Iš bloknoto (46)

Gegužės 25-ąją atvykau į Klaipėdą vildamasi pamatyti kelis festivalio „theATRIUM“ užsienio programos spektaklius, kurie pateikiami žiūrovams su dideliais tarpais. Ir teko kantriai laukti, nes važinėti pirmyn ir atgal iš Vilniaus būtų buvęs tikras vargas. Įsikūriau arti teatro, seno „National“ viešbučio jaukiame palėpiniame kambaryje, kur anų laikų tradicija derinama su modernia įranga. Du stoglangiai, pro kuriuos matai kaminą ir žydrą dangų bei elegantišką tvorelę kaminkrėčiui apsisaugoti, o greta turi dar langą su žema palange, patogų savižudžiams, nes apačioje gražiai sudėliotų riedulių ir raudonų plytelių siaurutėlė gatvelė tarsi kviečia. Kraujas kaipmat susigertų. Bet gyvenimas gatvelėje verda: vyksta seno dviaukščio smailiastogio renovacija, o prie jo lipdomas toks pat naujas namas. Gilėliau matau aludę, o priešais – dviem kalbom ant didelių langų užrašytą reklamą „Gražiausios Klaipėdos merginos“ ir apačioje – kokteilių barą „Jausmai“, kuriame savaitgalį buvo ilgokai patriukšmauta, bet aš skaičiau Teatro aikštėje ant suolo po medžiu rastą Juozo Urbšio knygutę apie paskutinius nepriklausomos Lietuvos diplomatų žygius spaudžiant rusams…

Prieš porą dešimtmečių čia buvusiai taisyklingais kvadratėliais sukomponuotas Klaipėdos senamiestis daro įspūdį: su meile ir dėmesiu renovuoti seni namai, Danės krantinė nuo tilto iki tilto žaliuoja parkeliais, daugybė aludžių ir restoranėlių glaudžiasi krantinėje, prie pat vandens ir net laivuose. Malonu pasėdėti Teatro aikštėje prie Anikės fontano per karštį ar lyjant po kupliais skėtinės formos medžiais ir stebėti lėtus, vasariškai nusiteikusius klaipėdiečius bei besidairančius svečius.

Ponios Žanetos Skersytės dėka pavyko apžiūrėti ką tik po esminės rekonstrukcijos atidarytą Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Net pamatyti Klaipėdą nuo pastato bokšto stogo! Maloniai nuteikia jaukios teatro salių „Jūra“ ir „Marios“ erdvės, funkcionalumas, rami baldų ir dangos spalva bei faktūra, primenanti mūsų pajūrio smėlį niūrią dieną, elegantiški bufetai ir puikiausia akustika salėje, kurios sienos „suplūktos“ specialiai paruoštu lietuvišku moliu su mažučiais akmeniukais. Kelias minutėles pasiklausėme Stanislavo Domarko jubiliejinio koncerto repeticijos. Pasak moderniausio Lietuvoje teatro vieno iš architektų Laimono Bogušo, svarbiausia tai, kad atgimęs teatras skatina kitų miesto centro ir prieigų objektų atsinaujinimą. Apie Muzikinio teatro architektūrą, eksterjerą ir interjerą, medžiagų faktūras bei kitus ypatingus dalykus mūsų televizija jau parengė įspūdingą profesionalią laidą.

Pirmąją atvykimo dieną jau žiūrėjau italų įžymybės režisieriaus Romeo Castellucci „Bros“ – spektaklį, tarsi išnyrantį iš pragaro įsčių. Jame dalyvauja nemažas būrys Lietuvoje sukviestų nežinomų vyrų, kurie čia keliskart parepetavę ir gavę ausines režisieriaus nurodymams scenoje klausyti „vaidina“ su dviem profesionaliais aktoriais. Dar prieš spektaklį žiūrovams įteikiami du dideli juodi tekstų lapai, su kuriais dera susipažinti norint suvokti reginio esmę. Viename iš jų, skirtame neinformuotiems dalyviams, – „Elgsenos indikacijos“ – tarsi policininko priesaika ar pasižadėjimai stojant į darbą. Pavyzdžiui: „Vykdysiu man paskirtus nurodymus, net jei jų nesuprantu ir net jei nesuprantu šitos frazės“, „Vykdysiu man paskirtus įsakymus, net jei dėl jų patirsiu gėdą“, „Niekada nežiūrėsiu kolegoms policininkams į akis“, „Įsakymų vykdymas bus mano pasiaukojimas, tai bus mano teatras“ ir t. t. Kitoj lapo pusėj – keletas lotyniškų „Devizų“, kurių vieną tikrai verta įsidėmėti kalbant apie meno reiškinius: „Matoma pusė yra niekas be nematomos pusės.“ Taigi scenoje matome bukus, nužmogėjusius policininkus, vykdytojus, kurie čia, tarsi gerai parengta plastinio judesio grupė, savo veiksmais rodo ir simbolizuoja smurtą, žiaurumą, dvasinę degradaciją – didžiausią pasaulio blogį. Tyloje ir labai susikaupę žiūrovai seka vis pasikartojančius žiaurius policininkų veiksmus. Tą šiurpią monotoniją keliskart nutraukia tik kostiumuoto pranašo Jeremijo pasirodymas ir jo skaitomas Dievo žodis, kuriame pasakyta, kad Dievas keršys už Babilono blogybes: „Iš tavo griuvėsių nebus imama nei kertinio akmens, nei akmens pamatams. Tu liksi amžina dykynė, tai Viešpaties žodis.“ Bet po to scenoje pasirodo berniukas ilgais baltais marškinėliais – nekalto vaikelio įvaizdis; prie jo esantis vienas iš policininkų ištiesia jam savo įrankį – guminę smurto lazdą; vaikas pradžioj, regis, nesupranta, kas jam siūloma, bet paskui patikliai ištiesia liauną rankelę ir lazdą priima. Taip pačiame finale ir atvėrė, ir išrišo režisierius Castellucci negailestingą savo sumanymo mintį, pačią jo šerdį. Kitaip tariant, filosofinę jo prasmę – tą „nematomą pusę“.

Po kelių dienų malonių senamiesčio tyrinėjimų ir atradimų (antai viename siaurame kiemelyje pamačiau seną secesijos laikų gražiai lenktą, ornamentuotą vandens pompą ir prie jos padėtą margą gėlių puokštę!) sulaukiau argentiniečių spektaklio „La obra“. Kaip paprastai, tai – koprodukcija, kurios teksto autorius ir režisierius Mariano Pensotti. Žydų kilmės lenkas Simonas Frankas 1962 m. atvyksta į Argentiną, vienintelis iš šeimos išgyvenęs po kalinimo nacių koncentracijos stovykloje. Po kelerių metų savo sklype pradeda savo rankom statyti scenografinę namo, kuriame gyveno Lenkijoje, rekonstrukciją. Pradžioje skaito monologą apie savo gyvenimą prieš karą. Ilgainiui visą sklypą paverčia tarsi filmavimo aikštele, į savo darbus ir vaidinimus po truputį įtraukia vietinius gyventojus. Jo teatro žiūrėti atvyksta žmonės iš kaimyninių miestelių, teatras tampa paklausus ir žinomas. Pradžioje pagavus, į pabaigą spektaklis lyg susipainioja siužete. Man asmeniškai įdomiausia buvo ta mintis, kad žmogus visą gyvenimą nenustoja gręžtis į praeitį, o jo ilgesys, užslėpta kančia ir bandymas išsivaduoti virsta kūrybiniu aktu – šiuo atveju TEATRU. Spektaklis padarytas labai paprastai, nesistengiant niekuo nustebinti ar priblokšti. Man stigo stipresnės, įtaigesnės aktorių raiškos. Vaizdas atmintyje jau blanksta…

O rytojaus dieną teko patirti ypatingų įspūdžių. Valentino Masalskio kvietimu su ratuotais giminaičiais nuvykome į Kulius, kur nuo balandžio vidurio vyko plačiašakis profesionalaus meno „Sofijos“ festivalis. Bet pradžioj pasižvalgėm po Kulių miestelį. Pačiame jo centre, priešais raudonų plytų buvusią kleboniją – sovietmečiu statytas Kulių kultūros centras su 400 vietų sale. Šiandien Kuliuose, atrodo, yra apie 1 000 gyventojų, o kaip buvo anksčiau? Kas užpildydavo salę? Dabar mašinų aikštelėje buvo nemažai automobilių, rinkosi žmonės, sėdėjo ant pripučiamų fotelių pievoje, gėrė Kultūros namų dalinamą nealkoholinį alų, gyvai bendravo. Greičiausiai suvažiavę iš artimiausių Plungės rajono kaimų ir miestelių. Kiek atokiau, ant žalio kalnelio puikavosi griežta ir daili klasicistinio stiliaus grafo Jurgio Tiškevičiaus įkurdinta bažnyčia su kolonom – gal panaši į mūsų Katedrą, tik daug mažesnė. Kalnelio papėdėje parkelyje tokio pat charakterio su bažnyčia susijęs baltas mūrinis namelis, kurį gyvenimui prikėlė Valentinas Masalskis – aktorius, režisierius, Klaipėdos jaunimo teatro vadovas; dabar, po rimtos renovacijos, namelis pavadintas „Kultūros virene“, čia vyksta visokiausi renginiai – skaitymai, vaidinimai, susitikimai ir net į Lietuvą atvykusio žinomo Europoje vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo užsiėmimai su Klaipėdos teatro jaunimu (beje, režisierius jau surinko pirmą kursą studentų ir dirbs su jais!). Birželio 22-ąją, paskutinį festivalio vakarą, bus pasakojamos nepaprastos prieš 120 metų Kuliuose vykusios istorijos, prisiminta ten kurį laiką gyvenusi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, o festivalio uždarymas vyks Kulių parke po Vaižganto (jaunystėje Kuliuose kunigavusio) ąžuolais.

Buvo įdomu pasižiūrėti Masalskio mokinio režisieriaus Pauliaus Pinigio Klaipėdos jaunimo teatre sukurtą muzikinės komedijos žanro spektaklį „Vasaros diena“. Turbūt nėra Lietuvoje trupės, geriau įvaldžiusios visokius teatrinės plastikos, šokio ir dainavimo būdus, to mokyti jie buvo iš pat jaunų dienų, tad ir parengti tokį veikalą kaip „Vasaros diena“ sunkumų nekilo. Įsiminė spektaklyje ir jauno nevykėlio personažas, nesugebantis kurti savo gyvenimo, kurį puikiai suvaidino aktorius Aurimas Bareikis. Žiūrovų prisirinko pilna salė. Visi buvo patenkinti.

O „theATRIUM“ festivalyje po kelių dienų žiūrėjom ukrainiečių Dramaturgų teatro spektaklį „Išsirink geresnę versiją“, realizuotą Estijos teatre „Vaba Lava“. Mėginta parodyti kelių žmonių, kelių šeimų istorijų epizodus, kokie vyko ar tebevyksta šiandien karo siaubiamoje Ukrainoje. Prisipažinsiu, erzina vis dažnėjantys bandymai vaidinti karą, smurtą, baimę, imituoti tą šiurpią būtį, kurioje šiandien egzistuoja ukrainiečiai. Rodyti dar nesugebant reiškinių apibendrinti. Manau, kad nereikia dabar to daryti – per anksti ir netgi neetiška. Įdomi spektaklyje buvo viena tema – kaip jaučiasi, ką mąsto, kaip suvokia realybę Rusijos okupuotų žemių ukrainiečiai, tie nutautinti mankurtai, ne iki galo suvokiantys savo tapatybę ir pareigas. Manau, kad prie šios temos, aktualios anaiptol ne vien ukrainiečiams, ateities menininkai grįš dar ne kartą.

Ilgai laukusi, tuščiai leidusi laiką Palangoje, pagaliau sulaukiau iš Izraelio atkeliavusio Rimo Tumino spektaklio. Ėjau kaip į pasimatymą su pačiu jo autoriumi. Perbridęs „Karo ir taikos“ okeaną, į „Anos Kareninos“ pasaulį Tuminas įėjo kažkaip savaime, lyg pratęsdamas Levo Tolstojaus apmąstymus apie XIX a. Rusijos visuomenės, jos žmonių likimus… Įsprausti vieną iš subtiliausių didžiosios literatūros romanų į trijų valandų spektaklį, pažinti, patraukti savo pusėn bendrakūrėjus dirbant su kitokių tradicijų teatro aktoriais nebuvo paprasta.

Išeities ieškota drąsiai. Teksto krūvį bandyta perkelti ir kompensuoti aktorių kūno kalba, plastika, supančių daiktų, garsų, spalvų ir šviesų pasauliu, kuriančiu ypatingą, būtent šiam spektakliui būtiną atmosferą. Čia režisieriui vieningai talkino jį iš anksčiau pažįstantys menininkai – scenografas Adomas Jacovskis, choreografė Anželika Cholina, kompozitorius Giedrius Puskunigis, kostiumų dailininkė Olga Filatova. Šiame spektaklyje dominuoja likimo, mirties tema, ir įžengiame į jį kartu su orą virpinančiais stačiatikių vyrų choro maldos „Верую“ gedulingais garsais (įrašyta Lietuvoje). Tuminas savo spektaklio nedangsto XIX šimtmečio stiliaus butaforine išmone, madomis, bižuterija. Dėmesys koncentruojamas į personažus. Vos vienas kitas elementas ar siluetas tuos laikus primena; scenos gilumoje matome dvi dideles angas klasicistinėje baltoje sienoje, arčiau mūsų abiejose scenos pusėse – patogūs suolai, lyg atkeliavę iš stoties laukiamojo ar dvarelio pievos, kur mėgstama pasėdėti su knyga rankoje, ir kelios esant reikalui naudojamos prašmatnios raudonos kėdės (Karenino namai, teatras). Kompozitorius sukuria Anos ir Vronskio valsą, kuris kartu su ypatingu choreografės sukomponuotu šokiu išreiškia šokančiųjų aistrą, viltį, neviltį ir savotišką nuožmumą. Tai lyg šokis, vedantis į mirtį, perspėjantis, keliskart fragmentais spektaklyje pasikartojantis. Yra ir muzika, lydinti Anos nervingumą, nerimą, joje virpantį netramdomą pavydo jausmą.

Tumino spektaklis niekuo neprimena nei tradicinių rusų teatro interpretacijų, nei pompastiškų, puošnių, iškvėpintų ir paviršutiniškų holivudinių kino filmų. Savo forma spektaklis kraštutinai santūrus ir vadovautasi ne siužeto perteikimu (teksto inscenizacijoje visai nedaug), o bandymu išskleisti žmogų. Būtent tų kareninų, levinų, vyrų ir moterų portretai, jų išgyvenimai, kančios ir džiaugsmai kuria bendrą paveikslą. Tai tikriausiai ir yra tas atradimas, ta paslaptis, apie kurią po „Karo ir taikos“ premjeros kalbėjo režisierius, džiaugęsis pagaliau atradęs, suvokęs būdą, kaip reikia statyti spektaklį. Šį jo atradimą minėjo ir „Gesher“ teatro aktoriai susitikime pasakodami, kad Tuminas reikalavo „vaidinti ne literatūrinį personažą, o čia ir dabar esantį žmogų“, tada ir spektaklis visuomet būsiąs gyvas, aktualus. Jau važiuodama namo, apie tai vis galvojau, ir mano mintys, kad ir kaip būtų keista, krypo prie kai kurių Stanislavskio mokymo tezių.

Kokią Aną Kareniną mato režisierius? Ana spektaklyje man panaši į neramų, pranašišką juodą paukštį. Lengva, siaura, lyg medyje išdrožtų harmoningų, griežtų veido bruožų, žvilgančiais juodais, dažniausiai į kuodelį sukeltais puriais plaukais. Visada juodai, kukliai apsivilkusi. Dažniausiai – basa. Iš pirmo žvilgsnio – tragiškas personažas, kurio fatališkas grožis gero nelemia. Dvi Anai ir Vronskiui režisieriaus sumanytos ir choreografės su aktoriais įkūnytos pribloškiančios scenos duoda šių personažų ir viso spektaklio raktą. Pirmąją gali pavadinti „Vronskis ir žirgas“, joje visa Tolstojaus aprašyta žirgų lenktynių ir ambicingo Vronskio nesėkmės istorija čia suvesta į keletą minučių trunkančią įspūdingą aktoriaus pantomimą su balnu ir du jo šūvius į besikankinantį „žirgą“-balną. Antroji daugiareikšmė scena – tai jau minėtas Anos ir Vronskio svaiginantis, nuožmus, apie nelaimę perspėjantis tragiškas valsas, kuriame užkoduota ir aistra, ir nerimas, ir pavydas, ir neviltis. Abi šios scenos savo siunčiamais ženklais kažkuo panašios: vyras ir žirgas, vyras ir moteris… Panašios nepasotintos meilės, pavydo, neištikimybės temos savaip atsikartoja ir kituose personažuose, tik kitu registru. Bet jau laikas atsisveikinti su Ana Karenina ir su kitais personažais, neaptarus daugybės spektaklio sumanymo įdomybių ir dokumentinio Rimui Tuminui skirto filmuko, kuriame jis užfiksuotas repetuojant „Aną Kareniną“, drauge su aktoriais visus vaidmenis vaidinantis, patį save juose įkūnijantis, gyvesnis už gyvą.