Dangaus žibintas
Jayśankaras Prasādas (Džaišankaras Prasadas, 1889–1937) priskiriamas iškiliausiems moderniosios hindi literatūros rašytojams, laikomas vienu iš XX a. 3–4 deš. vyravusio neoromantizmo (Chāyāvād) judėjimo pradininkų. Savo kūriniuose, ypač dramose, mėgo kurti senovės Indiją menančius siužetus. Prasādo kūryba pasižymi labai stipriu filosofiniu pradu. Daug svarbos tenka gamtos aprašymams, šitaip nuspalvinamas kūrinio tonas ir suteikiama gylio veikėjų vidiniams išgyvenimams. Rašė sanskritizuota hindi kalba, vengė persiškos kilmės žodžių.
Vertėjas
Vaimanikos dievų karališki gyvūnų simboliai iš dvylikos dangų. 1663–1664. Nežinomas autorius
Dangaus žibintas
1.
– Belaisvi!
– Kas yra? Leisk miegot.
– Nori išsivaduoti?
– Iš miego pabudus, ne dabar, užsičiaupk.
– Tada nebepasitaikys proga.
– Baisiai vėsu, būtų neprošal, jei kas užmestų užklotą ir šitaip išvaduotų nuo šalčio.
– Kils audra. Būtent ji yra toji proga. Šiandien mano pančiai atsilaisvinę.
– Tai kaip čia: tu irgi esi belaisvis?
– Taip, kalbėk tyliau, šioje valtyje yra tik dešimt jūreivių ir sargybinių.
– Parūpinsi ginklų?
– Parūpinsiu. Sugebėsi nupjauti prie laivo pririštą virvę?
– Taip.
Jūroje pradėjo kilti bangos. Abu belaisviai ėmė trankytis vienas į kitą. Pirma belaisvis išlaisvino save. Paskui kibo atlaisvinti kito kalinio pančių.
Bangoms mėtant jų kūnai jaudinamai susiliesdavo. Netikėtame meilės apsikabinime slypėjo išsilaisvinimo viltis. Tamsoje abudu išsivadavo. Kitas belaisvis, apimtas neapsakomo džiaugsmo, prispaudė jį prie savo krūtinės.
Staiga belaisvis paklausė:
– Kas gi čia: tu – moteris?
– Ką, ar moterimi būti kokia nuodėmė? – atsitraukdama atsakė moteris.
– Kur ginklai? Kuo vardu?
– Čampa.
Žvaigždėmis nusėtame mėlyname danguje ir jūros platybėse ėmė siausti vėjas. Pasitikęs tamsą vėjas suįžūlėjo. Jūra sujudo. Laivą mėtė tarp bangų. Moteris pradėjo atsargiai ridentis. Atsitrenkusi į pasliką girtą jūreivį, neatkreipdama dėmesio ištraukė jo durklą ir ridendamasi vėl sugrįžo šalia antrojo belaisvio. Staiga laivo sargybinis sušuko:
– Audra!
Nuskambėjo pavojų skelbiančio rago garsas. Visi sukluso. Jaunasis belaisvis, laukdamas tinkamos akimirkos, pasiliko gulėti. Kažkas pagriebė virvę, kažkas stengėsi suskleisti bures. Staiga pakilęs jaunasis belaisvis svyruodamas pasiekė prie laivo pririštą virvę. Žvaigždės pasislėpė. Bangos pasišiaušė. Jūra užriaumojo. Baisinga audra pradėjo šėlti tarytum laivą į savo rankas paėmusi iš juoko prunkščianti ir su laivu tarsi su kamuoliuku žaidžianti pisačinė1.
Valtis staigiai trukteldama atsiskyrė. Netgi tokio pavojaus akivaizdoje abu belaisviai prapliupo juoktis, tačiau šėlstančioje audroje niekas jų nevaliojo išgirsti.
2.
Begalinėse jūros platybėse išbrėško saldi aušra. Subtili auksinių spindulių ir bangų prigimtis ėmė šypsotis. Vandenynas buvo ramus. Jūreiviai pamatė, jog laivas nežinia kur, o kaliniai laisvi.
Vadas nusistebėjo:
– Budhaguptai, kas tave išlaisvino?
Durklą nukreipęs moters pusėn Budhaguptas tarė:
– Jinai.
Vadas atsakė:
– Tuomet tave vėl paversiu belaisviu.
– Kodėl? Juk laivo kapitonas Manibhadras tikriausiai kažkur vandens gelmėse, vade! Dabar šios valties svamis2 esu aš.
– Tu? Jūrų plėšikas Budhaguptas? Niekados, – ištarė nustebęs vadas ir apčiuopomis ėmė siekti savo durklo, tačiau Čampa iš anksto buvo jį nuginklavusi. Vadas įtūžo.
– Taigi, renkis dvikovai: kas nugalės, tas ir taps vadu, – tiek tepasakęs Budhaguptas davė ženklą paduoti durklą. Čampa įdavė durklą vadui į rankas.
Dvikova prasidėjo siaubingais smūgiais ir atsakomaisiais kirčiais. Abu kovotojai buvo itin įgudę ir vikrūs. Budhaguptas meistriškai sukando durklą tarp dantų, šitaip atlaisvindamas rankas. Čampos žvilgsnyje buvo tiek pat baimės, kiek ir susižavėjimo. Jūreiviai pradžiugo. Tačiau Budhaguptas žvitriai sugriebė ginkluotą vado ranką ir, baisiai surikęs, tvojo per juosmenį taip, kad priešininkas net suklupo. Išgąsčio kupinu žvilgsniu vadas maldavo pagailėti jo gyvybės.
Budhaguptas paklausė:
– Sakyk, dabar pripažįsti, ar ne?
– Aš esu tik eilinis, prisaikdintas Varunos3 įsaku. Aš negaliu nusidėti išdavyste.
Budhaguptas jį paleido. Čampa, priėjusi prie jaunojo pirato, meiliu žvilgsniu bei švelniomis rankomis mikliai apmalšino jo žaizdų skausmą. Ant dailiai nulieto Budhagupto kūno liko jo pergalę žyminčios kraujo dėmės.
Atsikvėpęs Budhaguptas paklausė:
– Kur mes esame?
– Labai toli nuo Balio salos. Galbūt šalia tokios naujos salos, kurioje mes dar nelabai daug lankomės. Čia sinhalų4 prekeivių valdos.
– Kiek dienų truks, kol ją pasieksime?
– Pučiant palankiam vėjui – dvi dienas. Iki tol maisto nepritrūks.
Staiga vadas jūreiviams paliepė irkluoti ir pats pagriebęs irklą atsisėdo.
Budhagupto žvilgsniu paklaustas, kas vyksta, jis atsakė:
– Kažkur šalia glūdi vandenų semiama akmenų uola. Jei elgsimės neatsargiai, galime į ją įsirėžti.
3.
– Kodėl tie žmonės tave įkalino?
– Dėl nuodėmingo pirklio Manibhadro troškimo.
– Kur tavo namai?
– Ant Jahnavio upės kranto. Esu kšatrijų5 kilmės mergina iš Čampa-nagario. Tėvas dirbo Manibhadro sargybiniu. Motinai mirus, apsigyvenau su tėčiu laive. Nuo aštuonerių metų jūra yra mano namai. Tavo antpuolio metu mano tėvas, nužudęs septynis piratus, atgulė amžino atilsio jūroje. Praėjo vienas mėnuo, kai aš po šiuo mėlynu dangum, viršum šio mėlyno vandens, šioje gąsdinančioje beribėje esu bejėgė, esu našlaitė. Vieną dieną iš Manibhadro sulaukiau pasišlykštėjimo verto pasiūlymo. Aš jį iškeikiau. Tą pačią dieną jis pavertė mane belaisve.
Čampa degė iš įtūžio.
– Aš taip pat esu Tamralipčio kšatrijas, Čampa! Tačiau, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, gyvenimą leidžiu pirataudamas. Ką ketini daryti?
– Aš toliau leisiu neapibrėžtumui būti neapibrėžtam. Kad ir kur tai nuvestų.
Čampos žvilgsnis be tikslo klaidžiojo beribe platuma. Jame nė kiek nežaižaravo raudonos troškimo gijos. Giedrų akių kampučiuose dar buvo regėti į vaikišką panašus tikėjimas. Net ir duoną plėšikavimu bei žudymu pelnantis piratas jį regėdamas sudrebėjo. Nerimastinga viltis jos viduje buvo bepradedanti žadinti pirmąsias jaunystės bangas. Vėlyvas vakaras jūros paviršiuje ėmė šokti savo mirguliuojantį ir melodingą šokį.
Nepasiduodantys suvaržymui Čampos plaukai raizgėsi ant nugaros. Tą dieną nuožmus piratas išvydo jauną, savo didybe spindinčią, antgamtiškos prigimties merginą! Iš susižavėjimo susiėmė už širdies. Ją išvydęs patyrė naują dalyką. Ji buvo ne kas kita, o pats švelnumas!
Tą akimirką valties vadas tarė:
– Mes jau beveik pasiekėme salą.
Laivas atsitrenkė į krantą. Čampa bebaimiškai peršoko bortą. Jūrininkai taip pat pakilo.
Budhaguptas tarė:
– Kadangi ši sala neturi pavadinimo, mes ją pavadinsime Čampos sala.
Čampa prapliupo juoktis.
4.
Po penketo metų. Balkšvi rudeniniai žvaigždynai spindėjo mėlyname danguje. Rudenį apsireiškusi deivė Lakšmė, laimindama sidabrinės mėnulio pilnaties įsiviešpatavimą danguje, išbarstė atnašavimui skirtas gėles ir pūstus ryžius6.
Vienoje Čampos saloje iškilusio pastato stoginėje sėdėjo jaunoji Čampa. Į žėručio dėžutę įdėjusi aliejinę lempelę, švelniais pirštais timptelėjo virvelę. Dėžutė su lempele ėmė kilti į viršų. Kupina džiaugsmo nekaltu žvilgsniu ji stebėjo, kaip indas kyla aukštyn. Iš lėto traukdama virvę Čampa svajojo, kad jos žibintas susilietų su danguje esančiomis žvaigždėmis, tačiau tai buvo neįmanoma. Ji nusuko savo vilties kupiną žvilgsnį.
Vandens platybės priešais spindėjo tarsi papuoštos sidabru. Šėlstanti bangų mūša Varunos mergelėms gludino deimantų ir safyrų karolius. Joms pasislėpus pasilikdavo tik šių kerėtojų svaiginančiai saldi juoko melodija. Jų dainas įkūnydavo iš toli toli atsklindantys žvejų fleitų garsai. Čampa pamatė, kad visame vandenyje jos žibinto atspindys buvo neramus! Pilnatvei pasiekti jis apsukdavo šimtus ratų. Nusivylusi ji atsistojo. Nieko aplink nepastebėjusi sušuko:
– Džaja!
Priešais ją išdygo jauna juodbruva mergina. Ji buvo laukinė. Dantys jos burnoje, tarytum mėlyname dangaus skliaute viena nepriekaištinga linija nusidriekusios žvaigždės, nepaliovė švytėti dėl šypsenos. Ji Čampą vadino karaliene. Toks buvo Budhagupto paliepimas.
– Kada pasirodys Didysis Jūreivis? Paklausinėk žmonių, kada jis grįš, – paprašė Čampa.
Džaja išėjo.
Iš toli atkakęs vėjas taikėsi nurimti po Čampos sariu. Jos širdis virpėjo. Šiandien nežinia kodėl ji buvo užmarši. Staiga galingo stuomens vyras ant nugaros uždėdamas ranką apstulbino ją.
– Budhaguptai! – sušuko ji.
– Tu pamišai, ar ką? Čia atsisėdus vis dar žibini tą lempelę, ar tau būtina tai daryti?
– Ar galėčiau užsitarnauti begalinę Pieno vandenyne Besnaudžiančiojo7 malonę, perleisdama šio dangiško žibinto žibinimą tarnaitėms?
– Juokini mane. Kam tu nori parodyti kelią šiuo žibintu? Kartais ne tam, kurį priėmei kaip Dievą?
– Taip, jis taip pat kartais nuklysta, pamiršta, ne, tai… Vis dėlto kodėl tiek didingumo priskiriate Budhaguptui?
– Ar nutiko kas blogo? Šios salos valdovė – karalienė Čampa!
– Išlaisvink mane iš šio kalėjimo. Dabar visa prekyba Balyje, Javoje ir Sumatroje tiktai tavo rankose, Didysis Jūreivi! Tačiau anų dienų prisiminimas, kai turėjai tik vieną valtį, su kuria plaukdami Čampos pakrantėmis ir versdamiesi prekyba laimingai gyvenome, man yra malonus. Šiuose vandenyse begalę kartų mūsų valtis lingavo brėkštančio ryto žvaigždžių šviesoje. Budhaguptai! Šioje vienišoje beribėje, irklininkams sumigus ir žibintams užgesus, kodėl aš ir tu, pavargę nuo darbo, susisupę į užklotus, žiūrėdavome kits kitam į veidą? Tas saldus žvaigždžių šešėlis…
– Kas iš to, Čampa! Juk dabar galime keliauti daug patogiau nei anksčiau. Tu esi mano gyvybės davėja, esi man viskas.
– Ne, ne, piratavimo išsižadėjai, tačiau tavo širdyje vis vien liko negailestingumas, troškulys ir ugningumas. Tau Dievo vardas kelia juoką. Pašiepiamai žiūri į mano dangaus žibintą, Jūreivi! Toje pražūtingoje audroje mes juk taip išgyvenome – dėl kiekvieno šviesos mirgtelėjimo. Atmenu, kai dar buvau maža, mano tėvas darban leisdavosi jūron, mano motina bambukinėje dėžutėje įtaisytą molinę lempelę pakabindavo iškėlusi ant bambuko stiebo ant Bagyračio8 upės kranto. Tuo metu ji melsdavosi: „Dieve! Mano tamsoje iš kelio išklydusį vyrą atvesk į teisingą kelią.“ Ir kai mano tėvas metai iš metų vis grįždavo, tai jis kartodavo: „Sandhvi! Dėl tavo maldos dievas apsaugojo mane pavojuose.“ Ją užplūsdavo palaima. Mano mama? O, Jūreivi! Tai yra jos švenčiausias prisiminimas. Mano tėvo, mano didvyriško tėvo mirties negailestinga priežastis – jūrų plėšikas! Pasitrauk!
Staiga pykčio perkreiptas Čampos veidas išraudo. Didysis kapitonas jos tokios niekados nebuvo matęs. Jis žeidžiančiai nusijuokė.
– Kas tau, Čampa? Eik pamiegot, kitaip susirgsi, – pasakė ir nuėjo.
Apimta įsiūčio, suspaudusi kumščius, Čampa nesiliovė vaikščioti pirmyn atgal.
5.
Su krantu susidūrusios lūžtančios bangos pasklisdavo užliedamos neapgyvendintas jūros pakrantes. Vakarų keliauninkas pavargo9. Jo veidas nusidažė geltonai. Ramiai susikaupę judantys vandenys buvo panirę į apmąstymus. Vanduo buvo abejingas krintantiems šviesos spinduliams.
Čampa ir Džaja, iš lėto priėjusios krantinę, sustojo. Nuo bangų šuorais pučiantis vėjas plaikstė jų rūbus. Džajai davus ženklą, priplaukė nedidelė valtis. Abiem įsėdus į ją, jūreivis išlipo. Džaja pradėjo irkluoti valtį. Čampa, tarsi pakerėta, norėjo susilieti su ją apgobusia liūdna jūros nuotaika.
– Šitiek vandens! Šitiek ramybės! Visgi širdies troškulio nenuramino. Galiu atsigerti? Ne! Ar man raudoti, kaip staugia nuo susidūrimo su krantu sužeistas vandenynas? Ar verčiau užgesti, kaip užgęsta liepsnojantis auksinis kamuolys, nuskendęs begaliniuose vandenyse?
Čampos stebimas nuo skausmo ir degančios ugnies kruvinas saulės diskas pamažu, pirma ketvirtadaliu, vėliau iki pusės, paniro į vandenį, kol galiausiai visiškai susiliejo su horizontu. Po vieno ilgo iškvėpimo Čampa atsigręžė ir pamatė, kad Didžiojo jūreivio laivas čia pat, šalia jos. Budhaguptas pasilenkęs ištiesė ranką. Jo padedama Čampa įlipo į laivą. Abu atsisėdo vienas šalia kito.
– Tokia maža valtimi čia atsiirti nėra gerai. Netoliese yra apsemta uola. Čampa, kas būtų, jei valtis į ką nors atsitrenktų ar ant ko užplauktų?
– Nebūtų blogai, Budhaguptai! Jau geriau būti belaisve vandenyje negu celėje tarp keturių sienų.
– Ei, Čampa, kokia tu beširdė! Budhaguptui paliepus, pažiūrėk, ko jis negali padaryti. Tas, kuris dėl tavęs gali įkurti naują salą, surasti naują liaudį, sukurti naujas karalystes, – pirma išbandyk jį, tada teisk… Taigi sakyk, Čampa! Jis durklu išpjautų sau širdį ir rankomis panardintų ją į bedugnius vandenis.
Didysis Jūreivis, kurio vardas aidėjo Balio, Javos ir Čampos danguje, nuo kurio net vėjas šiaušdavosi, dabar susigraudinusiomis akimis klūpėjo prieš Čampą.
Priešais, ant kalnagūbrio viršūnės, žaluma nuklotoje vandens apsuptoje saloje, mėlynai gelsvas vakaras, švelni gamtos vaizduotė bei vėsus atokvėpio šešėlis kartu pradėjo kurti sapnų pasaulį. Paslaptingasis mėlynas Mohinės10 tinklas ūmai pratrūko. Staiga tarsi į visą erdvę įsigėrė sodrus vynas. Gamta pražydo mėlynaisiais lotosais. Nuo jų kvapo apkvaitusi Čampa sugriebė abi Budhagupto rankas. Tada – apsikabinimas, jis prilygo dangaus ir jūros susiliejimui akiratyje. Tačiau staiga, susivokusi atsidūrusi glėbyje, Čampa iš liemenėlės išsitraukė durklą.
– Budhaguptai! Šiandien savo kerštą simbolizuojančiam durklui leidžiu skęsti bedugniuose vandenyse. Širdis apgavo, ne vieną kartą apgavo! – Čampos durklas akimirką suspindėjo ir verdamas jūros širdį prasmego į dugną.
– Taigi, turiu vilties, kad nuo šiandien atleidai? – drebančiu, nuostabos kupinu balsu paklausė Didysis Jūreivis.
– Vilties? Niekados, Budhaguptai! Aš pati negalėjau kliautis savo širdimi, būtent ji mane apgavo, tad kaip galiu tai žadėti? Aš nekenčiu tavęs, bet kartu dėl tavęs galiu ir mirti. Tamsu, pirate. Aš tave myliu, – Čampa pravirko.
Spalvotas sapnų vakaras nuo tamsos ėmė merkti savo akis. Giliai iškvėpdamas Didysis Jūreivis tarė:
– Tyriausiam šio gyvenimo laikui atminti pastatysiu švyturį, Čampa! Čia pat, ant to kalno. Tikėtina, kad jis nušvies ir mano gyvenimą, miglotą tarsi vakaras.
6.
Kitoje Čampos salos pusėje plytėjo dailus kalnagūbris. Į vandenyną išsikišusi jo dalis buvo panirusi po vandeniu. Neramus vandenynas, užslydęs ant kranto, slėpė šią uolėto iškyšulio dalį. Šiandien ant šio kalnagūbrio Čampos gyventojai kėlė šventines iškilmes. Visi kartu jie papuošė Čampą tarsi miško deivę. Iš daugybės Tampralipčio11 karių bei jūreivių sudarytoje procesijoje miško šafrano girliandomis padabinta Čampa buvo nešama palankinu.
Ant vienos aukštos kalvos viršūnės Čampa savo jūreivių saugumui užtikrinti pastatė švyturį. Šiandien vyko jo atidarymo iškilmės. Budhaguptas stovėjo prie įėjimo į šį bokštą. Jis padėjo Čampai nulipti nuo palankino. Jiems žengiant į vidų suskambo fleitų ir mušamųjų garsai. Šafranu pasidabinusios vietinės džiunglių mergaitės barstydamos gėles ėmė šokti.
Visa tai išvydusi pro viršutinio švyturio aukšto langą Čampa paklausė Džajos:
– Kas tai, Džaja? Kur radai tiek mergaičių?
– Šiandien juk karalienės vestuvės, ar ne? – ištarusi tai Džaja prapliupo juoktis.
Budhaguptas žiūrėjo į mirgančias vandens platybes. Jį papurčiusi Čampa paklausė:
– Ar tai tiesa?
– Jeigu tu panorėtum, tai galėtų būti tiesa, Čampa! Kiek metų laikau suspaudęs savo krūtinėje šį vulkaną.
– Tylėk, Didysis Jūreivi! Žinodamas, kad šiandien esu vargšė ir bejėgė, tu sumanei atkeršyti?
– Aš nesu tavo tėvo žudikas, Čampa! Jis mirė nuo kito pirato ginklo!
– Jeigu tik aš galėčiau tuo patikėti. Budhaguptai, kokia graži diena tai būtų, ta akimirka kokia trokštama! Oi! Ir šiame savo negailestingume koks didis būni!
Džaja nulipo žemyn. Ankštoje bokšto celėje Budhaguptas ir Čampa sėdėjo vienudu, vienas priešais kitą.
Budhaguptas suėmė rankomis Čampos pėdą. Iškvėpdamas prabilo:
– Čampa, mes taip toli nuo savo gimtinės, Indijos, šių nekaltų būtybių garbinami kaip Indra ir Sačė12. Tačiau nesuprantama, koks prakeiksmas iki šiol mus laikė atskirtus. Būna, prisimenu, kad tai juk filosofų šalis! Tame krašte įkūnyta didybė! Gimtinės prisiminimas mane visą laiką vilioja. Tačiau kodėl aš niekad ten nevykstu? Žinai, įgijęs tiek galios aš vis vien esu vargšas! Aną dieną mano suakmenėjusi širdis nuo tavo prisilietimo išsilydė tarsi mėnulio akmuo13. Čampa! Netikiu dievu, netikiu nuodėme, negaliu suprasti gailestingumo, aš netikiu anapusiniu pasauliu. Tačiau vienoje silpnoje širdies kertėje dega viltis. Neaišku, kaip, tarytum kokia klajojanti žvaigždė iškilai mano tuštumos akiratyje. Šioje tamsybėje ėmė šypsotis švelnus šviesos ruožas. Gyvuliškos jėgos ir turto garbintojo širdyje ėmė kauptis kaži koks ramaus ir vienišo troškimo sukeltas juokas; tačiau aš nepajėgiau juoktis! Ar vyksi su manimi, Čampa? Į laivą prisikrovusi galybę turto gimtojoje žemėje gyvensi ne prasčiau už karalienę. Šiandien įvyktų mūsų vestuvės, o rytoj iš karto leistumėmės į Indiją. Didžiojo Jūreivio Budhagupto paliepimo paiso net bangos. Jos pačios savaime, tarsi pietų vėjas, leis pasiekti Indiją. Oi, Čampa! Nagi, eime.
Čampa pastvėrė jo ranką. Netikėto potroškio užlietos akimirkai susilietė jų lūpos. Staiga atgavusi sąmonę Čampa tarė:
– Budhaguptai! Man žemė ir dirva yra viskas, viskas yra ir skystas vanduo bei vėjo gaiva. Kažin koks ypatingas troškimas mano širdyje lyg ugnis nedega. Apskritai man viskas yra viena didelė tuštuma. Mielasis Jūreivi! Grįžk į gimtinę, idant patirtum pasitenkinimą valdyti. O mane palik tarp šių nekaltų sielų tam, kad joms tarnaučiau ir jų vargus užjausčiau.
– Tada aš būtinai išvyksiu, Čampa! Abejoju, ar čia pasilikęs pajėgčiau sutvardyti savo širdį. Vaje! Kad tos bangos mane pražudytų, – nerimastingai atsiduso Didysis Jūreivis. Tuomet jos paklausė: – Ką tu čia viena veiksi?
– Pirma mintis buvo, kad retkarčiais švyturyje įžiebusi šviesą šiuose vandenyse ieškosiu savo tėvo mirties vietos. Tačiau dabar matau, kad aš pati degsiu tarsi dangaus žibintas.
7.
Vieną paslapties kupiną auksinį rytą Čampa iš savo švyturio pamatė jūrinių laivų vilkstinę, palikę Čampos krantus jie plaukė šiaurės vakarų kryptimi tarsi ne kas kita, o Šivos gyvatė14. Iš jos akių ėmė srūti ašaros.
Neaišku, kokio amžių senumo šis pasakojimas. Čampa visą gyvenimą švyturyje degino žibintą. O po jos mirties dar ilgai salos gyventojai garbindavo jį lyg tos atjautos ir meilės deivės kapavietę.
Vieną dieną nepalaužiamos laiko rankos kaip Čampą nugriovė ir švyturį, taip pabaigdamos abiejų paieškose slypėjusį nepastovumą.
Iš hindi vertė Aleksandras Jankus
1 Pisačinė (skr. Piśāca) – Indijos hinduizmo ir budizmo mitologijose ir folklore minima demoniška destruktyvios energijos keršto siekianti mirusios moters dvasia. (Visos pastabos – vertėjo.)
2 Svamis – hinduistų šventasis, dvasinis mokytojas ar religinio ordino vadovas. Čia tiesiog vadas.
3 Varuna – indų Vedose kosminės tvarkos kūrėjas, laikytas dangiškuoju valdovu, o žemėje – dorovės ir teisingumo sergėtoju; hinduizme Varuna laikomas tik vandenų dievu, garbinamas pakrančių gyventojų.
4 Sinhalai – didžiausia Šri Lankos etninė grupė.
5 Kšatrijai – vienas iš keturių luomų (varnų) hinduizmo socialinėje santvarkoje. Senovės Indijos valstybėse kšatrijų luomą sudarė karinė aristokratija (kariai profesionalai, aukšti pareigūnai, žemvaldžiai, vietos genčių elitas).
6 Įprastai per vieną svarbiausių hinduistų švenčių – Dyvalį, arba Dypavalį (skr. dīpaāvalī – žibintų pynė), – deivei Lakšmei aukojamas maisto produktas.
7 Turimas omenyje Višnus. Hinduizme – vienas iš dieviškosios Trejybės (Trimūrčio) dievų. Dievas – pasaulio tvarkos saugotojas. Tarp visatos perkūrimo tarpsnių Višnus ilsisi Pieno vandenyne, gulėdamas ant tūkstantagalvės gyvatės Anantos (begalybės) ar Sešos (liekanos).
8 Srauni Himalajų kalnyno upė Indijos Utarakando valstijoje.
9 Šio romantinio gamtos aprašymo kontekste vakarų keliauninku vadinama saulė.
10 Hinduistinėje mitologijoje moteriška Višnaus avatara; Višnus kaip deivė gundytoja. Čia – regimojo pasaulio iliuzija.
11 Tampraliptis – kadaise Bengalijos įlankoje klestėjęs uostas.
12 Indra – pagrindinis ankstyvojo Vedų religijos panteono dievas. Vedose vaizduojamas galingu audros, perkūno, karo dievo pavidalu. Sačė – Indros žmona.
13 Mitologinis brangakmenis.
14 Šiva – vienas populiariausių hinduizmo dievų; priešybių dievas: kuria ir griauna, viešpatauja vaisingumui ir asketizmui. Šiva dažnai vaizduojamas su kaklą apsivijusia kobra, drauge su Šivos kai kuriose šventyklose vyksta ir gyvačių garbinimo apeigos.
