Sportinė dvasia
Šį tekstą anglų rašytoją, meno ir visuomenės kritiką George’ą Orwellą (tikr. Eric Arthur Blair, 1903–1950) paakino parašyti Maskvos futbolo komandos „Dinamo“ turnė Didžiojoje Britanijoje 1945 m. lapkritį. Pakviesti Anglijos futbolo asociacijos, Sovietų Sąjungos čempionai (kitaip nei Britanijoje, SSRS futbolo čempionatai nebuvo nutraukti ir vyko ir Antrojo pasaulinio karo metais) atvyko sužaisti draugiškų rungtynių ciklo su stipriausiomis Anglijos, Škotijos ir Velso komandomis. „Dinamo“ futbolininkai, prieš pirmąją tarptautinę išvyką iškviesti į Kremlių ir Stalino bei saugumo vadovo Berijos instruktuoti, kad „negali“ pralaimėti kapitalistams, Britanijoje sužaidė ketverias rungtynes, per jas iškovojo dvi pergales ir pasiekė dvejas lygiąsias. Beje, akistata su Londono „Arsenal“, bene vienintele karinės konotacijos pavadinimą turinčia Anglijos komanda, buvo įtraukta tarp trylikos sovietų delegacijos šeimininkams pateiktų ultimatyvių reikalavimų. Tiek „Dinamo“, tiek „Arsenal“ savo gretas buvo papildžiusios keliais geriausiais kitų savo šalies klubų futbolininkais. Turnė sulaukė didžiulio ažiotažo, perpildytuose stadionuose ketverias rungtynes iš viso stebėjo per 270 tūkst. žiūrovų. Po šio „didvyriško“ „Dinamo“ pasirodymo futbolo tėvynėje Sovietų Sąjunga pagaliau priėmė kvietimą jungtis prie dar 1904 m. įkurtos Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (FIFA).
The Sporting Spirit pirmąkart publikuotas laikraštyje „Tribune“ 1945 m. gruodžio 14 d.
Cecil Walter Hardy Beaton. Futbolininkai. 1955
Sportinė dvasia
Trumpai „Dinamo“ futbolo komandos viešnagei pasibaigus, jau galima viešai pasakyti tai, ką daugelis protaujančių žmonių kalbėjo privačiai dar prieš „Dinamo“ atvykstant. Tai yra kad sportas yra kuo tikriausias priešiškumo kurstytojas ir kad jei toks apsilankymas kaip šis apskritai kaip nors paveikė Anglijos ir Sovietų santykius, tai nebent truputėlį pablogino.
Net laikraščiai nesugebėjo nuslėpti, kad bent dvejos iš ketverių sužaistų rungtynių paliko daug kartėlio. Rungtynėse su „Arsenal“, kaip man pasakojo vienas jų žiūrovas, britų futbolininkas susipliekė su rusų futbolininku, o minia nušvilpė teisėją. Rungtynės Glazge, kito žmogaus liudijimu, nuo pat pradžių priminė tikrą balaganą. Negana to, kilo mūsų nacionalistiniam amžiui būdingas ginčas dėl „Arsenal“ komandos sudėties. Ar tikrai tai buvo jungtinė Anglijos komanda, kaip tvirtino rusai, ar tiktai klubas, kaip teigė britai? Ir ar „Dinamo“ savo turnė staiga nutraukė dėl to, kad išvengtų rungtynių su Anglijos rinktine? Į šiuos klausimus, kaip įprasta, kiekvienas atsako pagal savo politinius polinkius. Tačiau ne visi. Kaip tūžmingų aistrų, kurias sukelia futbolas, pavyzdys mano dėmesį patraukė tai, kad rusofiliško laikraščio „News Chronicle“ sporto korespondentas laikėsi antirusiškos pozicijos ir kartojo, jog „Arsenal“ nėra jungtinė Anglijos komanda. Šis ginčas neabejotinai dar ne vienus metus ataidės istorijos vadovėlių išnašose. O kol kas „Dinamo“ turnė rezultatas, – jei apskritai tokio būta, – tai pakurstytas abipusis priešiškumas.
Ir kaip galėtų būti kitaip? Man visada didelę nuostabą kelia šnekos, girdi, sportas pasaulio tautas nuteikiąs draugingai ir, girdi, jei tik jos galėtų susigrumti futbolo ar kriketo aikštėje, jų nebetrauktų kautis mūšio lauke. Net jei neturėtume konkrečių pavyzdžių (tarkim, 1936 m. olimpinių žaidynių), kaip tarptautinės sporto varžybos įplieskia siautulingą neapykantą, tokią išvadą galėtume išsamprotauti iš bendrųjų principų.
Beveik visas šiais laikais kultivuojamas sportas yra varžybinis. Žaidi, kad laimėtum, ir varžybos neturi didelės prasmės, jei pergalės nesieki visomis išgalėmis. Kur nors pievelėje, kur žaidimo bendrus renkiesi ir neįpainiota vietinio patriotizmo, įmanoma rungtis dėl pramogos ir mankštos; bet vos tik iškyla prestižo klausimas, vos tik pajunti, kad pralaimėjimas tau ar didesnei grupei užtrauks nešlovę, sukyla patys aršiausi kovos instinktai. Tai yra patyręs kiekvienas, kad ir žaidęs tik mokyklinėse futbolo varžybose. Tarptautiniu lygmeniu sportas atvirai mėgdžioja karą. Tačiau svarbiausia čia ne sportininkų elgesys, bet požiūris žiūrovų (o podraug su jais ir tautų), kurie dėl šitų absurdiškų kovų tiesiog įsišėlsta, rimtai – kad ir trumpam – įtikėję, jog bėgimas, šokinėjimas ir kamuolio spardymas yra tautos vertės išmėginimas.
Netgi toks laisvalaikio žaidimas kaip kriketas, kuriame reikia daugiau grakštumo nei jėgos, gali sukurstyti priešiškumą, kaip įsitikinome per ginčus dėl kamuoliuko padavimo, kai tyčia taikomasi į atmušėją, ir dėl šiurkščios 1921 m. Anglijoje viešėjusių Australijos kriketininkų taktikos. Futbole, kur nukenčia visi iki vieno, o kiekviena tauta pasižymi savitu žaidimo stiliumi, atrodančiu nesąžiningu kitataučiams, nepalyginamai blogiau. Užvis blogiausia boksas. Vienas iš baisiausių reginių pasaulyje – baltųjų ir spalvotųjų boksininkų kovos mišrios publikos akivaizdoje. Bokso žiūrovai visada atgrasūs, o ypač moterų elgesys toks, kad kariuomenė, atrodo, neleidžia joms lankytis savo turnyruose. Šiaip ar taip, kai prieš porą ar trejetą metų Vietinės rinktinės [Home Guards] ir reguliariosios armijos kariai rengė bokso turnyrą, aš buvau pristatytas prie salės durų, gavęs įsakymą neįleisti moterų.
Anglija kaip reikiant apsėsta sporto manijos, bet dar nuožmesnės aistros verda jaunose šalyse, kur sportiniai žaidimai ir nacionalizmas yra neseni reiškiniai. Tokiose šalyse kaip Indija ar Birma [Mianmaras] futbolo rungtynėse neišsiversi be stipraus policininkų kordono nuo aikštėn besiveržiančios minios apsaugoti. Birmoje esu matęs, kaip sirgaliai prasibrauna pro policininkus ir lemiamu momentu padaro neveiksnų priešininkų vartininką. Pirmos reikšmingos futbolo rungtynės Ispanijoje maždaug prieš penkiolika metų baigėsi nežabotomis riaušėmis. Vos tik sužadinamas stiprus konkuravimo jausmas, žaidimo pagal taisykles samprata visada išgaruoja. Žmonės trokšta, kad vieni nugalėtų, o kiti būtų pažeminti, ir pamiršta, jog pergalė, pasiekta sukčiaujant ar įsikišus miniai, yra bereikšmė. Net kai nesikiša fiziškai, žiūrovai stengiasi paveikti žaidimą, triukšmingai palaikydami saviškius ir švilpimu bei įžeidinėjimais „kirkindami“ priešininkų žaidėjus. Su sąžiningu žaidimu rimtas sportas neturi nieko bendra. Jis neatsiejamas nuo neapykantos, pavydo, pasipūtimo, visų taisyklių nepaisymo ir sadistinio smurto stebėjimo malonumo: kitaip tariant, tai yra karas, tiktai be šaudymo.
Užuot pliauškus apie dorą, sveiką varžymąsi futbolo aikštėje ir didį olimpinių žaidynių vaidmenį vienijant tautas, naudingiau būtų pasiaiškinti, kaip ir kodėl radosi šis šiuolaikinis sporto kultas. Dauguma mūsų dabartinių sportinių žaidimų atsirado seniai, bet kažin ar nuo romėnų laikų iki XIX a. į sportą žiūrėta labai rimtai. Net valstybinėse Anglijos mokyklose sportinių žaidimų kultas prasidėjo tik praėjusio šimtmečio pabaigoje. Dr. Arnoldas, laikomas šiuolaikinės valstybinės mokyklos kūrėju, sportinius žaidimus vertino kaip paprasčiausią laiko švaistymą. Vėliau, daugiausia Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose, sportiniai žaidimai peraugo į gausiai finansuojamą veiklą, pajėgią pritraukti milžiniškas minias ir sužadinti laukines aistras, ir šis užkratas plito iš vienos šalies į kitą. Futbolas ir boksas – nuožmiausios sporto šakos – išplito labiausiai. Veik nekyla abejonių, kad visa tai susiję su nacionalizmo, to beprotiško šiuolaikinio įpročio tapatintis su didelėmis galios grupėmis ir viską vertinti per konkurencinio prestižo prizmę, pradžia. Be to, organizuoti žaidimai dažniau klesti miestietijoje, kur vidutinis žmogus gyvena sėsliai ar bent jau uždarai ir neturi daug galimybių dirbti kūrybiškai. Berniukai ar jaunuoliai kaime didžiumą savo energijos pertekliaus išeikvoja vaikštinėdami, maudydamiesi, svaidydamiesi sniego gniūžtėmis, karstydamiesi po medžius, jodinėdami bei užsiimdami įvairiausia veikla, apimančia žiaurų elgesį su gyvūnais, pavyzdžiui, žvejyba, gaidžių kautynėmis ir žiurkių gaudymu. Dideliam mieste, norėdamas išsilieti fiziškai ar išlaisvinti sadistinius impulsus, turi įsitraukti į grupinę veiklą. Londone ir Niujorke į sportinius žaidimus žiūrima rimtai, rimtai į juos žiūrėta Romoje ir Bizantijoje: jie žaisti viduramžiais, ir veikiausiai itin brutaliai, tačiau tai nei buvo suplakama su politika, nei skatino grupinę neapykantą.
Jei užsimanytumėte padidinti didžiulę dabartinio susipriešinimo pasaulyje sankaupą, vargu ar kas būtų geriau, nei surengti futbolo rungtynes tarp žydų ir arabų, vokiečių ir čekų, indų ir britų, rusų ir lenkų, italų ir jugoslavų su šimtatūkstantinėmis ir tų, ir tų auditorijomis. Aš, žinoma, neteigiu, kad sportas yra viena iš pagrindinių tarptautinio susipriešinimo priežasčių; masinis sportas, manau, tėra dar viena nacionalizmą sukėlusių priežasčių išdava. Vis dėlto nacionaliniais čempionais tituluotos vienuolikės siuntimas kautis su varžovų komanda, abiem pusėms duodant suprasti, jog pralaimėjusi tauta „suterš savo vardą“, reikalus tik pablogina.
Todėl tikiuosi, kad po „Dinamo“ atsilankymo mes savo ruožtu nesiųsime britų komandos į SSRS. Jei vis dėlto turime, tai siųskime antraeilę komandą, kurią tikrai nugalės, bet negalės tvirtinti, kad ši atstovavo visai Britanijai. Pagrindo tikroms problemoms jau ir taip pakankamai, todėl nedera jo stiprinti, skatinant jaunus vyrus spardyti kits kitam blauzdas tūžmingai riaumojančių žiūrovų apsuptyje.
Vertė Andrius Patiomkinas
