Inžinierė

 

Autobusas

 

Paradinės stiklinės durys neišleidžia. Kelią į lauką užtveria kėdė ir užrašas: Повітряна небезпека. Вихід через двері двору („Oro pavojus. Išeiti pro kiemo duris“). Apsisukame ir su kitais viešbučio svečiais, kariūnais išsprogstame į sausio tamsą. Maskuojamosiomis uniformomis vilkintys vyrai lekia prie automobilių. Aikštelėje kariams rezervuotos strateginės stovėjimo vietos. Sargas pakelia užkardą. Šarvuotos mašinos pasklinda ištuštėjusiu prospektu. Per oro pavojų kelkraščiuose stovi visuomeninis transportas – autobusai, troleibusai, tramvajai, autobusiukai. Po pirmo šoko prie oro pavojų prisitaikėme. Didmiesčio gyventojai karą jaukinasi dvejus metus.

– Net žvaigždės pasislėpė, – užverčiu galvą į dangų.

Debesų projekcijose įsitvirtinusios betoninės daugiaaukščių bangos baugiai žiburiuoja stiklo vitražais, rodos, drovisi išraiškingų architektūrinių sprendimų akistatoje su apokalipse. Jei ne oro apsaugos sistemos ir išmanūs operatoriai, dangoraižiai pabirtų nuolaužomis.

Baltais balčiausiais dribsniais krenta sniegas, nusėdęs ant šaligatvio transformuojasi į pilkas girgždančių praeivių batų juostas. Platininio stiklo bokštas – verslo centras. Šalia neveikianti metro stotelė. Lauko šviestuvai tyrinėja maskuojamai apsirengusių jaunuolių rikiuotę. Gali būti virš šimto. Nemažai merginų. Šviesūs veidai. Labai jauni. Kažin ar visiems bent po dvidešimt. Ant pečių kuprinės. Vadas prisisegęs automatinį ginklą. Jaunuolių ginklų neaptinka nė saldus „Roshen“ šviesos pliūpsnis.

Klegantys aštuoniolikmečiai laisvai buriasi aplink „Puzata chata“ duris. Restoranas pakabinęs lentelę – oro pavojus. Uždaryta. Merginos ir vaikinai – nerūpestingi ukrainietiškų ir užsienio prekių ženklų judantys manekenai, lyg nusileidę iš sankryžoje šviečiančio madų reklamos stovo. Vėjas kedena įspūdingos ilgaplaukės juodas sruogas, šokčioja baltos, įvairiaspalvės kepuraitės, juokus ryškina vyšninės lūpos, vaikinai parkuoja paspirtukus, dviračius, per petį metami šaliai skleidžia gėlių, arbatmedžio, tabako aromatus.

– Liksim nevalgę? O, „Domino“ tai dirba, – džiaugiasi draugas.

– Apsimeta, kad išsineštinai. Žiūrėk, kiti sėdi viduje prie stalų, – verslas yra verslas.

Oro pavojus dalį trypčiojančių „Chatos“ klientų nuvilioja į „Domino“.

Stojame į eilę. Laukti nenuobodu. Stebim procesą – vikriai į orą išmetamus ir pagaunamus tešlos gabalus. Galima net palypėti laiptukais ir iš viršaus matyti gaminimo ciklus, atkartojimą švieslentėje. Kitame ekrane – eilės registratorius su klientų vardais.

Laukdami picos paprašome popierinių stiklinaičių ir geriame atsineštas sultis. Keli klientai išsitraukia stipresnių gėrimų. Darbuotojai nedraudžia.

– Pas mus pabandytum, – atiduodu pirmenybę ukrainietiškam aptarnavimui.

Gavę garuojančias picas puriu pagrindu, nuriję po kąsnį, viens kitam raportuojam:

– Lietuvoj tokios neragavau.

Grįžtant link viešbučio sprogimai retėja. Sninga smarkiau, kyla vėjas.

– Noriu ledų.

Ledų užsimanau būtent tokiu oru. Pakeliui atsidaro parduotuvė. Draugas nusiperka produktų, aš ledų. Lauke suleidžiu dantis į šaltą saldumą. Atrodo, baigiasi oro pavojus. Stotelės pilnos keleivių. Pajuda visuomeninis transportas. Drebia sniegas, bet apšviestoje pėsčiųjų perėjoje šviesoforai gerai matomi. Užsidega žalia. Neskubėdama atsikandu ledų, nuo šaligatvio žengiu pėsčiųjų perėjon. Stiprus oro gūsis lošteli atgal, užkliudęs atvyniotą ledų popierėlį prieš nosį prašvilpia didelis geltonas autobusas!

Prišoka draugas:

– Žūti galėjai! Net ne nuo bombos!

– Galėjau. Karas. Veikia žmones. Vairuotojus. Eismo taisykles.

Pavymui autobuso skrieja ledų popierėlis…

 

 

Inžinierė

 

Ankstų šventinį rytą, beveik naktį, pažadina dronų fejerverkai. Sprogimai ir švilpesys stipresni nei kitais kartais. Lango ekrane lekianti raketos strėlė nutrenkia koridoriun. Ilga koridoriaus žarna siuva užsimiegoję civiliai, kariškiai lekia laiptais, nes liftai jau neveikia.

Draugas gyvena aukštu žemiau. Išėjęs iš kambario. Ramina chalatu vilkinčią žilagalvę. Moters veidas šviesus, inteligentiškas.

– Kompą palikau prie lango! – nutraukęs pokalbį šoka į kambarį.

– Nebijokit, – grįžęs ramina. – Mažai šansų, kad pataikys į mūsų viešbutį. Tikimybių teorija.

Neguodžia, kad pagal tikimybių teoriją vietoj manęs žus kas nors kitas, sugriaus kitą pastatą, suliepsnos kitas automobilis.

Moteris, vilkinti chalatą, meldžiasi garsiai, aš mintyse. Draugas vaikštinėja šalia. Jie susikalba pusiau ukrainietiškai, pusiau lenkiškai.

– Jūsų vyras? – teiraujasi.

– Ne. Mes draugai. Bet dažnai pykstamės, nesutariame.

– Geras žmogus. Dažnai pakalbina. Jūs labai tinkate vienas kitam. Maniau, kad vyras ir žmona. Sakė, kad iš Lietuvos. Kaip nebijojote atvykti į Ukrainą?

– Nebijom. Ne pirmą kartą.

– Aš iš pafrontės miesto. Vaikai užsienyje, giminės ir pažįstami kare. Daug kapų. Neduok Dieve, neduok Dieve. Ką mes JIEMS blogo padarėme? Važinėdavome pas rusus, jie pas mus važiuodavo, kartu šventes švęsdavom, o dabar, o dabar… JIE mums pragarą užkūrė!

Moters skruostais ritasi ašaros.

– Kokia jūsų profesija? – bandau nukreipti kalbą.

– Dabar pensijoje. Aš statybų inžinierė. Savo mieste tikrindavau pastatų konstrukcijas, inžinerinius tinklus. Dirbau rūpestingai, fiksuodavau trūkumus, buvau atsakinga už pažeidimų likvidavimą. O dabar mano namai virtę griuvėsių krūvomis, lyg žuvę vaikai. Visas gyvenimas, pastangos, darbas sunaikinti per kelias akimirkas. Gyvenimas ir darbas neteko prasmės, – guodžiasi. – O kokios druskų gydyklos buvo! JIE važiuodavo pas mus, o dabar patys subombardavo.

– Todėl mes ir atvykom. Padedam, kiek galim, – man sunku rasti žodžius ir mūsų pagalba atrodo tokia menka prieš griaunančią karo jėgą.

– Dėkoju, žinau, kad Lietuva padeda. Ir amerikiečiai. Jei ne jų oro gynybos ginklai, kažin kas iš Kyjivo būtų. Į sostinę atvykau iš savo miesto, nebegaliu matyti sugriautų namų, bombardavimai ištisiniai, nėra oro gynybos.

– Ar jums viešbutis kainuoja?

– 6 000 grivinų per mėnesį, pensija 4 000 grivinų ir pašalpa… Viešbučiui apmokėti neužtenka, vaikai padeda, bet čia ramiau nei pafrontėje. Mano mieste neįmanoma. Vieni griuvėsiai, artilerijos smūgiai.

 

●

 

Mums paliekant viešbutį po eilinio oro pavojaus prie apsaugos darbuotojo posto sėdi statybų inžinierė.

– Negaliu sulaikyti drebulio. Man čia saugiau, – aiškinasi. – Jūs vežatės lagaminus į savo namus, o šis lagaminas mano namai ir turtas. Neduok Dieve, neduok Dieve, linkiu, kad jūs nepatirtumėte, ką mes patyrėme, – peržegnoja išlydėdama.