Mokslas
Ištrauka iš rudenį pasirodysiančios knygos „Matematinis gyvenimo žodynėlis“
Perėjau per įvairiausias būtis akademiniam pasaulyje – buvau ir dėstytoju, ir programuotoju, ir mokslo komunikatoriumi etc. Traukė visą gyvenimą tas akademinio pasaulio sakralumas, turėjimas reikalų daugiau su abstrakcijomis nei kas minutę kintančiais kontekstais. Bet niekaip nelipo viena pagrindinių to pasaulio savybių, į kurią puikiai įveda anglų rašytojas ir teologas C. S. Lewisas.
Knygoje „Tiesiog krikščionybė“ autorius rašo apie vieną įdomų dėsningumą žmogaus evoliucijoje. Evoliucijos metu žmogaus fizinis kūnas gana aiškiai kito – žmogus darėsi vis aukštesnis, jo stuburas vis statėjo, vystėsi sudėtinga raumenų struktūra, gerėjo žmogaus matymas, uoslė. Toks fizinio kūno kitimas yra nesunkiai paaiškinamas – fizinės kūno savybės gerėjo, nes žmogus ėjo per gyvenimą vedamas savo išgyvenimo instinkto: reikėjo susirasti kuo daugiau maisto, kovoti dėl grobio ar dauginimosi partnerio. Minimalių buities sąlygų atsiradimas taip pat prisidėjo prie geresnės žmogaus fizinės būsenos.
Jei į tolesnę žmogaus gyvavimo perspektyvą būtų pažvelgta tuo momentu, kai tokiu dėsningumu kito jo fizinis kūnas, būtų galima spėti, kad praėjus tam tikram laikui žmogus būtų tapęs kokiu 5 metrų aukščio gyvūnu, turinčiu milžinišką raumenų skaičių ir tobulą regą. Visgi tam tikru momentu žmogaus kūnas nustojo keistis kardinaliais mastais ir žmogaus evoliucija pasiekė netikėtą posūkį – ėmė tobulėti ne žmogaus kūnas, bet mąstymas.
Lewiso teigimu, žmonija pamiršo apie šį istorinį evoliucijos posūkį. Žmonija neabejoja, kad protas yra pajėgus paaiškinti visus pasaulio reiškinius, ir yra visiškai pasinėrusi į pasaulio pažinimą per protą. Teologo spėjimu, žmogus atsirems į tam tikras proto tobulėjimo ribas ir kažkuriuo periodu pradės kardinaliais mastais tobulėti dvasiškai.
Paprastumas kyla iš matematikos
Kuo šis Lewiso spėjimas siejasi su mokslu? Mano manymu, šiomis dienomis lygiai taip pat nepastebima mokslo vaidmens riba ir kartais juo bandoma aklai manipuliuoti visur, kur įmanoma, ir taip stipriai, kiek įmanoma. Štai, paėmus kokią matematiką, galima pastebėti, jog betarpiškas pasitikėjimas mokslu dažnai lemia sudėtingų matematinių modelių, visai neturinčių realios prasmės, kūrimą. Taikliai apie tai moksliniame straipsnyje „Matematika yra taikoma visų, išskyrus taikomosios matematikos mokslininkus“ kalba matematikas Davidas P. Wilsonas.
Pasak jo, maksimalaus vaidmens mokslui suteikimas matematikus verčia bet kokia kaina įžiūrėti tam tikrų fenomenų ar sudėtingų dėsnių egzistavimą nagrinėjamoje matematikos srityje ar problemoje. Wilsonas skiria du šios klaidos atvejus:
1) Kai norima įžiūrėti dėsnius, kuriuos mokslininkas jau yra studijavęs prieš pradėdamas nagrinėti tam tikrą problemą. Tokiu atveju – net ir nujausdamas, kad tam atvejui jo taikymai netinkami, – jis stengsis problemos sprendimą priartinti prie jam žinomų dėsnių.
2) Kai norima įžiūrėti tam tikrus keistus fenomenus, kurių mokslininkas dar nėra studijavęs, prieš pradėdamas nagrinėti problemą. Šiuo atveju matematikas tol nagrinės problemą, kol įžiūrės jam vienam suprantamą sudėtingą sąryšį, nes, jo manymu, pasitelkiant mokslą tiesiog privaloma atrasti problemos sprendimo būdą.
Abiejų minėtų atvejų rezultatas – dar vieno sudėtingo modelio sukūrimas, kurio praktinė reikšmė – bevertė.
Dirbtinis intelektas
Ne tik matematikos srity perdėtas pasitikėjimas mokslu kiša koją siekiant prasmingų rezultatų – neretai visai panaši padėtis susiklosčiusi ir šiomis dienomis itin aktualioje dirbtinio intelekto srityje. Švedų mokslininkas Bobas L. T. Sturmas, nagrinėjantis dirbtinio intelekto panaudojimą muzikoje, straipsnyje „Paprastas metodas nustatyti, ar muzikinės informacijos gavimo sistema yra arklys“ rašo, kad mokslininkai pernelyg dažnai pasitiki dirbtinio intelekto algoritmais, nors net iki galo nesupranta, kaip jie veikia. Sturmas pasakoja apie istorinį eksperimentą, atliktą su arkliu ir išryškinantį tokio aklo pasitikėjimo algoritmais beprasmybę.
XX a. pradžioje Vokietijoje gyveno arklys Protingasis Hansas. Kurį laiką atrodė, kad jis gali teisingai atsakinėti į paprastus matematinius klausimus – pateikus kokį nors matematinį uždavinį, jis visada pateikdavo teisingą atsakymą į jį, sutrepsėdamas atitinkamą kartų skaičių. Vis dėlto po kurio laiko, atliekant ypač akylai kontroliuojamus eksperimentus, paaiškėjo, kad Protingasis Hansas paprasčiausiai reaguoja į klausiančiojo žmogaus kūno kalbą, o ne pats teisingai išsprendžia uždavinius. Klausiantysis beveik visuomet trepsintį arklį stebėdavo kiek pasilenkęs ir išsitiesdavo, vos arklys sutrepsėdavo teisingą kartų skaičių. Kitaip tariant, ilgą laiką atliekant eksperimentus su arkliu, dėl kontrolės stygiaus nenustatyta tokio parametro, kaip žmogaus kūno kalba, svarba arklio atsakymams.
Pasak Sturmo, ir šiais laikais begalė mokslininkų aklai pasitiki dirbtiniu intelektu nuodugniau jo nesuprasdami. Kaip ir arkliui buvo pateikiamas uždavinys, taip ir mokslininkai algoritmui nurodo apdoroti konkrečius duomenis ir gauna galutinį rezultatą. Vis dėlto kaip ir Protingojo Hanso atveju – gana dažnai visiškai nesigilinama, kuri dirbtinio intelekto algoritmo dalis ir kaip veikia galutinį rezultatą. Potencialus rezultatas, analogiškas minėtam istoriniam kontekstui, – absoliučiai klaidinga hipotezė apie algoritmo veikimą, drastiškai mažinanti to algoritmo naudingumą ir realią prasmę.
Religijos ir mokslo dvikova
Net ir pripažinus, kad įtikėjimas beribe mokslo galia kartais kiša koją patiems mokslininkams, siekiantiems rezultatų konkrečioje srityje, kyla klausimas – kaip spręsti šią problemą? Juk paties Lewiso cituota mintis tarsi suponuoja kažkokį beprasidėsiantį žmonių dvasinį tobulėjimą kaip visa ko sprendimą, kuris mokslo kontekste gali skambėti gana juokingai. Kaip būtų galima adaptuoti šią Lewiso mintį apie „dvasinį evoliucijos posūkį“ mokslo kontekste?
Ieškant sąsajų tarp dvasiškumo ir mokslo, žinoma, reikėtų nagrinėti religijos ir mokslo sankirtą. Amerikiečių sociologas Johnas H. Evansas knygoje „Moralinės vertybės, o ne žinios: šiuolaikinio JAV religijos ir mokslo konflikto permąstymas“ kalba apie nuolatinį religijos ir mokslo konfliktą ir to priežastis. Evanso teigimu, viena pagrindinių mokslo konflikto su religija ar apskritai su visa bendrąja visuomene priežasčių yra ta, kad šiuolaikiniai mokslininkai mato bendrąją visuomenę kaip neracionaliai ir nesistemingai mąstančią ir kad jai trūksta elementarių žinių apie įvairias mokslo kryptis. Kitaip tariant, mokslininkų nuomone, konflikto ašis yra konkrečios mokslo žinios bei jų trūkumas, o Evanso teigimu, visuomenė dažniau mąsto apie pasaulį pro tokių vertybių kaip teisingumas ar etika prizmę.
Visgi vieno žymiausių religijos ir mokslo sankirtos tyrinėtojų Iano Barbouro darbai rodo, kad religijos ar bendrosios visuomenės atstovų ir mokslininkų skirtingas perspektyvas į pasaulį galima suderinti. Pasak jo, nauji mokslo atradimai gana dažnai mesdavo iššūkį nusistovėjusioms religinėms idėjoms ir gana dažnai tos tradicinės religijos doktrinos būdavo performuluojamos taip, kad neprieštarautų minėtiems mokslo atradimams. Štai su darvinistinės evoliucijos teorijos atsiradimu teologijos kontekste imta žiūrėti į Dievą iš kur kas ilgesnio laiko perspektyvos – jo kūrybinė galia pasireiškia nuosekliai per ilgą laiką evoliucijos tėkmėje. Barbouro teigimu, taip visuomenės vertybinis požiūris į pasaulį ir mokslo pasiekimai istoriškai būdavo suderinami, religijai prisitaikant prie mokslo naujovių.
Manau, kad galbūt čia ir slypi šio teksto esminis atsakymas – kai ne religija vaikysis mokslo naujovių, o mokslas ims skirtingose srityse taikyti įvairias teologijos idėjas, vertybes, tai ir taps tuo Lewiso „dvasinio evoliucijos posūkio“ idėjos pritaikymu mokslo kontekste. Skamba gana mistiškai ir pompastiškai, tačiau visa yra kur kas paprasčiau – manau, kad šis tekstas yra vienas iš būtent tokių pavyzdžių. Šiame tekste viena teologo idėja buvo pritaikyta mokslinių kontekstų nagrinėjimui – pritaikyta ne šiaip dirbtinai ir priverstinai, bet siekiant išryškinti ir susisteminti tam tikras mokslo spragas, taip parodant teologijos idėjų taikymo moksle galimą naudą.
