Nei pasroviui, nei prieš srovę
Hermanis Marģers Majevskis. Priešpriešinės srovės kuždesiai / Pretstraumes čuksti. Eilėraščių rinktinė. Sudarė Vladas Braziūnas. Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas, Vaidotas Daunys, Almis Grybauskas, Antanas A. Jonynas, Judita Vaičiūnaitė.
V.: Hieronymus, 2022. 305 p.
Hermanis Margeris Majevskis (1951–2001) – latvių poetas, vertėjas, eseistas. Į dvikalbę rinktinę „Priešpriešinės srovės kuždesiai / Pretstraumes čuksti“ atrinkti eilėraščiai iš rinkinių „Atsisveikinimas su upe“ (Atvadīšanās no upes, 1979), „Vienatvės gimimas“ (Vienatnes piedzimšana, 1987), „Tamsoj grumantis ledas“ (Tumsā dunēdams ledus, 2001).
Uldžio Berzinio „parnasiečiu“ vadintam poetui būdingas rafinuotas paprastumas, kalbos vingrumas, metaforiškas sodrumas, kasdienybės estetizacija, jautrumas aplinkai, būties vingrybių užčiuopimas, gamtos ir žmogaus paralelių subtili pagava. Pasak Mario Salėjo, Majevskis sukūrė liturginį latvių kalbos variantą. Būtent metaforiškas sodrumas, retų, pamirštų ar sukurtų žodžių vartojimas sukelia rafinuoto kalbančiojo įspūdį, po kuriuo slepiasi dramatišką lemtį išgyvenantis žmogus, bandantis suvokti savo būtį ir ištverti tai, kas jam skirta. Majevskis daug nekinta, išlaiko svarbiausius pamatus, kūrybos bruožus, nuosekliai tęsia savo kūrybinę liniją.
Kai kurie eilėraščiai primena magiškus gamtos ir būties fiksavimus. Magiškumas gimsta iš santykio su kitu, meilės, dvasinio kartų ryšio. Viename eilėraščių kalbantysis žaroje regi juodą deimantinį lanką, kuris prigludęs prie „mirtingų tavo smilkinių“, jis regi, kaip „išrinkto apaštalo delnuos / garuoja rudeniniai vaisiai. Dienos. Metai“ (p. 87). Apaštalas, kuriuo gali tapti ir pats kalbantysis, ir jam svarbūs asmenys, delnuose brandina vaisius. Tie vaisiai – metai, dienos. Tai ir džiugesys, kad visko daug būta, kita vertus, juntama ir praeinamybė – vaisiai subręsta rudenį. Kalbantysis teigia, kad viskas nuo šalnos paraudonavę, ruduo vis labiau įsigali, tačiau jis, kalbėdamas „mes“ vardu, grįžta į viltį, kuri gydo ir laiką, ir skausmą. Viltis egzistuoja su „skeldinčia naktim į ežero jau vėsų veidą / su pirmu neliestu sniegu po obelim“ (p. 87). Kalbantysis žino, kad snaigės lips prie kūno, kad mylimajai „ant kaktos kraštelis debesies palinks“ (p. 87), tada ir šaknys suraibuliuoja po karščiuojančiais vokais. Nors akys ir karščiuoja, serga, buvimo šaknys yra gyvos ir įtvirtina pamatą, kuris laiko ant žemės paviršiaus, kuris suteikia gyvybę deimantiniams lankams prie smilkinių ir vaisiams delnuos. Būti yra grįžti, tada buvimas ir išsipildo.
Buvimas ir būtis apvalo, kai bandai įtikėti, kad mirties nėra. Kalbantysis, jausdamas gaivališką ir begalinę gamtos gyvastį ir būties tėkmę, vis bando nuo mirties atsitraukti ir užsimerkti. Jis junta, kad gamta pati kartais netiki mirtimi: „ir kriaušė prosenė, gyvenanti čia pat / žvaigždžių pavėnėje už namo kampo, – / mus apibers žiedais laukan išėjusius / ir netikės nėmaž išėjimu“ (p. 91). Kalbėtojas metafiziškai panaikina ribas: „ir gailūs dūmai prie blakstienų grotų limpa. / Su šaltu šiurpuliu, tylėjimo apklostyti…“ (p. 151). Poetas tylėjimu apklosto nežinomybę, baimę, nejaukumą ir tylą tarsi legalizuoja, todėl bandoma įsitverti kažko, kas padėtų išlikti: „prieš bundantis man tavo rankų stigs / stigs žodžio to, kur tart tau nedrąsu / kur saulę kopiančią juoduos languos sutiks / kad man akių užmerkt ateitum tu“ (p. 133).
Eilėraštyje „Naktivaikšta“ (p. 65) kalbantysis suvokia, kad nieko nebus jo, jam niekas nepriklausys, išskyrus obelų žiedus virš galvos. Jis jaučia, kaip tamsa plūsta į žaizdas, ragina pakelti pažeminimo rieškučias, dovanoti žydrynę, nors pats jos neturi. Jis drįsta suvokti, jog užliūliuotas švelnumo nemirs, nors žydrynės ir šviesos apskritai nėra. Neturėti nieko, bet bandyti išgyti – tai tarsi ir yra ta tikroji sielos aristokratija, kurią Majevskis bando užčiuopti.
Kalbantysis bando pagauti nesugaunama, tai, ko jau nebėra, kad prarasti dalykai atgytų atminty ir iš naujo įsikūnytų: „Bevėstančiuose akmenuos – tyla, / ir motinos rieškučios, patekėjusios / virš kapinių. Vidunaktis, / ir drėgnos žolės skaudžiai man per veidą – saulėtam dulkiant lietui, / nuplaunančiam paskutines raides“ (p. 119). Bandoma sugrįžti skaudžiais prisiminimų keliais, kurie kalbančiajam trenkia per veidą. Jis stengiasi išsaugoti tai, ką nuplauna lietus, kas ima nykti. Pastangos visa tai išsaugoti perkelia kalbančiojo prisiminimus į kitą lygmenį – jis jaučia motinos rieškučias, kurios teka virš kapinių ir it saulė jam tampa kelrodžiu. Atmintis padeda išsaugoti ir sutaurinti viską, kas svarbu, nekintama, amžina, net jei visko jau nebėra. Viskas grįžta kitomis formomis, net jei grįžti nebeįmanoma: „bet kad mes jau išėję, / ir mūrai savo svajas aprengia“ (p. 119).
Majevskį su lietuvių poete Judita Vaičiūnaite siejo ne tik santuokinis ryšys, bet ir poetinė bendrystė. Kai kuriuose eilėraščiuose atsispindi vaičiūnaitiškas klaidžiojimas po Vilnių, tam tikrų vaizdinių perkeitimas ir perkūrimas motyvų, kuriuos eilėraščiuose kūrė Vaičiūnaitė. Eilėraštyje „Vilniaus regėjimai“, skirtame Vaičiūnaitei, Majevskis kuria gaivališką Vilniaus vaizdą: „iš lėto litanija sklęs / kontraforsais – aukštyn, / į padanges. Pajutom, / kaip veržias spiralės, – / ir virpėdami nenugirdom: dūla / akmenio laiptai – – –“ (p. 123). Kontraforsai, vėliau minimi Aušros vartai įkūnija poetinį bendravimą, eilėraščių sąryšį.
Dažnas sodo motyvas pranašauja tam tikrą praradimą, negalėjimą išsipildyti. Tarsi Edenas, į kurį kalbantysis to neišsakydamas vis bandytų grįžti, bet žinotų, kad yra pasmerktas vaikščioti aplink, ir sukdamas tuos ratus bandytų atrasti laimę. Eilėraštyje „Vienatvės gimimas“ sodas rudenį „po vinkšnų lapais šviesgelsčiais sukumpsta – / ir dienos nykdamos palaimina tave, / vokus sapnai užspaudžia ir drėgni, ir sunkūs“ (p. 173). Jaučiamas pasitraukimas iš Edeno, mirties nuojauta. Kalbantysis stengiasi įsiklausyti į gilią tylą keliuose, kiekviename veide jaučia prarastį, jam skamba juodi varpai, ciferblatuose blėsta rodyklės. Jis stengiasi įžiūrėti bent menką kibirkštį ir jam pavyksta, vis dėlto rudenėjimo pakeisti neįmanoma. Tarsi Veneros gimimą pakeičiantis Vienatvės gimimas liudija ilgesį ir skausmą, praradimo jausmą, gimimo ir mirties neapibrėžiamumą.
Nors poetas Kornelijus Platelis teigė, kad Majevskis saikingas poetas, vis dėlto jis saiko laikosi ne visur. Kai kur metaforos tokios sodrios, kad eilėraščiai tampa per saldūs, juose kulminacija tokia ryški, kad nebėra kam išryškėti: „Akloji valanda po ąžuolo lapus dulsvus dar baldos – – – / Praslysta delnu maudžianti gija – – / Prispaudžia sapnas dar… kiekvieną dvelksmą, / Tas dvelksmas keliui į namus vis pagreta. // Be stamantrių šakų gležnom kraujagyslėm / Staiga pažadinta erdvė jau plaukia“ (p. 253). Metafora nugula ant metaforos ir eilėraštis persisotina pats savimi, tačiau daugumoje eilėraščių saikingumas išlaikomas. Majevskis nei ėjo pagal srovę, nei atkakliai jai priešinosi, bet kurdamas savitą balsą stovėjo poezijos srauto apžvalgos aikštelėje ir žiūrėjo, kiek būties yra latvių literatūros srovėje. Kurdamas sodrią rafinuotą kalbą, artimą ir lietuvių poetui Almiui Grybauskui, tapo tikru metaforos aristokratu, giliai įsišaknijusiu į latvių poezijos sodą.
