Birobidžanas

 

(Romano ištraukos)

 

Įžanga

 

Laikas yra linija. Jis juda lyg linija. Ne, ne ant linijos ar išilgai jos. Ne linijiškai. Visas laikas yra linija. Kartais tiesi, prašukuojanti šios Žemės kraštovaizdžius iš rytų į vakarus. Taip laikas juda kas dieną, tai maloniai panirdamas kaip pirštai mylimojo plaukuose, tai kaip metalinės šukos nuo utėlių kietai įsirėždamas mūsų kolektyvinės galvos odon. Kartais laiko linija suapvalėja ir atrodo tarsi vis didėjantis mažytis žiedelis: it epidemijos ar meteoras, iš juodo naktinio Sibiro dangaus nukritęs ant miško žemės ir sukėlęs laiko bangas. Taigi kai kada jis yra vienetas, išdidi tiesi linija, o kai kada – apskritas ir saugantis nulis.

Šis tekstas – eksperimentas, bandymas apgręžti: ar laikas gali slinkti iš kairės dešinėn, iš vakarų į rytus? Tekėti iš išorės vidun?

Esu šios istorijos pasakotojas. Bandymo vadovas. Santykis tarp pasakotojo ir istorijos visuomet apskritas: yra vidus ir yra išorė, tik kas kame?

Aš pavargęs. Suprantu tai. Kalbu tam, kad neužmigčiau. Iš manęs turi išeiti pasakojimas. Birobidžano pasaulis – ne pasaulio Birobidžanas – veržiasi į šviesą. Miego pakraštys, tikrovės pakraštys. Ar Birobidžanas realiai egzistuoja? Taip, juk matau jį prieš save. Bet kiekvieną akimirką jis gali pranykti. Ramiai, Biro! Kad galėčiau tave pavaizduoti.

Būdamas pasakotoju neturiu laiko atsakinėti į klausimus. Kai įterpiu lokį ir greitai surūkau cigaretę, o tada dar blaškausi tarp klausimų, gali būti, kad po penkių minučių grįžęs prie teksto būsiu per neapsižiūrėjimą praradęs porą veikėjų, nes laiku nepašalinau lokio.

Kartais į istoriją tereikia įvesti naują atskaitos tašką, kad būtų galima pamatyti, kaip į jį reaguoja kiti veikėjai. Tai gal ir apsunkina pasakojimo suvokimą, bet man vienodai. Darau tai tik dėl savęs; tekstas yra mano laboratorija, o aš – bandymo vadovas.

[...]

 

 

37.

 

Sulamita ir jos motina Julija bandė užmigti pas seną Smidovičiaus ortodoksą Albertą, bet lauke pylė kaip iš kibiro. Lietus barbeno taip garsiai, kad namas atrodė pilnas vaiduoklių.

– Kartais mediniai baldai kalba, – ramino motiną Sulamita, priskirdama triukšmui žemiškas reikšmes ir tokiu būdu atribodama jį nuo nejaukos.

– Mhm, – atsiliepė jau beveik mieganti Julija. – Kalba? Tai tegu liaujasi. Tegu laiko liežuvį už dantų ir eina miegoti, naktis.

– Naktį jie triukšmauja, nes nukrenta temperatūra. Baldai panašūs į vampyrus!

– Mhm, – vėl atsiliepė Julija. – Tai paaiškina dejones, o ko tu nemiegi? – paklausė versdamasi ant kito šono.

– Mama, kodėl važiavai kartu? – visai tyliai sušnabždėjo Sulamita, o jos balsas Julijai nuskambėjo vienu metu ir labai arti, ir labai toli.

– Brangioji, turėjau truputėlį atitrūkti nuo Birobidžano. – O po akimirkos pridūrė: – Jaučiu, kad mūsų mieste kažkas negerai. Kas? Nežinau. Tik pilve jaučiu baisius spazmus. Ar tau niekad neatrodė, kad tu, tavo gyvenimas, būtum kito žmogaus sapnas?

– Na… Ne visai. Bet turbūt suprantu, ką turi galvoje. Numanau.

– Aš tai pakęsdavau. Visus tuos metus pakęsdavau. Kai jis sapnuodavo gražius, spalvotus, gėlėtus sapnus. Likau ir tada, kai sapnavo košmarus. Bet dabar tiesiog nesuvokiu.

– Nesuvoki, ar tai košmaras, ar ne, mama?

– Ne, turiu galvoje… Juk sapnai kažką reiškia? Jeigu esu sapniškos tikrovės dalis, tai kokia mano reikšmė? Kuo tapsiu, kuo visi tapsime, kai tas žmogus nubus?

– Mama, apsidairyk. Šita tamsa tikra. Lovos, komoda tarp lovų, taip gražiai užklotų tamsos, lietus lauke, kvailas gydytojas, miegantis gretimame kambary, – visi tikri, ne sapnas! Ir mano sūnūs, tavo anūkai.

– Tu manęs visiškai nesupranti, – burbtelėjo senoji moteris apsiversdama ant kito šono.

– Tai paaiškink, mama, man dėl tavęs neramu!

– Sulamita, tu mėgaujiesi. Mėgaujiesi savo nerimu, brangioji. Tau dėl visų neramu. Dėl Alekso ir Joelio, dėl Jozefinos, net dėl birobidžaniečių, kurių išvis nepažįsti. Ar išties jautiesi tokia nereikalinga, kad kiti tau privalo suteikti reikalingumo jausmą?

Dabar atėjo Sulamitos eilė įsižeidus apsiversti ant kito šono. Mama su ja dar niekad nekalbėjo tokiu tonu. Gal čia buvo lemtinga akimirka, dingtelėjo. Julija norėjo parodyti, kaip jautėsi blogame sapne. Šiaip ar taip, Sulamitai šis ginčas nepatiko.

– Bandau užmigti, mama. Tikrai nesuprantu, ko taip supykai. Šįkart esi teisi: visiškai tavęs nesuprantu.

– Nė kiek nesupykau, Sulinka. Kartais tikrai užsimirštu, bet būna ir šviesių akimirkų, o nuo to laiko, kai jie po buku surado vargšą Borisą, viską prisimenu. Ne, tai daugiau negu prisiminimas, tuos įvykius nuolat išgyvenu iš naujo. Patikėk, mieloji, net jaunystėje taip aiškiai neįsivaizdavau.

– Džiaugiuosi dėl tavęs, – Sulamitos žodžiuose nuskambėjo pasyvi agresija.

– Tu dar įsižeidusi? Klausyk, Sulinka. Buvau šalia, kai sužinojai, kad netikėtai paspruko Izakas. Buvau šalia, kai dingo Vladas, o kol atnešė pirmą atviruką iš Sankt Peterburgo, tavo gyslose sustingo ir liovėsi tekėti kraujas. Kas rūpinosi Joeliu ir kūdikiu? Taip, aš. Sulinka, visi nori būti reikalingi. Tik tų, kurie dažniau jautėsi nevykę, šis poreikis didesnis. Turiu galvoje, taip siekti kontroliuoti gali tik kažkas, kas nuolat jaučiasi prarandantis kontrolę. Nemanai? Noriu, kad tau būtų geriau. Tik dėl to taip tiesmukai kalbu.

Diagnozę, kurią nustatė motina, Sulamita išklausė nugara, embriono poza, keliai ir šlaunys buvo šalti, veidas drėgnas nuo ašarų.

– Ar žinai, mama, kad verksmo ašaros skiriasi nuo kitų chemine sudėtimi? – pasakė nenorėdama kalbėti nei apie save, nei apie tuos, kurie paliko, tik apie ašaras.

Valstybiniame Chabarovsko Tolimųjų Rytų universitete ji neakivaizdiniu būdu studijavo biochemiją. Kai kurie fakultetai tokią galimybę suteikė nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios, birobidžaniečiams tai buvo labai praktiška. Nedaugelis iš iki tol studijavusiųjų mokėsi Maskvos arba Sankt Peterburgo universitetuose, paprastai ten ir likdavo, o namo grįždavo tik kartą per porą mėnesių. Julijai buvo daug lengviau, kad nereikėjo dukters siųsti taip toli. Be to, Sulamita tuo metu jau pati turėjo vaiką, ir buvo aišku: išvykus studijuoti, kūdikis būtų turėjęs likti Birobidžane pas Juliją.

Taigi Sulamita buvo biochemikė, bet niekada netikėjo, kad tokioje vietoje kaip Birobidžanas jos profesijos dar kada prisireiks. Tiesa, kartais dirbdavo prie nedidelių projektų, – pavyzdžiui, kai valdžia įsakė ištirti Biros ir Bidžano vandenį, – bet mažytės laikinos laboratorijos buvo uždarytos taip pat greitai, kaip ir atidarytos.

O štai dabar ji gulėjo po pūkine antklode Smidovičiuje, malonaus nepažįstamojo namuose. Gulėjo šalia moters, kuri staiga pradėjo kalbėti kaip prieš dvidešimt metų, kai tosios pasaulėvaizdis dar nebuvo ėmęs po truputį niauktis, ir nepajėgė suprasti. Tik dėl šios akimirkos studijavo chemiją!

– Verkiant ašarose padaugėja tam tikrų hormonų. Vienas iš tokių hormonų yra prolaktinas. Svarbiausia jo funkcija – dalyvauti krūtų pieno liaukų vystymesi žindymo metu, vyrų spermos gamyboje.

Trumpam nuščiuvusi įsiklausė. Julija nereagavo, bet ir neatrodė, kad būtų užmigusi. Sušnarpštusi nosimi Sulamita nusivalė ašaras į patalus.

– Antrasis – taip pat peptidinis hormonas. Jis vadinasi… Labai ilgas pavadinimas, jau seniai mokiausi, vadinasi adrenokortikotropinas ar kažkaip panašiai. Girdi, mama? Šis hormonas išskiriamas kilus panikai, ir verkiant kūnas tikrąja šio žodžio prasme apsivalo. Ašaros yra savotiškos kūno nuotekos, seksualinių poreikių ir panikos įsikūnijimas. Ir viena, ir kita išplaunama. Argi ne gražu? Verkiant nėra jaudulio. Žinoma, kai kurie žmonės verkdami jaudinasi, bet palaipsniui aprimsta. Argi ne gražu? Girdi, mama?

Bet senoji ponia jau kietai miegojo. Ji buvo didelėje jūroje, ne plaukiojo, o buvo jos dalimi. Motinos-jūros dalelė prieš akis plytinčiame mėlyname, amžiname vandens paviršiuje. Puikiai nardė, povandeninis pasaulis irgi buvo jos dalimi, o ji – jo. Pažvelgusi į jūros dugną pamatė savo mažą namelį Birobidžane, tai šen, tai ten siūruojantį srovėse, virpantį kartu su tėkme, lyg šiam būtų buvę šalta, – taip nuo šalčio visad virpa liepsna.

Ramiai nuplaukusi prie namo, Julija atidarė duris. Iš pradžių pasirodė siauras koridorius su batų lentyna, žaliu kilimu, kibiru skėčiams. Vandens pilnoje patalpoje viskas pleveno. Nusiavusi prieškambariu nusiyrė iki svetainės. Ten ant nedidelio stalelio stovėjo Gregorio nuotrauka. Buvo gražus dar vaikystėje, kai kartais turėdavo juo pasirūpinti našlaičių namuose, pagalvojo ji. Vėliau Jozefinai visi pavydėjo. Kiekvienas miręs pirma laiko ir palikęs mylimąją būdavo imamas gerai vertinti, atmintyje įgydavo mažų mažiausiai gražuolio statusą, o kartais jam būdavo priskiriamos ir kitos savybės, kurių gyvenime niekada nebuvo turėjęs. Argi ne bjauru?

– Perduok linkėjimų Borisui, – staiga pasakė nuotraukoje įkalintas Gregoris. – Jis galėtų atsakyti į tavo klausimus. Jis arba keistoji mergaitė. Žinai, apie ką kalbu, ar ne? Juk jis tau papasakojo?

Pasiekusi vandens paviršių Julija atsitrenkė į jį galva ir nubudo. Lietus buvo liovęsis, o pro langą skverbėsi plonas drovios saulės spindulys.

 

 

38.

 

Birobidžano šiaurėje plytėjo didelis laukas su galybe aukštos įtampos stulpų. Jis atrodė kaip pirmykštis gluosnių svyruoklių miškas, kuriame žemyn augo kabeliai ir metalinės dalys. Psalmėse sakoma, kad sėdėdami prie Babilono upės krantų izraelitai ant gluosnių šakų pakabino arfas ir verkė galvodami apie tėvynę.

Čia arfų nebuvo, skimbčiojo tik degtinės stikliukai. Viduryje pirmykščio aukštos įtampos miško stovėjo pilka medinė trobelė – ten elektrikas Dmitrijus Kovalovičius mielai priimdavo visus, norinčius sulošti iš pinigų. Jau dvidešimtą nulis nulis priešais trobelę lūkuriuodavo nedidelis būrelis – trys keturi vyrai, dažnai prisijungdavo ir moteris. Niekas nebūtų pasakęs, kad tai – kortuotojai.

Vienas iš jų buvo į „Štern“¹ rašęs žurnalistas, jis skelbdavo savo nuomonę apie Rusijos politiką. Nieko įdomaus. Mieste kiekvienas, šiaip ar taip, turėjo nuomonę, ir visiems vienodai švietė, ką galvojo kažkoks skiltininkas. Su Jakovu, Jozefinos vyru ir Rachelės patėviu, protarpiais tapdavusiu žurnalistu, lošti kartais būdavo problemiška. Padauginęs jis grasindavo: jeigu kas nors išduos žmonai, kad jis kortavęs, rytojaus dieną apie viską bus parašyta į laikraštį. Bet geriausias Dmitrijaus draugas ir vienintelio Birobidžano autoserviso mechanikas Abramas bičiuliavosi su pirmąja Jakovo žmona Rivka ir žinojo, kad, Jakovui jau būnant Jozefinos vyru, tiedu dar kokias šešias ar septynias naktis praleido kartu. Rivka Klačkin, ankstesnės Birobidžano merės anūkė, vis dar buvo įsimylėjusi Jakovą, ir susipykęs su Jozefina šis retsykiais ta meile pasinaudodavo.

Grasinimams kartojantis, į kitą lošimą elektros laidų gluosnyno trobelėje vyrai pasikvietė Rivką. Aiškinti nieko nebereikėjo. Šiai pirmą kartą pasirodžius, Jakovo veidas išbalo kaip kreida. Nuo to laiko ji ateidavo reguliariai. Ir aiškiai mėgaudavosi, ypač kai išlošdavo.

Dmitrijus žvilgtelėjo į lauką. Nujausdavo, kai tamsoje siautėdavo vilkai.

Bet šįsyk tai buvo Rachelė. Ji sėdėjo ant kalvelės priešais trobą. Vyrai manė, kad jų „Kvitlech“² būrelis slaptas, bet tokiame mažame mieste kaip Birobidžanas niekas neprasprūsdavo pro nuobodžiaujančios mergaitės akis. Ji stebėjo lošimą pro žiūronus.

Staiga nugara pajuto šaltą vėjo dvelktelėjimą. Atsigręžusi įsispoksojo į tamsą. Nieko nepamatė, bet buvo tikra, kad ten kažko esama. Tamsi tuštuma atrodė grėsmingai. Nusmelkė baimė. Jeigu tik Aleksas atsirastų čia!

„Kvitlech“ buvo į „Akį“ panašus žaidimas. Kaladę sudarė dvidešimt keturios kortos nuo vieno iki dvylikos taškų, kiekvienos kortos po dvi. Dviakę ir vienuolikaakę tradiciškai rėmino pieštas apvadas, o likusių viduryje matėsi tik didelis siauras juodu ant balto atspaustas skaičius. Jos niekuo nesiskyrė nuo tokių kortų kitur.

Dėžutė turėjo žymę „Piatnik & Söhne, Wien“, prieš šimtą metų išleidusių šį žaidimą. Su kortomis Dmitrijus elgėsi ypač atsargiai. Rado jas viename Berlyno blusturgy dar gerokai prieš išvykdamas į Birobidžaną. Jis visada atlikdavo dylerio vaidmenį, t. y. išdalindavo kortas. Dešimt procentų nuo pinigų sumos, kurią lošėjai sumokėdavo už vietą prie stalo, atitekdavo jam, likusieji devyniasdešimt – laimėtojui, dažniausiai laimėtojai.

Išdalindamas kiekvienam po kortą, apverstą paveiksliuku į apačią, Dmitrijus paaiškino žaidimo taisykles. Jakovas žvilgtelėjo į savąją.

Prisidegęs cigaretę Abramas papilstė visiems degtinės.

– Dmitrijau, ir vėl tu tą patį! Ar kiekvieną kartą reikia aiškinti? Čia jau porą metų nėra naujokų!

– Pirma, šimtas rublių už degtinę. Antra, jūs, barbarai, savo namuose galite lošti kaip norite, man vienodai. Užsirašykite ant kortų skaičius ir loškite kaip laukiniai. Bet mano namuose lošiama džentelmeniškai, o džentelmenai, jie turi aiškias taisykles, o taisyklės turi būti išmoktos. Ką darysiu, jei po to susigalvojęs sakysi: „Oi, nežinojau, kad negalima viršyti dvidešimt vieno“, ką?

Abramas užsivertė stikliuką degtinės ir burbtelėjo:

– Nušauk mane! Kaip vargšą Borisą!

Po kambarį kaip dujos pasklido tyla.

Dmitrijus stryktelėjo ir žengęs prie Abramo pasilenkė taip arti, lyg būtų norėjęs pabučiuoti.

– Idiotas. Aš senio nenušoviau, kodėl turėčiau? A? Kokia teorija?

– Teorija? Jokios teorijos, – atsakė tas. – Bet, Jakovai, ar pažįsti dar ką nors Birobidžane, kas turėtų šautuvą? Aš irgi ne. Matai, Dmitrijau, tu vienintelis… ►

– Čiaupkis!

– Sakiau, šautuvą…

– Abramai, dabar tikrai užsikimšk, kažką girdžiu, – nukirto Dmitrijus. – Lauke.

Jakovas sumurmėjo sau po ūsais:

– Gal tai paslaptingasis kaubojus su liūdnai pagarsėjusiu antru Birobidžano šautuvu.

Šaižus, kone laukinis Rivkos juokas įsiveržė į suirzusio Dmitrijaus širdį, ir ši atlėgo. Dabar kvatojo visi, o šeimininkas ėmėsi iš pradžių aiškinti vakaro žaidimo taisykles.

– Kortą užversk! Ne! Abramai, šūdo gabale, sukčiauji! Grąžinkit, dėl to idioto turėsiu dalinti iš naujo.

Bet dabar išgirdo visi. Į trobelės duris beldė vis stipriau ir garsiau. Kai jau, rodės, durys nukris nuo vyrių, Dmitrijus pašoko iš sąstingio. Lauke stovėjo mergaitė, gal septyniolikos, o gal ir aštuoniolikos.

– Na? Kuo galėčiau tokiu metu būti naudingas? – paklausė Dmitrijus.

– Turi mane įleisti, sušalsiu, – drebėdama atsakė Rachelė.

– Minutę, gerai? – nepatikliai atrėžęs uždarė duris. Tada atsisuko į šutvę: – Kas nors žino, kas ji tokia?

– Ne Jozefinos duktė? – paklausė Abramas. – Turiu galvoje, ne tavo Jozefinos duktė, Jakovai? Duktė iš pirmosios santuokos?

– Brangūs ponai… eee… ir ponia, – pakilo Jakovas. – Aš kiek išgėręs. Veido nemačiau, bet jeigu tai mažoji Rachelė, būtinai įleiskite. O mane išleiskite, Dmitrijau, mielas drauge, bet pro miegamojo langą. Jozefina negali sužinoti, kur praleidau vakarą.

Sėdintieji už stalo susižvalgė, tarsi klausdami vienas kito, kas dabar bus.

– Jakovai, žinau, kad tu ten, – balsas skverbėsi pro duris į kambarį.

Tas pridėjo pirštą prie lūpų rodydamas, kad visi prikąstų liežuvį. Tačiau balsui tai buvo nė motais:

– Po velniais, gali manimi pasitikėti, seniai žinau. Seniai žinau, kad praloši mūsų pinigus prie šito stalo. Ir kad savo kozirį praradai, nes apgaudinėjai mamą. Ir niekad nieko nesakiau, absoliučiai nieko! Turit įleisti, lauke siaubingai šalta!

Jakovas buvo tikrai girtas ir jautėsi gan prastai, jį pykino, galva tapo nepakeliamai sunki. Nerangiai mėgino patekti į miegamąjį, bet viskas atrodė panašiau į keistą šokčiojimą, į labai per ilgą kelionę. Bandė ir paklydo, paklydo ir bandė, krito, žengė keletą žingsnių, užkliuvo, susvyravo, krito, garsiai subildėjo, kai kartu nuvirto kėdė.

– Jis įstrigo… – kikendama šnipštelėjo Rivka.

– Ne, – pabrėžtinai garsiai atsiliepė Abramas, – užmigo. Dmitrijau, įleisk merginą.

Atidaręs duris šeimininkas pakvietė Rachelę į vidų. Ta permirkusi iki siūlo galo atsisėdo prieš krosnį ir abejotinos reputacijos būreliui papasakojo apie čia pat lauke, ant kalvelės, įvykusį keistą susidūrimą. Kažkas dar girdėjo Jakovą knarkiant, bet niekas nežinojo, kas vėliau uždarė langą.

Juodą naktį be menkiausios žvaigždės atrodė, kad visas štetlas lėtai, bet nepertraukiamai grimzta bedugnėn. Tai buvo viena tų naktų, kai Birobidžanas, užmigęs tarp kalnų ir upių vienoje Sibiro vietoje, atsibusdavo kitoje.

Dmitrijaus trobelės svečius pažadino laikraščių berniuko riksmas:

– Antras lavonas! Du per savaitę, antras lavonas!

Rachelė perbraukė užmiegotas akis ir iš karto susivokė.

– Lekiu namo, – sušuko griūdama laukan, – reikia pas mamą!

 

 

39.

 

– Dar nemiegate, pone…

– Goldšteinas. Daktaras Goldšteinas, bet galite vadinti ir Leonidu. O tu… Albertas? Teisingai prisimenu?

– Taip. Malonu susipažinti, – tarė ką tik iš sinagogos grįžęs Albertas. Pakabinęs fedorą jis krito giliai į fotelį ir atsiduso.

– Ar galime sakyti vienas kitam „tu“? Jūs visada tokie mandagūs, kad imi abejoti savo mandagumo supratimu.

Rabinas dar kartą atsiduso:

– Sakyti „tu“. Žinoma, galime sakyti vienas kitam „tu“. Pavalgęs? Kaimynas Moišė kvietė vakare išgerti arbatos. Prisijunk.

– Su malonumu, – atsakė Leonidas.

Albertas atsilošė fotelyje ir aiškiai pavargęs užmerkė akis.

– Kaip sinagoga? – sutrukdė bandymą nusnūsti Leonidas. – Beje, ar kadišos³ čia tikrai neturite?

– Ne, tikrai ne, – atsiliepė Albertas. – Kam nors mirus skambiname Chabarovsko chevrai kadišai. Ir jie atvyksta, neturime ten važiuoti.

– O kodėl neatsiliepia, kai mes skambiname?

– Tai tikinčiųjų tuo pačiu Dievu privilegija. Jūs su savo protestantišku judaizmu – ar žinai, kad, jų manymu, esate blogiau už krikščionis? – vėl pakilęs Albertas nusiėmė nuo pakabos fedorą.

– Kokia nesąmonė! Juk tikime visiškai tuo pačiu Dievu. Todėl ir vykstame į Chabarovską: norime košerinių laidotuvių Borisui!

– Žvejui Borisui? Ak, malonus žmogus. Numirė?

– Ir ne šiaip numirė, o buvo žiauriai užpultas, – pasakė Leonidas tokiu tonu, lyg visas pikantiškas detales, kurias reikėjo žinoti apie šį įvykį, būtų norėjęs pasilaikyti sau, bet neatsisakytų ir pasiderėti su ortodoksu dėl jų išdavimo.

Tačiau, jo nuostabai, Albertas teištarė:

– Baisu. Daugiau nieko nepasakok, nenoriu žinoti. Tokios istorijos užnuodija sielą. Tai patvirtina mano tezę, kad šitoks pasibaisėtinas nusikaltimas gali įvykti tik tarp didmiesčių stabmeldžių, tose tamsiose gatvėse, tose apskretusiose stotyse, – tik pas jus. Čia, Smidovičiuje, nieko panašaus nebūna. Mes pasitikime Dievu. Gali uždaryti duris?

– Kodėl? Maniau, jūs pasitikite Dievu, ir iš savo pusės Jis užtikrina dylą kokiu nors nusikalstamų veikų draudimu ar panašiai?

– Klausyk… Koks tavo vardas, Leonidas? Leonidai, aš tik nenorėčiau, kad pabėgtų katė. Kol ne per vėlu, gal galėtum uždaryti duris?

Leonidas šyptelėjo.

Neilgas kelias nuo Alberto iki Moišės buvo lietingai vėjuotas. Rodės, keletas žingsnių užsitęsė amžinybę, gydytojo krūtinę iš vidaus stukseno širdis.

– Kas ten? Rebė Albertas? – pasigirdo senas balsas.

– Taip, Moiše, aš su draugu.

Atidaręs duris Moišė ilgai žiūrėjo į du lankytojus.

– Tu ne vietinis. Nepažįstu.

– Teisingai, Moiše, tai Leonidas. Iš Birobidžano. Jie apsistojo pernakvoti pakeliui į Chabarovską. Kartu su mano sena Birobidžano laikų drauge Julija, tuomet dar negyvenau čia, – paaiškino Albertas. – Jis gydytojas.

Leonidui pasidarė kažkaip nemalonu. Vyras priešais jį atrodė žemas. Moteris virtuvėje už jo taip pat buvo žema, aplink galvą apsivyniojusi margą skarą. Birobidžane moterys dengdavosi tik praktiniais sumetimais, pavyzdžiui, kad dirbant laukuose į akis netekėtų prakaitas. Tačiau moteris už Moišės nugaros skarą dėvėjo grynai dėl savęs. Leonidas numanė, kad ji raudonplaukė. Nosis ir skruostai buvo nusėti strazdanomis.

– Sara, išvirk mums arbatos.

Valiūkiškai šyptelėjusi jauna moteris dingo virtuvėje.

Namas buvo taip pat žemas, medinis. Leonidas palietė sieną, lyg būtų norėjęs patikrinti, ar gerai apdorota mediena.

– Jis tik atrodo netvirtas. O ne vieną audrą atlaikė. Ir ši jo nesugriaus. Nesibaimink, tu čia saugus!

Vyrai susėdo aplink apskritą stalą, fedora buvo dar kartą nuimta nuo galvos. Arbatinis prisipildė karšto vandens, girdėjosi dūsavimai jidiš kalba, rabinas teiravosi namų šeimininko nuomonės apie šiandieninį magido⁴ pamokslą.

– Kokį Toros skyrių skaitėte? Kas būna gegužės vidury? – paklausė Leonidas. Kiekvieną savaitę buvo recituojama vis kita Penkiaknygės ištrauka.

– Šios savaitės skyrius vadinasi „Bamidbar“, arba „Dykumoje“. Žinai jį? Vaikštai į sinagogą? – susidomėjo šeimininkas.

– Tikriausiai tik per Jom Kipurą, ar ne? O tada stebitės, kad neatsiliepia kadiša, – nusišaipė Albertas iš gydytojo. – Ir per neapsižiūrėjimą turbūt skambinate šeštadienį, ką?

– Žinai, ką, Albertai? Dėkui už svetingumą, bet pradedi mane nervinti. Manotės esantys nuostabios būtybės, pasišvenčiančios Dievui, darančios visus tuos papildomus veiksmus ir dėl to geresnės, taip? Bet mes dabar pakeliui į Chabarovską, kad atsivežtume tinkamus laidotojus, nes pabaigoje, pačioje pabaigoje visi esame lygūs. Mirties akivaizdoje esame lygūs, tik kai kurie iš mūsų gyvenime kenčia truputėlį daugiau negu kiti. Šiaip ar taip, duobkasiai, namai, kuriuos jie stato, atlaikys ligi Paskutinio teismo. Kaip ir šis jūsų medinukas.

Abiem Smidovičiaus gyventojams tai nepadarė jokio įspūdžio.

– Manai, mes daugiau kenčiame? Labai juokinga. Jūs atsidavėte pasaulietiniam krikščioniškam gyvenimui. Tai žymiai sunkiau! Dabar ant savo pečių nešate visos monoteistinės tradicijos naštą. Juk daug paprasčiau išpažinti Dievą tiesiogiai negu per pasaulietiškumo aplinkkelį. Supranti? Esame Knygos tauta. Visada prirakinti prie rašto. Verčiau jau prie rašto negu prie kokios kitos materijos, kaip kad jūs, – tęsė savo monologą Albertas.

Leonidas atsistojo ketindamas ne tik palikti tuos namus, bet ir, nepaisant artėjančio vidurnakčio, pažadinti abi savo bendrakeleives ir tučtuojau dingti iš šito stabmeldžių kaimo. Tačiau netikėtai įėjo arbatinuku nešina strazdanė. Ji lėtai žengė prie stalo, eisena buvo kiek vyriška, gydytojui tai pasirodė simpatiška. Jis bandė užmegzti akių kontaktą, sugauti šypseną. Bet toji liko stovėti įsispitrijusi į puodelius.

– Ačiū, brangute. Mano duktė Sara. Sara, rabiną pažįsti, o čia – Leonidas.

Moteris nieko neatsakė.

– Malonu, Sara, – ištiesė ranką Leonidas. Tada prisiminė, kad ortodoksų moterys laikėsi negijos⁵ ir tokių prisilietimų prie vyrų vengė. Greitai atitraukė ranką ir sumišęs pasakė: – Ačiū už arbatą.

– Šekspyras, – sušnabždėjo Sara.

– Kodėl Šekspyras? – paklausė tėvas.

Nieko nepaaiškinusi ji apsisuko ir išėjo iš kambario. Tačiau Leonidui šio ženklo pakako. Virtuvėje ji nuklausė pokalbį ir atpažino jo nuorodą į „Hamletą“: „duobkasys“; mat namai, kuriuos jisai stato, atlaikys ligi paskutinio teismo⁶.

– Leonidai, Tora maloningesnė, negu manai, – šypsodamas pasakė Moišė. – Ji nedraudžia skaityti kitos literatūros tol, kol grįžtame atgal prie jos. Toks susitarimas, supranti? – pavargusiu, bet gyvybingu žvilgsniu dūrė į žiedą ant Leonido piršto. Žinoma, pro jo akis neprasprūdo, kaip kiekvienu kūno ir veido judesiu duktė seka svečią, lyg tas būtų medžiotojas, o ji – sibirinė stirna. – Tu esi stirna, supranti? – tęsė nepaaiškinęs savo minčių eigos.

– Prašau? – nustebo Leonidas.

– Manai, kad mes vargšės stirnos, įkliuvusios plieskiančių automobilio šviesų – Toros – ruože. Bet tai jūs esate apakinti.

– Taip, supratau mintį. Geriausia, ką sugebate, tai panaudoti pašnekovo argumentus prieš jį patį. Sugalvokite ką nors naujo! O grįžtant prie tavo teiginio: nemanau, kad esate stirnos, įkliuvusios plieskiančių automobilio šviesų ruože, nors metafora man ir patinka, išties, labai poetiška! Tik esu įsitikinęs, ir čia mano subjektyvi nuomonė, taigi prašyčiau be „jūs“, „ten pas jus“ ir taip toliau, esu įsitikinęs, kad būti žmogumi nėra lengva. Patikėk, jau vien perprasti žmogaus biologiją yra nemažas iššūkis, o kur dar būti subjektu, nusimanyti apie politiką ir meną, pažvelgti į sielą, atsakyti sau į etinius klausimus, – visa tai labai sudėtinga. Ir kai kurie žmonės ieško, kaip tą kelią sutrumpinti.

– Pasitelkdami ideologiją, leidžiančią jiems daryti viską, ką panorėję? – įsiterpė Albertas.

– Ne, visai ne. Tikrai taip manai? Kad darome viską, ką panorėję? Jei būčiau tokios nuomonės apie kažkokius tris žmones, niekada neįsileisčiau jų į savo namus, net ir vienai nakčiai. Juk kai kas įsivaizduoja egzistuojant Dievą, kuris iš tiesų sau leidžia daryti viską, ką panorėjęs. Na, gal ne praktiškai, bet labiau teorine prasme. Tiek Dangaus karalystėje, tiek nihilistinėje sferoje, kurioje mus matote su tuo juokingu „visko darymu“. Kai išsilaisvini nuo mąstymo, prarandi ir būtinybę mąstyti.

Moišė garsiai siurbčiojo arbatą.

– Įdomu. Taigi tvirtini, kad Dievas išlaisvina mane nuo būtinybės mąstyti. Bet yra atvirkščiai: Dievas man apskritai tą gebėjimą suteikia. Kas geriau: turėti gebėjimą be būtinybės ar būtinybę be gebėjimo? – energingai padėjo puodelį ant stalo.

– Ir vėl. Mąstyti nereiškia apversti argumentus aukštyn kojom.

– Argumentai tėra tavo loginio pasaulėvaizdžio dalis. Čia kalbama kitaip, prieiga prie žinojimo kitokia, – pasakė Albertas.

Leonidas linksmai pažvelgė į rabiną:

– Kaip praktiška.

– „Bamidbar“, – pradėjo Albertas. – „Dykumoje“. Kaip supranti šį pavadinimą?

Normaliomis aplinkybėmis Leonidas nebūtų tokių pašnekovų laikęs rimtais ir pasistengęs kokia ciniška pastaba išdidžiai užbaigti pokalbį.

Bet kartais mūsų širdys be aiškios priežasties suminkštėja. Gal dėl kokių nors žvaigždžių, kurios susidūrė skriedamos savo orbitomis ir Visatoje paskleidė švelnumo bangas, gal dėl rūsčiojo Dievo, kuriam galų gale pavyko užmigti, arba dėl romiojo, pagaliau nubudusio, gal dėl kūdikio juoko tolumoje, į pasąmonę atsklidusio jo aido, o gal dėl to, kad staiga prieš akis suspindo šaldytuvo spalva, su dviem svetimaisiais sėdint svetainėje atsitiktinai pastebėta nukreipus žvilgsnį virtuvėn, ir ta spalva buvo lygiai tokia pati kaip prieš keletą valandų matytos tavo mylimosios suknelės, o gal dėl kažkieno mirties, tiesa, kažkieno asmeniškai nesvarbaus, bet pakankamai artimo kad po keleto valandų pilve pajustum memento mori. O gal dėl visko kartu.

Taigi ciniškasis gydytojas visai rimtai tarė:

– Už šalies ribų. „Dykumoje“ reiškia „už šalies ribų“.

– Būtent, – patvirtino Albertas. – Juk už šalies ribų nėra įstatymų, ten galioja Niekieno žemės įstatymas. Toks įstatymas gali būti tik vidinis. Tora nėra teisynas, supranti? Ji mus išlaisvina ne nuo mąstymo, o nuo ribų. Pirmiausia nuo geografinių, todėl ir nuo mentalinių. Dauguma mūsų anksčiau gyveno Birobidžane. Galėjome savo tikėjimą praktikuoti ir ten, bet Smidovičių įkūrėme ne kad būtume naujoje vietoje, o kad atsirastume už jūsų vietos ribų.

Leonidas sumišo, bet norą diskutuoti įveikė dienos nuovargis.

– Suprantu. Jeigu atvirai, tai vargu ar Birobidžaną galima vadinti „vieta“. Juk mes tiesiog pasaulio šiknoje, net jeigu jūs ir dar šikniau. Atleiskite už pasakymą.

– Svarbu ne centriškumas, o ribos. Kalbame apie ribas. Kuo ribos nepralaidesnės, tuo mažiau jūs esate „bamidbar“. Ir tuo arčiau savo įstatymų, bet toliau nuo Dievo įstatymų. Kokie įstatymai riboja, o kokie išlaisvina? Tikiu, atsakymas slypi jau pačiame klausime.

Kai galiausiai padėkoję šeimininkui už arbatą ir naktinį pokalbį jiedu trumpesniu, paprastesniu keliu pasuko link Alberto namų, Leonidas dar sykį intuityviai atsigręžė. Nedidelio namo antro aukšto lange degė šviesa, ten apsivilkusi naktiniais marškiniais nuogomis rankomis ir kojomis stovėjo raudonplaukė figūra, plaukai kaip lava liejosi ant pečių. Leonidas nežinojo, ar jis sapnuoja, ar ne. Šaltis atrodė tikras, bet moters atvaizdas lange panėšėjo į sapną.

 

Iš: Tomer Dotan-Dreyfus. Birobidschan.

Verlag Voland & Quist, 2023

Vertė Goda Volbikė