Neverkit pas kapą

Liūdnai atrodo ta lietaus nudrengta bronzinė figūrėlė; liūdnas rudens peizažas aplinkui, plikos medžių šakos ir šiukšlinas fontanas. Berniuko galva užversta aukštyn, akys įsmigusios į dangų, jis nepaleidžia žuvies. Įžvelgtum čia viltį, kad viskas bus gerai. Bet gerai nebuvo. Arūnas Baltėnas fotografavo 1984 metais. Skulptūrai dar buvo likę gyventi penkeri šešeri metai ar panašiai. Dabar jau seniai ten tuščia.

Pamačiau tą nuotrauką ir krūptelėjau, lyg matydamas kokią vėlę. Daug metų buvome kaip draugai ir kaimynai. Panašaus amžiaus. Atbėgi prie fontano ir bendrauji. Arba tyli, svajoji, apžiūrinėji nuogą bronzinį kūną. Neprisimenu, ar kada nors fontanas veikė ir iš žuvies burnos trykšdavo vanduo. Turbūt ne arba labai retai. Vis pagalvodavau, ar tikrai yra malonu laikyti apsikabinus šaltą, slidžią žuvį. Kai mūsų komunalinėje virtuvėje retkarčiais atsirasdavo didžiulis gyvas karpis, bijodavau net vienu pirštu prie jo prisiliesti. O paskui iš žuvies žiaunų nusidriekdavo raudona srovelė. Tai gal ir apsikabinti visai nieko, jeigu kraujas toks pat?

Skulptūrą „Berniukas su žuvimi“ sukūrė garsus tarpukario Vilniaus menininkas Stanisławas Horno-Popławskis. Rašo, kad kartu su skulptoriumi Tadeuszu Godziszewskiu. Abu yra palikę Vilniuje savo ženklų. Horno-Popławskiui pasisekė mažiau. Jo sukurta antkapinė lenta legionierių vyskupui Bandurskiui iš katedros dingo panašiai kaip anas berniukas. Matyt, palaikyta priešų darbu. Bet išliko jo sukurtos ar restauruotos skulptūros Trinitorių, Rūdiškių, Arnionių bažnyčiose. Skulptorius buvo atvykęs čia iš Varšuvos ir nuo 1932 iki 1939 metų dėstė Vilniaus Stepono Batoro universiteto Menų fakultete. Tuo laikotarpiu ir sukurtas „Berniukas su žuvimi“. Tikslios datos niekur nėra. Nebent reikėtų tikrinti kalną ano meto laikraščių.

Tada, kai berniukas atsirado, kiemas vadintas dziedziniec Pałacu Reprezentacyjnego. Dabar ten prezidentūros valdos. Prieš tai trumpai buvo Menininkų rūmai. Dar anksčiau – Muravjovas, Napoleonas, Vilniaus vyskupai ir pirmoji kunigų seminarija. Mano vaikystės laikais visas ansamblis vadinosi Karininkų namais. Skulptūra stovėjo keturkampio fontano centre, kampuose augo po sidabrinę eglutę. Ilga svarainių ir barbarisų gyvatvorė, suoliukai. Ką veikė per dienas savo erdviuose namuose tarybiniai karininkai, niekas nežinojo. Vienas kitas išeidavo į kiemą parūkyti. Pro praviras duris kartais buvo girdėti biliardo kamuolių bildesys. Kai kas net iš lietuvių kiemo draugų vadindavo tą vietą rusiškai – dom oficerov.

Rūmuose buvo garsi Baltoji salė, kur kartais rengdavo šokių vakarus. Aukšto lygio, ne tokius kaip Jaunimo sodo „sarajuje“ ar Arklių gatvės klube. Ten taip pat šarvodavo tarybų Lietuvai nusipelniusius asmenis. Prisimenu, daugybė žmonių ėjo į rūmus atsisveikinti su Antanu Venclova.

Už pirmojo kiemo buvo antrasis, kaip ir dabar priaugęs didelių, ūksmingų medžių, tikras parkas. Iškart prie vartų pasitikdavo ochra nuteptas Lenino paminklas. Palei takus buvo pristatinėta žmogaus ūgio gipsinių skulptūrų – sportininkų ir kareivių. Leninui už nugaros dunksojo didžiulis medinis paviljonas, kuriame vykdavo koncertai ir spektakliai. Parke dar buvo dvi mažesnės altanos, apleistos ir prišnerkštos. Vienoje iš jų trise su kiemo draugais šventėme Kovo 8-ąją, Tarptautinę moters dieną, ir tada pirmąkart gyvenime pasigėriau. Spirituotas vynas, rašalas, kainavo vos rublį. Susimetėme. Buvau gal vienuolikos ar dvylikos metų.

Gyvenome čia pat už kampo. Nusileidi žemyn Universiteto gatve, ir tu jau vietoje. Nors pats miesto centras, tie du kiemai buvo gana nuošalus kampelis, netraukęs lankytojų. Gal pavadinimas – Karininkų namai – atbaidydavo. Bet abiejuose kiemuose niekada netrūkdavo mamų ir močiučių, ganančių savo vaikus. Medžių pavėsyje studentai iš savo knygelių ruošdavosi egzaminams. Kažkokią storą, rimtą knygą esu ir pats ten perskaitęs vasaros atostogų metu. Bjaurus Šunparkio vardas tai vietai duotas daug vėliau.

„Berniuko su žuvimi“ autorius nugyveno ilgą gyvenimą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nuėjo ginti savo šalies, pateko į nelaisvę ir iki pat 1945 metų kalėjo lenkų karininkų lageryje Vokietijoje. Sukūrė kelias šventųjų skulptūras lagerio koplyčiai. Jo monumentalių darbų pasklidę po visą Lenkiją. Gyvenimo pabaigoje nuo klasikos nutolo prie kompozicijų iš vos apdirbtų akmenų. Kai žiūrinėji jo kūrybos albumą, rodos, daug kur atpažįsti „Berniuko su žuvimi“ linijas, galvos formą. Turėjo berniukas ir savo seserį – Vilniuje sukurtą skulptūrą „Mergaitė su šuniuku“. Albume abi skulptūros viena šalia kitos. Ta pati Baltėno nuotrauka. Apie „Mergaitę su šuniuku“ parašyta, kad ji zaginęła, prarasta. Kas nutiko „Berniukui su žuvimi“, kur jis nukeliavo, niekas nežino.

Į prezidentūros kiemą po darbo laisvai įleidžiami lankytojai. Vietoj takų su barbarisų gyvatvore dabar prieš akis lygut lygutėlė granito trinkelių aikštė. Čia išsirikiuoja garbės sargybos kuopa, kai prezidentui reikia sutikti aukšto rango svečius. Šiek tiek toliau buvusio fontano vietos – naujas, didelis, puikiai veikiantis. Vandens srovės šauna į viršų, paskui liejasi vidun, susiduria, šniokščia. Galėtum taip sėdėti ir klausytis fontano melodijos visą dieną.

Kai su drauge pakylame eiti, keli vandens lašai užtykšta ant veido. Kažkodėl pakvimpa žuvim. Darsyk krūpteliu. Tariausi einąs aplankyti draugo kapo. Bet gal jis pasislėpė ar pasidarė nematomas? Kaip koks angelas sargas ir visa Dangaus karalystė.