Neskoningas didelis mėlynas pliušinis dramblys

 

Nemačius aš kitų tokių žmonių kaip mano draugai. Esame šviesios asmenybės. Kaip vyresnės šviesios asmenybės sako, – Lietuvos ateitis. Baigę geras ir geriausias šalies gimnazijas, įstoję į geras ir prastesnes Vilniaus bei kitų Europos didžiųjų miestų aukštąsias mokyklas. Mes visi ką nors dirbam, vis dar turim svajonių, ieškom antrų pusių arba glaustomės su senosiomis, užsiimam įvairiausiais hobiais: nuo šokių iki nuoširdaus domėjimosi romų kultūra, geriam brangų vyną ir kartais rūkom vieną po kitos. Tarp mūsų yra ir tų, kurie negeria ir nerūko nieko, dar tų, kuriems ir savęs užtenka, todėl antros pusės niekada neturėjo. Mes visi drauge esame aplankę bene visus pasaulio žemynus, nors tarp mūsų tikriausiai yra žmogus, kuris per visą savo gyvenimą į jokį kitą žemyną kojos nėra kėlęs. Mes turėję tikriausiai visų žmogaus galūnių traumų, gulėję ligoninėse, laidoję artimuosius, laikę savo pirmuosius džungarinius žiurkėnus, o paskui pirmuosius šuniukus, mes turim savo mašinas ir neturim teisių. Arba atvirkščiai. (Yra tokių, kurie pastaruoju klausimu išgyvena pilnatvę.) Mes švenčiam gimtadienius tikrai ne vieną kartą per metus, o kai susirenkam, prieškambaryje numestuose batuose stovi kokie 9–10 nematomų siluetų. Sakyčiau, nei daug, nei mažai.

Tikriausiai jau spėjote susidaryti puikų įspūdį apie šiuos žmones: išties šaunūs. Man irgi taip visada atrodė. Tik, matot, yra problema – mes tikriausiai iš dalies neturime skonio. Padėtis komplikuojasi būtent dėl to iš dalies. Negali sakyt, kad esam beskonybių pakerėtos blizgančios būtybės, bet negali ir pasakyt, kad visada susikalbam su vidutiniu statistiniu studentu iš filologyno ar akadės.

Mes kartais, pavyzdžiui, nuvarom į mažų miestelių šventes ir iš tiesų nuoširdžiai jomis džiaugiamės. O kartais netgi klausomės sveikinimų koncertų žanro. Nors esam susipažinę su garsiausiais auteurs – mes matėm, ko jokia kultūringa akis negali matyti, ir girdėjome, ko jokia išlavinta ausis neprigirdi. Gudrieji įsiterps: tai juokais jūs taip? Ant bajerio? Gal kartais ir juokais, gal kartais ir ant bajerio, bet būna tokių situacijų, kai, mėgindamas būti tikrai nuoširdus sau, jau nebegalėtum tiksliai pasakyti… Ar vis dar juokiesi visiems mojuodamas nuo mandros ironijos sofos, ar jau durnai šypsaisi maždaug pusės centimetro atstumu nuo plastikinio gandro iš žaislinės Afrikos? Jeigu neva juokais važiuoji savaitgaliui „atostogų“ į Šiaulius: pasiimi „AirBnb“, nusiperki bilietus į „Nerijos“ koncertą kultūrnamy, boltu važiuoji į Kryžių kalną, o paskui grįžti atgal, „Kube“ perki vietinį laikraštį ir užsuki taurelės į tuščią „Dramaturgą“ sekmadienį, – niekaip nepajėgsi viso šito padaryti vien ironiškai. Kiti gal sugeba – aš negaliu. Atsimenu, buvom su drauge tam „Nerijos“ koncerte: sėdimos vietos, pilna salė senjorų. Prasidėjus antrai koncerto daliai senjorai pradėjo stotis: šokti labai trukdė kėdės, bet jie šoko prie jų. Mes irgi šokome. Ir nesivaipėm ten, nesimaivėm. Staiga girdim, šalia šokanti senjorė sako draugei: „Ale kaip smagu, kad ir jaunimo dar į tokius renginius ateina: ir šoka, dainuoja, ir šypsosi – aš net jaunesnė dabar jaučiuosi.“ Išeidama mus apkabino.

Visas savaitgalis Šiauliuose buvo vienas smagesnių 2023 metų vasario įvykių – žinoma, iš dalies dėl to, kad pirmiausia į jį žiūrėjome kaip į didelį spektaklį. Tik geriau pagalvojus visgi pasirodo, jog vien vaidmens, kad iš tiesų ką nors patirtum, neužtenka. Kažkuriuo metu aplinkoje, kuri iš šalies atrodo juokinga ir svetima, pasirenki būti savas. Eidamas lengvabūdiško žaidimo, staiga gauni progą būti žmogumi – ir šitai net patį tave, ironiškai žaidžiantį, apgauna. Klausimus dabar jau nori kelti ne tiek aplinkai, kiek pačiam sau.

Viskas iš pradžių čia tikriausiai vyksta kaip kokiam romantinį prancūzų filmą primenančiam rendez-vous su kuo nors, ko dar nesijauti galintis iš tiesų mylėti. Flirtuodamas kažką lyg ir kuri: kažkokį savo viršuždavinį iš Rohmero arba Varda filmų, to viršuždavinio žodžius lydi garso takelis, o spalvas pataiso montažo režisierius – to personažo balsas kartais pats save kartoja: aidi iš kitų tave aplankiusių progų pasirodyti, kitų filmų. Vis dėlto jei ir ne giliausios meilės, tai nuoširdumo kitas žmogus dažnai pasirodo vertas. Ir tada kameros išsijungia – pamiršti savo, kaip žavios aktorės ar žavaus aktoriaus, amplua, ir atstumas dingsta. Tada gali sakyt, kad susitikai su kažkuo užkulisiuose: basas, be objektyviai įvertinamų pasiekimų ir su neracionaliai stipriu noru apsikabint. Ir šitai nutinka retai.

Iš ironijos kultūrnamiui į tikrą prisilietimą prie kultūrnamio gal irgi ne taip lengvai nueinama. Pavyksta, kai iš pirmo žvilgsnio tau svetimas pasirodęs pasaulio elementas, tam tikra tvarka susidėliojus valandoms, dienoms ir vietoms, vieną lemtingą sekundę ima ir tau kažką ne tiek apie save, kiek apie tave patį atskleidžia. Nors iš anksto niekada to nebūtum numatęs ar nuspėjęs.

Iš esmės jaunimas ir neina į „Nerijos“ koncertus dėl to, kad objektyviai nėra priežasčių tikėtis, jog panašių renginių metu mūsų amžiaus žmogų būtinai užplūs asmeniškai reikšmingi išgyvenimai. Tai visiškai natūralu ir teisinga – nereikia visos mylimos muzikos ir renginių iškeisti į pusiau performatyvius bandymus įsimylėti svetimus pasaulius. Saviesiems mūsų reikia labiau. Vis dėlto pasilikdamas sau teisę žaisti su tomis nepažiniomis planetomis, pleti savo pasaulio sąvokos apibrėžimą. Džiugina mus šitai ar ne, kaskart eidama Basanavke Palangoj aš jaučiuosi besipažindinanti su tuo, kas yra ta mūsų šalelė: ir tie žmonės, kurie mane gąsdina, ir tie, kuriems nusišypsočiau, man pirmiausia primena mane. Aš būčiau neteisi, jei mėginčiau sakyti, kad ant šaligatvio chaotiškai šokinėjantys pliušiniai šuniukai su manim neturi nieko bendro. Kažkada, kai buvau maža, – tol, kol buvau toje žiurkėno stadijoje ir neturėjau savo šuniuko, – pati to žaislo labai norėjau. Negalėčiau baisėtis kažkuriam kabake krūpčiojančiom kolonėlėm ir pagal šlagerius šokančiomis poniomis, nes aš pati pažįstu ne vieną tokią tetą. Galiu liūdėti dėl to, kad girtas Palangos poilsiautojas verkia ir keikiasi į draugą mėtydamas skarbonkes, bet negaliu pasakyt, kad tai nėra savaip gyva ir nuoširdu. Jeigu skaitau Pliurą, Zaronskį, Martynenko (ir daugelį kitų intensyvesniais poetiniais vizualais pasidalinančių), jeigu nueinu į eilinį stand-upą „Perone“ ar kokį Brazio spektaklį, aš negaliu sakyt, kad to poilsiautojo vizualas man nepakeliamas. Gal jei būčiau gudresnė, aš net apie jį parašyčiau.

Imu ir parašau.

O šalia banguoja jūra:

~~~~~~~~~~~

Pavirstanti

҈҂҂҂҂҂҂~~~~~~҈~

Jūrmala.

Ech, ką gali pasivaikščiojimai…

Kompanija, kurią minėjau pradėdama šį tekstą, gal nėra tiek sureikšminusi promenados Basanavkėje kiek aš. Drąsiai pasakiau, kad šitie žmonės, kaip ir aš, kitų akyse tikriausiai turėtų problemų su skoniu: reikia pabrėžti, jog aš tiesiog vykdžiau tam tikrą teksto figūrų programą, kad viskas atrodytų kur kas žaviau, negu yra iš tikrųjų. Ir kad mano požiūris neva pasirodytų nešiojamas ne vienos poros, o kur kas daugiau porų kojų. Dabar čia jau padoriai nesuskaičiuosime, bet privalau pridurti, kad mūsų nėra tiek daug. Dėl to ir pasakiau pradžioje, kad aš daugiau tokių žmonių kaip mano draugai nesu mačiusi. Šaunuoliai jie: nesu tikra, ar patys nueitų ten, kur aš juos nuvedu.

Būna, mes einam pėsti iš centro link Šiaurės miestelio: senamiesčio namus pakeičia modernūs verslo centrai, o tada kažkas įjungia sovietinių degtukų dėžučių rūmus. Kairėje: „Buitinė technika“, „Raktų gamyba“, tolumoje – „Okeanas“. Žydi kažkokie balti krūmai, iš „Lidlo“ slenka baba ir velka tą tašę su ratukais. Mes parėję namo vėl žiūrėsim kokį filmą iš auteurs kolekcijos, bet kol dar neparėjom, kalbamės apie slaptą playlistą, kurio klausydami bijom savęs klausti, ar mums linksma, nes mes čia juokiamės, ar mums linksma, nes mums iš tiesų patinka. „Nai nai nai, mielosios“, – sako mums Jolanta iš Kauno butiko, atsidūsta ir grakščiai mosteli ranka. Įsijungiu Karoliniškių FB grupę: dabar nuoširdžiai viena mylimiausių veidaknygėje. Ten beveik kasdien atsiranda po įrašą, kuriame vienas iš Karoliniškių gyventojų tiesiog džiaugiasi Televizijos bokštu. Ištisos Televizijos bokšto nuotraukų kolekcijos: Jis po lietaus, Jis rožinio dangaus fone, Jis iš drono, Jis pro mano langą, Jis ir vaivorykštė, Jis ir balandis… Paskutinį kartą miestas, kuriame kas nors taip džiaugėsi kokiu nors bokštu, mano kasdienybės bulvaruose buvo Paryžius. Manau, kad Karoliniškių respublikos paraiška šiuo klausimu rimta.

Ne veltui su draugėmis vieną laisvadienį ten ir praleidom. Vis dėlto įspėsiu: neįtikėtinų nuotykių nepatyrėme. Nors režisuodama šį pasibastymą aš labai norėjau tų nuotykių paprovokuoti, ne visada, žmogau, gali viską pats sugalvoti.

Planas buvo užeiti pas ką nors Karoliniškėse į namus. Susiradau kelis skelbimus skelbiu.lt – nelabai brangių, nelabai reikalingų daiktų. Kažkoks lego, saulės akinių kolekcija, nė vienai iš mūsų netikusi suknelė. Bet vienas nunešė visus: parduodamas DIDELIS MĖLYNAS PLIUŠINIS DRAMBLYS. Iškart supratom, kad arba šitą, arba nieko. Stovėjom Sausio 13-osios gatvėje, aš surinkau numerį.

– Laba diena, ar čia dėl DIDELIO MĖLYNO DRAMBLIO pasiteiraut pataikiau?

– Čia… – atsakė kiek nustebęs moteriškas balsas.

– Kaip puiku! Žiūrėkit, mes norėtume tą dramblį nusipirkti. Ar esat namie?

– Esu.

– O kur gyvenate?

– Tai čia Sausio 13-osios gatvėj (nurodo tikslų adresą)…

– Geras, mes kaip tik čia, tik, matyt, kitam gatvės gale. Būsim už 10 minučių.

– Gerai, iki.

Einame į kitą Sausio 13-osios gatvės galą, klegam, paišom scenarijus, kaip mes tą dramblį pirksim, kur paskui dėsim, kaip nerealiai čia viskas bus – lieka kokios 2 min. iki tikslo – skambina DIDELIO MĖLYNO DRAMBLIO savininkė.

– Laba diena, čia jūs dėl dramblio skambinot?

– Taip taip, mes jau netolies.

– Žinokit, atsiprašau, neikit.

– Neiti?

– Neikit. Pasikalbėjau su vyru, jis man sako, kad neparduodam mes to dramblio. Negalim mes jo parduot. Jis neparduodamas.

– Na tai… Ką padarysi. Neparduodamas, tai neparduodamas… Gaila, bet ačiū jums vis tiek.

– Tai va… Atsiprašau, kad čia taip išėjo… Ačiū jums. Viso gero!

– Sudie!

Tik pagalvokit, kokio gero DIDELIO MĖLYNO DRAMBLIO mes vos nenusipirkome: dėl tokio verta padaryt kelias nuotraukas senu skaitmeniniu fotiku, įdėt skelbimą į skelbiu.lt, sulaukt pirkėjų skambučio ir tada pasakyt, kad apsigalvojai. Su vyru pasitarus. Įdomu, kuris kuriam jį dovanojo ir kiek metų jis su jais Karoliniškėse gyvena: gal laimėtas Basanavkėj tada, kai viskas, ko dramblio savininkė norėjo, buvo jų rendez-vous užkulisiai – basas, objektyvių pasiekimų neturintis jos vyras ir visiškai neracionalus noras jį apkabint.

Visai gražu, nežinau, kaip jums? Na gal ir per daug sentimentaliai aš čia

arba tiesiog

neskoningas didelis mėlynas pliušinis dramblys.