Skrydis virš institucijos

 

Žemaitija

 

Po ilgų ieškojimų buvau nusprendusi studijuoti tapybą Vilniaus dailės akademijoje, tikėdamasi, kad tuomet turėsiu daugiausia galimybių klajoti – juk pasiėmusi etiudininką ar eskizų sąsiuvinį galėsiu eiti, kur tik akys veda, ir ieškoti motyvų. Taip ir dariau visus tuos metus – su rožine striuke, išsitepliojusi dažais nuo galvos iki kojų, apsikrovusi dailės reikmenimis aš klajojau daugiausia aplink Dailės akademiją, gražioje parkų aplinkoje piešdama ir tapydama tiek gamtos vaizdus, tiek tiesiog ją pačią. Tą dariau ir dėl to, kad tai buvo savotiška galimybė pabėgti iš pačios akademijos, pabėgti iš institucijos.

Mokydamasi akademijoje supratau: kad ir kokia išvystyta būtų mokymo sistema, ji visada yra ribota. Institucija pati savaime nori nenori diktuoja tam tikras suvokimo galimybes, kurios vis tiek tampa apibrėžiančios, uždarančios. Keletą kartų pasijutusi nesuprasta katedros dėstytojų ir įėjusi į savotišką „nesuprastos menininkės“ vaidmenį, atlikau kelis performansus. Organizavau poezijos skaitymus Dailės akademijos valgykloje; kadangi šiek tiek pagedo renginio metu naudota aparatūra, o dėstytojai sakė, kad dabar reikės atpirkti, – dainavau liaudies dainas užrištomis akimis su tautiniu kostiumu prie akademijos valgyklos, pasidėjusi kepurę pinigams rinkti; paišiau portretus už nedidelę kainą. Šiais laikais pragyventi vien iš meno yra didelė retenybė – tad gali atsiduoti idėjai, kad ir tautiškumo (liaudies dainos), ir užsirišti akis, nematydama pasaulio, kuriame dvasingumas (tautinis ir ne) nėra labai įdomus. Tu nematai jo, jis nemato tavęs. Taip ir prasilenkiam.

Pristatydama šiuos performansus tuokart prasilenkiau ir su Dailės akademijos dėstytojais, pasijutusi neįvertinta. Todėl kiek nusivylusi nusprendžiau su drauge, kuri irgi tuo metu studijavo akademijoje, išvykti paklajoti, nors laiko iki bakalauro darbo baigimo jau nebuvo daug, o aš iš tiesų dar net neturėjau kokios labai apčiuopiamos darbo idėjos.

Pasiekėme Žemaitiją, Rainius – nuošalų kaimą, senovinę žemaitišką draugės Lapės močiutės trobelę – ją supo balti laukai, didžiulės pusnys. Jaučiausi, tarsi ta baltuma būtų ištrynusi institucijos kuriamas ribas, ir galėjau klajoti vėl jusdama erdvę viduje, tarsi pagaliau būdama savimi, neprisitaikydama prie aplinkos – vien prie balto sniego ir erdvių, kurios ramiai prigludo prie širdies.

Vis dėlto antrąją viešnagės dieną išsikvietėme psichologę iš Telšių ir prisistatėme kaip ūmus atvejis, komplikuotų asmenybių susivokimo problema – bandėme ją verbalizuoti kvalifikuotos psichologės akyse. Kokios nors diagnozės, be tos, kuri jau buvo aiški (buvimas menininkėmis), nerasta, išskyrus tai, kad ir vienai, ir kitai patvirtintas asmenybės skilimo faktas. Taip pat patvirtinta, kad sunku prisitaikyti prie aplinkos, institucijų kuriamų taisyklių, tačiau pasiūlyta bandyti, nes esame gimę laisvi, tačiau tobulėjame tik susidurdami su kliūtimis.

Baltos spalvos, verčiančios jaustis tarsi kitoje planetoje, proga išėjusios į laukus buvome apakintos dieviškai apsnigtų medžių ir laukų. Dar kartą praradome savo tapatybei užbrėžtus kontūrus ir galų gale išvis užmiršome, kur namai, kur mes iš viso esame, kas esame – viską lyg maloni nežinia dengė akinanti baltuma – buvo gera, kad ji ištrynė tuos netikrus vaidmenis, su kuriais tapatinomės, ir savo pusnies gylyje paskandino kankinusias užduotis.

Neaišku, kiek laiko truko tas klajojimas, bet pamažu sniego užlietoje sąmonėje pradėjo ryškėti kažkas susijusio su atsakomybės jausmu, ir pagaliau prisiminėme, kad mums abiem kaip ir reikia į akademiją – Lapei pristatyti, ką ji tuos penkis mėnesius veikė Lietuvoje, o sąžinės priekaištų graužiamai Ievai (juolab tapybos dėstytojas siūlęs visiems studentams ne atostogauti, bet geriau dirbti) – eiti tapyti. Kadangi su psichologės pagalba buvome džiaugsmingai užčiuopusios bent mažą savo tapatybės krislą, tai yra suvokusios, kad akademijoje dar yra kažkas bent kiek svarbaus ir netgi apibrėžto. Tačiau kur ta akademija? Aplinkui vien balti laukai ir akinanti dangaus žydruma. Kaip rasti? Jau net ir panikuojame, braidydamos po pusnis kiaurai sušlapusiomis kojomis, nes ta erdvių tuštuma su laiku tarsi pradėjo slėgti, o viduje vėl atsirado noras būti tuo kažkuo, susigrąžinti apčiuopiamybės pulsą. Pagaliau apsiverkusios sutikome žmogų ir paklausėme jo, gal žino, kur yra Dailės akademija. Žmogus nurodė kryptį. Bridome per pusnis, keliavome takeliais, laukais ir miškais, užšalusiais ežerais – beeidamos iš tikrųjų patekome į Dailės akademiją (nesvarbu, kad ji ne Vilniuje, o Telšiuose – tik tokia smulkmena) ir prisijungėme prie tuo metu vykusios peržiūros. Lapė pristatė savo trijų mėnesių darbus ir buvo teisingai įvertinta, o aš, buvusi žinoma kaip Ieva Gudmonaitė, tobulinau savo paišymo ir tapymo įgūdžius.

Anksčiau Vilniaus dailės akademija neišsiuntė manęs į kitos šalies akademiją pagal „Erasmus“ mainų programą – pamaniau, gal visai nebloga idėja bandyti pabūti bent jau kitame akademijos padalinyje. Kai pristatinėjome Vilniuje atliktus darbus – viešai dėstytojų paklausiau, ar galėčiau atvažiuoti per „Erasmus“ į Telšius mėnesiui. Jie draugiškai sutiko, netgi leido nemokamai apsigyventi Telšių akademijos bendrabutyje.

Pati sukūriau „formaliai“ atrodantį lapą, kuriame buvo parašyta, kad galiu atvykti ir būsiu priimta, uždėtas spaudas. Šis prašymas kartu su nusipirktu žiemos atviruku ir ranka rašytu palinkėjimu, tekstu apie klajones iš Rainių kaimo, paštu buvo nusiųstas dėstytojui į Vilnių.

Grįžusi užsukau pas dėstytoją paklausti, ar sutinka mane išleisti į Telšius, bet jis pasakė, kad tokios „Erasmus“ programos nėra, manęs išleisti į Telšius jie negali, verčiau jau tapyčiau „laukus prie Vilnelės“. Paklausiau, gal tada būtų galima tą pavadinti kad ir „Prizmus“ programa, bet dėstytojui ši idėja neatrodė labai patraukli.

Kadangi nebuvau labai paklusni studentė ir manyje tuo metu virė šiokia tokia „nesuprastos menininkės“ maišto dvasia – į Telšius kelioms savaitėms vis dėlto išvykau. Ten meditavau, klajodama po užšalusį Masčio ežerą, kur ir sukūriau bakalauro darbą.

●

 

Būdama Telšiuose, telefonu gavau žinutę, kad kažkas mane kviečia į harinamą Kauno Kaziuko mugėje. Dar niekada nebuvau dalyvavusi tokioje eisenoje, kurioje šokama ir dainuojama „Harė Krišna“, ir šį kartą, spaudžiama gilesnių širdies klodų ir paieškų, nusprendžiau vykti ten traukiniu.

Mes sukomės, pasinėrėm į dvasinių vibracijų sūkurį, ir aplinkui tarsi nebeliko nei to turgaus, tik mano laimės fiasko, lyg sprogstantys danguje fejerverkai. Žmonės prisijungdavo prie mūsų, mes skriejome ratais, linijomis, traukinukais – šokome iki nugriuvimo ir dainavome tol, kol siela pradėjo dainuoti kartu.

Pasijutusi tarytum kokiame transcendentiniame traukinyje, skrodžiančiame materialios egzistencijos turgų, supratau, kad tai šios mano išskydusios kelionės galutinis taškas, kulminacija – ir kartu pradžia.

 

Salos

 

Kai mus atvežė į tapybos praktiką Salų miestelio dvare, buvo jau prietema. Stipriai sukrėsdamas daiktus, sunkvežimis sustojo netoli durų. Visą kelią miegoję tapytojai pamažu budinosi iš miego, ir jų žvilgsniai, dar sunkiai apsiprasdami, krito ant kolonų. Klykavo varnos, oras buvo tarsi sustingęs ir nekrutėjo net žolės stiebelis. Rudenėjantis oras švelniai supo geltonus parko medžių lapus. Išlipęs iš sunkvežimio vairuotojas staigiai atidarė visas duris ir puolė krauti daiktus – krūvas etiudininkų ir maišus su aliejinių dažų tūtelėmis, teptukais ir paletėmis, o jaunieji menininkai lėtai išsirangė iš didžiulės mašinos ir bandydami išsibudinti stovėjo prieš lyg nauja realybė atsivėrusias dvaro kolonas, patį dvarą ir už jo tvyrantį parką su didžiuliu ežeru.

Patalpa, kurioje turėjome gyventi, buvo didelė salė su maždaug dvidešimčia lovų, o nuo lubų karojo dar tiek pat sovietinių liustrų – iš jų veikė gal tik kokios septynios. Gyvenamąją patalpą su sale, kurioje kabėjo nepaprastai įspūdinga liustra, jungė ilgas siauras koridorius, juo eidama visada ką nors niūniuodavau – to prašė pati erdvė, pasižyminti labai gera akustika.

Po keleto dienų nieko neveikimo dėstytojas mums davė užduotį tapyti tą liustrą. Paveiksle svarbu buvo išgauti simetriją, sienos ir liustros vario spalvos santykį su lubomis.

Susirinkome į erdvią ir drėgną menę. Ant grindų buvo patiesti celofanai, kad neišteptume dažais dvaro grindų.

Pirma reikėjo pasidaryti eskizus kompozicijai. Kad daiktas būtų nei per didelis, nei per mažas. Nei per aukštai, nei per žemai. Reikėjo pasižymėti pagrindines ašis ir kryptis. Teisingai nustatyti perspektyvą, daikto proporcijas. „Ar jau galima tapyti?“ – „Ne, dar negalima. Pirma daiktą reikia gerai nusipiešti.“ Reikia pasirinkti tinkamo minkštumo pieštuką. Pradėti su vidutinio kietumo. Pradedant reikėtų minkštesniu štrichuoti, padengti šešėlinę pusę, patį šešėlį, kažkiek ir šviesos pusę. Susidėlioti tonus. Kur arčiau, jei koks kampas – kontrastingiausia, kur toliau – mažiau kontrastinga. Ir taip daugmaž dvi valandas, paskui pertraukėlė ir vėl – tas per aukštai, tas per žemai. Tas per platus, tas per siauras. Tas per ilgas, tas per trumpas. Nepamirškite atsitraukti, pasižiūrėti į visumą.

Komentuojantysis visada geriausiai mato visumą. Net jeigu tas, kuris piešia, staiga taptų mokytoju, kas kiekvienam gali nutikti, – jis staiga pradėtų matyti. Kitų klaidas. O per jas – ir savo klaidas, kurias padarytų atsistojęs piešti. Ir jei atsistotų – tas klaidas būtinai padarytų, nes pamirštų būti stebintysis ir daikto vizualumas įtrauktų jį į savo hipnozę.

Man piešti sekėsi keblokai, nes žibantys krištoliniai karoliukai taip traukė tiesiog žiūrėti, ir pasidarė tiesiog nesvarbios jų proporcijos ir liustros dydis – atrodė, kad svarbiausia yra pats spindėjimas, ne lempos (ji buvo užgesinta), bet saulės šviesos, krintančios ant išdykusiai virpančių karoliukų.

Galų gale atsisėdusi ant žemės svarsčiau, kodėl lempos senovėje būdavo tokios puošnios. Tikriausiai dėl to, kad name, namo visatoje ji atstovauja saulei, o saulė yra gyvybės davėja ir palaikytoja. Ugnis. Liustra yra sustruktūrintas kaitros veržimasis. Tobulas šviesos prieglobstis, nors greičiausiai ta žmogaus sukurta struktūra ir grožis glaudžiasi prie šviesos šaltinio, prie pirminės visatos ugnies.

Bet to nepaaiškinsi prie tavęs priėjusiam dėstytojui, kuris klausia, kodėl sėdžiu, nedirbu ir kodėl kompozicija griūna lape. Todėl atsistojau ir paėmiau į rankas pieštuką.

Maždaug po savaitės, kai piešinys ir kompozicija buvo baigti, pradėjome tapyti. Ryte atsibusdavome ir su etiudininkais išsirikiuodavome aplink liustrą. Tačiau vieną dieną dvare prasidėjo suirutė.

Vaikščiodama po dvarą, dainavau dainelę pagal Gintaro Gutausko eilėraštį: „maža mergaitė neplautais plaukais / parašė sienoje baltoj nereikia / man nieko nei erdvės nei laiko / ir iškeliavo kvepiančiais laukais / dainuodama dainelę klaikią.“ Dainavau vis iš naujo gal dvidešimt kartų, vaikščiodama pirmyn atgal po liustra. Atrodė, kad nieko nebuvo, nors lauke, už langų, visi gėrė degtinę. Buvo atvažiavusios trys merginos nebylės pas vieną tapytoją nebylį. Nebyliai gėrė su kalbančiaisiais, tarp jų buvo viena žymi Lietuvos popžvaigždė. Visi šoko, dainavo. Tą vakarą liustra metė labai kažką reiškiantį atspindį man į akis. Nežinojau, ką tai reiškia, bet tai buvo paskutinis mano sudainuotas posmas.

Kitą dieną grįžo dvaro prižiūrėtojas. Dvare, be mūsų tapybos praktikos, taip pat dažnai vykdavo įvairios šventės pagal užsakymus. Tą dieną buvo užsakytas kažkieno gimtadienis – šešiasdešimtmetis. Įdienojus pradėjo rinktis tetos, šveisti dvarą, serviruoti milžiniškus stalus. Kažkuris iš tapytojų dar norėjo patapyti liustrą, pasitiesė celofanų, tačiau jį pernelyg trikdė servizų skimbčiojimas. Ir išvis, tapytojai buvo jau kiek nepatenkinti dėl tokių dažnų puotų dvare, nes trukdė jiems tapyti liustrą.

Vakare pradėjo rinktis dvarą išsinuomojusiųjų giminės, buvo iškabintas stendas su Stasio, kurio gimtadienis švenčiamas, nuotraukomis. Pagrindiniame hole (liustros salėje) padaryta nedidelė scena, kur buvo dainuojama: „Gimtadienis, gimtadienis – na na na, gimtadienis, šešiasdešimtmetis – na na na.“ Norėjau paeskizuoti liustrą, esančią salėje, kurioje visi puotavo. Įėjau ir pradėjau piešti. Žmonės keistai sužiuro, bet nelabai kreipė dėmesį. Skimbčiojo šakutės, garsų ir balsų ūžesys skriejo aplink liustrą. Staiga prie manęs priėjo plonytis, kresnas, mažutėlis diedukas be dantų ir padavė lėkštutę su torto gabalėliu. Šaukštelis buvo paauksuotas, su sidabrinėm žvaigždutėm. Aš padėkojau ir, padėjusi ant stalo lėkštutę, pradėjau piešti torto gabaliuką. Tada į mane atsisuko visa giminė ir kartu sušuko: „Ne piešk, o valgyk jį!“, ir vėl nusisukę lyg niekur nieko užsiėmė savo puotos reikalais. Paėmiau lėkštutę ir šaukštuką, pradėjau valgyti tortą. Įpusėjusi tą daryti, supratau, kad atsikandau kažką be galo kieta, ir išspjoviau atgal į lėkštutę. Tai buvo miniatiūrinis, žaislinis torto, kurį valgiau, modelis. Paėmiau jį ir įsidėjau į kišenę. Baigusi valgyti tortą, išėjau ir iškart ėjau miegoti, nes įspūdžių buvo jau per daug.

Kai puotos dalyviai išvažiavo, nuėjau pažiūrėti į liustrą. Ji spindėjo savo nesuvokiamu transcendentiniu grožiu ir traukė mane visa savo esatimi – pasinerti į ją, į jos širdį išlydančią gelmę, atsivėrusius laiko tunelius. Tai buvo visata, tverianti įvykius, daiktus, judinanti egzistenciją. Prieš tai niekada gyvenime nesu regėjusi to užburiančio vidinio mirgėjimo, tų sąmonę perkeičiančių struktūrų, nebuvau jutusi tos būsenos, kai vieną akį užmerki, o kita žiūri į vėsius, mirguliuojančius, švytinčius krištolinius liustros stikliukus – regą apgaubia ovalus kosminis ruožas, patenki į tamsų tunelį, kurio gale – spalvų ir formų mišios, susitelkiančios į rutulį, neapčiuopiamą spalvų džiazą, ir žiūri, su vaikiška baime ir nuostaba apsisuki aplink save. Vis dar žiūrint į jau neatsimenu ką, staiga tos spalvos ir formos stebuklingai persirikiuoja, visata traukiasi ir trupa, ir išvirsta kita visata, dar keistesnė, dar labiau žėrinti. Nespėjus priprasti prie reginio, žaižaruojanti liustra išmeta dar vieną struktūrą, o vėliau jos rikiuojasi ir rikiuojasi, nenustodamos žavėti ir veikti gilių pasąmoninių sluoksnių, kliudyti neyrančių sapnų vakuolių. Patekau į tokią būklę, kurioje supratau, kad nesu šitas kūnas, o giliai širdy glūdinti gyvoji esybė, patirianti begalinę grožio esmę.

Žiūrėjau svyruodama, kūnui tarytum tirpstant, užlieta nesuvokiamos palaimos. Paskui suvokiau, kad guliu, visiškai pasinėrusi į šį sūkurį, kabantį ant lubų. Gulėjau valandų valandas, galų gale, kažkurioje sąmonės dalyje bandydama pristabdyti ekstatinį kūrybinio įkvėpimo srautą, supratau, kad prie liustros reikia pritvirtinti vis dar kišenėje esantį miniatiūrinį torto modelį. Atėjus tai minčiai kišenėje užčiuopusi nedidelę detalę, primenančią įvykius dvare, rodos, grįžau į kūną: vėl galėjau jį valdyti, atsitraukusi nuo esatis įtraukusio daikto palubėse.

Atsinešiau kopėčias ir pritvirtinau. Tą akimirką liustra metė dar vieną atspindį ant manęs. Ir aš supratau, kad jau greitai laikas.

Dienos slinko. Tapytojai tapė liustrą. Aš irgi tapiau, tik tapau labai akyla, negalėjau praleisti nė vieno judesio aplinkui.

Vieną naktį išsiruošiau padaryti tai, ką planavau. Atsikėliau vidurnaktį, pasiėmiau viską, ką reikia, ką jau seniai buvau pasiruošusi. Atsuktuvus, laužtuvus, kopėčias ir panašiai. Nuėjau ir ėmiausi nukabinti liustrą. Tai truko gal dvi valandas, ir man pavyko. Šiaip ne taip nutempiau ją į lauką, į laukus. Dabar tai jau skrisiu. Įsėdau į liustrą, tačiau ji nepajudėjo.

Nežinojau, ką daryti. Mane buvo apėmusi neviltis. Grįžau į dvarą. Kitą dieną dvare kilo didžiulė panika. Liustra dingo. Didžiausia nelaimė. Viskas sutriko. Vyko ilgi aiškinimaisi, kol buvau įtarta, dėl to mane uždarė. Keletas tapytojų tapė liustros nebuvimą, t. y. skylę lubose, kurią paliko nukabinta liustra, ir darydavo parodas – tai buvo vertinama kaip ypatingas perversmas dailės istorijoje, postmodernizmo ikona, šiuolaikinio meno standartas. O aš sėdėjau uždaryta, medituodama ir ilgėdamasi nepaprasto grožio liustros spindėjimo.

Tą naktį susapnavau sapną, kad man iškviestas panašios į liustrą formos oro balionas. Įsėdau ir pakilau. Tolumoje bolavo dvaras. Skridau keletą dienų – pamačiau vietą, kurioje užsinorėjau nusileisti. Ten buvo kažkoks kitas dvaras, labai panašus į tą, iš kurio atkeliavau. Užėjusi į jį pamačiau eskizų sąsiuvinį, visą pripieštą tos pačios mūsų dvaro liustros. Tada atėjo dvaro savininkas ir paklausė, gal norėčiau užsakyti gimtadienį ar kokią kitą puotą. Sakiau, kad ne, ir paklausiau: ar jūsų dvare yra liustra? Jis pasakė, kad kadaise buvo, kad kartą vienas tapytojas ją nusikabino ir su ja išskrido. Pamaniau, kad viskas jau kiek per keista, norėjosi pabusti. Pradėjau bėgti link baliono ir pamačiau, kad jo nebėra. Tik netoliese stovėjo tapytojai, su kuriais gyvenau. Jie patarė eiti iš paskos. Priėjome dvarą, bandėme įeiti, bet durys buvo užrakintos, o dvare juk mes gyvenome. Daužėme langus ir duris. Tapytojai sakė, kad kažkokia kompanija, esanti viduje, atėjo atsiimti liustros. Bandžiau paaiškinti, kad jos nebėra, bet jie netikėjo.

Pabudusi stebėjau tuščias ir pilkas dvaro vienutės, į kurią buvau uždaryta, sienas.

Kad ir kiek visko nesuvokiamai daug nutiko – įvykių grandis budėjo mano sąmonėje lyg srautą užtvenkiantis slenkstis. Ir nors išoriškai praradau tiek laisvę, tiek dailės pamokas – manyje, kažkur gelmėje nenumaldomai spinduliavo krištolinė liustros esatis – uždaryta tamsoje, meditavau tik ją, krištolu mirgančią širdyje.