Be pavadinimo

 

Hansas Thillis (g. 1954) – vokiečių poetas, radijo pjesių autorius, vertėjas ir leidėjas. Gimė Baden Badene, studijavo Heidelberge, ten ir gyvena. Autoriaus knygos įvertintos įvairiais prizais, pavyzdžiui, Bazelio lyrikos premija už rinkinį „Užkimęs Anarchimedas“ (Derheisere Anarchimedes, 2020). Eilėraščiuose susilieja kasdienybės pastebėjimai, ironiškos metaforos ir gausios kultūrinės aliuzijos. Thillis yra sudaręs ne vieną pasaulio poezijos antologiją, tarp jų šiemet Leipcigo knygų mugėje pristatytą šešių lietuvių poetų antologiją „Kaimynų poezija: poetai verčia poetus“. Šių metų gegužę, remiant Goethe’s institutui, jis lankėsi Kaune, festivalyje „Kauno literatūros savaitė“.

 

 

 

Seksas su tekstais

 

Jis užtrenkė duris, kad neįleistų

vėjo. Pro laiškų plyšį

į namus įsigavo širšės.

 

Laiptinėj dūsavo kaimynė,

kvepėjo pelenais

ir bananais. Traukinys važiavo

 

pro paskutines miesto minutes,

jam įkandin tramvajus.

Tada priėjo prie šaldytuvo,

 

išėmė kažką, stiklinį

ir skaidrų. Pajuto seną substanciją,

limpančią prie rankų,

 

ir smarkų sienų

spaudimą į šonkaulius. Džinsinių marškinių

atlapai ėmė graužti kaklą,

ir jis suprato, kad yra

nuogas ligi pat medvilnės,

kabančios ant vąšio

 

 

 

Be pavadinimo (retos žemės)

 

Šito reikia išmokti: praeiti pro langą,

iškristi iš medžio.
Gurkšnoji neputojantį vyną. Ant stogų moterys

mosuoja rankomis, lyg norėdamos išdžiovinti

skalbinius.
Kiekvienas kadaise buvo sodas, kas antras –

medinė tvora. Kasti, kasti ir pas bėgius

pasiklausyti, ar neatvažiuoja traukinys.
Parodyk savo mintis, kuriose daiktai

miega nesapnuodami, lyg surašyti lapeliuose.
Paimi keletą ir sudėlioji ranką,

galinčią skaityti mintis.
Šito reikia išmokti: sulaikyti kvapą

prie lango. Einant

liesti žemę.

 

Kaimynas bastosi po kvartalą lyg mirtinas ligonis,

su visais sveikinasi.

 

Daugiabutyje kabo skalbiniai

tartum metalo skutai. Čia tu lyžtelėjai lėkštę,

čia nulupai vaisių.

 

 

 

Duona

 

Piešiu duoną kaip sodą,

jos plutą pažymiu kryžiais.

Kairę laikydamas kelnių kišenėj,

piešiu kilpą, žuvies

kontūrus.
Mes pasėjome duoną, ir išaugo

švelnūs javai, stogų spalvos,

susispaudę tarp eglių,

 

šen bei ten kriaukšlėta žieve,

ir migla rijo upę

ir paukščius, sukančius lizdus

iš nuorūkų.

 

 

 

Žolė

 

Tu alksti svetimų vardų, kurie

slepia savo balsius. Žmones pavadina

pagal kaimus, kurių jie niekados nematys,

 

pagal vienišą akmenį

žolėje. Idėja – kuo plonesne

adata ištraukti balsio turinį, kaip paukštis
ištraukia kirminą iš užsėtos žemės. Žmones pavadina

pagal profesijas, jokios naudos, senas triukas. Šunį

pavadinsiu ausim, mergaitę galėčiau pavadint obuoliu,

 

draugą – Abdelvahabu. Už žmonių, pozuojančių

ant laiptų, plevena jų vardai,

šešėliuose žiba balsiai.

 

Stovėti žolėje iki kaklo. Ji seniai

nematė saulės. Su smilgos šiluma

einu į miestą, kuris tai pakyla, tai nusileidžia

vos per kelis milimetrus iš savo betono.

 

Su savim nešuosi žolę kaip kūnišką vardą.

Pereinu gatvę, nes ten aš jau kitas, smilgomis

puošiantis automobilius. Idėjos

 

liko praeityje. Matyt, išaugom

aukštesni, nei mūsų šeimoj įprasta. Vaišių džiaugsmai

jau išragauti. Per tą pačią žolę

nepereisi dukart.

 

 

 

Be pavadinimo

 

Name niekas neprimena spalio,

prasidedančio naktį, atkampiame bare,

kur žmonės miega kaip sukrautos kėdės.
 
 
Mano kambarys nedraugauja su mėnesiais,

net diena jam rodosi per ilga.

Buvau skubotai pradėtas

priešais miško tapetus ir laikrodį su gegute.
 
 
Galvoju greitai, kaip žiurkė pranyksta

po žeme. Mano

spalis ateina į miestą nuogas,

nešinas kibiru vandens; po kelių valandų
 
 
prasideda revoliucija. Drebėkit, kambarių gyventojai,

dabar bulvarai bus grįsti čiužiniais.

Drebėkit, kambariai, jus apstatys eilėraščiais.

 

 

 

Ilgas kovas

 

Mano plaukuose sušyla vėjas.

Tėvai visad nešdavosi kovą

ant nugaros, lyg jis būtų žievė,

 

sukramtyta su seilėmis, likusiomis nuo vasario.

Ilgai keliauta per karštinę

ir apylinkių purvą, bet pagaliau

visa tai praėjo.

 

Esu kitas kūnas, still under

construction. Prasmė burnoje

nebevieniša. Mes prabundame

kažkurį kovo mėnesį, šešėliai pailgėję,

 

motinos sėdi vėlyvojo kreidos periodo šviesoj

po riešutmedžiais, ragauja jų vaisių.

Kalba su trupiniais burnose.

 

 

 

Geležies amžius

 

1. Pakeliui į darbą

mes valgome kas atliko nuo darbininkų brigados

 

2. Mes tiesiame kumštines pirštines – nykščiais į viršų –

virš pašiurkštinto asfalto

 

3. Moterys grįžta iš fabriko

tarp jų amatininkai

su lazdomis iš vyšnios

 

4. Kai kurie mūsiškiai pardavinėja žemės riešutus

kiti neša iki trijų tortų valgytojų

 

5. Pasieniečiai pro žiūronus stebi

mūsų merginas kurios guli

dumblynuose kaip sąnašos

agurkų griežinėliai ant veidų

 

6. Sąvartyno dūmai

mums kvepia dievų kalve

 

 

Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus