Kalbėti kūnu
Ilya Kaminsky. Kurčiųjų respublika. Eilėraščiai. Iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius. V.: Bazilisko ambasada, 2023. 92 p.
Odesoje gimusio, JAV gyvenančio poeto Ilyos Kaminsky „Kurčiųjų respublika“ – įstabi ir sukrečianti knyga, kurioje kalbama apie gyventojų patiriamą prievartą okupuotoje teritorijoje. Poetas tarsi nukelia skaitytojus į vietovę, pavadintą Vasenka, tačiau akivaizdu, kad Vasenka atspindi ne tik realius istorinius, bet ir šiandienos įvykius: ši šiurpi teritorija gali egzistuoti bet kur. Skaitant „Kurčiųjų respubliką“ nesinori „rūšiuoti“ temas ir klausti, ar poetinė forma yra tinkama kalbėti apie karą, sociopolitines aktualijas, žiaurumą, nes ne turinys nulemia poezijos kokybę, o kokiu būdu ir kaip tam tikra žinia yra perteikiama.
Kaip nurodo knygos pavadinimas, eilėraščiuose plėtojamus siužetus autorius sieja su įvairiomis tylos formomis. Tyla pasireiškia kaip gyventojų susivienijimas ir savotiška reakcija į patirtą siaubą, kareiviui nušovus kurčią berniuką: „Kitą rytą mūsų šalis pabudo ir atsisakė girdėti karius“ (p. 18). Poetas ne tik iliustruoja santykį tarp kalbos ir tylos, bet ir vaizduoja tylos skirtumus: tyla gali būti sietina su pasidavimu, savigyna, maištu, baime, beviltiškumu, netgi sąžinės balsu: „[...] Šiose alėjose kurtumas yra vienintelės mūsų barikados“ (p. 26); „[...] Pažvelki, Dieve – / kurtieji turi ką papasakoti / apie tai, ko nė patys negirdi“ (p. 34); „[...] Tyla it šuo / uostinėja mus skiriančius langų stiklus“ (p. 35); „[...] Jie išsiveda Alfonsą / ir nė vienas mūsų nesipriešina. Mūsų tyla priešinasi / už mus“ (p. 47). Skaitant eilėraščius galima įžvelgti filosofinę kalbos ribotumo problemą, tačiau, atrodo, Kaminsky pirmenybę teikia politiniams klausimams. Jo tekstuose nėra dirbtinio universalizavimo, abstrakcijos derinamos su konkrečiais pavidalais, o netikėtos metaforos, aforistiniai posakiai praturtina nedviprasmiškas išraiškas.
Kaminsky poezijoje išryškėja moralinė atsakomybė kalbėti ir veikti savo vardu, suvokiant, kad tai, ką privaloma pasakyti, ne visada išgirstama ar norima išgirsti: „Esi gyvas, sušnabždu sau, vadinasi, kažkas tavyje klausosi“ (p. 17). Kita vertus, paradoksali ištara – „Kurtieji netiki tyla. Tyla – girdinčiųjų išradimas“ (p. 87) – išreiškia ne tik abejingumą, bet ir sąmoningą bei piktybišką siekį paneigti bet kokius istorinius ženklus bei simbolius: „Mūsų šalis pasidavė. // Po daugelio metų kas nors sakys, kad nieko čia neįvyko: / parduotuvės dirbo, mes buvome laimingi ir rinkdavomės / parke žiūrėti lėlių vaidinimų“ (p. 77). Poetas vaizduoja keliasluoksnę tikrovę, kurioje patiriami žiaurumai ir prievarta lieka anapus žodžių, anapus apibrėžimų. Kalba tampa bejėgė išreikšti miesto gyventojų patirtis, tačiau tylėjimas yra pavojingas, nes su juo ateina užmarštis ir mirtis. Vis dėlto gebėjimą klausyti „Kurčiųjų respublikoje“ keičia gebėjimas matyti: miestelėnai stebi vienas po kito besirutuliojančius įvykius ir yra jų liudininkai.
Greta Ambrazaitė kalbėdama apie „Kurčiųjų respubliką“ pažymi, kad kurtumas susijęs su paties poeto asmenybe: „Idėjinės ašys – tyla, kalba, klausa, atsakas – turi politinį krūvį, o knygos visuma metafora – apie akistatą su diktatu ir besipriešinančiųjų solidarumą, pasirinkimą apkursti. Kurtumas, beje, autobiografinis (klausą I. Kaminskis prarado vaikystėje), tik tam eksploatuoti surado įdomesnį būdą nei išpažintiniai eilėraščiai“ („Ką šiemet skaitė redaktoriai ir redaktorės“, Literatūra ir menas, 2023, Nr. 21). Ko gero, nebūtina kiekvieną savo gyvenimo įvykį aprašyti eilėraščiuose. „Kurčiųjų respublika“ įdomi tuo, kad intymumo sfera tampa vieša ir atvirkščiai – išvengdamas egocentriškumo, autorius suasmenina tai, kas vieša: „Tu išeini iš dušo ir visa tauta nurimsta – // lašelis citrinų-kiaušinių šampūno, / tu kvepi bitėmis“ (p. 23); „Aš, gyvenantis Žemėje keturiasdešimt kelerius metus, / kartą atsidūriau taikioje šalyje. [...] Berniuko kūnas guli ant šaligatvio visai kaip berniuko / kūnas – / Tai taiki šalis. // Ir ji karpo savo piliečių kūnus be jokio vargo – / kaip prezidento žmona, besikarpanti kojų nagus“ (p. 83–84). Poetas žvelgia į kasdienes detales jas išdidindamas, suteikdamas joms vis kitokius prasminius atspalvius, todėl nors tekstai ir perteikia aiškų turinį, tačiau reikalauja atidumo. Juolab kad esama pasikartojančių įvaizdžių, sujungiančių dvi knygos dalis į visumą.
Beje, knygoje vaizduojami įvykiai turi ne tik politinę, bet ir teologinę prasmę: „[...] Stoję prieš Dievo teismą, mes klausiame: kodėl leidai tam / įvykti? Ir atsakymas ataidės: kodėl leidote tam įvykti?“ (p. 44). Klausimas lyg ir atskleidžia dieviškojo atsakymo galimybę, bet galbūt tai tik iliuzija. Šį motyvą recenzijoje įdomiai interpretuoja Willas Brewbakeris, teigdamas, esą galime įžvelgti dvejopo cituotų eilučių perskaitymo galimybę: matyti asmens, pritariančio smurtui, atsakomybę prieš dieviškąją egzistenciją arba suvokti, kad atsakymas tėra tik aidas, pačių klausiančiųjų balsas, sklindantis iš bedieviškos bedugnės (Will Brewbaker, „Silence That Is Not Silence: On Ilya Kaminsky’s „Deaf Republic“, Los Angeles Review of Books, 2019-03-08, lareviewofbooks.org).
Labai svarbi rinkinio detalė – gestų iliustracijos (iliustratorė Jennifer Whitten), neatsiejamos nuo kybančių, virvelėmis valdomų medinių lėlių, sufleruojančių apie žmogaus virsmą marionete. Kitaip tariant, žmogaus kūną galima valdyti ir netgi sunaikinti it beasmenę ir bejėgę lėlę: „[...] lėlė, / kalbanti pirštais, // visa, kas lieka iš lėlės, tai ši moteris, visa, kas lieka / iš jos (jie pagrobė tave, Sonia), – balso, kurio negirdime, – / yra pats aiškiausias balsas“ (p. 36); „Aš, šis kūnas, į kurį įsispraudžia Dievo ranka, / stoviu tuščia krūtine“ (p. 40). Vis dėlto Kaminsky poezijoje kūnas ženklina ir pasipriešinimą: „[...] žemė rami, / sraigtasparnis nužiūri mano žmoną – // Žemėje / žmogus negali atkišti vidurinio piršto dangui, // nes kiekvienas žmogus jau ir taip yra / dangui atkištas pirštas“ (p. 24). Kūniškumas, jo išraiškos, gestai rodo atsisakymą paklusti tam, kas yra neteisinga, net jei tenka pasitikti tragišką baigtį, kaip tai nutinka Motušei Galiai.
Charakteringa Motušės Galios figūra, galima sakyti, įkūnija kovą prieš prievartą. Jos kūno kalba, laikysena ir veiksmai tampa vilties ženklu: „[...] žaliu dviračiu / ji skrieja per šalį lyg / nerangus pienininkas, / jos butelių dangteliai aplediję. // [...] Tavo geležinis dviratis su linksmomis / viskio giesmėmis / pro puolančių kareivių gretas rūksta // į dienos šviesą. Mini basa, mūvėdama vien / šortais. // Ir tau nusišvilpt ant taisyklių“ (p. 55). Motušės Galios vaidmuo primena, kad karas negali sunaikinti valios gyventi. Tai iliustruoja ir erotinės scenos, kurių veikėjai – sutuoktiniai Sonia ir Alfonsas – įprasmina gyvenimo troškimą. Net netektis pasirodo kupina geismo, kada vyras, gedėdamas pagrobtos ir nužudytos žmonos, matuojasi jos raudonas kojines (p. 41). Tokie, atrodytų, prieštaringi dalykai įtaigiai atskleidžia tarp eilučių tvyrančią įtampą, kuri išlaikoma iki paskutinio eilėraščio.
„Kurčiųjų respublika“ – viena iš itin paveikių, savotiškai sužeidžiančių knygų. Meistriškai sukurtoje poetinėje alegorijoje vaizduojamas negailestingas susidorojimas su žmogumi ir kartu gebėjimas (ir reikalavimas) žmogumi išlikti.
