Wellsas, Hitleris ir Pasaulinė valstybė

Anglų rašytojo, meno ir visuomenės kritiko George’o Orwello (tikr. Eric Arthur Blair, 1903–1950) esė Wells, Hitler and the World State pirmąkart publikuota literatūros ir meno kritikos žurnalo „Horizon“ 20-ajame numeryje, išleistame 1941 m. rugpjūtį.

„Kovą ar balandį, porina gudročiai, Britanijai bus suduotas triuškinamas smūgis… Kuo Hitleris jį galėtų suduoti, neįsivaizduoju. Senkantys ir išsklaidyti jo kariniai ištekliai šiuo metu turbūt ne ką didesni nei italų, prieš šiems juos išbandant Graikijoje ir Afrikoje.“

„Vokiečių oro pajėgos iš esmės išeikvotos. Jos atsilikusios, o rinktiniai jos vyrai daugiausia žuvę, palūžę arba nualinti.“

„1914 metais Hohencolernų armija buvo geriausia pasaulyje. Už to spygaujančio silpnapročio neūžaugos Berlyne nugaros nieko panašaus nėra… Tačiau mūsų karo „ekspertai“ aptarinėja tą delsiančią chimerą. Jų vaizduotėje ji nepriekaištinga savo įranga ir nepalaužiamos disciplinos. Kartais ji turinti suduoti lemiamą „smūgį“ Ispanijai, Šiaurės Afrikai ir dar toliau arba peržygiuoti Balkanus, nuo Dunojaus iki Ankaros, Persijos ir Indijos, arba „sutriuškinti Rusiją“, arba per Brenerio perėją „užplūsti“ Italiją. Savaitės bėga, o chimera nieko panašaus nedaro – ir tam yra puikus paaiškinimas. Tokiõs jos nėra. Didžiuma iš jos turėtos netikusios ginkluotės ir šaudmenų tikriausiai pragaišinta ir pražaista Hitleriui paikai kėsinantis į Britaniją. O friciška jos drausmė silpsta, smelkiantis suvokimui, jog blickrygas išsikvėpė ir karas atsisuka prieš juos pačius.“

Šios citatos paimtos ne iš [karinio] žurnalo „Cavalry Quarterly“, bet iš H. G. Wellso laikraštinių straipsnių, rašytų šių metų pradžioje ir dabar perspausdintų jo knygoje „Vadovas po Naująjį pasaulį“ (Guide to the New World). Nuo jų parašymo laiko vokiečių armija nušlavė Balkanus ir atkovojo Kirenaiką, į Turkiją ar Ispaniją gali įžygiuoti, kada tinkama, ir įsiveržė į Rusiją. Kaip ta kampanija baigsis, aš nežinau, bet verta atkreipti dėmesį, kad vokiečių generalinis štabas, kurio nuomonė tikriausiai šio to verta, nebūtų jos pradėjęs, nebūdamas ganėtinai tikras, jog užbaigs per tris mėnesius. Tiek apie tai, kad vokiečių kariuomenė iliuzinė, jos ginkluotė netikusi, moralė žlunga ir t. t., ir pan.

Kokią atsvarą Wellsas siūlo tam „spygaujančiam silpnapročiam neūžaugai Berlyne“? Įprastinius tauškalus apie Pasaulinę valstybę, taip pat – ir Sankey deklaraciją*, kuria stengiamasi apibrėžti pagrindines žmogaus teises, antitotalitarinę kryptį. Išskyrus tai, kad dabar Wellsui ypač rūpi federalinė pasaulinės oro erdvės kontrolė, tai ta pati evangelija, kurią jis beveik be pertrūkių skelbia pastaruosius keturiasdešimt metų, visuomet irzliai stebėdamasis žmonėmis, negebančiais suvokti tokių akivaizdybių.

Kokia nauda iš sakymo, kad mums reikia federalinės pasaulinės oro erdvės kontrolės? Esminis klausimas, kaip mes šito pasieksime. Kokia nauda iš aiškinimo, kad Pasaulinė valstybė pageidautina? Svarbu tai, kad nė vienai iš penkių didžiųjų karinių galybių net nekiltų mintis paklusti tokiam dalykui. Visi sveikos nuovokos žmonės jau ne vieną dešimtmetį iš esmės pritaria tam, ką sako Wellsas; tiktai sveikos nuovokos žmonės neturi galios ir pernelyg dažnai nėra nusiteikę aukotis. Hitleris yra pavojingas pamišėlis, bet jis turi milijoninę armiją, tūkstančius lėktuvų ir dešimtis tūkstančių tankų. Dėl jo didžiulė tauta šešerius metus buvo pasiryžusi plušti viršvalandžius ir dar dvejus kariauti, o štai dėl sveiko proto, iš esmės hedonistinės pasaulėžiūros, kurią iškelia Wellsas, vargu ar bent vienas žmogus yra pasirengęs pralieti savo kraują. Kad galėtum bent kalbėti apie pasaulio atstatymą ar net taiką, būtina pašalinti Hitlerį, o tai reiškia, jog reikia sukurti dinamiką, nebūtinai tokią pačią kaip nacių, bet veikiausiai tokią pat nepriimtiną „apsišvietusiems“ ir hedonistiškai nusiteikusiems žmonėms. Kas pastaraisiais metais padėjo Anglijai išsilaikyti ant kojų? Iš dalies, be abejo, miglota mintis apie geresnę ateitį, bet labiausiai – atavistinis patriotizmas, įsišaknijęs anglakalbių tautų jausmas, kad jos pranašesnės už užsieniečius. Pastaruosius dvidešimt metų pagrindinis kairiųjų Anglijos intelektualų tikslas buvo nuslopinti šį jausmą, ir jeigu jiems būtų pavykę, galimas daiktas, šią akimirką Londono gatvėse stebėtume patruliuojančius esesininkus. Lygiai taip pat: kodėl rusai kaip tigrai kaunasi su įsiveržusiais vokiečiais? Iš dalies galbūt dėl kažkokio atmintyje sušmėžuojančio utopinio socializmo idealo, bet daugiausia jie gina Šventąją Rusią („šventą tėvynės žemę“ ir t. t., ir pan.), Stalino atgaivintą tik vos vos pakeista forma. Energija, iš tiesų formuojanti pasaulį, kyla iš jausmų – rasinio pasididžiavimo, vado garbinimo, religinių įsitikinimų, karo meilės, – kuriuos liberalieji intelektualai mechaniškai nurašo kaip anachronizmus ir kuriuos jie savyje taip išnaikino, kad patys nustojo bet kokios veiksmo galios.

Žmonės, teigiantys, kad Hitleris yra Antikristas arba Šventoji Dvasia, yra arčiau tiesos supratimo už intelektualus, dešimt pasibaisėtinų metų kartojusius, kad jis tėra komiškos operos veikėjas, į kurį neverta žiūrėti rimtai. Ši idėja iš tikrųjų atspindi ne ką kita, kaip šiltnamines Anglijos gyvenimo sąlygas. „Kairiųjų knygų klubas“ iš esmės buvo Skotland Jardo produktas, kaip ir „Taikos įžadų sąjunga“ – karinio jūrų laivyno. Viena iš pastarųjų dešimties metų raidos išdavų – „politinės knygos“ – savotiškos išplėstinės brošiūros, supinančios istoriją ir politinę kritiką, – kaip reikšmingos literatūrinės formos atsiradimas. Tačiau geriausi šios pakraipos rašytojai – Trockis, Rauschningas, Rosenbergas, Silonė, Borkenau, Koestleris ir kiti – nė vienas nebuvo anglas, ir beveik visi jie – vienos ar kitos ekstremistinės partijos atskalūnai, totalitarizmą matę iš arti ir patyrę, ką reiškia tremtis ir persekiojimas. Tik anglakalbėse šalyse iki pat karo pradžios buvo madinga manyti, kad Hitleris yra nieko vertas pamišėlis, o vokiečių tankai kartoniniai. Wellsas, kaip matyti iš mano pateiktų citatų, kažkuo panašiu tebetiki ligi šiol. Nemanau, kad bombardavimas ar Vokietijos kampanija Graikijoje pakeitė jo nuomonę. Suprasti Hitlerio galią jam trukdo per ilgus metus įsisenėjęs mintijimo būdas.

Wellsas, kaip ir Dickensas, priklauso nekarinei vidurinei klasei. Pabūklų griausmas, pentinų žvangesys jo nė kiek nejaudina, sena gera eitynių vėliava gerklės negniaužia. Jis jaučia nenugalimą neapykantą kautynėms, medžioklei, nutrūktgalviškam gyvenimui, kurį visose ankstyvosiose jo knygose simbolizuoja arši propaganda prieš arklius. Pagrindinis jo „Istorijos apybraižų“ (Outline of History) piktadarys yra karo avantiūristas Napoleonas. Peržvelgęs per pastaruosius keturiasdešimt metų Wellso parašytas knygas, kone kiekvienoje aptiksi nuolat atsikartojančią mintį: tariamą priešpriešą tarp mokslininko, plušančio dėl planingos Pasaulinės valstybės, ir reakcionieriaus, besistengiančio atkurti betvarkę praeitį. Romanuose, utopijose, esė, filmuose, pamfletuose visada iškyla daugmaž ta pati antitezė. Vienoje pusėje mokslas, tvarka, pažanga, internacionalizmas, lėktuvai, plienas, betonas, higiena, kitoje – karas, nacionalizmas, religija, monarchija, valstiečiai, graikų profesoriai, poetai, arkliai. Istorija, Wellso suvokimu, – tai mokslo žmogaus pergalių prieš žmogų romantiką seka. Tikriausiai jis teisus, manydamas, kad „protinga“, planinė visuomenė, valdoma mokslininkų, o ne žiniuonių, anksčiau ar vėliau paims viršų, bet tai visai kas kita nei prielaida, jog tai įvyks jau netrukus. Kažkur yra išlikęs įdomus ginčas, vykęs tarp Wellso ir Churchillio Rusijos revoliucijos metu. Wellsas kaltina Churchillį, esą šis pats netikįs savo propaganda apie bolševikus kaip krauju permirkusias pabaisas ir pan., o paprasčiausiai bijąs, kad tie pradės sveiku protu ir mokslu valdomą erą, kurioje tokiems vėliaviniams valiuotojams kaip Churchillis nebebus vietos. Vis dėlto Churchillio bolševikų vertinimas buvo gerokai arčiau tiesos nei Wellso. Ankstyvieji bolševikai, priklausomai nuo pasirinkto požiūrio, gal ir buvo angelai arba demonai, tačiau bet kuriuo atveju – ne protingi žmonės. Jie diegė ne Wellso utopiją, o Šventųjų valdžią, kuri, kaip ir Anglijos Šventųjų valdžia, buvo karinis despotizmas, pagyvinamas raganų teismais**. Tas pats nesusivokimas išvirkščia forma skleidžiasi ir Wellso požiūryje į nacius. Hitleris – tai visi istoriniai karo vadai ir žiniuonys viename. Todėl, įrodinėja Wellsas, jis esąs absurdų absurdas, praeities šmėkla, pasmerkta vos ne tučtuojau išnykti. Deja, tarp mokslo ir sveiko proto lygybės ženklo iš tikrųjų nėra. Lėktuvas, iš kurio tikėtasi civilizacinio poveikio, bet kuris praktiškai niekam daugiau nenaudojamas, kaip tik bomboms mėtyti, yra šio fakto simbolis. Šiuolaikinė Vokietija kur kas moksliškesnė už Angliją, bet ir kur kas barbariškesnė. Daug kas iš to, ką Wellsas vaizdavosi ir dėl ko dirbo, nacistinėje Vokietijoje jau įkūnyta tikrovėje. Tvarka, planavimas, valstybinis mokslo skatinimas, plienas, betonas, lėktuvai – visa tai ten yra, bet naudojama akmens amžiui pritinkančioms idėjoms. Mokslas kaunasi prietarų pusėje. Tačiau akivaizdu, kad Wellsui neįmanoma to pripažinti. Tai prieštarautų pasaulėžiūrai, kuria grindžiami jo paties kūriniai. Karo vadai ir žiniuonys privalo žlugti, sveiko proto Pasaulinė valstybė, kokią ją įsivaizduoja XIX amžiaus liberalas, kurio širdis nevirpteli, pasigirdus trimitams, privalo triumfuoti. Nepaisant išdavystės ir defetizmo, Hitleris negali kelti pavojaus. Galutinė jo pergalė būtų neįmanomas istorijos apgręžimas, panašus į jakobitų restauraciją.

Bet ar mano amžiaus (trisdešimt aštuonerių metų) žmogaus kabinėjimasis prie Wellso nėra savotiška tėvažudystė? Protaujantys žmonės, gimę šio šimtmečio pradžioje, iš dalies yra paties Wellso kūrinys. Klausimas, kokią įtaką gali padaryti rašytojas, o ypač „populiarusis“ rašytojas, kurio kūryba greitai įsigali, bet abejoju, ar kas nors, rašęs knygas tarp 1900 ir 1920 metų, bent jau anglų kalba, yra padaręs tokią didelę įtaką jaunimui. Visų mūsų protai, taigi ir fizinis pasaulis, būtų pastebimai kitokie, jei Wellso niekada nebūtų buvę. Tiktai tas proto sutelktumas ir vaizduotės vienpusiškumas, dėl kurių Eduardo epochoje jis panėšėjo į įkvėptą pranašą, nūdien jį daro lėkštu, neadekvačiu mąstytoju. Wellso jaunystėje mokslo ir reakcijos priešprieša nebuvo dirbtinė. Visuomenę valdė siauro mąstymo, nepaprastai nežingeidūs žmonės, grobuoniški verslininkai, nuobodūs žemvaldžiai, vyskupai, politikai, kurie gebėjo cituoti Horacijų, bet niekada nebuvo girdėję apie algebrą. Mokslas buvo mažumėlę įtartinas, o religinis tikėjimas – privalomas. Tradicionalizmas, kvailumas, snobizmas, patriotizmas, prietarai ir karo meilė atrodė esantys vienoje pusėje; reikėjo žmogaus, kuris galėtų teigti priešingą požiūrį. Pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje berniukui atrasti Wellsą buvo nuostabus dalykas. Gyveni pedantų, dvasininkų ir golfo žaidėjų pasaulyje, kur būsimi darbdaviai ragina tave „dirbti arba dingti“, tėvai sistemingai žaloja tavo seksualinį gyvenimą, o bukapročiai mokytojai prunkščia prie savo lotynų kalbos lentelių, ir štai staiga šis nuostabus žmogus, galintis papasakoti apie planetų gyventojus ir jūros dugną ir žinantis, kad ateitis nebus tokia, kokią ją įsivaizduoja respektabilūs žmonės. Maždaug dešimtmetį prieš tai, kai lėktuvai pasidarė techniškai įmanomi, Wellsas žinojo, kad neilgai trukus žmonės gebės skraidyti. Žinojo, nes pats norėjo skraidyti, todėl buvo įsitikinęs, kad šios srities moksliniai tyrimai bus tęsiami. Kita vertus, net mano ankstyvojoj vaikystėj, broliams Wrightams iš tikrųjų pakėlus savo aparatą nuo žemės penkiasdešimt devynioms sekundėms, visuotinai tebevyravo nuomonė, kad jei Dievas būtų norėjęs, kad mes skraidytume, būtų mums davęs sparnus. Iki 1914 metų Wellsas, galima sakyti, buvo tikras pranašas. Jo naujojo pasaulio vizija fiziniu atžvilgiu stebėtinai išsipildė.

Bet, priklausydamas XIX amžiui ir nekarinei tautai ir klasei, jis nevaliojo suvokti begalinės senojo pasaulio, kurį jo sąmonėje simbolizuoja lapes medžiojantys toriai, stiprybės. Jis buvo ir tebėra visiškai nepajėgus suprasti, kad nacionalizmas, religinis fanatizmas ir feodalinė ištikimybė yra kur kas galingesnės jėgos už tai, ką jis pats pavadintų sveiku protu. Dabartin įžengė tamsiųjų amžių būtybės, ir jeigu jos šmėklos, tai, šiaip ar taip, tokios šmėklos, kurioms išvaikyti reikia stiprių burtų. Fašizmą geriausiai perprato tie, kurie arba nuo jo nukentėjo, arba fašistinių polinkių turi patys. Tokioje primityvokoje knygoje kaip [Jacko Londono] „Geležinis kulnas“, parašytoje beveik prieš trisdešimt metų, ateitis išpranašauta teisingiau nei [Aldouso Huxley] „Puikiame naujame pasaulyje“ ar [Wellso] „Būsimybės pavidaluose“ (The Shape Of Things To Come). Jei iš Wellso amžininkų reikėtų parinkti rašytoją jo antipodą, tai galėtų būti Kiplingas, kuris nebuvo kurčias pragaištingiems valdžios ir karinės „šlovės“ balsams. Kiplingas būtų supratęs Hitlerio ar Stalino patrauklumą, kad ir kaip būtų juos vertinęs. Wellsas mąsto pernelyg blaiviai, kad suprastų šiuolaikinį pasaulį. Žemesnei vidurinei klasei skirtų romanų – didžiausio jo pasiekimo – serija nutrūko ties anuo karu ir niekada nebebuvo atnaujinta, nuo 1920 metų savo talentą jis švaisto popieriniams drakonams galabyti. O vis dėlto kiek talento reikia turėti švaistymui.

Vertė Andrius Patiomkinas