Šėtonas

ARVIS VIGULS

(g. 1987)

 

Varžtelis

 

Žmonės sakydavo: „Va šitam tai varžtelio trūksta.“

Tad jis ir pagalvojo, kad iš tiesų

jam varžtelis atsisukęs

ir nežinia, kur nuriedėjęs.

 

Vakare jam suskaudo pilvą,

skausmas tai aštrus ir veriantis,

tai bukas ir maudžiantis,

o būdavo, kad ir visai nuslopdavo.

 

Kai jį išvežė ligoninėn ir prapjovė

pilvą, chirurgai viduj išvydo

krumpliaračius ir ėmėsi apžiūrinėti.

Pasirodo, jis nejučia nurijęs atsisukusį varžtelį!

 

„Viskas gerai, kas gerai baigiasi! –

po operacijos nutarė chirurgai,

nuo rankų plaudamiesi mašininę alyvą. –

Dabar jau ir laikrodžius galėsime taisyti!“

 

Vis dėlto netrukus po to, kai jį išrašė,

jis ėmė skųstis sunkumo pojūčiu skrandyje.

Kai jį ir vėl atvežė į ligoninę, paaiškėjo –

chirurgai pilve paliko atsuktuvą!

 

 

Ponas Pjūklas

 

Nubudęs vieną rytą jis suprato,

kad po teisybei visą gyvenimą

norėjęs būti ne kuo kitu kaip pjūklu.

Tad pasiryžo išpildyti savo svajonę.

 

„Nuo šiol vadinkite mane Ponu Pjūklu, –

pareiškė Ponas Pjūklas pasauliui. –

Ką čia slėpti, visada giliai savy jutau

mažyčius, aštručius plieno dantukus.“

 

Siekdamas įrodyti, kad nejuokauja,

Ponas Pjūklas pirmiausia supjaustė tai,

ką turėjo brangiausio – savo žmoną,

kitaip tariant, Ponią Pjūklienę.

 

„Tu manęs jau išvis nebemyli“, – tarė ji,

kai viena jos dalis kūkčiojo,

o kita jau tepė slides, kad lėktų

kuo tolyn nuo Pono Pjūklo.

 

Įniršęs Ponas Pjūklas perpus

perpjovė savo darbo stalą,

dabar šis priminė porą kėdžių,

porą dvikojų kėdžių, sulaužytų

 

ir sumaitotų tarsi Pono Pjūklo plieninė širdis.

Graužiamas kartėlio, jis pjaustė ir pjaustė,

kas pakliūdavo po ranka, kol visa, kas tik pakliuvo –

jo gyvenimas, visas pasaulis – buvo sunaikinta.

 

Galiausiai Ponas Pjūklas

susipjaustė pats,

ir jo mažyčiai gabaliukai

išsibarstė kas kur.

 

Visa, kas liko, o neliko nieko,

karojo vidur tuštumos

it neužgesintas liustras paskubomis

apleistuose namuos.

 

 

Nagas

 

Pirmasis vaikystės prisiminimas:

chirurgas su pincetu ir skalpeliu

pasilenkęs virš dešiniojo mano nykščio

nago, kurį prisispaudžiau durimis.

 

Gaila, bet su juo teko atsisveikinti.

Tiesa, jo vietoje išaugo naujas,

iš pažiūros visai paprastas,

niekuo neypatingas nagas.

Visgi man augant ir stiprėjant,

tolydžio stiprėjo ir įsitikinimas, kad šis

derivatas ant dešiniojo mano nykščio

yra visų mano nesėkmių priežastis.

 

Ak, turėčiau deimantų kasyklą,

ak, būčiau gavęs Nobelį,

jei ne tas nelaimingas,

jei ne tas prakeiktas nagas.

 

 

Šėtonas

 

Tatuiruotė ant jo kairiojo

peties – jaunystės klaida.

Tai ne svastika

ir ne apverstas kryžius.

 

Tai didelė, rožinė širdis,

perverta strėlės;

apačioje užrašas: „Love Foraver.“

Šėtonas yra toks kaip visi.

 

Jis laukia stotelėje, stovi eilėj prie kasos.

Vis pasirašo kokią sutartį su banku.

Jis turi silpnybių –

niekaip neatsispiria keksiukams.

 

Piniginėje laiko

šeimos nuotrauką, jis tiki,

kad vaikai – tai pats

brangiausias mūsų turtas.

 

Jis myli savo vaikus –

pernelyg stipriai, kad pasiųstų

juos vaikščioti vandeniu

ar mirti ant kryžiaus.

 

Tik sapnuose jis dar gali būti savimi –

plikai skusta galva,

rankose sugniaužęs beisbolo lazdą,

privertęs pasaulį ropot keturpėsčia,

 

bučiuot lig blizgesio

nušveistus jo kerzus.

Tačiau pabudus viskas kaip po senovei.

Dienos šviesoje Šėtonas toks kaip visi.

 

Jis apsiverkia kino teatruose,

su ašaromis akyse klausosi pamokslų,

o per rinkimus visada balsuoja

už mažesnę blogybę.

 

 

Taškas

 

Per pertrauką parke, kur randasi

Struvės geodezinio lanko taškas,

stovime mudu su klasioku ir rūkome.

Parkas įtartinai tuščias.

 

Staiga už nugaros išgirstam –

artėja mašina ir žvygteli stabdžiai.

Automobilyje matome iš pykčio

nuraudusį mokyklos direktoriaus veidą.

 

Jam dar neišlipus iš mašinos,

visą eterį nustelbia jo balsas:

„Vigulai, šitiem švampimams ir išgėrimams

vieną kartą turi būt padėtas taškas!“

 

Po kelių minučių jo kabinete, mokykloje,

kurios bibliotekoj dar penkiolikos būdamas

susipažinau su Markizo de Sado raštais,

klausausi direktoriaus litanijos.

 

„Gimnazijoj, matai, jis mokosi, – sako jis man,

o aš stengiuosi nežiūrėti

į peleninę ant jo darbo stalo. –

Vaikų kolonijoj tau vieta, o ne gimnazijoj!“

 

Jau kuris laikas, kai vaikų kolonijai esu per senas,

o ponas direktorius patsai nūnai jau danguje,

regis, gainioja padykusius angeliukus,

tačiau to taško aš lig šiol taip ir nepadėjau.

 

Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas