Tai, tai ir tai
Inger Christensen. Tai. Eilėraščių rinkinys. Iš danų k. vertė Dovydas Grajauskas. V.: Bazilisko ambasada, 2023. 256 p.
Danų poetų kūryba neretai girdėta „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, publikuota ne viename almanache, tačiau Inger Christensen poezijos rinkinys – pirmasis danų poezijos vertimas, Lietuvoje išleistas atskira knyga. I. Christensen – poetė, prozininkė, eseistė, viena svarbiausių XX a. skandinavų rašytojų.
1969 m. išleistas eilėraščių rinkinys „Tai“, pasak vertėjo Dovydo Grajausko, išgarsino poetę „dėl matematiškos, griežtos ir sistemiškos struktūros [...] ir dėl šešiasdešimtinių pabaigoje vyravusių laisvės, tam tikro anarchizmo ir pokyčių nuotaikų įprasminimo“ (p. 254). Anot vertėjo, knygą galima vadinti vienu eilėraščiu. Kitoniškumas jaučiamas ne tik dėl matematiškumo, bet ir dėl poetinės prozos, padriko, su sakiniu ar fraze nesusijusio skaidymo eilutėmis, netolygios skyrybos.
Knygos suskirstymas į skyrius „Scena“, „Siužetas“ ir „Tekstas“ liudija bandymą įteatrinti pasaulį, kuris tarsi perkuriamas ir kuriam reikia naujų pamatų. Viskas yra vaidyba, kalbančioji leidžiasi į teatrinį žaismą kartais kaip aktorė, kartais kaip režisierė, kartais kaip stebėtoja, stebinti save iš šalies ir suprantanti teatro absurdą.
Visa yra teatras, viskas pabira. Kalbančioji suskyla tarsi į daug veikėjų, kurie patys neatsimena savęs. Ryškus nesusikalbėjimas nei su savimi, nei su kitais: „smegenys virtusios viena šaknim / laiškais kurių niekas niekad negauna“ (p. 87). Ji bando suvokti save, bet klaidžioja, yra sutrikusi. Kalbančiajai neaišku, kas yra ir ji pati: „aš esu veidas kuris apverčia veidą / akmuo kuris kai apsiverčia pats / yra akmuo“ (p. 88). Akmuo gana sizifiškas, tarsi pačiai save būtų sunku ridenti.
„Scenoje“ ryškus skilimas ir bandymas apibrėžti pasaulį: „Mano pasaulis yra aiškus aš miegu Aš guliu savo aptvare / čia man nurodytoj vietoj tarp pėdų plaukų tamsoj / nurodyta miegoti ir keisti tapatybę fazėmis. Aš esu objektas. // Sako miegant mokaisi mirti [...] Mokaisi pasikliauti tais beprasmiškais sapnais // Mokaisi kad šitaip žiūrint yra įmanoma gyventi / išskirtinę mirtį“ (p. 68). Justi nusižeminimas ir bandymas susitaikyti su mirtimi, išgyventi jos išskirtinumą, savo išskirtinumą.
Kalbančioji išgyvena nesvarbumą, tačiau stengiasi to nepriimti skaudžiai: „istorijoje nr. 3517 sėdi žmogus jis pasakoja apie / šiltnamį šiltnamyje buvo sodas sode buvo / šiltnamis šiltnamyje buvo… // sode nr. 1423 sėdi žmogus jis pasakoja apie sodą…“ (p. 93). Nesvarbumas ir išskirtinumas kuria konfliktą: kalbančioji svarsto, ar išskirtinumas įmanomas tik mirtyje.
Eilėraščiuose juntama kažkas nepasiekiamo, neaprėpiamo, nutolusio: „tik atsitiktinumai iš tikrųjų išreiškia / Rojaus ilgesį Ilgesys buvo nuotraukoj / nes niekada nebuvo sveiko proto / nes niekada nebuvo sveiko proto“ (p. 94). Teatras pateisina vaidybą, tačiau gyvenimo kulminacija tampa nepasiekiama. Kalbančioji jos laukia, laukia, tačiau ji neišsipildo.
„Siužete“ išryškinami santykiai tarp kalbančiosios ir kitų. Teigiama, kad žmonės gyvena vieni kituose, kad vieni be kitų negali: „Kas nors įsilaužia į namą ir gyvena ten kiek įmanoma ilgiau // 3. Laimė yra pokytis kuris man nutinka kai aš aprašau / pasaulį Ji nutinka su pasauliu // 4. Mes gyvenam vieni kituose // 5. Mes gyvenam platyn vieni kituose // 6. Santykių galiojimas tirštėja ir keičiasi“ (p. 133). Tirštėdami santykiai įsuka visuomenę tarsi į dantiškus ratus ir kartais žmonės vieni kitiems tampa semaforais (p. 132).
„Siužete“ kuriama ir nauja visuomenė, kalbančioji bando nuo pasaulio sukūrimo ir savęs apmąstymo pereiti prie konkrečių poetinių figūrų: „Tad augina javus ant altoriaus ten Čilėj / Tad sekant tradicija pieną išmelžia melžėjos / tad krauna rietuvėm strėles ir užnuodija antgalius / Tad bokštus tuščius ten ryžiais dangun užsodina“ (p. 115). Babelio bokštas ironizuojamas, žmonės nepasiekia dangaus, bokštus užsodina tik ryžiais.
Gyvybės ir gyvumo klausimas problemiškas, kalbančioji svarsto, kada žmogus gyvas, ką reiškia būti gyvam: „O dykynė būt gali tokia dyka / Kad nieks nežinos kad ji čia / O numirę būt gali tokie negyvi / Kad nieks nežinos, kad jie čia“ (p. 102).
Siužetas yra gyvenimo tamsa: „jie mano kad gali ateit ir sakyti kad saulė pajuodo / Blogiausia kad šitaip jiems šnekant visai po truputį / masėms saulė tikra vis labiau ir labiau juoda rodos“ (p. 111). Ryški sąsaja su latvių išeiviu poetu Gunaru Saliniu ir jo eilėraščiu apie juodą saulę liudija panašų tamsos suvokimą ir visuotinį užtemimą, tamsą, negalėjimą įžvelgti šviesos. Ji nujaučia, kad „džiaugsmas dažnai yra spėriai mutuojantis genas“ (p. 110) ir kad teatre jis įmanomas tik vaidinant.
Teatriškumas įtikina, nors ir pasitaiko visiškų nesusipratimų: „Akmuo ritasi nuo kalnų / Sizifas užris jį atgal [...] Sizifas giedos: Akmuo skrenda viršukalnėmis“ (p. 104). Nepasakoma nieko naujo, nieko kitoniško, tai tik vienas banaliausių kontekstų, kuris nebent dera prie akmens motyvų, vartojamų skyriuje.
„Tekste“ poetė kuria pasaulį aptardama aštuonias kūrimo dienas, ji ir kiti tarsi įkalinti psichiatrijos ligoninėje: „Tu puikiai žinai, kad jie surado lovą. Ir šiandien jie visus tvirtai priraišiojo“ (p. 198). Pasaulis tampa uždara sfera, kurioje sunku išbūti ir kurti, kalbančiajai padeda tik aistra: „Tai ką davei mano mintims yra jausmo / beprotybė, jėga švelniame / judėjime // Tai ką davei man yra bendra magija // Mano aistra: eiti toliau“ (p. 204).
Galiausiai kalbančioji tampa kažkuo kitu, kažkuo, kas kitiems neša žinią: „Nesibaigiantis ratas / Lyg pasitikėtų / Manim kuris stovi ant žemės / Lyg žinotų kad aš / Esu jųjų žodžiai“ (p. 229). Pranašiškumas ir pranašės vaidmuo neatsiejami nuo lemties rato, kuris neišvengiamas nei teatre, nei gyvenime ir yra vienas svarbiausių matmenų.
Knygoje ryškus gyvenimo įpaveikslinimas, tapymas žodžiais, fragmentavimas. Tikrovė atkuriama scenoje, lyg po amnezijos ar ilgo tarpsnio bandant tiksliai prisiminti, kaip viskas buvo, kaip kalbančioji jautėsi, kaip atrodė aplinka: „Į dešinę: truputis samanų, vienišas / augalas: plastmasinis ir susiraukšlėjęs. / Į kairę: būtybės, besiblaškančios, jeigu įjungta srovė. // Papildomai planuojamas dirbtinis / lietus kuris žinoma pažadins / visiškai nenusakomą ilgesį“ (p. 35).
Fragmentiškumas išryškina byrančios visuomenės, susiskaldžiusios asmenybės vaizdą. Nors postmodernistinės būsenos perteikiamos neblogai, kai kur pernelyg leidžiamasi į abstrakcijas, pernelyg įsisukama į sąvokų žaismą, tad idėjos ne visada išsigrynina. Gali pasirodyti, kad iš dalies bijoma atskleisti vidinį skilimą, kalbančioji ne iki galo supranta, ką nori pasakyti, todėl kalba sudėtingai ir abstrakčiai: „Nyksmas nors nieko ten niekada ir nebuvo, / numirė ir tada ten nebuvo; / niekada nebuvo ir apibrėžtos / arba atsitiktinės vietos / atsitiktinės ne todėl kad / jai trūksta bevietiškumo / apibrėžtos ne todėl kad / yra be vietos / be apibrėžties, atsitiktinės ar ne. / Lyg tyras buvimas kai nieko nėra“ (p. 33). Nors sukuriama nežinomybės atmosfera, „niekas“, „niekada“, „buvimas“ pernelyg kartojasi. Dirbtinumą kuria ir atsainoka skyryba, kai kur skyrybos ženklai dėliojami, kai kur jų nėra. Tai perteikia skilimo būsenas.
Nors už motyvų kartojimo ne visada kas nors slypi, kai kur žaidimas tais pačiais motyvais įgauna nemažai prasmės: „Kažkas buvo paliktas ir išeina tik sutemus. // Kažkas palieka savo namus ir niekada į juos nebegrįžta. // Kažkas įsilaužia į namus ir gyvena ten kuo ilgiau. // Kažkas gyvena namuose, kurie šiaip jau seniai negyvenami. [...] Kažkas pradingo savo namuose ir niekada savęs nebematė“ (p. 28). Nors aptariami skirtingai gyvenantys subjektai, tai liudija, jog visų problemos ir rūpesčiai panašūs, visi susiduria su tais pačiais sunkumais, tik renkasi kitokius kelius.
Politinė poezija daug kur nevykusi, daug pasakoma tiesiogiai, nepaieškoma tropų: „Yra marksistai ant molinių kojų / gimę kolosais per anksti // jei jie staiga pašoktų / juos nuplautų jūra // nes ekonominis bumas lemia / mūšį dėl akcijų biržų // karas idant užtikrintum taiką“ (p. 121). Ir visa tai labai fragmentiška, tarsi dėlionė nelygiom briaunom.
Kai kur fragmentiškumas pernelyg chaotiškas: „pasaulis pradingsta / pasaulis po pasaulio / pradingsta / įslysta pasaulin // nupoliruotų tylų / pasaulin / iš marmurinių griaučių / sustingusių // baldakimų amebų lyties organų / išsprogdintų / kaukolių tuščių prisilietimų“ (p. 206). Šiuo atveju abstrakcijos perteikia jauseną, kad bet kuris asmuo gali atsidurti toje situacijoje, kurią apmąsto kalbančioji, tad abstrakcija įgyja konkretumo. Kalbančioji pripažįsta, kad sunku ką nors įvardyti tiksliai, todėl daug abstrakčių aprašymų, todėl tai ir taikliausia apibūdinti kaip „tai“. Su abstrakcijomis žaidžiama gerai, tačiau kai kur nebejaučiama ribų ir jomis prisidengiama nuo aiškesnės minties. Vis dėlto kalbančioji puikiai atskleidžia, kad apie abstrakčius dalykus galima kalbėti abstrakčiai, nes tai tinkamiausias būdas įžodinti abstrakcijas.
Žiedinė knygos kompozicija ilgais tekstais įkūnija chaosą ir bėgsmą nuo savęs. Nors galima kabinėtis prie daugelio motyvų, poetinis sąmonės srautas gyvas ir gaivališkas. Rinkinį galima perskaityti kaip vieną eilėraštį, bet kai kurie atskiri tekstai tik užpildo knygą, kad kiekviename poskyryje jų būtų po aštuonis.
Tad galima svarstyti apie ne vieno eilėraščio originalumą, apie ne visada sąmoningą motyvų kartojimąsi, bet 1969 m. knyga į danų poeziją įnešė naujų vėjų, o jos savitumas jaučiamas iki šiol.
