Filosofija meno skrandyje
Nepaisant bendros „humanitarinės“ prigimties, filosofijos ir meno santykis šiandien nėra toks sklandus, koks gali pasirodyti. Menas gali puikiai veikti kaip filosofinės kritikos ir analizės objektas, tačiau kai menas pradeda skverbtis į pačią filosofiją (arba filosofija įtraukiama į meną), kyla problemų, dėl kurių nukenčia tiek socialinis filosofijos statusas, tiek pačios filosofijos funkcija ir autonomija.
Neretai įvairios šiuolaikinio meno institucijos ir jų veikėjai (projektų koordinatoriai, galerijų kuratoriai ir pan.) filosofijos atžvilgiu elgiasi atsainiai, neprofesionaliai ir tam tikra prasme neatsakingai: selektyviai gviešiasi teorinių konceptų. Lankantis parodose arba sekant renginių komunikaciją, nesunku atkreipti dėmesį, kad meninės iniciatyvos mėgsta filosofinės kilmės leksikoną: nuo nuvalkiotų „simuliakrų“ iki objektiškai orientuotos ontologijos. Šiuolaikinio meno kūrėjams jau tapo įprasta bendradarbiauti su filosofais, taip pat egzistuoja nemažai leidinių (ypač skaitmeninių, kaip užsienio e-flux), kurie filosofinius tekstus publikuoja meniniame kontekste.
Galbūt tai ir praturtina meno lauką, tačiau filosofija savaip nukraujuoja. Kai kurios filosofinės sąvokos su menu sutaria geriau, o kitos – veliasi į konfliktą, nes nėra taip lengvai nusavinamos ir integruojamos. Pastaruoju atveju filosofiniai konceptai atsiejami nuo teorinių struktūrų, kuriose jie įgauna prasmę ir veikia. Kitaip tariant, meninė kalba (o tiksliau – žargonas) izoliuoja konceptą nuo jo santykio su kitais konceptais, be kurių dažniausiai neįmanoma jų suprasti iš tikrųjų. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais vietinėje kultūrinėje spaudoje išpopuliarėjo Julios Kristevos abjekto sąvoka, kuri šiuo atveju pasitelkiama tik kaip tai, kas „baugina ir traukia tuo pačiu metu“, bemaž visiškai ignoruojant psichoanalitines ir semiotines šio koncepto prielaidas. Konceptas suprimityvinamas iki dar vieno žodžio, skirto deskriptyviai aprašyti kokį nors reiškinį.
Jei filosofinė sąvoka implikuoja atitinkamą radikalumą, kritinę laikyseną ar politinį įsipareigojimą, meninėje apytakoje viso to nebelieka. Tarkime, vienos vietinės parodos, kvietusios „tyrinėti“ fetišo fenomeną, aprašyme užsiminta, kad „Marxas fetišą aiškino kaip socioekonominį hieroglifą“. Nors ir esama nedidelio neatitikimo (Marxas taip įvardijo ne patį fetišą, o produktą, kurį į socialinį hieroglifą konvertuoja vertė), užvis svarbiau yra tai, kad prekinio fetišizmo teorija yra pernelyg kompleksiška, kad būtų taip paprastai estetizuojama. Čia prekinis fetišizmas yra išplėšiamas iš mokslinės Marxo sistemos, kad būtų pasitelktas kaip renginio apipavidalinimo elementas. Renginio, kurio esminė koncepcija su marksizmu neturėjo nieko bendro ir netgi jam neakivaizdžiai prieštaravo.
Tai rodo, kad šiuolaikinio meno industrijai nėra svarbi istorinė idėjų genealogija, dažnai nustatanti ir taikymo subtilybes. Šitaip filosofiniai konceptai instrumentalizuojami tik kaip paviršutiniškos iliustracijos, reklaminės dekoracijos ir patraukliai atrodantys signifikantai: tokiu būdu iškreipiamas ir mistifikuojamas filosofinis turinys. Nesvarbu, ką kuri nors sąvoka reiškia, – svarbu, kad skamba sudėtingai ir intelektualiai. Meno rinka vaikosi teorinių madų ir naujienų, tad čia filosofija tėra trendas, o konceptai „suplokštintami“ ir paverčiami dizainu. Ne veltui meno erdvės taip patogiai priglaudė filosofijoje paplitusias vadinamąsias „plokščiąsias“ ontologijas, kurioms būdingas distinkcijų, diferenciacijos ir stratifikacijos nunykimas. Panaši logika išnyra ir meninėje retorikoje, kurioje skirtingi ir tarpusavyje idėjiškai besipjaunantys konceptai gali būti laisvai asocijuojami ir sumalami į tolydžią masę.
Šis filosofijos ir meno susiliejimas yra ydingas ir žalingas pačiai filosofijos disciplinai, nes teorinių konceptų, kaip paklausių raktažodžių, vartojimas eliminuoja jų galimas realias pasekmes. Kitaip tariant, filosofija naudojamasi tik kaip puošniu žargonu ir komunikacine retorika be jokio socialinio ir politinio įsipareigojimo. Filosofija netenka atsakomybės ir nebepretenduoja į tiesą, o analitinė ir techninė terminologija paskęsta „žaismingoje“ poetizacijos ir metaforizacijos cirkuliacijoje. Todėl meninių projektų ir galerijų kuratoriai žudo filosofiją ne prasčiau nei panašioje kiekybinėje veiksenoje strigę akademikai. Kartais kone fiziškai skausminga vartyti meno studentų baigiamuosius darbus, kuriuose teorinė dalis beveik visuomet surezgama kaip nekoherentiškas pavardžių ir nuorodų kratinys.
Žinoma, gausybė filosofijos veikalų yra parašyti stilizuota literatūrine maniera. Viena vertus, idealiu atveju tókios raiškos priemonės naudojamos tam, kad mintis būtų plėtojama, gilinama ir išryškinama, o ne tam – ką byloja čia aptariama meninė įtrauka, – kad būtų uždengiama, paslepiama ir iškreipiama. Kita vertus, esama tokių mąstytojų kaip Nietzschė (neatsitiktinai sykį pramintas „menininkų filosofu“), kurių lingvistiniai eksperimentai, aptakūs samprotavimai ir deklaruojamos pozicijos nenuoseklumas sudaro palankias sąlygas tam, kad tokių ir panašių teoretikų mąstysenos gaires pasičiuptų ir suvirškintų šiuolaikinio meno apyvarta. Todėl esama filosofijos, kuri pati iš dalies kalta dėl tokio komplikuoto ir klampaus santykio su menu.
Kai kurios, ypač „šviežesnės“, filosofinės mokyklos ir kryptys apskritai prasmingiau prigyja ne filosofinėse, o meninėse terpėse (šį žodelį jau spėjo pamilti filosofiją ir meną šiandien sintezuojantys akademikai). Pavyzdžiui, aibė „naujųjų“ materializmų ir „naujųjų“ ontologijų srovių (čia naujumas veikiau tariamas, nes daugeliu atvejų tų paradigmų siūlomas mąstymas kaip tik pasižymi grįžimu į ikimodernų spiritualizmą), kaip ir technologijas fetišizuojantis vitalizmas, propaguojantis visokeriopą produktyvumą, organiškumą ir autopoezę (kas itin atspindi „kūrybingumo“ ideologiją, persmelkusią tiek filosofiją, tiek meną).
Daugybė tokių „inovatyvių“ filosofijos šakų kaip posthumanizmas mėgsta porinti apie tai, kas nereprezentuojama, nevizualizuojama, nepamąstoma, nežmogiška ir taip toliau. Šiomis tendencijomis užsikrečia ir dabartinis menas, nors, paradoksalu, jis kaip tik neretai linkęs viską demonstratyviai vizualizuoti ir sužmoginti, nes daug ką apibrėžia juslumu, patirtimi, afektais – vien ko verta šiuolaikiniame mene vešinti obsesija kūnui, o šis filosofijoje jau senokai yra išstūmęs subjektą. Tokie prieštaravimai, kuriuos nūdienos filosofijos-meno tinklas nemąsliai siekia užmaskuoti, rodo, jog nedera skubotai atmetinėti „pasenusių“ filosofinių kategorijų (tokių kaip reprezentacija ir subjektas), nes jos gali padėti išsaugoti filosofinį refleksyvumą, kritinę distanciją ir sąsają su negatyvumu, kuriam pozityvus šiuolaikinio meno afirmatyvumas yra itin alergiškas.
Taigi, filosofijos ir meno pasauliai šiandien nesugyvena sklandžiai – bet ir neturėtų. Ši antagonistinė įtampa turi būti artikuliuojama nesistengiant visko inertiškai sulieti ir bukai suniveliuoti. Esamais laikais mene įsivyravusios „tarpdiscipliniškumo“ dogmos užsimoja panaikinti filosofinei metodologijai svarbias ribas, skirtis ir perskyras – šios neturi būti ištrintos, nes, kaip matėme, meninės priemaišos gali filosofiją sterilizuoti, jei ne apskritai paralyžiuoti. Galiausiai, šiuolaikinio meno abstrakcijos devalvuoja filosofinę abstrakciją: ši ima kalbėti apie viską, todėl ir apie nieką.
