RAFAŁ RUTKOWSKI

Vidus

 

Rafałas Rutkowskis (g. 1988) – lenkų poetas, eilėraščių rinkinių „Vaikštau miegoti į upę“ (Chodzę spać do rzeki, 2015), „Iššaukiu save iš griuvėsių“ (Wywołuję siebie z ruin, 2018), „Mano akys – tai paukščiai“ (Moje oczy to ptaki, 2020), „Ant medžių žydi didieji langai“ (Na drzewach kwitną wielkie okna, 2022) autorius. Liublino kultūros centre yra įkūręs knygyną „Dosłowna“ („Pažodinis“), kuriame nuolat rengia susitikimus su poetais ir prozininkais. Vadovauja leidyklai „Wydawnictwo Dosłowne“.

 

Christoph Voll. Natiurmortas su rabarbarais. 1922

Christoph Voll. Natiurmortas su rabarbarais. 1922

 

Vidus

 

Radau pilvą kupiną rytojaus

laukiu kol jis išsivers kita puse

o kūną po juo pripildysiu akimirka ir taip

pažinsiu kalbą kuri neišsiteko

ankstesniuose žingsniuose ir nė viename žodyje

 

ko gero viskas ką turėčiau pasakyti

užrašyta krauju ant mano odos kol žvilgsniu

registruoju projekcijas tikrovė yra

arba jos iš viso nėra štai todėl šį netikrumą

 

užrakinu kairėje ir dešinėje kojoje šio teisingumo

dėka vaikštau nepatikliai priartėdamas

prie visko kas šiuolaikiška ir negimę

girdžiu kaip kraujas užrašo mane iš apačios

 

iš vidaus derina liežuvį kaip instrumentą

tam kas prieš akis tam ką mes žinome

taigi rytojus virsta šiandiena laikas neturi

reikšmės visų daiktų pavidalas apaugo manimi

susigrūdu pasaulį į burną prisistatau vardu ir pavarde

 

 

Nauji žodžiai

 

Mano vaikai šaukia iš po žemių

jų rankos vis arčiau velėnos

kai jie stos prieš mane privalėsiu

išmokyti savo burną kalbėti

 

naujais žodžiais daug kartų mačiau

persikūnijimo vizijas nupūstas it byrančius

dirižablius taip pat mačiau jų senatvę

tomis pačiomis spalvomis kaip kad mato jie mūsų

 

formuojasi iš žemės kruvini kaskart

vis aiškiau laukuose kartais regiu

kaip augmenija savimi kuria gražiausius

jų fragmentus prieš jiems pabundant išties

 

pastebėsiu ne vienoje žemės vietoje

daugiabučių fasaduose gatvių plane

prabėgusiuose vaizduose apsipirkimuose nugirstuose

pokalbiuose jų judesius juoką charakterio bruožus

 

žingsnius gestus tik nežinau ar pavyks visa tai

pastebėti kai jie atsistos prieš mane ir ištars

tėti

 

Drugelis

 

Šiame sporte mūsų žinioje yra

trys spalvos nuvalkiotų žodžių rinkinys

ir vienas apgailėtinas požiūris

 

iš pradžių kai tai yra priešais tave

nėra jokių emocijų kol kažkas neįvyksta

viskas prieš savo valią pradeda suktis

 

žemynai tai suskilę lango stiklai pro kuriuos atkakliai

išmetu drugelį jis vis tiek nėra ilgaamžis

tad laikau jį už sparno nors juo ir neskrisiu

planetos neserga širdies ligomis jų širdys

liepsnoja o virš jų galvų žiojėja pilkuma

 

o jei viena jų nutrūktų nuo grandinės

viena iš trijų spalvų pradurtų

tada mes grįžtume į pabaigą

pas juodumą kuri yra stipriausia

Stovint

Stovime vienu lietpalčiu naktį ir dieną

mūsų vidus kaip pataluose miegantys medžiai

šlamame virš menko vandens kurio nebėra

laiškuose smėlis kurio neįmanoma išsiųsti

tik žodžius nuotraukas jokios materijos

o tai kas byra iš delno yra vienintelė kalba

kurią pajusite ant odos ant akių vokų kontūrų

kalbėjimas kumščiais kolektyvinis auklėjimas

juodas suės baltą baltas juodo ne

jėga keičia dienų konstrukciją

iš mėnesių nori pagaminti piltuvėlį

savo gerklei

Trys tiesos

leidžiuos žemyn ir kartais iš nieko

gebu sukurti ateitį

kapinėse ir tarp jūsų

kai renkatės dulkių siurblio modelį

medžių šešėliai atgyja įgauna formą tarsi

priešais mane stovėtų žmogus ir suprantu

kad nesu vienas ir kažką

sužinosiu netrukus

Pavadinimas

Kai asmenybė arba siela nebetelpa kūne

jos balsą galima pajusti po liežuviu

o galima nuryti niekas neužgyja

stemplė skrandis apauga samanomis

o po jomis pūliuoja

prisiima kaltę kūnas nepritaikytas

pereiti į vietas be ribų

kai jis apaugs žaluma fizinė kalba

taps apleistu pastatu ir negalima

leisti kad žmoguje kaip katedrose

susisuktų lizdus liūtai stirnos topoliai ir paukščiai

Lietus

Springsta vandenys nuo kálto kasdienio

mažėja namai o stogai žvelgia liūdnu žvilgsniu

nes pasaulis įsikūrė aukštybėse ir nutekėjo

latakais tarp grotelių rūku ištepė fasadus

kai jis vėl bėgs iš čiaupų nebebus jau

toks pat dubenų kibirų ir akių armija

vis dar verkia šiuo pasauliu kuris išgaruoja

kad parodytų savo naują nuoseklumą

praskalaus laikrodžius paliks savo brastą

o tada kris apsinuogins kad ir vėl

tekėtų iš viršaus į apačią iš svetimų

į savas lūpas venas nervines ląsteles

išilgai medžių nutekėdamas iki šaknų

maitindamas lapus kad šie priartėtų

prie saulės skleidžiamų šviesų iškristi ir garuoti

judėti ir stovėti aukštai būnant didžia akimi

ir išnyksta akimirkai kad vėl pajudėtų

Sakiniai

Ant liežuvio turiu pievą visam kūnui

jos viduriu driekiasi kelias pataria

kur eiti kai pasirodo įdomūs sakiniai

jei jie susipainiotų žiūriu pro pirštus

tarpuose matyti kad eilėraštyje gali rastis

kūnas kad naujoji vieta nebūtinai turi būti didelė

įplaukime į jį drauge tinkamu momentu

nupieškime duris atverkime koridorius

kad sužinotume kaip ir kodėl

prašvinta aušra

Komuna

Paprastai svajoju apie namus šeimą pinigus ir šlovę

bet kai jie gręžia po manimi pasaulį

svajoju apie balandžius kaip jie aukštai

iš navos stebi žiovaujantį

berniuką kuris per pamokslą

prisimena lenkų kalbos pamoką

kuomet sužinojo iš Dantės

kaip iš paukščio skrydžio atrodo dangus

tad jis sukūrė situaciją žvilgsniu

tik šviesa yra jūsų

Vertinimas

Pirmoji spalva kurią prisimenu yra raudona

motinos ir tėvo spalva buvo tamsiai žalia

ruda kai išėjau iš namų

saulėtomis dienomis aušra būdavo beveik oranžinė

debesuotomis dienomis pilka

mes esame geresni už tuos kurie mus sukūrė

ir už tuos kuriais būsime

 

 

Vertė Tadas Žvirinskis

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.