Šimtas dvidešimt latų

 

Erikas Adamsonas (1907–1946) – Rygoje gimęs ir augęs latvių prozininkas, poetas, vertėjas. Kūrybai būdinga subtili estetinė pajauta, atidumas detalėms, prozos kūriniuose koncentruojamasi į žmogaus silpnybes, vidinius konfliktus, subjektyvumo ir išorinio pasaulio koliziją. Adamsonas parašė keturias poezijos knygas, dramos kūrinių, poemų vaikams, romaną ir du trumposios prozos rinkinius, iš kurių vienas pavadinimu „Smulkios ydos“ (Smalkās kaites, 1937) yra įtrauktas į Latvijos literatūros kanoną. Apsakymuose pavaizduoti psichologiniai nukrypimai, kompleksai, įkyrios idėjos sukuria įdomiausias situacijas ir suteikia modernizmui charakteringą ironiško absurdo prieskonį. Vadintas estetu, snobu, dekadentu, saloniniu autoriumi, manierizmo atstovu, nes jo poezijai būdingos rafinuotos puošmenos. Latvių tradicijai neįprasti ir net pretenzingi Adamsono epitetai jo kūrybai suteikia išraiškingo originalumo ir stilizuoto dekoratyvumo. Jo kalbą kritikai vadino „egzotiškų austrių lėkšte“, lygino su jugendo stilistika.

 

Šimtas dvidešimt latų buvo Zelmos Gabaros, vieno privataus fabriko buhalterės, mėnesio alga. Iš jos visai gerai būtų pavalgiusios ir apsirengusios Zelma ir jos motina, jei tik Zelmos brolis, kuris valgė už tris, plėšė rūbus už tris ir, be to, dar lankė jūreivystės mokyklą, būtų pasistengęs rasti kokį darbą. Bet to jis nedarė, ir todėl Zelma su motina, labai bijodamos vekselių ir avansų, amžinai susirūpinusios ir vaidingos, kruopščiai planavo, kaip gyventi, kad neperžengtų šios geležinės ribos – šimto dvidešimties latų.

Mėnesio išlaidas abi moterys jau iš anksto iki smulkmenų apskaičiuodavo ir įrašydavo mažame mėlyname sąsiuvinyje. Pradedant nuomos pinigais, apšvietimu, šildymu ir maistu, iki siūlų ritelės – viskas į jų skaičiavimus buvo įtraukiama – taip pat ir įvairios aukos, Raudonojo Kryžiaus loterijos bilietai, brolio mokyklos pinigai ir vadovėliai bei daug kitų didesnių ar mažesnių išlaidų.

Vienu žodžiu, tai buvo mažas biudžetas, nuo kurio jau keletą metų priklausė motina, duktė ir sūnus.

Bet sykį tris dienas iš eilės Gabarų kambaryje nebuvo girdėti sunkių žingsnių, švilpavimo, grubaus, pikto balso.

„Tai reiškia, – sprendė kaimynai, – kad to pikto vaikino, to liūto, nėra namuose.“

Iš tiesų, Ernestas, jūreivystės mokyklos auklėtinis, prieš tris dienas išėjo ir dingo arba išplaukęs laivu, arba tiesiog, kaip visuomet, ieškodamas nuotykių. Bet tai dar būtų niekai. Tegul eina! Jis retkarčiais kažką nerišliai suurgzdavo apie Islandiją ar Atlantą. Svarbiausia – ir tai iš tikrųjų buvo nelaimė, kurios net Zelma su motina niekaip negalėjo numatyti, – ant komodos po ruda molinio mauro galva nebebuvo šimto dvidešimties latų, Zelmos, buhalterės, ką tik gautos lapkričio mėnesio algos!

Motinos neužklupo nei didelė laimė, nei baisi neviltis. Ji tikrai garsiai verkė, juokingai dejavo, bet visa tai veikiau buvo įprotis. Trečią dieną motiną apėmusi didelė bejėgystė virto kvailu abejingumu. Ji ištisai gulėjo, nevalgė, nebedirbo jokių ūkio darbų, tylėdama žiūrėjo į vieną tašką. Kai motina grubiai plūsdavosi, buvo geresnė nei šeimą kankindama tylėjimu. Zelma tai žinojo ir nekentė tokios motinos nuotaikos – jos pasyvumas reiškė, kad ieškoti kokios nors išeities motina kategoriškai atsisako. Taigi visas įvykio svoris su pasekmėmis vėl užgulė Zelmą. Ji norėjo trumpai ir paprastai sau paaiškinti visa, kas nutiko. Bet šis įvykis Zelmai atrodė vis tamsesnis ir nesuvokiamesnis. Buhalterę kartais suimdavo nerimas, kartais – keista baimė. Kuo labiau stengėsi mintis supaprastinti, tuo jos darėsi painesnės.

Vadinasi, visi kruopščiausiai ir smulkiausiai apgalvoti skaičiavimai sunaikinti! Ar tikrai brolis būtų galėjęs taip pasielgti? Juk jis per gerai žinojo šeimos aplinkybes. Be to, Ernesto niekšu tikrai nepavadinsi.

Negalima paneigti, kad jis buvo keistas, tingus, pasileidęs – paskutinėmis dienomis prieš išeidamas visai paniuro. Bet argi jis nebuvo užsisklendęs savyje ir labai niūrus nuolatos? Užtekdavo tik pasižiūrėti į Ernestą apie dešimtą valandą ryto, kai jis piktai iškišdavo vešliai garbanotą, šviesiaplaukę galvą iš avikailio ir sudilusių užklotų krūvos savo guolyje, kad pavadintum jį niūriu liūtu. Iškart po to jis paprastai riebiai nusikeikdavo, kad jam trukdo miegoti, kol pamažu imdavo žaisti su savo sidabriškai pilku katinu, pakrikštytu moterišku vardu – Marlena. Šis neretai gulėdavo Ernestui, naktimis nedėvinčiam apatinių, ant nuogo pilvo, jaukiai murkdamas ir skleisdamas malonią šilumą. Valandų valandas Ernestas kurdavo įvairius katino erzinimo būdus. Kartais užsidėdavo padarą sau ant kaklo kaip senamadišką Napoleono III laikų boa; kartais sukišdavo mažą mongolišką katino galvą į savo plačiai pražiotą burną; kartais žnaibydavo kokią vietą vargšo augintinio papilvėje, ir šį judesį kaskart palydėdavo baisingas gyvūno kniaukimas.

Visa tai Zelma dabar atsiminė kaip kažką tamsaus, grubaus, žvėriško, apie dvidešimt dvejų metų vaikiną liudijančio tik tai, kas blogiausia.

Netrukus sesuo atrado dar daug kitų blogų brolio savybių.

Nuo jo visa reikėjo slėpti, pavyzdžiui, dantų pastą, saldumynus, odekoloną (kurį Zelmai vardadienio proga padovanojo viena bendradarbė). Bet ir tada jis dažnai surasdavo paslėptus daiktus, išsikvepindavo odekolonu vešlius plaukus, pažastis, kojų pirštus, panaikindamas – kaip pats mėgo sakyti – siaubingą prakaito smarvę. Tuo pačiu tikslu prisiberdavo egiptiečių kosmetinės pudros „Aida“ į kepurę, kojines, pirštines, išsispausdavo pusę dantų pastos tūbelės į burną ir ant šepetėlio, savanaudiškai mėgaudamasis aitria pipirmėtės vėsa. Tokiu atveju Zelmai likdavo tik susitaikyti su tuo, kad odekolono „Akacija, Iliuzionas, Ryga“ buteliukas pilnas vandens, o tuščia dantų pastos „Mėta“ tūbelė suformuota taip, tarsi būtų pilna.

Apskritai, jei šis vaikinas ką nors naudodavo, tai švaistūniškai, su kaupu. Jei blizgindavo batus, paprasto juodo batų tepalo „Lodix“ dėžutę ištepdavo per vieną kartą; jei imdavo sviesto, kiekvienas gniužulas būdavo kuplus lyg auksaspalvio astro žiedas.

Ernestas prausdavosi ne kiekvieną rytą, bet kai jau pradėdavo praustis, visa virtuvė paplūsdavo, o subtilioji Marlena – vienintelis padaras, kurį, kitiems matant, vaikinas retkarčiais pamyluodavo, – visiškai persimainydavo: įsisprausdavo į kampą lyg Indijos buivolo ragas išlenkta uodega, spjaudydavosi ir šnypšdavo tarsi tas liūtas, su kuriuo sykį kovėsi Samsonas.

Diena iš dienos Ernestas rūkė, švilpavo ir dainavo (beje, jis turėjo slaptą norą – įsigyti patefoną), ir, nepaisant žaliojo muilo* ir vandens, visi daiktai – popieriaus lapai, balti skalbiniai, – prie kurių jis prisiliesdavo, pasidengdavo arba riebalų dėmėmis, arba papirosų pelenais, arba kitų nešvarumų atspaudais. Ernestas niekuomet padoriai nekalbėdavo – arba bambėdavo, arba keikdavosi; miegodamas mosuodavo ore kumščiais, guolyje iš visų jėgų versdavosi nuo vieno šono ant kito lyg bausdamas netvirtą lentinį gultą.

Taigi šis slunkius, niekada nedirbęs jokio darbo, vangiai besimokantis ir gyvenantis iš sesers malonės, ją dar apvogė ir išėjo leisti pinigų.

Tai buvo galutinė Zelmos išvada. Ir, kaip buvo galima numatyti, ketvirtos dienos rytą, visas nusivalkiojęs ir purvinas, negana to – tarsi lengvai apgirtęs, grįžo Ernestas. Sesers jis nė nepastebėjo – pirmą rūstų žvilgsnį skyrė gulinčiai motinai, lyg kaltas būtų ne jis, o vargšė moteris.

– Močia, ko drybsai? – suriko jis. – Neturi ką daryt? Išskalbk marškinius, suadyk kojines, išlygink kelnes! Tik pažiūrėk, rado laiko tinginiaut!

Motina iškart atsigavo. Tai Zelma jau buvo numačiusi ir su pasibjaurėjimu nusisuko. Ji nujautė, kad motinai plūdimasis dabar sukels net tam tikrą piktdžiugą.

– Vaje, vaje! Sakyk greičiau, kur buvai! – pradėjo motina atstumiančiai bejėgišku balsu.

Ernestas ėmė šaipytis:

– Tu turbūt galvoji, kad valkiojausi kažkur aplink? Net į galvą neateitų!

– Tai kur tu tada buvai, sakyk greičiau, ak, dievulėliau! Ir kur pinigai? Pinigai! – begalę sykių visokiomis kraupiomis intonacijomis, tai rėkdama, tai verkdama, kartojo motina.

Bet vaikinas, kuris vienintelis pokalbiuose su motina mokėjo pagauti tikrąją nuotaiką, garsiu balsu ir riebiais keiksmais ją vis perrėkė:

– Žinau gi, žinau, tu, sena ragana, tikriausiai manai, kad visus pinigus iššvaisčiau! Neatspėjai! Jei taip nori žinot, tai va ką už tuos pinigus nupirkau!

Ir Ernestas ant stalo nerūpestingai numetė mažą paketėlį, nuplėšė rudą vyniojamąjį popierių ir prieš moterų akis ištiesė pilkai melsvą vilnonį megztinį, baltai tarsi kanapių grūdeliais taškuotą, ir buteliuką odekolono „Japoninės alyvos“. Tada iš kišenės ištraukė ir ant megztinio padėjo baltas šukas sidabrine rankena.

Abi moterys stebėjosi.

Zelma: Ką tai reiškia?

Ernestas: Trumpai tariant, dovanos! Dėl to, kad tu taip ilgai mane maitinai, leidai į mokyklą, rengei. Supranti, višta?

Motina: Kvaily, kam viso to reikia?

Zelma: Mums juk trūksta daug reikalingesnių dalykų! Ir kiek viskas kainavo?

Ernestas: Kas gauna dovanų, kainos neklausia.

Motina: Dovanų? Už Zelmos pinigus!

Ernestas: O kas tau darbo!

Zelma: Megztinis pirktas pas Vulfą – kaina prikabinta – keturiolika latų. Odekolonas kainuos kokį latą.

Ernestas: Ir šukos tris latus. Iš viso aštuoniolika latų. Geriau pasidarė, ką?

Motina: O kur likę pinigai? Kiek lieka, iš šimto dvidešimt atėmus aštuoniolika?

Zelma: Šimtas ir du latai.

Motina: Tai kur dingo tie, sakykim, šimtas latų?

Ernestas: Taip ir maniau! O kaipgi! Man dar reikės duot ataskaitą apie kiekvieną santimą! Pažįstu tave, tu pinigų ištroškusi gyvate!

Zelma: Ką čia kalbėt – jis ne viso proto!

Motina: Bet išleist pinigus – tiek proto tai turi! Atiduok šimtą latų!

Ernestas: Ožka, kaipgi aš galiu tiek daug turėt – aš juk negalėjau keturias dienas nevalgęs gyventi!

Motina: Kodėl tada nėjai namo?

Ernestas: Kaip aš galėjau be pinigų rodytis?

Motina: O dabar turi pinigų?

Ernestas: Turiu dovanų!

Motina: Kodėl iškart jų nenupirkai, jei apskritai norėjai tokią kvailystę daryt, o tris dienas šlaisteisi gatvėm?

Ernestas: Argi galėjau taip greit ką nors gudraus sugalvot!

Taip jie plūdosi be pabaigos ir be prasmės, kol Ernestas kažkurią akimirką nustojo atsakinėti. Jis verčiau kartojo savo pamėgtą gimnastikos pratimą – po kambarį ant rankų vaikščiojo taip, kad susivėlę plaukai šlavė grindis.

Netrukus vėl prasidėjo keiksmai.

Motina: Ir tavęs sąžinė visai negraužė?

Ernestas: Kaip negraužė! Graužė. Ir dažnai. Ak, kokia kančia! Ne jums ją suprast! Kad ją numalšinčiau, užėjau į „Staburagą“, „Vulkaną“. Išgėriau kažkokio šnapso, butelį alaus. Ir valgyt užsinorėjau. Ten buvo lašišos ir ikrų. Aš juk tų skanėstų gyvenime nesu valgęs – supraskit pačios, kaip užsigeidžiau!

Motina: Ir taip visus pinigus išleidai?

Ernestas: Višta! Dovanas pamiršai?

Motina: Tegu jas skradžiai, tas tavo dovanas! Bet jos kainavo tik aštuoniolika latų. Kur šimtas latų?

Ernestas: Galiausiai dar norėjau nuo odos padoriai nušutint visą purvą. Velnias žino, kada prausiausi! Mes gi neturim vonios. Užsukau į pirtį. Ir nuslinko nuo kūno gryna tešla. Po to liepiau nuskust barzdą ir apkirpt plaukus. Nusipirkau šimtą „Rygos“ (seniai nerūkiau!). O kur dar muilas, rankšluostis, arbatpinigiai kiekvienam žingsny! Visa tai juk kažkiek kainuoja, ar ne?

Motina: Sakysim, penkis latus. Kur likę?

Ernestas: Seniai jau norėjau kokį pigesnį patefoną įsigyt. Na nusipirkau tokį. Beje, tik už šešiasdešimt latų.

Moterys sudejavo.

– Tai kur jis yra? – galų gale atsitokėjo Zelma.

Bet Ernestas ėmė paniekinamai švilpauti „Eina gatve pareigūnas Žanis“.

Ilgai moterys laukė, kol vaikinas išsišvilpaus. Galiausiai jis abejingai pasakė:

– A, patefonas? Paskolinau vienam draugui…

Moterys nusijuokė.

Motina: Vienu žodžiu, nieko nebeliko?

Ernestas: Kaip – nieko! Penki latai!

Motina: Tai duok tuos penkis, vagie! ►

► Ernestas gerą valandėlę rausėsi po kišenes, viduje širsdamas dėl reketininkų ir išnaudotojų, kol surinko saują santimų.

– Po velnių, – riktelėjo, – aš tą skritulį** ką tik prieš ateidamas išmainiau mėsinėj! Matot, Marlenai nupirkau plaučių. Ir Marlenos nedera užmiršti!

Gudruolis katinas nuožmiai draskė grindis, mosavo uodega tarsi kokia šilkine aguona ir glaustėsi prie Ernesto klešnių, kol gavo gerą kąsnį plaučių.

Motina tuo metu, keldama balsą, be paliovos aimanavo:

– Ir šimtas latų iššvaistyti! Tikriausiai su gatvės moterimis! Ak tu niekše! Netikėlis koks! Fu! Ką mes darysim? Kaip mes gyvensim? Vaje, vaje.

Bet Ernestas energingai užsimojo dideliu delnu ir garsiai suriko:

– O kad būtų po ranka kokia malka!

Motina nutilo. Pyktis virto dar blogesne būsena – tylėjimu. Ji paniro į apsimestinį abejingumą.

Ernestas kelias akimirkas grėsmingai stebėjo motiną. Bet kai pažvelgė į plaučiais besivaišinančią Marleną, jo veide pražydo šviesi, maloni šypsena. Jis sučiupo padarą už ausų ir meiliai kalbėjo:

– Ak tu auksinis rainiuk, storas lūšiuk, pasiutęs tigre! Ar nori džiovintų strimelių, žalios maltos mėsos? Sūrio žievės aš tau duosiu, menkės ašakų ir smulkiausių vištos kaulelių. Paukštelius tau gaudysiu. Galėsi kregždutes ir baltas peles ėsti.

Kadangi Ernestui dar buvo likę kažkiek katinui skirto švelnumo, jis pažiūrėjo į seserį ir nerangiai pasakė:

– Matai, man reikėjo tau kažką padovanot – tu vienintelė šeimos maitintoja. Norėjau tau kaip nors atsidėkot. Bet ką čia kalbėti! Man musė liežuvin neįkando!

Zelma tylėjo. Nežinojo, ar Ernestas begėdiškai apsimeta, ar kalba teisybę. Ji nepyko. Jai net atrodė, kad į kambarį plūsta gaivesnis oras. Brolis – jaunas, stiprus vaikinas – paprasčiausiai norėjo atsikvėpti ir nors sykį ištrūkti lauk iš šių geležinių ribų, šie sunkūs šimtas dvidešimt latų Ernesto rankose staiga tapo malonūs ir visiškai lengvi. Tris dienas vaikinas galėjo su jais veikti ką tik panorėjęs.

Bet Zelma suprato, kad nepaliaujamas motinos ir Ernesto plūdimasis paaštrės, taps dar grubesnis. Dabar motina tik retkarčiais reikšmingai atsidusdavo ir tylėjo, kaupdama jėgas tyliai tironijai. Zelma labai gerai žinojo, ką ji reiškia. Motinos akimis, Ernestas, ko gero, dabar paženklintas ugniniais rašmenimis, milžiniška tatuiruote „Ls 120“. Šį skaičių per amžius regės. Jo nenuplaus nei laikas, nei vandenys. Jo negalės nuo kūno išdeginti net ugnimi. Šį skaičių 120 motina atsimins visada, vos tik pažvelgusi į sūnų. Net menkavertės nosinės, kurią Ernestas sykį pametė, ji neįstengė pamiršti metų metus ir nuolat priekaištaudavo:

– Tau nieko negalima duot. Tu juk amžinai viską pameti. Atsimeni tą nosinę.

Bet pati kartą pametė naują skėtį.

Dešimt kartų Ernestas galės atiduoti šimtą dvidešimt latų, ir vis tiek dar tūkstantįkart motina iki žilos senatvės, iki paskutinio atodūsio, kiekvieną duonos riekę paduodama, primins: „Pameni, tai nutiko tada, kai tu tuos šimtą dvidešimt latų iššvaistei! Tik vėl pinigų neišmėtyk kaip tąsyk tuos šimtą dvidešimt latų!“

Vienu žodžiu, motinos akyse Ernestas visiems laikams bus virtęs skaičiumi 120.

Bet šiuos Zelmos svarstymus nutraukė tamsi nuojauta, kad ji vienintelė savo šeimoje mąsto. Ji vienintelė turi rasti išeitį ir daryti visa, kas įmanoma, – vakarais vesti kalbų pamokas, išsiprašyti avanso iš darbovietės ar skolintis iš pažįstamų, kad surinktų šiuos šimtą dvidešimt latų, kurie buvo būtini pragyvenimui lapkričio mėnesį. Zelma – panašiai kaip motina – tapo visiškai abejinga išoriniam pasauliui, iki liguistumo, iki keistos kainų neurastenijos, visas mintis be paliovos skyrė kasdienybės apskaičiavimams, tad visa artimiausia aplinka jai virto vienu vieninteliu skaičiumi 120.

Taip Gabarų šeimą tvirčiau nei bet kada apsivijo geležinė kilpa – šimtas dvidešimt latų.

 

 

Iš: Latviešu zelta stāsti. Sast. Raimonds Briedis. Rīga: Lauku avīze, 2007

Vertė Vaiva Birietaitė