Nepraeinanti praeitis
Bene žymiausios šiuolaikinės suomių rašytojos Sofi Oksanen (g. 1977) esė Menneisyys, joka ei ole menneisyys paimta iš pernai pasirodžiusios jos knygos „Bristi į tą pačią upę: Putino karas prieš moteris“. Oksanen mama – estė, 8-ajame deš. ištekėjusi už suomio ir persikėlusi gyventi į vyro šalį.
Lietuviškai išleisti Oksanen romanai „Valymas“ (2010), „Šunų aikštelė“ (2021, vert. A. Krilavičienė), „Stalino karvės“ (2012), „Kai dingo balandžiai“ (2013, vert. D. Sirijos Giraitė), „Norma“ (2017, vert. U. Liepuoniūtė).
Byeon Sang-byeok. Katė, sugavusi paukštį. XVIII a.
Nepraeinanti praeitis
Tik drąsieji ieško žinių
Kitaip nei mano močiutės sesuo, kuri dėl okupacijos metais patirtos prievartos tapo nebyli, aš atradau balsą. Nors ir svajojau tapti rašytoja nuo šešerių metų, niekad nemaniau, kad parašysiu šio likimo įkvėptą romaną ar dramą. Nė neįsivaizdavau, kad rašysiu apie Estiją ir sovietinę santvarką. Šiuo požiūriu būčiau galėjusi paveldėti savo giminaitės tylą. Aš neturėjau kalbos, kuria galėčiau rašyti su Sovietų Sąjunga susijusius tekstus. Sąmoningai tą suvokiau tik tada, kai būdama suaugusi atsiverčiau vaikystės dienoraščius.
Dienoraštį pradėjau šešerių vos išmokusi rašyti. Jame išsamiai apmąstydavau tiek perskaitytas knygas, tiek šalnų temperatūras. Pradėjusi pirmą klasę aprašydavau namų darbus ir klasės išvykas, o tarp lapų dėliojau visokiausius popierėlius. Dienoraščių stirta sparčiai augo ir aš įsivaizdavau, kad dokumentavau savo kasdienį gyvenimą dešimtmečius.
Tik suaugusi atkreipiau dėmesį į vaikystės dienoraščių keistumą. Dienoraštį visada veždavausi kartu, kai keliaudavome į Sovietų Sąjungą. Nepaisant to, juose neradau įrašų apie Estiją. Dieną prieš kelionę minėdavau daiktų pakavimą, o toliau einantys įrašai siekdavo dienas, kai jau buvome grįžę į Suomiją. Mano vaikystės dienoraščiuose trūksta pusės gyvenimo.
Galiausiai supratau, kad tie dienoraščiai vis dėlto yra esminė mano šaltinių medžiaga – tik ne įprastu pavidalu. Vietoj detalių jie pateikia galimybę apsvarstyti, kodėl į juos neįtraukiau nieko, kas susiję su Sovietų Sąjunga.
Niekas man niekada nedraudė apie ją rašyti. Autoritariniuose ir totalitariniuose režimuose vaikai vis dėlto mikliai perpranta, ką verta nutylėti, o apie ką kalbėti eufemizmais. Jie sugeba skaityti tarp eilučių, bet nebūtinai moka įvardinti užslėptas prasmes tikraisiais vardais, ką ir kalbėti apie gebėjimą jas aprašyti.
Paradoksalu išties, kad kuo tiksliausiai atmintyje išsaugojau dalykus, kurių neužrašiau. Akys ir atmintis atstojo kamerą šalyje, kurioje fotografuoti buvo leidžiama ne visur. Albanų poetė Albana Shala teigia, kad diktatūroje gyvenusiam žmogui užtrunka daug laiko, kol jis išmoksta ieškoti žinių, nes totalitarizme tai pavojinga. Pavojinga žinoti per daug. Tik suaugusi supratau, kaip giliai buvau perpratusi šį principą. Dangus ant galvos nenukrito, kai pradėjau ieškoti žinių. Susipažinimas su archyviniais duomenimis ir KGB dokumentais mane išlaisvino. Tik sujungdama prisiminimus su žiniomis ėmiau suprasti totalitarinę sistemą ir kurti kalbą, kuria galėčiau ją aprašyti. Tik taip aš įgijau balsą.
Patirčių atpažinimas ir jų įžodinimas suteikia galimybę apie jas kalbėti. Dienoraščiuose būčiau galėjusi vartoti eufemizmus, kuriuos buvau įvaldžiusi. Juk į Sovietų Sąjungą rašydavau laiškus puikiai žinodama, kad kiekvienas iš Vakarų pasaulio atsiųstas laiškas pereidavo pro KGB akis, o nedemokratiniame režime buitinį gyvenimą galima aprašyti ir be Ezopo kalbos. Pavyzdžiui, ravėti močiutės daržą nėra politinis veiksmas ir apie jį būčiau galėjusi rašyti be užuolankų – jei tik tai nebūtų išdavę apie viešnagę kaime, kuriame užsieniečiams buvo draudžiama lankytis. Nesąmoningai suvokiau net šį dalyką ir apie tai nerašiau, nors niekas man to nenurodė. Vis tiek supratau, kad tylėdama apsaugosiu save ir savo giminaičius. Nepasitikėjau sovietine santvarka net dienoraštyje.
Nes niekada negali žinot.
Rašytoja Lea Ypi knygoje „Laisvė“ rašo, kad savo giminės istoriją ji sužinojo tik po Albanijos diktatūros griūties. Ją ištikęs šokas. Ypi buvo auklėjama tapti pavyzdinga piliete, mylinčia dėde Enveru vadinamą diktatorių Hoxhą. Kai jos tėvai atmintinai iškaltus komunistinius lozungus kartojo patys jais netikėdami, Ypi juos laikė absoliučia tiesa. „Sužinojau teisybę tokiu metu, kai ji nebebuvo pavojinga, tačiau tokiame amžiuje, kai jau galėjau stebėtis, kodėl man buvo taip ilgai meluojama. Gal mano šeima manimi nepasitikėjo? Jei taip, kodėl jais pasikliauti turėčiau aš?“1
Tai, kodėl gulagų istorijos ir praeities tyrinėjimai tapo nepageidautini Rusijoje, be kitų priežasčių, yra susiję su baime iš giminaičių sužinoti nemalonius faktus. Ne visi trokšta žinoti tiesą. Persekiotojų ir represuotojų yra tiek daug, kad dažnai aukos pačios tapdavo represuotojais, o represuotojai – aukomis. Dėl homopropagandos įstatymų iš Rusijos pabėgusi žurnalistė Masha Gessen aprašė savo močiutes – paprastas, nuostabias babas, – kurių galimybes Sovietų Sąjungoje susiaurino žydiška kilmė. Tik suaugusi Gessen sužinojo, kad močiutė Ester sutiko dirbti NKVD, KGB pirmtakėje. Po sveikatos patikrinimo Ester vis dėlto nepriėmė į tarnybą dėl prasto regėjimo. Kita močiutė, Ruzja, ėjo cenzorės pareigas Glavlite – Sovietų Sąjungos literatūros direktorate. Istoriją studijavusi Ruzja mokytoja tapti negalėjo, nes nesutiko meluoti vaikams. Cenzorės darbas jai atrodė mažesnis blogis.2
Ir mano giminėje buvo trėmėjas. Suaugusi jo gyvenimo motyvais parašiau romaną, bet, rodos, nepakankamai įslaptinau tapatybę. Vėliau sutikau skaitytoją, teigusį, kad jų namuose visada buvo spėliojama, kas buvo tas skundikas. Jie žinojo, kad kažkas įskundė, tik nežinojo kas. Jiems viskas paaiškėjo tik perskaičius knygą. Tai mane nustebino. Išdavikas man buvo žinomas nuo pat vaikystės, mūsų šeimoje tas nebuvo slepiama. Pasirodo, tai buvo paslaptis kitiems.
Praeities nagrinėjimas Estijoje didesnių sunkumų nekelia, nes šalis buvo okupuota – ji tapo auka. Tai, kad dalis tautos ėmė bendradarbiauti su okupantais, – jau sudėtingesnė tema, bet ir ją įmanoma gvildenti. Šie klausimai savitai susisieja su seksualiniu smurtu ir tremtimis Ukrainoje: remiantis liudijimais, moterys buvo spaudžiamos užsiimti seksu manipuliuojant maisto ir vaistų atsargomis, o žmonių ištrėmimas iš šalies galėjo būti vykdomas jų pačių kojomis. Abiem atvejais tariamas veiksmų savanoriškumas nėra joks laisvos valios veiksmas. Ana Orjol darbuojasi Andrejevo fonde, kuris siuntė psichologų komandą seksualinės prievartos aukoms į regionus, išvaduotus iš Rusijos okupacijos. „Man neteko sutikti nė vienos ukrainietės, kuri būtų pasipriešinusi rusų kareiviui, nes jos visos nužudytos“, – teigė Orjol.3
Nepriklausomai nuo to, kokiomis taikos sąlygomis baigsis karas Ukrainoje, praeities nagrinėjimas ar atsisakymas ją nagrinėti palies ir ateinančias rusų kartas. Niekas nenorės girdėti, kad mylimas senelis karo metais į rūsį tempė ukrainietes, o močiutės auskarai yra jo lauktuvės iš Ukrainos. Niekas nenorės klausti, kam tie auskarai priklausė seniau. Niekas nenorės gilintis į tai, kad įstojo į universitetą be stojamųjų egzaminų todėl, kad tėvas kariavo Ukrainoje. Lengviau prisiminti tėvą veteraną kaip herojų, o ne kaip nusikaltėlį ar girtuoklį, kurio įstojimas į armiją užtikrino motinai valstybės paramą, nes pinigų vaikams išlaikyti iš jo paties nesulaukė. Leng-viau apsimesti nieko nežinančiam, išlikti abejingam ar vadinti Ukrainą ir „kolektyvinius Vakarus“ blogiukais, kurie tyčiojasi iš nekaltos Rusijos.
Persekiojimo aukų likimus dokumentuojanti organizacija „Memorial“ po masinių protestų paskelbta užsienio agente, o 2021 m. Rusijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu ši seniausia Rusijos žmogaus teisių organizacija panaikinta. Masha Gessen knygoje „Neprisiminti“ aprašo atminties aktyvistų darbą XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Viena jų, Irina Anatoljevna Fligė, atskleidė, kaip buvo nutrauktas jų darbas Rusijoje: „Mes nustojome liudyti laipsnišką visa ko užmarštį. Nuo pat pradžių neteisingai supratome liudijimo prasmę. Manėme, kad siekėme išsaugoti istorinę atmintį. Tačiau istorinė atmintis gali egzistuoti tik tada, jei esama labai aiškios ribos, skiriančios ją nuo dabarties, – kaip, tarkime, Holokausto atveju. Tačiau tokios ribos mes neturime. Neturim praeities – tik amžinai besitęsiančią dabartį. O kol ji tęsiasi, tegalime kalbėti apie tąsą, bet ne atmintį.“4 Praeities nusikaltimų negalima ištirti tol, kol jie nepripažįstami nusikaltimais, o nusikaltimais jie taps tik tada, kai nauja valdžia nutrauks buvusios valdžios tęstinumą. Kol to nenutiks, Rusija ir toliau taikys įprastus metodus.
Niekas netikėjo, kad Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševićius už karo nusikaltimus stos prieš Hagos tribunolą.5 Vis dėlto tai įvyko.
Iš: Sofi Oksanen. Samaan virtaan: Putinin sota naisia vastaan. Helsinki: Like, 2023
Vertė Rūta Marija Viljamaa
1 Lea Ypi, Free: Coming of Age at the End of History, Penguin Books, 2021.
2 Masha Gessen, Ester and Ruzya: How My Grandmothers Survived Hitler’s War and Stalin’s Peace, Random House Publishing Group, 2004.
3 Jessie Williams, „Rape as a war crime in Ukraine: Investigators face stigma, shame and Russian occupation to deliver justice“, inews.co.uk, 2023.II.20.
4 Masha Gessen, Never Remember: Searching for Stalin’s Gulags in Putin’s Russia, Columbia Global Reports, 2018.
5 Slavenka Drakulić knygoje They Would Never Hurt a Fly: War Criminals on Trial in the Hague (2005) pasakoja apie Jugoslaviją sugriovusių karų nusikaltėlius: „Daug lengviau ir maloniau gyventi melo liūne nei pažvelgti tiesai į akis ir prisiimti iš jos kylančią galimą asmeninę kaltę ar kolektyvinę atsakomybę.“
