Nesezonas
Lankytis Kuršių nerijoje ne sezono metu – rudenį ir pavasarį – tai galimybė patirti egzistencinę sielos ramybę, pabėgus nuo miesto triukšmo ir bendraujant su unikalia gamta, galimybė įsivaizduoti Kuršių neriją, kokia ji buvo tolimoje praeityje. Tikrasis sezonas čia prasideda apie Jonines, o vidurvasarį Nida pasidaro panaši į Palangą.
Apžiūrinėju Nidos žiemos vaizdus (žiemą neteko čia lankytis) ir kyla šventvagiška mintis: ar tik ne tos aukso vilnos – gintaro Jasonas su argonautais plaukė ieškoti, nes gamtos sukurtos ledo skulptūros labai primena ilgavilnes avis. Ir kokie tų ledo avių piemenys čia kadaise gyveno? Ir koks gi Jasonas atklydo į šį kraštą?
Vokiečių istorikas Erazmas Stela ir prūsų kronikininkas Simonas Grunau mini Videvutį (Witowudi) ir jo vyresnįjį brolį Brutenį (Brudeno) – du pirmuosius Prūsijos valdovus. Videvutis buvo išrinktas šalies karaliumi, o Brutenis – vyriausiuoju žyniu, kriviu krivaičiu. Pasak šaltinių, Videvutis sulaukė 116 metų ir prieš mirtį, – abu su Bruteniu pasiaukojo dievams, – savo sukurtą valstybę padalino sūnums: vyriausiajam sūnui Litvui davė valdyti dabartinę Lietuvos žemę, kitiems – skirtingas prūsų genčių žemes. Grunau aprašė ir karaliaus Videvučio vėliavą.
Kas gi vaizduojama toje vėliavoje?
Teigiama, kad ji buvusi balta, 5 uolekčių (ilgio matas, atitinkantis alkūnę) ilgio ir 3 pločio. Joje vaizduojami trys senieji baltų dievai – Patrimpas, Perkūnas ir Pikulas: jaunas, bebarzdis, su varpų vainiku javų dievas – Patrimpas; vidutinio amžiaus vyras, ugningo veido ir pikto gymio, vainikuotas liepsnomis, susiraičiusia juoda barzda – Perkūnas; senas pražilusia barzda, balta skepeta apmuturiuota galva – Pikulas. Mirties dievas Pikulas rankose laiko kaukolę, Perkūnas – žaibo strėlę ir akmenį, o Patrimpas – pjautuvą rugiams nuimti.
Ten yra ir žodžiai, įrašyti neperskaitomais prūsų rašmenimis. Iš tiesų, tie žodžiai, parašyti runomis, iki šiol yra mįslė, sukelianti daug ginčų ir interpretacijų, bet kad jie neperskaitomi – visiška netiesa.
Aš esu įpratusi tekstą skaityti iš kairės į dešinę ir baltoje vėliavoje įžvelgiu tokį naratyvą: ten visa baltų istorija. Suprantu ją kaip tam tikrą krivių sukurtą laikmeną, saugančią ir perduodančią informaciją ateities kartoms apie genties istoriją, jos atskirus laikotarpius, kuriuos simbolizuoja skirtingi dievai. Mirties dievas Pikulas primena mums apie indoeuropietišką kilmę, išmintį ir genofondą, Perkūnas – apie neramius genties laikus: karus ir tautų kraustymąsi, Patrimpas – apie numanomą genties gerovę ir klestėjimą. Žinoma, dievus galima interpretuoti įvairiai. Bet nė vienas iš jų nėra piemuo. Vadinasi, piemenys į Prūsiją atklydo iš svetur.
Manoma, kad Videvutis į Prūsiją atkeliavo iš Gotlando salos Baltijos jūroje. Jeigu laikytumės versijos, kad žiemos tuo metu buvo šaltos ir ilgos, o Baltijos jūra užšalusi ir tik vasarą trumpam atšildavo jos pakraščiai, atiduodami žvejams brangų gintarą (todėl jis ir buvo toks brangus). Tuomet galima suprasti, kodėl Videvučio vėliava balta, ir spėti, kad Videvutis Prūsijos žemes pasiekė šaltuoju metų laiku.
Galima numanyti, kad jau tais senais laikais žodis „vėliava“ reiškė tą patį, ką ir dabar. Bet ką gi reiškia Notangos žemės Vėluvos kaimo pavadinimas, kuris prūsiškai skamba „vēlavō“. Pasakojama, kad kunigaikštis Mindaugas, kovodamas su kryžiuočiais, prie Priegliaus padėjo prūsams statyti pilį, o atsisveikindamas su pilies įgula įbedęs žemėn savo vėliavą ir pasakęs: „Čia vėliava, čia Lietuva.“ Bet tai jau buvo žymiai vėliau – po kimbrų atėjimo į Prūsiją. Todėl šį vietovardį galima susieti ir su žodžiu „vėliava“, ir su žodžiu „vėlavo“. Civilizacija čia vėlavo dėl ledynmečio. Todėl mažai tikėtinas pasakojimas, kad Brutenis ir jo brolis Videvutis, 514 m. gotams užėmus Kimbriją (Gotlando salą), su visais savo gentainiais (46 tūkstančiais!) sulipo ant plaustų ir perplaukė Krono (Nemuno), Hailibo (Kuršių marių) vandenis ir Ulmiganijoje (Prūsijoje) surado dar nežinomą tautą. Įdomu, iš kur jie gavo šitiek medžių plaustams ir dar Gotlando saloje?! Ir kas juos padirbino? Juk kronikoje nekalbama apie vikingų laivus ir jų saloje paslėptus lobius. Nes kimbrai savo saloje ganė avis ir daugiau išmanė apie vilnas nei apie laivybą. O vilna gerai apsaugo nuo šalčio. Juk ne veltui jų herbe – išdidus avinas riestais ragais. Todėl tikėtinesnė versija, kad jie iš Kimbrijos į Kuršių neriją atkeliavo ledu. Beje, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ir Lietuvoje buvo panašių utopinių „tautų kraustymosi“ versijų. Jos egzistavo visuomet. O gal ir Stalinas buvo girdėjęs panašių teorijų, kad taip atkakliai stengėsi baltus sugrąžinti į ledynmetį.
Kad kimbrai ganė avis ir kad savo papročius atnešė į Prūsiją, galima spręsti iš krikštų – senųjų kuršių antkapinių paminklų. Gerai įsižiūrėjus, jų forma, išpjauta iš vienos lentos, primena nudirto ėriuko kailį. Sakoma, kad būtent nudirto ėriuko oda buvo pažymimas mirusiojo kapas, o ant jo runomis užrašomi mirusiojo duomenys ir epitafijos. Šis paprotys labai senas (galbūt atėjęs iš tikrojo Jasono laikų) ir tikriausiai velioniui ėriukas padėdavo lengviau nukeliauti į dausas. Bet nebūtinai – kai kuriems iš jų į dausas padėdavo nukeliauti paukščiai, kai kurie krikštai turi jų formas, o populiariausias iš jų Kuršių nerijoje – varna, lydėdavusi vietinius gyventojus nuo gimimo iki mirties.
XIX a. – mokslinių ir kalbinių ieškojimų ir atradimų amžius. Todėl žūtbūt norėta iššifruoti ir Videvučio vėliavos runas. Apie ją buvo kuriamos įvairiausios legendos. Pavyzdžiui, Simonas Daukantas savo tautosakos rinkiniuose vėliavą vadina paparčiu, o pačias Jonines – Vainikų švente. Pasak legendos, paparčio žiedas jį radusiam suteikia magiškų galių: aiškiaregystės ir mokėjimo nuspėti ateitį, suprasti gyvulių, paukščių ir žmonių kalbą dovaną. Išėjus jo ieškoti ir pasirinkus tam tikrą vietą reikia atsiklaupti ant žemės ir pasitiesti baltą skepetaitę (ar tik ne apie Videvučio vėliavą čia kalbama?), apsibrėžti aplink save šermukšnio lazda, kuri saugo nuo piktų galių, ratą ir laukti. Belaukiant naktį gali pasirodyti įvairiausių baidyklių, kurios gąsdins ir bandys išstumti iš saugaus rato. Jei žmogus ištvers visus piktųjų galių išbandymus, paparčio žiedas tikrai nukris ant skepetaitės ir žmogus taps jei ne žyniu, tai bent aiškiaregiu. Tikriausiai todėl žemaičiams toks svarbus paparčio žiedo ieškojimas: juk paparčio žiedai – tai vėliavos ženklai – runos. Pats Daukantas „Pasakų Fedro“ pratarmėje teigia, kad: „Žinau, jog žemaičiai senovės pasakas geba pasakoti ir jomis mokyti savo jaunuomenę. [...] Pasaka vadinasi ta kalba apie tokį daiktą, kuri yra ne raštais saugojama, bet žmonių minėsena ir minavojimu užlaikoma. [...] Tokiu pragumu jeib kokia notis ominėj žmonių ištveria ne vien kelis šimtus, bet ir kelias tūkstantes metų (!), kurias paskui tankiai išminčiai ir kiti mokyti vyrai įrašo į kningas.“
Tik bėda ta, kad XIX a. lietuviškų knygų rašymas, leidyba ir net skaitymas buvo didelė problema. Todėl buvo palankios sąlygos plisti teorijoms, kad nei prūsai, nei lietuviai niekuomet jokio rašto neturėjo. Esą visa lietuvių ir LDK raštija prasidėjo nuo kirilicos, stačiatikiams priėmus krikščionybę. Bet tai buvo bene IX a., o kokiais gi rašmenimis iki tol susirašinėjo kunigaikščiai? Tikriausiai ne vien lotyniškais. Bėda ta, kad, įsigalėjus kirilicai valstybiniuose raštuose, runų niekas nebevartojo ir jos palaipsniui buvo užmirštos, todėl aišku, kad XIX a. jau niekas nebegalėjo Videvučio vėliavos užrašų perskaityti. Nors mūsų tautos istorijos pradininkui Teodorui Narbutui ir Lenkijos archeologui Tadui Volanskiui, kuris sudarė ir pateikė runų lietuvišką abėcėlę (Alphabetum pagano lithuanicum), jau prieš 200 metų buvo aišku, kad dar senų senovėje lietuviai turėjo savo raštą runų raidėmis. Nepaisant visų ginčų, teorijų ir interpretacijų, lietuviams turbūt labiausiai suprantamas ir priimtinas toks Videvučio vėliavos įrašo perskaitymas: „Dievo vardas amžinas, žmogaus dūšia klajoja (ritasi), Viešpaties sijojama (skirtu, nurodytu keliu) eina.“
Čia įamžintas ir vienas svarbiausių žmonijos išradimų – ratas, ištikimai tarnavęs indoeuropiečiams jų ilgų klajonių ir karų metu bei saugojęs juos nuo piktųjų galių. O žmogaus dūšia ritasi ne bet kaip, o taip, kaip ją nukreipia Viešpats. Ir jeigu istorija sukasi ratu, tai yra tikimybė sulaukti vilties, kurią simbolizuoja Patrimpas, – po visų negandų gentis atgims, sulauks pavasario, gero derliaus, gerovės ir gausos.
Ir, žinoma, yra viltis, kad ji pagaliau įgis aiškiaregystės dovaną.
