Ar gali kas laimėti?
Vasara jau įpusėjo. Dainų šventė, Klaipėdos burlaivių regata ir aistros dėl Europos futbolo čempionato bei Lietuvos krepšininkų atrankos į Paryžiaus olimpines žaidynes liko praeityje. Taikios ir kaip niekada klestinčios, kaip sako mūsų bankų ekonomistai ir analitikai, šalies gyventojų dar laukia nerūpestingas poilsis pajūryje ir atostogas užbaigiantys koncertai bei festivaliai.
Tuo metu Ukrainos rytuose mūšiai tebesitęsia, taikūs gyventojai žūsta nuo raketų ir, nepaisant karo apžvalgininkų optimistinių prognozių, neva Rusijos karinis potencialas vis mažėja („pažiūrėkite – fronte jie naudoja Šaltojo karo pradžios tankus T-10!“), Ukrainos dronų smūgių Rusijos infrastruktūrai ir diplomatinių viražų, niekas negali pasakyti, kada viskas baigsis. Kai 2022 metų vasario 24 dieną Vladimiras Putinas įsakė pradėti karinę kampaniją Ukrainoje, jis neabejojo dėl jos baigties. Metų metais pasaulio žiniasklaidoje jis buvo vertinamas kaip vienintelis gudrus strategas, tuo pat metu sunaikinęs demokratinius institutus savo šalyje. Kas galėtų jam pasipriešinti? Donaldas Trumpas abejojo NATO ateitimi. Joe Bideno užsienio politika buvo chaotiška, kaip ir chaotiškas bei gėdingas buvo JAV kariuomenės pasitraukimas iš Afganistano. Ukrainiečiai Putino akyse buvo beviltiškai korumpuota pseudotauta, vadovaujama vos trisdešimt procentų gyventojų palaikymą turinčio komiko Volodymyro Zelenskio. Per savaitę Rusijos pajėgos turėjo atsidurti Kijeve, areštuoti apsišaukėlį prezidentą Zelenskį, jo patarėjus ir suformuoti naują kolaborantų vyriausybę. Maskvos propagandistai prabilo apie imperinės Rusijos restauraciją.
Praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo invazijos pradžios, Putino iliuzijų pasekmės yra kruvinos ir tragiškos visoms pusėms. Niekas nežino tikslaus žuvusių ir sužalotų rusų karių skaičiaus ir sunaikintos Rusijos karinės technikos kiekio. Kalbama apie pusę milijono nukentėjusių rusų karių. Metų metais Kremlius kalbėjo apie savo kariuomenės modernizaciją, rusų karinėje doktrinoje buvo įmantriai įvardijamas „asimetrinis“ atsakas į Rusijai kylančias grėsmes. Tačiau objektyvūs analitikai nuo pat invazijos į Ukrainą pradžios buvo apstulbinti Putino pajėgų neefektyvumo – chaotiškas planavimas ir žvalgyba, logistikos ir pajėgų pasirengimo trūkumas, neteisėti ir tikslingai prieš civilius gyventojus ir belaisvius nukreipti karių veiksmai. Rusų nusikaltimai Bučoje, Chersone, Iziume buvo gerai dokumentuoti žurnalistų, žmogaus teisių ir humanitarinių organizacijų atstovų.
Po metų jau buvo klausiama – ką pasiekė Putinas? Nuo Krymo užgrobimo ir karo Donbase pradžios 2014 metais Putinas nuolatos įtikinėjo užsienio šalių lyderius, kad tokia tauta kaip ukrainiečiai neegzistuoja. Taip brutaliai įsiveržęs į Ukrainą, jis suvienijo ukrainiečius neapykantos Rusijai ir rusams ir siekio sukurti nepriklausomą ir laisvą europietišką valstybę pagrindu. Rusijos propagandistai apie Bideną kalbėjo kaip apie silpną ir išsisukinėjantį, Putino politikai ir jo karinėms pajėgoms pasipriešinti negalintį prezidentą. Po invazijos pradžios Bidenas užsitikrino Kongreso paramą, kad Ukrainai būtų skirta 30 milijardų dolerių, suteikiant oro gynybos ir mobilias raketų paleidimo sistemas, o vėliau ir tankus „M1 Abrams“. Ką ir kalbėti apie radikaliai pasikeitusią Europos ir ypač Vokietijos Wandel durch Annäherung („Pokyčių per suartėjimą“) užsienio politiką Rusijos atžvilgiu, kai Ukraina buvo laikoma Verhandlungsmasse. t. y. derybiniu objektu santykiuose tarp Rusijos ir Europos, bei užsienio kapitalo pasitraukimą iš Rusijos rinkos ir, anot kai kurių autorių, postpostsovietinės sistemos, susikūrusios po 1991 metų, griūtį, kai Kaukazo ir Vidurinės Azijos šalys pamažu nusisuka nuo Putino režimo.
Tačiau ateitis gali ir nebūti optimistinė. Rusijos ekonomika yra orientuota į karo pramonės atkūrimą ir karinės technikos gamybą vis didesniu mastu. 2023 metais dauguma ekspertų prognozavo, kad Rusijai prireiks penkerių metų, o gal ir daugiau, atkurti prarastus karinius pajėgumus – techniką ir gyvosios jėgos nuostolius (karinių specialistų pavidalu). Kaip pažymi karo analitikai iš Tartu įsikūrusio Baltijos gynybos koledžo, Rusijoje karinė modernizacija niekada nebuvo lengvas žingsnis, ypač sunkiomis sankcijų spaudimo sąlygomis, tačiau ji įmanoma, kai egzistuoja politinė valia ir politinės ambicijos. O to Rusijai netrūksta. Kitas veiksnys, ne mažiau svarbus už elito ambicijas, yra visuomenės siekis remti šias ambicijas (Sandis Šrāders, Sten Allik, „Russian Military Might: Recovery is Sooner Than We Think“, The Winter of Russia’s Discontent. Russia’s Futures from Within and Without, University of Tartu Press, 2023, p. 156–168).
Antrojo pasaulinio karo metais vyko vienas didžiausių karinės modernizacijos procesų žmonijos istorijoje. Nuo 1939 iki 1945 metų nacistinė Vokietija įvykdė vieną didžiausių karinės aviacijos modernizacijos šuolių – jos keturių, dviejų ir vieno variklio lėktuvų greičio, nuotolio ir svorio savybių kokybinis pokytis pasiekė 4 422 proc. Sovietų Sąjungoje, kuri gaudavo Sąjungininkų paramą, oro pajėgų modernizacija tuo pat metu ir analogiškomis lėktuvų kategorijomis siekė 215 proc., t. y. 20 kartų mažiau. Nors buvo izoliuota ir susidūrė su resursų trūkumu, Vokietija pagerino savo tankų kokybines savybes 670 procentinių punktų, o štai Britanija – 228, Japonija – 333, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Sovietų Sąjunga – tik 115–120 procentinių punktų. Šie pavyzdžiai leidžia teigti, kad net tada, kai nuolatos prarandama karinė technika ir patiriama izoliacija, galima atkurti savo karinį potencialą. Tuo labiau kad Rusija, nors patiria nemenkus nuostolius Ukrainos fronte, nėra visiškai izoliuota, o karinę, technologinę ir finansinę paramą tebegauna iš suburtų sąjungininkų. Žinoma, kai kas pakito, palyginti su 2023 metų prognozėmis, bet Vakarų valstybių delsimas greičiau suteikti modernius ginklus Ukrainai, sudėtingas rinkimų laikotarpis Europoje ir JAV bei siekis labiau nesuerzinti Rusijos leidžia šiai toliau burti sąjungininkus ir vykdyti karinę modernizaciją. Kol taip yra, Rusija gali atsigauti anksčiau, negu tikimasi, o klausimas, kas ką gali nugalėti, tebelieka atviras.
