Aplink pasaulį su trumpąja proza II

Shuang Xuetao. Raudonio gatvė. Iš kinų k. vertė Indrė Balčikonytė-Huang. V.: Rara, 2023. 249 p.

Už 1983 m. gimusio kinų prozininko Shuang Xuetao trijų apsakymų rinkinio „Raudonio gatvė“ vertimą Indrė Balčikonytė-Huang šiemet pelnė Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos teikiamą Dominyko Urbos premiją. Tačiau geras vertimas – ne vienintelė priežastis, kodėl šį apsakymų rinkinį perskaityti rekomenduoju. Apstulbino, kad Shuang Xuetao apsakymuose vaizduojamas nuosmukio apimtas industrinis XX a. paskutinio dešimtmečio Kinijos rajonas ir jo gyventojai yra tokie artimi, atpažįstami tiems, kas spėjo bent akies krašteliu pamatyti laukinį dešimtąjį dešimtmetį Lietuvoje. Trupantys šeiminiai ryšiai, vienatvė, išorinė ir vidinė suirutė, skurdas, smurtas, priklausomybės. Geografiniu požiūriu nutolę dalykai pasirodo esantys gerokai artimesni, nei įsivaizdavau. Shuang Xuetao apsakymų veiksmas vyksta Janfeno, arba Raudonio, gatvės kvartale, esančiame Šenjango mieste Kinijos šiaurės rytuose – iš čia rašytojas kilęs. Gamtos išteklių gausus regionas valdant Mao Dzedongui klestėjo, šalia industrinių pastatų – gamyklų, fabrikų, kasyklų – paskubomis buvo statomi darbininkų bendrabučiai. Dešimtajame dešimtmetyje, kai Kinija perėjo prie laisvosios rinkos sąlygų, didžioji dalis anksčiau gausiai valstybės remtų fabrikų bei gamyklų bankrutavo. Daugiau nei milijonas žmonių tapo bedarbiais – iš viso Šenjange praeito šimtmečio pabaigoje gyveno keturi milijonai žmonių. Kultūrinės revoliucijos metais ideologiškai apdoroti, komunistinės gerovės pasakomis (dažniausiai per prievartą) maitinti fabrikų, kasyklų darbininkai liko apleisti ir viskuo nusivylę.

Būtent tokiame kontekste vyksta trijų „Raudonio gatvės“ apsakymų ar gal, tiksliau, apysakų veiksmas. Shuang Xuetao pasakojimai tiršti, judama mažiausiai keliomis trajektorijomis, nes pagrindinių ir net šalutinių veikėjų linijos susipynusios su jų tėvų, senelių, tetų bei dėdžių gyvenimo istorijomis. Taip pabrėžiama, kad gyvenimai glaudžiai, net kiek klaustrofobiškai susiję. Ir dar – kad nepabėgsi nuo tėvų trauminės praeities: kruvina Kultūrinė revoliucija, perauklėjimo stovyklos, priverstiniai darbai kaime, kadrų mokyklos, kalinimai, trėmimai. Ir vėl negali neprisiminti sovietų okupuotos Lietuvos istorijos, savo tėvų, senelių traumų… Net Raudonosios vėliavos aikštė ir joje stovintis Mao baugiai primena Lenino aikštę – nors skulptūros nuverčiamos, praeities taip lengvai neištrinsi.

Aplinką ir žmones persmelkęs smurtas perteikiamas be patetikos, polinkio graudinti. Taip pat „Raudonio gatvės“ apsakymams svetimi ir ironija, karnavališko grotesko registrai. Prozininko žvilgsnis jautrus, bet tiesus, atviras. „Čenghu, trisdešimčia metų už mane vyresnis Raudonio gatvės tualetų valytojas, buvo geras mano bičiulis. Prieš kelis dešimtmečius, kai šalyje kilo suirutė, jis studijavo skulptūrą. Greičiausiai akademijoje nesileido stumdomas, todėl buvo atsiųstas fiziniam darbui į Raudonio gatvę. Kalbėta, kad ir čia nenurimo – iš molio nulipdė kaži kokią kontrrevoliucinę statulą. Galiausiai buvo pagautas raudonųjų sargybinių, kurie nukirto jam abiejų rankų viduriniuosius pirštus, kad daugiau niekada nebegalėtų lipdyti. Taip jis išprotėjo“ (p. 87). Arba: „Kai mane supažindino su Fu Dongsin, jai buvo dvidešimt septyneri. Ji taip pat sugrįžo į miestą po perauklėjimo darbų kaime. Jos būta gana išvaizdžios: juodutėliais plaukais ir tiesia kaip styga nugara, o neaukštą ūgį atpirko įgimta elegancija. Dongsin tėvas kadaise, dar prieš komunistų pergalę, vietiniame universitete dėstė filosofiją. Apie filosofiją nenusimanau, bet jis, berods, priklausė idealistų mokyklai ir, vykstant „kovos prieš dešiniuosius kampanijai“, buvo išverstas iš posto, jo knygų kolekciją studentai panaudojo prakurams, o tuo, kas liko, apklijavo nesandarius langus. Per Kultūrinę revoliuciją buvo sumuštas taip, kad apkurto viena ausimi, ir nors viskam pasibaigus reabilituotas ir atgavo postą, jau nebesugebėjo dėstyti“ (p. 175–176). Riba tarp teigiamų ir neigiamų personažų vos pastebima, vengiama ir kaltinimų, ir teisinimų.

Visuose apsakymuose plėtojama savotiška detektyvinė linija, tiksliau, linijos, kurios pamažu susipina. „Oreivyje“ teisininku Pekino banke dirbantis Siaofengas grįžta į gimtąjį Šenjangą ieškoti dingusio dėdės ir pusbrolio. Pabaiga melancholišku pozityvumu primena Federico Fellini filmus. „Šviesos salėje“ paauglys Džang Mo išsiunčiamas pas tetą Džang Jefeng, gyvenančią „mažoje bažnytėlėje“, dar vadinamoje „Šviesos sale“. Iš tiesų tai darbininkų namai, kuriuose vyksta šokiai ir pamokslauja paslaptingasis Linas. Pasakojimas baigiasi tarsi jokio paaiškinimo neturinčiu nusikaltimu. Yra ir magiškojo realizmo elementų (veiksmas persikelia į Šešėlių ežero dugną). Stipriausias rinkinyje apsakymas „Mozė lygumoje“, parašytas kaip skirtingų veikėjų monologai. Nors kalbančiųjų „balsai“ ir jusliškumas, pasaulio pagavos būdas beveik identiški, tai nekliudo įsijausti į painią istoriją, kurios epicentre – dar vienas nusikaltimas, sugrąžinantis prie „Šviesos salės“ įvykių. Kaip sufleruoja pavadinimas, svarbi biblinė jūrą perskyrusio Mozės istorija, tačiau interpretuojama ji subtiliai, pasitelkiant poetinius pustonius.

„Raudonio gatvę“ rekomenduoju skaityti nuosekliai, nuo pirmo apsakymo iki paskutinio. Nepaisant vienatvės ir destrukcijos, į Shuang Xuetao sukurtą pasaulį norisi sugrįžti.

Sayaka Murata. Gyvybės ceremonija. Iš japonų k. vertė Rūta Aleksandravičiūtė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 253 p.

Sayakos Muratos apsakymai sužavėjo lakonišku, minimalistiniu pasakojimu. Tekstai primena klasikinį pilką kostiumėlį. Atrodo, kas galėtų būti nuobodžiau. Bet šis kostiumėlis pasiūtas iš aukščiausios kokybės lengvutės vilnos ir tobulai sukirptas, todėl ne pradangina minioje, o kaip tik išskiria. S. Muratos prozos kalba artima Roland’o Barthes’o nuliniam rašymo laipsniui: nėra metaforų, autorės subjektyvybė tarsi suspenduota, pasakoma tik tai, kas būtina. Dar prisiminiau vadinamąjį „baltąjį“ Albert’o Camus romano „Svetimas“ stilių – nuasmenintą, aprašomąjį, aiškų ir skaidrų. Bet ne lėkštą ir ne plokščią, kaip ankstesnėje apžvalgoje („Š. A.“, V.17) aptarto Jo Nesbø apsakymų rinkinio „Pavydo ekspertas“.

Visi iki vieno S. Muratos apsakymai yra apie ribos tarp to, kad įprasta, normalu, ir to, kas nenormalu, patologiška, liminalumą. Pavyzdžiui, apsakyme „Gyvybės ceremonija“ vaizduojamas pasaulis, kuriame žmogui mirus rengiama gyvybės ceremonija: iš mirusiojo mėsos ruošiami patiekalai, juos suvalgę gedėtojai eina į pašales ir mylisi tikėdamiesi pradėti naują gyvybę. Apsakymo veikėja Iketani mano, kad gyvybės ceremonijos yra groteskiškos ir vartotojiškos: „ceremonija, pagrįsta gyvybės pradėjimo iš mirties idėja, puikiai atitiko mūsų – masinės visuomenės – pasąmonėje glūdintį norą daugintis. Man rodos, pastaruoju metu žmonės savo įpročiais ėmė šiek tiek panašėti į tarakonus. [...] esu girdėjusi, kad mirties pavojų pajutęs tarakonas prideda daugybę kiaušinėlių“ (p. 11–12). Tačiau dalyvaudama artimo draugo Jamamoto, kuris žuvo per eismo įvykį, ceremonijoje Iketani patiria kažką panašaus į transą ir net pabando apsivaisinti paplūdimyje sutikto homoseksualaus vyro, kurį pavaišino paskutiniais Jamamoto gabaliukais, sperma. Skamba klaikiai? Tačiau S. Muratos finalinė scena jautri, subtili ir net euforiška.

Būtent S. Muratos stilius lemia, kad kraupios, groteskiškos, beprotiškos patirtys padvelkia savotiška elegancija. „Sanaė pažvelgė į Juką, tačiau jos kolegė jau nebeatrodė kaip žmogus. Dabar ji buvo mažytis skrandis, judantis per bangas, ir šis jos pavidalas buvo toks pat tikras. [...] Sanaė, švelniu meilės žvilgsniu stebėdama drebantį skrandį, pamatė, kaip iš jo po truputį pradėjo sunktis skrandžio sultys“ (p. 174–175). Šiuo požiūriu japonės prozos efektas kiek primena Tomo Petrulio poeziją, kurioje groteskiškos, obsceniškos patirtys perteikiamos lengvomis, žaismingomis frazėmis. Sunku, o gal ir neįmanoma vienareikšmiškai nuspręsti, ar tokiu būdu obsceniškumas, ribiškumas „užglaistomi“, ar kaip tik atvirkščiai – įtampa tarp turinio ir formos, tarp baugių abjektų ir jų žavių reprezentacijų dar užaštrėja.

Vienintelis knygos trūkumas yra monotonija: ta pati strategija kartojama, ta pati idėja iliustruojama ir tas pats efektas išgaunamas visuose iki vieno apsakymuose. Iš pradžių parodoma groteskiška, abjektiška, nejauką kelianti situacija. Pasaulis, kuriame baldai ir namų apyvokos reikmenys gaminami iš mirusiųjų kūno dalių. Paauglė pašiūrėje slepia augintinį, kuris iš tiesų yra gyvūnišką tapatybę prisiėmęs vyras. Erotinį potraukį žmogui jaučia daiktas (užuolaidos), o žmogus save ir kitus identifikuoja kaip objektus (pastatus, organus etc.). Pabaigoje absoliučiai visos prieštaros išsprendžiamos. Atrodo, S. Muratos moralas gana aiškus – viskas dera ir visa yra gera.

Bet ar tikrai taip ir yra? Kalbu ne apie pasaulį, žinoma, o apie S. Muratos tekstus, kurie net dabar, rašant šią apžvalgą, man yra tarsi atviri klausimai – akivaizdus geros literatūros požymis.

Darius Žiūra. Diseris. V.: Kitos knygos / Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2024. 180 p.

Pradėjusi skaityti videomenininko, fotografo, tapytojo Dariaus Žiūros „Diserį“ – knyga parengta pagal 2017 m. Vilniaus dailės akademijoje apgintą daktaro disertaciją – neabejojau, kad aptarsiu šią knygą būtent trumpajai prozai skirtoje apžvalgoje. Tuo neabejojau ir „Diserį“ skaityti įpusėjusi. Kūrinį sudaro fragmentiškos nechronologiška tvarka sudėliotos istorijos ar tiesiog tekstai: vaikystės, paauglystės atsiminimai, teoriniai svarstymai apie tapybą ir meną apskritai, autoriaus sukurtų kūrinių atsiradimo istorijos, prisiminimai apie studijas Dailės akademijoje, dešimtojo dešimtmečio Vilniaus klubinį gyvenimą ir stoties rajono prostitutes, kurias D. Žiūra fotografavo vienam iš savo meninių projektų, taip pat traumų, ligų peripetijos, gatvės dailininko karjera Paryžiuje, įkvėpimo ir jo stokos momentai, diskusijos su kritika, disertacijos rašymo ypatumai, mirties ar buvimo netoli mirties patirtys ir jų apmąstymai ir t. t.

Vis dėlto paskutiniai „Diserio“ skyriai privertė pakeisti nuomonę: ši knyga artimesnė ne trumpajai prozai, o menininko autobiografijai, kurią skaityti reikia (bent jau patartina) nuosekliai, nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Būtent paskutiniuose skyriuose sudėliojami visi reikiami taškai, įprasminamas D. Žiūros kuriamos menininko autobiografijos simbolizmas (visų pirma vandens, plaukimo ir skendimo semantika).

Skaitydama „Diserį“ vis prisimindavau patarlę „nespjauk į šulinį“. Studijuodama Vilniaus universiteto doktorantūroje dažnai su kolegomis filologais šaipydavausi iš Dailės akademijos menotyros magistrantų ir doktorantų teorinių žinių, tiksliau, tų žinių padrikumo, neretai ir paviršutiniškumo. Ir dar iš pomėgio visas įmanomas teorijas „perleisti per save“, savimi, savo kūryba aktualizuoti. VU Filologijos fakultete neįsivaizduojamas dalykas buvo rašyti baigiamąjį darbą, o tuo labiau disertaciją iš savo kūrybos, nors kuriančių studentų tikrai netrūko. Neteigiu, kad „Diseris“ visiškai pakeitė mano nuomonę apie menotyrininkų teorinį išprusimą, o vis dėlto pavydžiu Dailės akademijos doktorantams galimybės daug laisviau rinktis disertacijos temą ir registrą, rašant nevengti ir neslėpti subjektyvumo. Žinoma, savaime tai disertacijų nepagerina, žinių spragų, minties, svarstymų lėkštumo subjektyvus registras nepanaikins, gal net kaip tik išryškins. Tačiau sėkmingais atvejais – o D. Žiūros atvejis būtent toks – leis rašančiajam visapusiškai išnagrinėti rūpimą problemą ir teoriją traktuoti ne kaip įrankį, o greičiau kaip kūno dalį, tarkime, galūnę, leidžiančią atlikti tam tikrus būtinus veiksmus siekiant konkretaus (ir siekiančiajam būtino) rezultato.

Bet grįžkime prie „Diserio“ – menininko tapsmo ir transformacijų istorijos. Jau pirmieji sakiniai fiksuoja „eksperimentus su tikrove“, kurie vykdomi pasitelkiant fantaziją ir tokiu būdu tikrovę transformuojant bei įprasminant – grojama laikrodžiu, skraidoma, tampama nematomam. Čia pat aprašomas pirmasis D. Žiūros meno kūrinys – klasės albumas. Paauglystėje menas, buvimas menininku suvokiami gana tipiškai: kūryba yra „bilietas į kitą pasaulį“, „didžiosios paslaptys ir laisvė“ (p. 10–11). Ši samprata išlieka, nors vėliau yra gerokai praplečiama, pagilinama. Pasakotojas bodisi kasdieniais žmonėmis, rutina, jį domina ir net žavi ribinės patirtys ir paribių žmonės: „Diseryje“ aprašomi eksperimentai su narkotikais, prostitučių fotografavimas, buvimo netoli mirties situacijos (įvairios traumos, trūkusio apendikso operacija, skendimai), atmintį praradusios motinos lankymas slaugos namuose.

Visa tai formuoja asmeninę sampratą, kas yra menas ir kaip jis veikia. Meno kūrinys leidžia parodyti tai, kas egzistuoja, bet paprastai yra nematoma, menas leidžia užčiuopti, materializuoti, kas nematerialu, ir taip peržengti ar praplėsti ribas (efemeriškos svajonės, vilties idėjos materializacija – visiškai materialus lydinys iš baseine rastų monetų). Meno kūrimas leidžia įveikti kasdienės būties ir mirties artumo absurdą suteikiant chaosui ritmą bei formą. Meno kūriniu laikomi ne tik standartiniai meno galerijų objektai, bet ir iš esmės bet kokia nugludintų, simetriškų, t. y. ritmą ir formą turinčių, kūno ar sąmonės judesių seka: „Dabar koncentruojuosi vien į plaukimo ritmą ir judesius. Nuo ritmo ima rimti emocijos, ir po truputį darosi ne taip svarbu, išplauksiu ar ne. [...] Palaipsniui patenku į keistą transą, už kurio, atrodo, nieko nebėra. Durys į anapus. Tuštuma. Iš manęs išgaruoja susierzinimas, apmaudas, emocijos. Lieka vien judesiai, ritmas ir kryptis“ (p. 173). Gelbstinčio ritmo, prasmingos (judesių ar verbalinės) kalbos idėja netikėtai susisiejo su Tomo Venclovos eilėraščio eilutėmis: „Viešpatijoj, kur draugo ranka / Niekados nesuskubs į pagalbą, / Tuštuma ar aukščiausia jėga / Siunčia angelą – ritmą ir kalbą.“ Kas galėjo pagalvoti, kad ritmas susies tokius iš pažiūros nutolusius kūrėjus – D. Žiūrą ir T. Venclovą? Logiška, kad meno kūrinio samprata išplečiama iki paties gyvenimo. Tiesa, meno kūriniu tampa tik nugludintos, tam tikru būdu „apdirbtos“ patirtys, kurių visuma „Diseryje“ suvokiama kaip meninis projektas.

Ši samprata mane visiškai įtikino ir sudomino, nors ir nesu tikslinė knygos auditorija: menininkų pasakojimai apie savo meną, meno kūrinių atsiradimo istorijos niekada netraukė. Tiesa, kai D. Žiūra imasi grynai teorinių svarstymų apie subjekto mirtį, reprezentaciją ir pan., sugestyvumo, autentikos efektas sumenksta – frazės girdėtos, šiandien gal jau ir banalios. Autorių bent iš dalies išteisina, kad disertaciją jis gynėsi 2017 m., o rašyti juk pradėjo dar bent prieš ketverius metus. Faktas – teorijos, kitaip nei menas, sensta gana greitai.

Skaitydama „Diserį“ taip pat supratau, kad tai, ar paskira knyga patiks, iš esmės lemia pasakotojo figūra, tiksliau, pasakotojo balsas – ar šis balsas nerėžia mano ausies, ar jis man įdomus, ar įtikina. Štai Manto Adomėno bestselerį „Moneta ir labirintas“ mečiau įveikusi vos 50 puslapių – nors užmušk nepatikėjau, kad pasakotojas gali būti geras šnipas. Šnipas juk turi mokėti sėlinti, tykoti, tapti nematomas, įdėmiai stebėti ir klausytis, o ne savo erudiciją ir žavesį be atvangos visur ir visiems demonstruoti. Negalėjau atsikratyti minties, kad M. Adomėnui labiau pritiktų rašyti apie politikus ir panašias personas, kurių veiklos sėkmė priklauso nuo gebėjimo valandų valandas kalbėti (dažniausiai apie save) ne kažin ką pasakant. O štai D. Žiūros tembras, jo pasakojimo ritmas, gebėjimas tiksliai ir glaustai nusakyti situaciją ar mintį, suformuluoti tezę, net pamėtėti aforizmą ir nebanaliai reflektuoti savo kūrybą bei gyvenimą visiškai įtikina. Jokių abejonių, kad kalba (rašo) tikras menininkas ir istorijos, kurias jis pasakoja, yra meno kūriniai.