Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienybės garbei
2023-ieji suaktualino Klaipėdos kraštą, priminė jį ne visada Lietuvai priklausius, nukreipė mūsų žvilgsnius į 1923-iųjų sausį, kai ryžtingais Kauno veiksmais (pridengtais vietos sukilimo skraiste) šis Mažosios Lietuvos pakraštys priglaustas prie Didžiosios Lietuvos.
Nežinia, ar Nijolę Marytę Šerniūtę ši šimtmečio sukaktis inspiravo parašyti romaną, bet, jau reziumuojant jo istorinę reikšmę, galima pasakyti: rašytoja įtaigia menine forma deklaravo lietuvių tautos – net ir šimtmečiais padalintos valstybinėmis sienomis – vienybę, jos dalių esminį tapatumą, kylantį iš bendros šaknies. Nes siužetinė linija – dabar ją apkapojus nuo atšakų – tokia ir yra: herojė Elsė, Eliza (oficialiai), Elžbieta (po nutekėjimo) yra gimusi, augusi vokiškosios valstybės lietuviškajame pakraštyje (Grabupiuose), o brandų moterystės gyvenimą iki senatvės nugyvenusi carui „priklausančioje“ Lietuvoje, taip pat jos pakraštyje (šioj pusėj nurodomos „koordinatės“: Švėkšnos parapija–Gardamas), taigi – vienoje ir kitoje rubežiaus pusėje.
Romanas „Vilkų Kampo Eliza“ jau įvertintas Ievos Simonaitytės premija, sulaukė palankių atsiliepimų. Tai iš tiesų įtaigus, įtraukiantis kūrinys.
Pirmoji šio pasakojimo chronologinė žyma – Napoleono karas, XIX amžiaus pradžia, tuomet Elsikė yra dar vaikas (taigi jos pradžių pradžia – XVIII amžiaus pabaiga ar bent XVIII–XIX amžių sandūra). Paskui ryškiai (jau kitapus rubežiaus) paženklinti 1831-ieji – sukilimo metai, netrukus ir 1841-ieji, šeimyninių tragedijų (mirčių) metai. Pagrindinis pasakojimas klostosi XIX amžiaus pirmojoje pusėje – dar toli iki tautinio atgimimo, ryškesnės lietuviškojo sąmoningumo sklaidos tiek kaizerinėje, tiek carinėje Lietuvoje (nors sukilimai prieš maskolius budimą jau liudija).
Romanas sodrus – to sodrumo suteikia ir heroję bei jos artimuosius vis ištinkančios likimo pervartos ir netikėti „periferiniai nuokrypiai“ (štai jaunystėje gražuolė buvusi „ragana“ Antunyna, kurios žolelėmis vaduojamasi ligos, negalios metu, – jai mirus paaiškėja, kad ji turinti ir „vyrišką organą“). Herojai nėra schemos – įtaigiai perteikiamas charakterių, santykių kismas, štai Vincentas, piršęsis Elsei dėl jos turtų, ir Elsė, sutikusi tekėti tiesiog pasiduodama likimui (po patirtos dvasinės traumos, kai romantiškos, pakylėtos abipusės meilės „riteris“ Anskis staiga dingsta be žinios), palaipsniui pamilsta vienas kitą.
Autorė, akivaizdu, jautri gamtos vešėjimui, nebūtinai nusaldintam, geba ir mums jos vaizdus nupiešti: „Vasara atėjo, sužydo bezdai, orą kvepino margaspalviai žemčiūgai, pakeles rėmino rugio gėlelė ir murzini laukinių morkų žiedynai“ (p. 126). Ir ne tik grožybes autorė geba vaizdingu žodžiu perteikti: „Tą vakarą dangus buvo toks raudonas, kad rodėsi, jog kažkas sušmaukštytu kruvinu skuduru būtų išvalkiojęs jo platybes“ (p. 158).
Kalbą praturtina ir tarmybės (o Elsės vaikystės krašte tai daugiausia germanizmai); vokiškumo įtaka Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje paliudijama – štai seneliai vadinami omama ir opapa (tėvo įvardijimą negirdėtu „titis“ tenka suprast kaip tam tikros parapijėlės savitumą), šeimos – Ožkarčių pavarde – narių vardai yra tradiciškai vokiški.
Suintriguoja įvykių kupinas herojės gyvenimas, už kurio gruma didžioji Istorija, neretai įsiveržianti ir į asmeninius jos artimųjų – kartu ir jos pačios – likimus. Romanu, regis, siekiama perteikti istorinį dviejų lietuviškų parubežių XIX amžiaus paveikslą. Kadangi tai, šiaip ar taip, dvi Lietuvos – Prūsijos ir Vokietijos lietuviškasis pakraštys ir carinės Rusijos lietuviškasis „Šiaurės vakarų kraštas“, labai svarbu detalės, ypač specifinės vienai ir kitai Lietuvai, tik jomis gali būti paliudytas paveikslo autentiškumas.
Kadangi toks kraštas kaip Mažoji (Prūsų) Lietuva, galima sakyti, išnykęs, mes paveldėję jos pakraštį su materialiais bei dvasiniais reliktais, manyčiau, esame įpareigoti savo vaizduotės kuriamus bei spalvinamus herojus pajungti istorinei-lokalinei logikai: vyravusioms tradicijoms, gyvenimo būdui ir pan. (O taip, valia mums piešti maištininkus, revoliucionierius, nepritapėlius…)
Vis dėlto skaitant romaną sukrebždėjo vienas kitas klausimas. Pirmiausia – čia jau, žinia, grynos priekabės: kodėl herojė – Vilkų Kampo? Tos paskutinės trumpalaikio senos moters karšinimo vietos (pas sūnų Juozapą, čia atėjusį užkuriais), jai dar ir besiskaudinant, kad jaunesnysis sūnus „ją ištrėmė numirti svetur“ (p. 10)? Ji ne gimtųjų Grabupių, kuriuose, matyt, klostėsi daugelio ankstesnių kartų gyvenimai, net ne Oželių, kaimo, kuriame dešimtmečius gyveno kaip žmona / marti? Ar čia tiesiog sužaista, kad vyras ir uošviai – Vilkai? Bet juk jiems ji buvo Elžbieta – ne Eliza… „Ožkarčių princesė Elsė – Vilkų varguolė Elžbieta“ (p. 145), o galiausiai (prismeigusi ją žiauriai išprievartavusį, dukrelę mirtinai pritrenkusį caro kavaleristą) – „Paičių girios vilkė“ (p. 160). Kur ir kada ji „Vilkų Kampo Eliza“?
Lyg tarp kitko paminima, kad Elsikės broliai Kristupas ir Gotlybas, 1812 metais pašaukti į kariuomenę (t. y. į karą su Napoleonu), dezertyruoja. Motyvacija, aplinkybės neminimos: iš bailumo saugant savo kailį ar „sąmoningumo“ – ne mūsų tas karas? Mažojoje Lietuvoje, kur lojalumas valdžiai ir valstybei – viena iš „prūsiškų dorybių“, lietuvininkams ne mažiau būdinga nei vokiečiams. O jau po daugybės metų – kai broliai tarsi dingę be žinios – vienas jų sugrįžta ir vėl lyg niekur nieko perima tėvų ūkį. Prūsiškoji valdžia nėra dezertyrų užfiksavusi savo registruose? Suėjęs senaties terminas griežtai (matyt, kalėjimo) bausmei?
Kai kurie mano „netikėjimai“ atitiks, regis, anglakalbėje tradicijoje populiarų principą „mano žodis – prieš tavo žodį“. Taigi netikiu – autorė ir kiti skaitytojai gali oponuoti „savo žodžiu“, – kad pasiturintys Mažosios Lietuvos ūkininkai taip nuolankiai būtų atidavę savo dukrą bežemiam beskatikiam bernui, pas juos tarnauti atkakusiam „iš Rusijos“. Tuo labiau kad jų Elsė, Eliza, vis dar ištikta „potrauminės“ būsenos (išgyvenusi trumpą laimingą pirmąją meilę, o mylimasis staiga dingęs be žinios, susilaukusi nesantuokinės dukrelės – kurią labai mylėjo ir dėl kurios niekas jos neūdijo, deja, per nelaimingą atsitikimą mažametė mirė), pasipiršimą sutinka abejingai: tebūnie. Merginos pasidavimas likimui suprantamas, tėvų Ožkarčių – ne (tuo labiau kad gal ir nesipiršdamas, bet seilę varvindamas aplink sukiojasi „savas“ vokietis ūkininkaitis).
Konfesijų skirtumas piršlybų ir tuoktuvių metu ir santuokinio gyvenimo pradžioje (Elsės tėvų ūkyje), regis, laikomas nereikšmingu, nes nepaminimas. Tarsi autorė ekumeninę nuostatą pritaiko ir XIX amžiui (tiesą sakant, sutrikdė jau pasakojimo pradžioje herojės kalbama „Sveika, Marija“ – tik artėdama link pabaigos turėjau įtikėti, kad mažlietuvė liuteronė perėmė vyro katalikybę su jos „atributika“, taip pat ir maldomis Mergelei Marijai). Negi taip lyg niekur nieko ir lietuvininkai tėvai priėmė žentą kataliką, ir liuteronų kunigas bažnyčioje neturėjo jokių abejonių? Net buvau patikėjusi, kad bernauti atkakęs Vincentas – irgi liuteronas; Didžiosios Lietuvos pasienyje tai nebuvo retenybė, čia gana liuteroniškų bažnyčių. (Staiga atsišaukė ir a. a. Tėvo, Žemaičių Naumiesčio parapijos liuterono, žodžiai, paliudijantys XX amžiaus nuostatas: nebuvo mados, kad liuteronas tuoktųsi su katalike.)
Katalikybės ir liuteronybės disonansas iškyla tik šeimai parbėgus pas vyro tėvus. O savo (mažlietuviškoje) gimtinėje nuėjusi su Vincentu „prie altoriaus“, užsispyrusi – jokių didelių vestuvių, tad baliuje dalyvauja, be Elsės tėvų, tik jau ištekėjusios jos seserys su savo antrom pusėm ir artimiausias kaimynas, na taip, ko jai rūpintis, kad „Grabupiai ir net Verdainė virė kalbomis“ dėl tokių vargingų vestuvių, bet – jei ne jai, tai kaip bent tėvams neparūpo, kad šalia jaunojo nieko iš jo šeimos? Net Vincento sesuo neišsikviesta – juk ir kontrabandinis šmirinėjimas, ir oficialus, apmuitintas sienos perėjimas yra (bus) nekart paliudytas. O niekas iš Ožkarčių nenusistebi, kad ir Vincentas visus septynerius metus savo tėvų nelanko? Kol – susimušęs – pasijunta įkirptas į uodegą, ir tada su žmona net pavilgo neįsidėję išlekia į gana varganus savo namus už rubežiaus. Bet vėl netikiu: kad mažlietuvė ūkininkaitė išlėktų jokio ryšulėlio nesusipakavusi, taip kaip stovi – nors vyras ir skubinosi, pridaužęs konkurentą sprukdamas nuo gresiančio kalėjimo, juk žandarai dar neatsekė karštais pėdsakais. (Abejonės – ko Elizai trenktis į nepažįstamą rusų Lietuvą paskui nemylimą vyrą? – garsiai neišsakysiu, bet ją paremia ir autorės replika ar vidinis herojės balsas: „O juk galėjo neišeiti“, p. 68.)
Taigi galiausiai konfesijų nesuderinamumai paliudijami. Štai krikštijant Vincento su Elžbieta pirmagimį Juozapą kyla problemų: „dėl to, kad tėvai paėmė šliūbą evangelikų bažnyčioje, o dar ir popieriaus jokio neturėjo, tai klebonas negalįs jų santuokos pripažinti, o vaiką, žinoma, pakrikštys, bet tik kaip mergvaikį“ (p. 121); bet Vincentui pavyksta Gardame rasti sukalbamesnį kunigą, viskas tarsi išsisprendžia.
O Elžbieta džiaugsmingai atranda katalikiškos gyvensenos džiaugsmus – ne vien konfesinius, juk jos naujoji giminė – štai vyro pusbroliai, talkinantys trobesius atnaujinant (už tėvo Ožkarčio pinigus, atvežtus kartu su visu kraičiu), jų pãčios vakarais susėdusios po obelim iš širdies dainuoja. Taigi gražus, idiliškas vaizdas gal skaitytojams bus nelyg kompensacija už tą autorės nupieštą skurdžią Vilkų buitį, Elizą ir sutrikdžiusią. Bet štai dabar, įsitraukdama į dainavimą, turbūt karčiai prisimena: „Jos namuose dainuoti tėvai neleido, šeimyna tik giedodavo, o ilgos, nuobodžios ir nemelodingos giesmės dažniausiai įvarydavo tokį žiovulį, kad nieko daugiau nenorėjai, tik eiti gulti“ (p. 105). Jau turbūt nebebus nuginčytas stereotipas (matyt, iš dalies – bet tik iš dalies pagrįstas: tai griežtojo sparno surinkimininkų pozicija): liuteronai drausdavę dainas. Bet giesmių „nemelodingumą“ galbūt autorė dėl meninės įtaigos pasitelkia – iš tiesų lietuviškoji liuteronybė pasižymi ne tik tuo, kad yra „giedanti Bažnyčia“, bet ir (greta sudėtingos kompozicijos giesmių) liaudiško giedojimo tradicija (atsivertę ir šiandien naudojamą giesmyną, po ne viena giesme rasime nuorodą: melodija – liaudies).
Beje, ir gyvenimo Mažojoje Lietuvoje paspalvinimas tarsi atsitiktinis (pvz., minima konfirmacija), pasistengiant kokią ryškesnę dekoratyvinę detalę įterpti – ne visad įtikinamai. Štai taip kone abstrakčiai minint, kad einama į bažnyčią, staiga prisimenami sakytojo žodžiai… Kodėl sakytojo? Gi šeima nei sukviečia į surinkimus – tas turtingesniuose namuose rengiamas, pašaukimą pajutusio pasauliečio sakytojo laikomas pamaldas, – nei į juos eina.
Taip, įtaigiai, vaizdingai piešiamas Elizos, tapusios Elžbieta, gyvenimas uošvijoje – su skaudžiais ir istorinių grumėjimų nulemtais nutikimais. Štai: „Vieną kovo naktį Vincentas Vilkas išėjo į tamsą, ir kol jis vėl pasirodys, praeis ketveri siaubingi metai“ (p. 156). (Tas siaubas reiškiasi ne tik badu, bet ir caro kareivio žvėriškumu ir prievartavimais.) Tik „mažlietuviškoji uvertiūra“, mano vertinimu, nuskurdinta, su šiokiais tokiais disonansais.
O romano privalumai? Kaipgi, jų yra – žr. atsiliepimo pradžią.