes.“ O gundytojau, tu esi tikroji angis! Tai tu mane apsiauti ta mėnuliška marška

ir tai tau aš siunčiu slaptus meilės pažadus, tuos retus ir vylingus oro bučinius! Ypač kai dabar link mūsų pakibęs (virš šios pajuodusios žemės,

ant kurios nukritęs be jėgų leidžiu ilgas dienas) tu smalsiai apžiūri mūsų vargą ir pro tavo įkyrią akį neprasprūsta mūsų buitis.

Aš prižadėjau jai parnešti mūsų vaikams tos bjaurasties! Man stotis ir eiti nešti dienų naštos, man arti šią išdžiūvusią žemę, pradingusių tėvų palikimą.

 

Labiau nei bet kada, dabar ir dabar, išblyškusios ir nesveikos minties gigante! Tai tavo valia žalsvas vandenynas užslenka ant manos sielos lyg rūgštis

ir tai tavo sumanymu mano kojas palieka (lyg atsisakydama) vidudienio tylos banga. Ir aš kalbu su tavimi ir aš kalbu tau – aš mačiau tavo veidą įeinant į savo formą

ir aš mačiau jį dylant diena iš dienos. „Kova su priešų dievu dėl moters? Jis atėmė iš tavęs. Kai namų tyloje toje rožėje atsiskleidė kirminas,

riebus ir mintantis pūvančia mėsa. Tu atsiradai jos užskliaudime žaiburiuojantis lyg jonvabalis, ir tavo instinktas ją sugadino. Rožė, nuprausta lietaus

ir maitinama požeminio purvo. Rožė, serganti, nes jos viduje rangosi kažkokia mintis. Ko tu tikėjaisi?“ Aš prieš jį kalbėjau atkarius ir išdidžius žodžius,

 

prieš tą ožkų tautos stabą, net kai jos tėvas atėjo į mano palapinę jos išsivesti. Mano atlaidus mostas sulaikė šalia stovėjusių kardus nuo smurto,

nes aš buvau išdidus ir tikėjau. Jo įstatymai nebuvo Mozės įstatymai ir prieštaravo sveikam protui, jos grožis man užgavo akis ir apsigyveno krūtinės gilumoje.

Aš liepiau uždegti deglus ir kelti triukšmą ir laistyti ant žemės vyną, – jei jau gerklė jo atsisako. Aš užsidėjau ant galvos laukinių augalų vainiką

ir šokau sumaištyje tarp savo tautos, vyno šakoms raizgantis ant mano sklidinai apgyvendintos krūtinės. Ar aš buvau tada dievas?

Ir jei buvau, ar mano kūnas laužų šviesoje metė tokį patį subtilų stangrumą – lyg iššūkį? Aš buvau išdidus ir laukiau sugrįžimo.

 

Tas savo vaikus žudantis gyvasis dievas! „Tas savo priešams skruosto neatsukantis dievas. Ją išsivedė iš tavo pragarų ir ji nė karto neatgręžė atgalios savo dailios galvos,

nė karto nesustingo druskos stulpu amžinybei. Ji nusipurtė lyg slogų sapną, pajutusi pažįstamą gaivų orą tose namus primenančiose apylinkėse,

tas tavo krūtinės ertmėje praleistas slogias dienas. Iškilusi iš tavo kūno pragaro, kur uždaryta ir trukdama per žiemos laiką! Tavo širdies kalvėje,

tam prirūkusiam ir geležim atsiduodančiam kambary! Ji sugrįžo ir puolė savo broliams į glėbį, paglostė savo mylimiausiai ožkelei galvą,

atidarė nevėdintuose namuose langus ir palesino išbėgusias vištas. Tai ir buvo tas piktas ir pagiežingas dievas, tačiau jos dievas.“

 

Tu vėl gręžiesi į savo tamsiąją pusę, mįslingas ir nesuprantamas. Tavo žodžiai yra daiktai, o mėnuli, o mėnuli. Jie neišsitenka mano delnuose,

o tavo monumentali kalba mano amą pribloškia. „Žvaigždės nyksta ir rytas bus jau netrukus. Tamsa traukiasi ir man jau metas.

 

Eik namo, gulkis ir miegok. Rytas! Tavo gentis tavęs reikia, gyvenk ir kentėk! tu nèši savo moteriai tos bjaurasties, kad ji jos duotų tavo vaikams,

ir jie augs purve, žemės kirminai. Tu klestėsi!“ O mėnuli, o mėnuli, aš negaliu pamiršti, aš negaliu pamiršti. Ta išblėsusi naktis, ji degina, ji degina.