Vidus
Rafałas Rutkowskis (g. 1988) – lenkų poetas, eilėraščių rinkinių „Vaikštau miegoti į upę“ (Chodzę spać do rzeki, 2015), „Iššaukiu save iš griuvėsių“ (Wywołuję siebie z ruin, 2018), „Mano akys – tai paukščiai“ (Moje oczy to ptaki, 2020), „Ant medžių žydi didieji langai“ (Na drzewach kwitną wielkie okna, 2022) autorius. Liublino kultūros centre yra įkūręs knygyną „Dosłowna“ („Pažodinis“), kuriame nuolat rengia susitikimus su poetais ir prozininkais. Vadovauja leidyklai „Wydawnictwo Dosłowne“.
Christoph Voll. Natiurmortas su rabarbarais. 1922
Vidus
Radau pilvą kupiną rytojaus
laukiu kol jis išsivers kita puse
o kūną po juo pripildysiu akimirka ir taip
pažinsiu kalbą kuri neišsiteko
ankstesniuose žingsniuose ir nė viename žodyje
ko gero viskas ką turėčiau pasakyti
užrašyta krauju ant mano odos kol žvilgsniu
registruoju projekcijas tikrovė yra
arba jos iš viso nėra štai todėl šį netikrumą
užrakinu kairėje ir dešinėje kojoje šio teisingumo
dėka vaikštau nepatikliai priartėdamas
prie visko kas šiuolaikiška ir negimę
girdžiu kaip kraujas užrašo mane iš apačios
iš vidaus derina liežuvį kaip instrumentą
tam kas prieš akis tam ką mes žinome
taigi rytojus virsta šiandiena laikas neturi
reikšmės visų daiktų pavidalas apaugo manimi
susigrūdu pasaulį į burną prisistatau vardu ir pavarde
Nauji žodžiai
Mano vaikai šaukia iš po žemių
jų rankos vis arčiau velėnos
kai jie stos prieš mane privalėsiu
išmokyti savo burną kalbėti
naujais žodžiais daug kartų mačiau
persikūnijimo vizijas nupūstas it byrančius
dirižablius taip pat mačiau jų senatvę
tomis pačiomis spalvomis kaip kad mato jie mūsų
formuojasi iš žemės kruvini kaskart
vis aiškiau laukuose kartais regiu
kaip augmenija savimi kuria gražiausius
jų fragmentus prieš jiems pabundant išties
pastebėsiu ne vienoje žemės vietoje
daugiabučių fasaduose gatvių plane
prabėgusiuose vaizduose apsipirkimuose nugirstuose
pokalbiuose jų judesius juoką charakterio bruožus
žingsnius gestus tik nežinau ar pavyks visa tai
pastebėti kai jie atsistos prieš mane ir ištars
tėti
Drugelis
Šiame sporte mūsų žinioje yra
trys spalvos nuvalkiotų žodžių rinkinys
ir vienas apgailėtinas požiūris
iš pradžių kai tai yra priešais tave
nėra jokių emocijų kol kažkas neįvyksta
viskas prieš savo valią pradeda suktis
žemynai tai suskilę lango stiklai pro kuriuos atkakliai
išmetu drugelį jis vis tiek nėra ilgaamžis
tad laikau jį už sparno nors juo ir neskrisiu
planetos neserga širdies ligomis jų širdys
liepsnoja o virš jų galvų žiojėja pilkuma
o jei viena jų nutrūktų nuo grandinės
viena iš trijų spalvų pradurtų
tada mes grįžtume į pabaigą
pas juodumą kuri yra stipriausia
Stovint
Stovime vienu lietpalčiu naktį ir dieną
mūsų vidus kaip pataluose miegantys medžiai
šlamame virš menko vandens kurio nebėra
laiškuose smėlis kurio neįmanoma išsiųsti
tik žodžius nuotraukas jokios materijos
o tai kas byra iš delno yra vienintelė kalba
kurią pajusite ant odos ant akių vokų kontūrų
kalbėjimas kumščiais kolektyvinis auklėjimas
juodas suės baltą baltas juodo ne
jėga keičia dienų konstrukciją
iš mėnesių nori pagaminti piltuvėlį
savo gerklei
Trys tiesos
leidžiuos žemyn ir kartais iš nieko
gebu sukurti ateitį
kapinėse ir tarp jūsų
kai renkatės dulkių siurblio modelį
medžių šešėliai atgyja įgauna formą tarsi
priešais mane stovėtų žmogus ir suprantu
kad nesu vienas ir kažką
sužinosiu netrukus
Pavadinimas
Kai asmenybė arba siela nebetelpa kūne
jos balsą galima pajusti po liežuviu
o galima nuryti niekas neužgyja
stemplė skrandis apauga samanomis
o po jomis pūliuoja
prisiima kaltę kūnas nepritaikytas
pereiti į vietas be ribų
kai jis apaugs žaluma fizinė kalba
taps apleistu pastatu ir negalima
leisti kad žmoguje kaip katedrose
susisuktų lizdus liūtai stirnos topoliai ir paukščiai
Lietus
Springsta vandenys nuo kálto kasdienio
mažėja namai o stogai žvelgia liūdnu žvilgsniu
nes pasaulis įsikūrė aukštybėse ir nutekėjo
latakais tarp grotelių rūku ištepė fasadus
kai jis vėl bėgs iš čiaupų nebebus jau
toks pat dubenų kibirų ir akių armija
vis dar verkia šiuo pasauliu kuris išgaruoja
kad parodytų savo naują nuoseklumą
praskalaus laikrodžius paliks savo brastą
o tada kris apsinuogins kad ir vėl
tekėtų iš viršaus į apačią iš svetimų
į savas lūpas venas nervines ląsteles
išilgai medžių nutekėdamas iki šaknų
maitindamas lapus kad šie priartėtų
prie saulės skleidžiamų šviesų iškristi ir garuoti
judėti ir stovėti aukštai būnant didžia akimi
ir išnyksta akimirkai kad vėl pajudėtų
Sakiniai
Ant liežuvio turiu pievą visam kūnui
jos viduriu driekiasi kelias pataria
kur eiti kai pasirodo įdomūs sakiniai
jei jie susipainiotų žiūriu pro pirštus
tarpuose matyti kad eilėraštyje gali rastis
kūnas kad naujoji vieta nebūtinai turi būti didelė
įplaukime į jį drauge tinkamu momentu
nupieškime duris atverkime koridorius
kad sužinotume kaip ir kodėl
prašvinta aušra
Komuna
Paprastai svajoju apie namus šeimą pinigus ir šlovę
bet kai jie gręžia po manimi pasaulį
svajoju apie balandžius kaip jie aukštai
iš navos stebi žiovaujantį
berniuką kuris per pamokslą
prisimena lenkų kalbos pamoką
kuomet sužinojo iš Dantės
kaip iš paukščio skrydžio atrodo dangus
tad jis sukūrė situaciją žvilgsniu
tik šviesa yra jūsų
Vertinimas
Pirmoji spalva kurią prisimenu yra raudona
motinos ir tėvo spalva buvo tamsiai žalia
ruda kai išėjau iš namų
saulėtomis dienomis aušra būdavo beveik oranžinė
debesuotomis dienomis pilka
mes esame geresni už tuos kurie mus sukūrė
ir už tuos kuriais būsime
Vertė Tadas Žvirinskis
