Išvirkščiosios pasaulio pusės atvaizdai

Shehan Karunatilaka. Septyni Malio Almeidos mėnuliai. Romanas. Iš anglų k. vertė Marija Bogušytė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 471 p.

2022 m. Bookerio premiją pelnęs Shehano Karunatilakos (g. 1975) fantastinis romanas „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ žada neabejotiną skaitymo malonumą, kaip ir originalus viršelis traukia akį knygynų lentynose (dizaineris Peteris Dyeris). Autoriaus stilius iš pradžių gali pasirodyti klampokas, juolab menkai susipažinusiems su nesena Šri Lankos istorija. Skaitytojui reikės susigaudyti painiame politiniame kontekste, demonų knibždančioje hinduizmo mitologijoje. Lėtas rašymo procesas beveik garantuoja lėtą skaitymą (pasak autoriaus, rašymas užtruko penkerius metus, dar dvejus – bendradarbiavimas su maža nepriklausoma Londono leidykla „Sort of Books“, siekiant padaryti rankraštį „prieinamesnį vakariečiui skaitytojui“ (https://en.wikipedia.org/wiki/The_Seven_Moons_of_Maali_Almeida). Nepaisant puikios romano idėjos sulydyti neregimąjį dvasių ir realųjį šiandienos (sąlygiškai) pasaulius, galiausiai pritrūksta pasakojimo lengvumo. Magija įvyksta tose vietose, kur abu pasauliai įsilieja vienas į kitą. Knygos pradžioje sukuriama puiki intriga, vėliau ji kiek apsivelia perkrautame pasakojime, dalių tempas ne visada vienodas. Tikrai puikiai parašyta pabaiga ir pradžia, bet vidurinės dalies siužetas pilnas pasikartojimų, lyg būtų nepakankamai išgrynintas, politinis kontekstas kartais stabdo pasakojimą.

Pagrindinė knygos tema – chaosas – plėtojama keliais registrais. Visata pilna žmogiškų maldų, klykiančių sielų ir vaiduoklių, visais būdais besikišančių į gyvųjų gyvenimą. Tai indų mitologija tvinksintis kūrinys, pilnas pabaisų, jakų ir demonų. Satyra trykštantis deivės Kali šokis. Tai detektyvas, kurio veiksmas plėtojamas rašytojo gimtajame Kolombe 9-ajame dešimtmetyje Šri Lankos pilietinio karo kontekste. Galiausiai tai – meilės trikampis tarp pagrindinio veikėjo Malio ir dviejų jo mylimiausių žmonių – vyro ir moters.

Ontologiniai pašnekesiai su demonais, vaiduokliais ir gyvūnų sielomis būdingi indų ir šrilankiečių folklorui, ypač epo žanrui, šiuose įvairiose knygos vietose įterptuose dialoguose matyti istorinės Šri Lankos kronikos „Mahavamsos“ įtaka. Kita vertus, rašytojas kuria veikiau chaotiškos, nevilties ir cinizmo persmelktos Azijos valstybės tragediją, kurios atspindžius atpažįstame ne vienos postkolonijinės šalies istorijoje. Autoriaus asmeniškas santykis su aprašomais istoriniais įvykiais tampa neabejotinu pranašumu knygoje. Karunatilaka rašo apie tai, ką skauda, nors simboliškai atkuria teisingumą praeičiai, papasakojęs savo istoriją šiek tiek pagyja arba, kaip protagonistas Malis, pradeda naują samsaros ciklą.

Malis Almeida – talentingas karo fotografas, laisvamanis ir lošėjas – atsikvoši pomirtiniame pasaulyje ir neprisimena, kaip mirė. Tarpinėje stotelėje, kur nesuskaičiuojama galybė sielų it biurokratinėje eilėje prie langelio laukia tolesnio etapo, prasideda jo sapniška odisėja tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Čia laikas matuojamas mėnuliais – Malis turi jų septynis prieš galutinai palikdamas buvusį gyvenimą ir tris savo aistras: fotografiją, lošimo kortas ir meilę vyrams. Kaip kad dažnai pasitaiko bibliniuose siužetuose, knygos protagonistas raginamas pasirinkti – ar paklusti, susitaikyti, pamiršti žemišką gyvenimą ir eiti į Šviesą, ar maištauti ir sužinoti tiesą apie savo mirties aplinkybes. Taip maginės fantastikos pasakojimas paverčiamas pagreitį įgaunančiu detektyvu su ribotu laiko tarpu, per kurį reikia išsiaiškinti rūpimus klausimus ir atsisveikinti su artimaisiais.

I. Fotografas

1983-iaisiais Šri Lankoje vyksta žiaurus pilietinis karas – šalis pasidalijusi religiniu pagrindu, sinhalai kovoja prieš tamilus, viena vyriausybė keičia kitą, plinta teroras ir paranoja. Šiame įvykių sūkuryje Malis Almeida fotoaparatu fiksuoja skerdynes ir neįsivaizduojamą žiaurumą, kaupdamas liudijimą, turėsiantį sustabdyti karą. Ar bent jau toks yra jo idealistinis siekis. Rašytojo sumanymu, protagonistas dokumentuoja pragarą dar būdamas gyvas. Tapęs vaiduokliu jis nenusikabina fotoaparato nuo kaklo, kelis kartus spragteli ir ten, anapus, nors objektyvas susipurvinęs ir nebeveikia, bet šis simbolinis veiksmas įtvirtina jo, kaip absoliutaus stebėtojo, laikyseną. „Buvimas vaiduokliu ne taip jau skiriasi nuo karo fotografo darbo. Ilgai trunkantys nuobodžiavimai, paįvairinti trumpais siaubo pliūpsniais. Nors tavo vakarėlis po mirties pilnas veiksmo, daugiausiai laiko praleista stebint, kaip žmonės į ką nors spokso“ (p. 203). Išėjusio žmogaus atskirtumą nuo pasaulio sustiprina pasakojimas antruoju asmeniu. Malis stebi, ir tai, ką jis stebi, primena teatro pjesę. Iš savo naujos izoliuotos būsenos jis stebi savo draugus, besiaiškinančius, kur jis dingo, o istorijos liejasi kaip rašalo dėmės iš kiekvienos detalės, kurią jis mato ir prisimena.

Paradoksalu tai, kad Malis tarpinės stotelės prižiūrėtojų yra raginamas eiti link Šviesos, t. y. užsimiršimo. Bet fotografijos esmė yra priešinga – užfiksuoti, versti prisiminti. Negyvoje pagrindinio veikėjo galvoje jo fotografijos turi milžinišką reikšmę, jų paviešinimas tampa visų Malio veiksmų tikslu. Bet, kaip taikliai nuspėjo Susan Sontag „Kitų kančios stebėjime“, tik idealistai mano, kad karo fotografijos suteikia pakankamai įrodymų pasmerkti karą, išsižadėti žiaurumo (Susan Sontag, Regarding the pain of others, Penguin Books, 2004, p. 11). Viena vertus, fotografija, kaip medija, suteikia įrėmintiems vaizdams didžią prasmę, kita vertus, subanalina žiaurumą, žiūrovas persisotina vaizdais.

II. Lošėjas

Apskritai lošimo metafora yra daugiabriaunė ir puiki priemonė apžaisti chaosą, mesti iššūkį autoritetams ir plėtoti siužetą kaip azartišką kortų žaidimo partiją. Ir tai yra antroji Malio Almeidos supergalia. Remdamasis tikimybių teorija, jis lošia iš visko ir visada, neretai laimi. Veikėjams priskiriami kortų simboliai – būgnų tūzas, vynų karalienė – kuo daugiau galios jie turi, tuo didesnė korta. O septyni Maliui likę mėnuliai – paskutiniai žetonai prieš neišvengiamą atomazgą.

Laisva pokerio žaidėjo laikysena dera ir su „pakaruokliško“ humoro prisotinta romano kalba. Karunatilaka geba sunkiasvores filosofines temas pateikti per absurdo, satyros prizmę, tai šiek tiek primena Terry Pratchetto knygų pasaulius. Etiniai, moraliniai pasirinkimai niekur nedingsta, bet egzistencializmas ir požiūris į mirtį atmieštas bravūrišku, nevilties kupinu humoru, pavyzdžiui, scenoje, kur Malis stebi, kaip samdyti banditai atsikrato jo lavonu.

III. Pasileidėlis

Malis Almeida neklausė būdamas gyvas, taisyklių nepaiso ir po mirties. Bėda ta, kad valdžia su nepaklusniaisiais susidoroja. Apsipratęs su nauja vaiduoklio būsena, knygos herojus išmoksta keliauti vėju – tik ten, kur buvo jo kūnas, arba ten, kur minimas jo vardas. „Daug kuo netikiu. Bet skėtarais tikiu“, – sako simpatiškiausias knygos veikėjas, maišto dvasia, marksistas Sena Patirana. Įspūdingiausias iš knygos įstrigęs vaizdinys – sielos, sutūpusios ant didžiulio skėtaro šakų ir laukiančios, kol kas nors ištars jų vardą. Keliaudamas vis gilyn į dvasių ir demonų pasaulį, Malis sužino, kad galima išmokti šnabždėti gyviesiems, pavyzdžiui, savo mylimam vyrui, kai dar nesi pasirengęs su juo atsisveikinti. Beje, jei būtumėte vaiduoklis, ką rinktumėtės jūs – ar paklusniai eiti į Šviesą ir stoti eilėn atgimti naujam gyvenimui, ar likti tarpinėje stotelėje ir amžinai lankytis mylimųjų sapnuose ir jiems šnabždėti?

●

Pačioje knygos pradžioje iš šių trijų tapatybių – fotografas, lošėjas, pasileidėlis – suformuotas Malio Almeidos portretas nuosekliai plėtojamas iki pabaigos. Klajodamas tarpinėje stotelėje septynias paras Malis pereina visas penkias gedėjimo stadijas (neigimą, pyktį, derėjimąsi, depresiją ir susitaikymą), papasakoja savo meilės istoriją ir paleidžia savo ego. Psichologinis romano pagrindas įdomus ir neleidžia nuobodžiauti.