Kada nors ateis laikas
Lajosas Kassákas (Lajošas Kãšakas, 1887–1967) – savamokslis vengrų avangardizmo tėvas, rašytojas, poetas, dailininkas, vertėjas, redaktorius, aukščiausio valstybinio apdovanojimo už vengrų kultūros puoselėjimą – Kossutho premijos laureatas.
Poezijoje tikslingai nesilaikė rimo, kalbos taisyklių, plėtojo savitą stilių, šitokiu būdu smarkiai atnaujindamas giliai tradicišką tuometę vengrų poeziją. Gausiam kūrybiniam palikimui būdingas empatiškas ir taikus požiūris į pasaulį, (savi)ironija, savita istorijos traktuotė.
Vertėja
Tą dieną
Didvyris atjojo ant juodo eržilo.
Reginys žiūrovams priminė Delakrua paveikslą.
Keli žmoneliai nuoširdžiai džiaugėsi švente,
lėlininkų gildija jiems dykai dalijo meduolius.
Didvyris – stiprus gražuolis – išdidžiai sėdėjo balne,
saulė pasislinko sudarydama jam tinkamą apšvietimą.
Didžiosios pergalės ir gausių užkariavimų priešaušris.
O tada nuo šventovės pusės priėjo senolė
rankose sūpuodama anūką. Jų nieks nepastebėjo.
Kaip ir nepastebėjo antrojo raitelio
už didvyrio nugaros.
Ten jis vis dėlto jojo plika galva ir nuogas
senas tuščiomis akimis papilkėjusiais dantim.
Dar akimirka, ir visi įsisuko į šokį. Bet vaikas,
į kurį niekas nekreipė dėmesio, babūnės glėby
prapliupo žliumbti visa gerkle ir bliovė tol,
kol nuo miško atplasnojo paukštis.
Varnas nutūpė ąžuolo viršūnėj ir išskleidęs sparnus
uždengė pasaulį.
1940
Pešto arkliai 1945-ųjų pavasarį
Per miesto griuvėsius keliu siekiančiu dangų
kaip senais skarmalais apkaišyti skeletai
risnoja keli akli nukaršę arkliai
o virš jų aukštybėse švyti kovo saulė.
Kiek audrų pakėlė kiek badų iškentė.
Jei verkti mokėtų raudotų nepaliaudami
dabar kaip ir visi savo likimą jau pamiršę
traukia palaikius vežimus kinkuodami klusniai.
Pasveikinu juos kaip ištikimas brolis
lyg tremtiniai jie spiečiasi prieky
ką žino apie tai kad valanda kita
ir peiliai su kirviais kapos jų virpančius kaulus.
1945
Kada nors ateis laikas
Kada nors ir mums ateis laikas, suims mus į delnus ir iškels iš mūsų pačių gelmių. Mūsų daug, daug kvailysčių apsakytume, ir vis tiek, kai geriau pamąstai, mumyse viskas jau pasėta. Viduje ir išorėje visa kas kalte iškalta, ir nė patys nenujausdami esam akmuo ir plienas.
Mes turim savo sunkį ir įtampos energiją. Prireikus išrandam galimybę gyventi. Pamažu pratinuos prie to, kad prašau skolon, nors mieliau skolinčiau pats.
Taip galbūt gyvenčiau pagal prigimimą, kuris dabar apsireiškia tik rašiniuose ir piešiniuose.
Platūs apsnigti laukai supa mane, mano giminiečiai vaismedžiai užmigo vėjuje.
Neturiu artimųjų ir smarkiai plinku. Epigonai rašinėja kvailystes apie mane.
Batai visai nubrizgo. Moterys niekina mane.
Virš galvos nei lyja, anei saulė šviečia.
Audros šukuoja raudančias lelijas.
Veltui draugai prašo manęs numirti, kad ir jie pagaliau gautų šansą. Mane nukaldino iš kietos medžiagos, esu tvirtas ir gailesčio nepažįstu. Išravėjau savyje revoliucijų šūkius, būdamas poetu nužudžiau savyje eilėraštį, o dabar ramia sąžine laidoju sportinius batus.
Kaip norėčiau būti geru matematiku ar geru inžinierium.
Mus nušlavė be pasigailėjimo. Tiesa ta – mes niekur nepražuvom.
Perspektyvos skrodžia stiklo sienas.
Nagi pažadinkit savyje sielos nemirtingumą ir materijos tvarumą.
1935
Laiškas
Jis atskriejo iš Buenos Airių
vieninteliu pašto ženklu aptaisytas.
Nuo mano draugo Pablo Nadžio
kadaise tokiu pat valkata buvusio koks aš dabar
šiandien – svarbus direktorius Argentinoje.
Griežtas ir stotingas vyras
žmona indėnė
dvi dukterys gražuolės
pusiau indėnės pusiau vengrės.
Gražiai piešia poeziją skaito
šoka staigiais vingriais judesiais
vairuoja kaip padūkėlės.
Aplankė mus praėjusiais metais.
Koks keistas gamtovaizdis augalai visai kitokie!
Dažytom ilgiausiom blakstienom.
Lyg skulptoriaus rankom nudailintos.
Papito vis kartojo jos Papito
gerbė tėvą meilikavo jam lyg prijaukinti grakštūs gyvūnėliai.
Papito karčiai papsėjo plieninį pypkės kotą
jo veidas tvaskėjo laime.
Horizontas išsiplečia priešaky
kai atplėšiu jų laišką
tamsūs gruodžio debesys išsisklaido
liūdesys kaipmat išgaruoja.
1964
Abipus raudų sienos
Pasaulis pakvaišo
verkia kad gyvena
verkia kad mirti reik.
Vienišasis praryja save
paklydėlį sutrypia minia.
Visiems maga
prasmukti pro adatos skylutę
bet negimėm kupranugariais
tad ir verkiam kad gyvenam
tad ir verkiam kad mirti reik.
Bedalių raudotojų ašaros
nuplauna miestus
išrausia kapus
sutrupina vyrų stuburus
moteris bevaisėm palieka.
Ašaros
ašarų blykstės
ašarų srovės
ašarų nesiliaujantis skundas
ašarų nedžiūvančios balos
ašaros
ašaros.
Tavo ašaros
mano ašaros
susilieja
šviesos kanalėliais.
1967
Nesuvokiamas vaizdas
Kur jau mačiau šio peizažo pliką žemę
ir aklas žvaigždes anapus debesų?
Vaizdas plazda lyg drugio sparnai ir vis tiek
viskas tvirtai stovi vietoj.
Nendrėse čigonas kiloja meškerę
vėjui apraudant savo laukinius vaikus
sidabrinė mėnulio valtis irias ir irias
į juodą ežero paviršių iškilęs skenduolis.
1940
Laidotuvių kalba
Ką bepaveiksi
atiduosiu raktą ir išklosiu viską.
Esu toks nekaltas kaip šiandien išsiritęs dar lukštuotas viščiukas.
Tačiau tokio manęs nematot net ir gražiausiom akimirkom.
Kažkur sendaikčių turguje galbūt barako šešėlyje
gal didžiojo cirko prieangy kuriame niekad nesilankiau
gal momentinės fotografijos kabinoje regėjot mane
papūsta krūtine besitaisantį išretėjusią barzdą.
Galvokit sau ką norit
su niekuo nesiginčysiu
kumščiu negrūmosiu.
Keliuosi vėlai ir dar nepradėjus darbo man nuo jo darosi bloga.
Myliu savo vaikus už tai kad jie negimė.
O su draugais kariauju.
Jie tarška be paliovos arba nebyliai spokso į pasaulį
norėdami jį pažinti bet pasukę jo linkui
grįžta verkdami mat tas kelias pritrina nuospaudų.
Jie didesni bejėgiai už mane
ir vis vien aš didžiausias bejėgis.
Taigi pėdinau gatve savo vienumoj
akmeninėmis kojomis ir išdžiūvusia gerkle.
Žingsniavau paskui vežimą kuriame siūravo velionis.
Man teko palydėti jį į kapą žodžiais
nes mane vadino poetu.
Tad ir tariau
ak šis velionis kaip bėglys iš kalėjimo siaubo romane
išleidęs ilgą atodūsį užkorė mums visą savo balastą
kruvinus prisiminimus dūstančias kalbas
nesuskaitytus palikuonis maldas ir nuodėmes.
Kažkur virš manęs skalambijo varpai.
Din don gaudė jie din don
skelbė netrukus stosiantį pavasarį
kuomet pasaulis vėlei pagimdys save.
Iškels iš tamsos išganytojus ir apsimetėlius sutenerius
kurie pasirodys nekaltomis pievų gėlelėmis.
Už visa tai ir padėkokim velioniui.
Vėl priėjo mano eilė ir tariau ką galvoju
tik kalbėjau ne tiek apie miruolį o gyvuosius
kurie markstėsi nukėlę kepures nosinėm kamšėsi burnas.
Jis išėjo tariau prasmuko pro rakto skylutę
tikriausias laimės kūdikis.
Nuogutėlis ir kančių nekamuojamas
anapus erdvės ribų ir laiko sūkurių.
O mes palikom čia vilkti sunkią kasdienybės naštą
ant pečių glėbiuose dantyse įsikandę.
Anoks nuopelnas pabėgti vogčiomis
o dabar palaimingai ilsėtis po žeme.
Laidotuvininkai giliau susigūžė
mano kalbai nieks nepaplojo.
1964
Vidury
Koks pažįstamas jausmas
vėlei sukti naują ratą
kelias kuriuo ėjau visai sudilo
juo nebevaikšto nė priešai.
Kaip sename šeimos rate
trypčioti vietoj
kol tėvas krūmotu kalnu pavirsta
motina – rasotu gervuogių krūmu
trys seserys – baltuoliais beržais.
Toks mano nuotolis nuo pasaulio
amžiams stovėti pačiam vidury
ir neturėti nieko
tik savo nuodėmes
tai aš nuskyniau tą rožės žiedlapį
tą puodynę sukūliau aš.
1963
Iš vengrų kalbos vertė Rūta Marija Viljamaa