Dainuokime!
Kas daugiau, jei ne Dainų šventė šiomis dienomis! Juo labiau kad Bernardinai – pačiame renginių epicentre, nelyg per žemės drebėjimą. Laimei, šventės dalyviai, ūžavę iki išnaktų, ilgai miega, juk čia ne kokia šienapjūtė. Langai plačiai atverti į visas puses. Ak, ta malonioji rytmečio gaiva po anos nesvietiškos šutros.
Pro abu langus, kur link sodo, anąsyk kad užtrauks visai šalia: „Krantai Nemunėlio lyg rūtų daržai!“ Po kurio laiko – vėl tą patį. Gal įrašas, dainininkų apšilimui. Tik kur tas Nemunėlis, kur tos rūtos? Vilnelė už kelių žingsnių, ramiai sau sruvena Neries linkui. Supykęs einu į kitą pusę, arčiau gatvės, kur paprastai dūzgia automobiliai. Bet dabar ten visu balsu plyšauja armonika. Smagiai, su polėkiu. Ir melodija girdėta. Pala pala, ar tik ne iš tarybinių filmų? Kas nors užsimiršęs užgrojo iš įpročio. O gal taip reikia, gal autentika, dalis mūsų tapatybės, už kurią kompartija atlikėjams atsilygindavo „papierosais“?
Visokių anais laikais (o ir šiais) būta dainų švenčių. Vilniaus profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno rinkdavosi toks pusiau legalus „Dainų klubas“, kurio nariai, nepasitikėdami valdišku folkloru, stengėsi gaivinti seniausias liaudies dainas. Rengė ekspedicijas į lietuviškas salas Baltarusijoje ir net pas Sibiro lietuvius. Saugumo organai stebėjo, sekė, verbavo, bet formaliai prisikabinti nebuvo prie ko. Panašiai kaip Karalienės vaikų teatro studijoje ant to paties kalno, mūsų Ararato, kaip paskui pasakys ten būdavęs poetas. 1977-ųjų gegužę su „Dainų klubo“ atstovais keliavome į Rytprūsius. Iš Kauno į Karaliaučių dundėjo vietinis traukinukas. Grupelė mūsų nedidelė, gal kiek per dešimt. Vadovas patarė nepirkti bilietų ir be reikalo nešvaistyti trijų rublių. Kai vagone pasirodė kontrolierius, visi mūsiškiai pakilo, apstojo jį ir ėmė garsiai dainuoti. Vos tik anas mėgina vapėti vašy bilety, vašy bilety, mes jam – naują dainą. Žmogeliui nusibodo, numojo ranka ir paliko mus ramybėje. Pasirodo, tai buvo firminis „Dainų klubo“ keliavimo būdas. Sako, sykį kontrolierius šypsodamasis liepęs traukti jiems vieną dainą po kitos, o pats klausėsi. Žinoma, koks griežtesnis pareigūnas priversdavo įsigyti bilietus, bent jau kelis.
Tos ekspedicijos himnas buvo daina „Oi motin, motin, motinėle mano, kodėl nepagimdei mani akmenėliu“. Pėsčiomis apėjome istorines vietas. Lazdynėlių kaime statėmės palapines, nakvojome. Bene aplankys donelaitiški sapnai! Didinga gotikinė Karaliaučiaus katedra buvo vieni griuvėsiai, be stogo, su žaliuojančiais krūmais viduje. Ką tik buvo paminėtas Liudviko Rėzos jubiliejus. Jo garbei katedros pašonėje ekspedicijos dalyviai paliko medinį paminkliuką, prūsišką krikštą su užrašu. Po kurio laiko kažkas iš saviškių vėl buvo ten nuvykęs ir rado krikštą ištepliotą juoda svastika ir perskeltą pusiau. Taigi Liudvikui Rėzai liko tik gyva daina, jo paties užrašyta.
Mūsų kiemo gyventoja Apolonija iš pirmo aukšto, keistuolė senmergė, kaip sakydavo kaimynai, visą vieno kambario butą buvo prikrovusi muzikos plokštelių. Dirbo įstaigoje mašininke, alga ten kukli, bet pirko ir pirko muziką. Jau negyvenau ten, kai ji eidavo į Lenino aikštę ir atsistojusi priešais paminklą siūlydavo praeiviams padainuoti už tris rublius. Padainavusi dailiai nusilenkia, padaro kniksiuką. Visuomet tas pats plisuotas sijonėlis lyg mokinukės. Į šoną pakreipta garbiniuota galva, akinukai. Tik vėliau netyčia išgirdau, kad buvo pamestinukė, užauginta gerų žmonių. Išprotėjo iš meilės kažkokiam vyrui. Jos dainų šventės prie Lenino paminklo turbūt neužtruko: prisistato atitinkama įstaiga ir nuveža ten, kur reikia. Tuos dalykus režimas mokėjo ir atlikdavo operatyviai. O kai prasideda aminazino injekcijos, dainų nei muzikos nėra. Tik paskui, jau pas angelus, visiems amžiams. Palaidojo Apoloniją beprotnamio kapinėse. Įdomu, kur ir kam liko suktis jos plokštelės?
Kitapus gatvės, kur dainuodavo Apolonija, – žinomas Vilniaus pastatas. Rūsiuose jau seniai muziejus, net pats popiežius Pranciškus buvo nusileidęs ten ir išėjo svyruodamas, apsvaigęs. Surasta patalpa, kur vykdytos kalinių egzekucijos. Pakėlus lentas, pasirodė cementinės grindys su specialiais grioveliais nutekėti kraujui. Turbūt panašiai kaip seniau gyvulių skerdyklose. Stovėjau kartą toje patalpoje su keliais pažįstamais, o šalia buvo užsieniečiai, būrelis prancūzų. Gidas kažką vis dėstė jų kalba, maskatavo rankomis. Jie klausėsi klausėsi, ir staiga vienas vyras ima giedoti. Prisijungia kiti, ir jau visa kraupioji žmonių skerdykla apimta giesmės posmų. Greičiausiai – pirmąsyk taip. Žodžių nesupratau, išskyrus Jėzaus Kristaus vardą. Užteko, kad numanytum atsakymą, kas mums gali būti anie grioveliai ir visa kita tame pastate.
Aprašyti dainų šventę (ar šventes) iš Apaštalų darbų knygos jau neliks vietos. Bet kas nori, kam įdomu, susiras pats. Pagaliau nieko naujo ten nesužinosi, išskyrus gražų pavyzdį.
Ir ši sena nuotraukėlė – tik šiaip sau, dėl kvapo. Paprasta Raseinių gimnazijos mokinių gegužinė Gruzdiškės dvaro miške. 1921 metų gegužės 20 diena. Taip užrašyta nuotraukos šone. Dar iki pirmosios Dainų šventės. Vaikai, kad ir sustoję į ratelį, labai rimti, tik viena kita nedrąsi šypsena. Fotografija buvo rimtas dalykas, nelyg Apvaizdos akis, nukreipta į tave ir viską kiaurai matanti. O ir pats metas rūstus, jaunos valstybės pradžia, ką tik dar vyko kovos už savo žemę ir laisvę, iš kur ten semsi linksmybių. Basos kai kurių vaikų kojos išduoda skurdą. Bet nuostabu, kad švietimo sistema jau veikia. Žinoma, Rusijos palikimas dar labai gajus: berniukų kepurės su snapeliu, perjuostos tolstojiškos palaidinės, juodos ir baltos spalvų mergaičių uniformos. Taigi ir anos armonikų melodijos pro langą šiomis dienomis – istoriniu požiūriu nieko ypatinga.
Ne priekaištai čia mūsų grandiozinei šimtmečio fiestai, ne mėginimas lyginti epochas ir valdžias. Net jeigu vis išlenda kvailų ar juokingų dalykų, net jeigu šventiniai projektai ir visa proginė retorika prigrūsti banalybių ir falšo, gera matyti, kaip šiomis dienomis džiaugiasi daugybė žmonių, kaip jie stengiasi gražiai padainuoti ir pašokti, pasirodyti, patikti sostinei ir gal net kurį laiką būna laimingi, kad gyvena Lietuvos valstybėje. Ir gal prisimins jie ką nors geriau nei papierosus, dovanotus už lojalumą tai ar kitai partijai.
