Gaisras

 

Teisėjas Pakštaitis turėjo savotišką įprotį – baigęs nagrinėti bylą jis kaskart nufotografuodavo vieną, jo nuomone, svarbiausią įkaltį ir, parsinešęs namo, pastatydavo įrėmintą nuotrauką lentynoje šalia kitas bylas menančių artefaktų. Šie įkalčių vaizdai atliko dvejopą funkciją. Pirmiausia, ilga viena šalia kitos išrikiuotų fotografijų eilė padėdavo teisėjui susidoroti su retsykiais apninkančiomis mintimis apie gyvenimo beprasmiškumą. Be to, žiūrėdamas į jas, Pakštaitis nuolat gaudavo progą apmąstyti giliau slypinčias ir proceso metu retai akcentuojamas teisme nagrinėto įvykio priežastis. Štai ir dabar, grįžęs po teismo, jis išsitraukė iš portfelio pakeliui esančioje ateljė ant fotopopieriaus perkeltą kadrą, įamžinusį prie durų tvirtinamą gelsvą informacinę lentelę su ryškiai juodu užrašu, įstatė nuotrauką į stalčiuje rastą rėmelį ir pasidėjęs šį ant virtuvės stalo ėmė galvoti, kas kaltas.

Jis visada mėgdavo ieškoti tikrojo kaltininko pasibaigus bylai. Pradėjęs eiti dabartines pareigas, kurį laiką net bandė analizuoti statistiką, aiškindamasis, kokia dalis kaltinamųjų realiai nebuvo atsakingi už įvykius, nagrinėtus jo vadovaujamuose procesuose, kol įsitikino, kad nuteistieji beveik visada yra ne tie, kuriuos iš tiesų reikėtų bausti. Taip buvo ir šį kartą. Pakštaitis beveik neabejojo, jog esminė nelaimės, dėl kurios keli mažai kam žinomos ir nelabai daug veiklos turėjusios įstaigos darbuotojai patyrė lengvus ir vidutinio sunkumo kūno sužalojimus, o pati įstaiga vėliau tiesiog nustojo egzistuoti, priežastis nebuvo senais baldais užgriozdinta atsarginė laiptinė ar atmestinai pravestas priešgaisrinės saugos instruktažas. Žinoma, už saugių darbo sąlygų užtikrinimą atsakingi darbuotojai galėjo labiau pasistengti vykdydami savo pareigas, tačiau esmė glūdėjo giliau.

Tiesa, šįsyk Pakštaitį džiugino bent jau tai, kad po daugiau nei pusmetį trukusio teismo proceso niekam nebuvo paskirtos nuobaudos. Nors nagrinėjant bylą pripažinta, kad gaisras kilo dėl gausybės darbo saugos reikalavimų pažeidimų, teismas kartu buvo priverstas konstatuoti, jog, Sisteminės pagalbos visuomenės skaitmeninėms iniciatyvoms skatinimo, stebėsenos, informacijos ir akreditacijos valdybai nebevykdant veiklos, už joje susidariusią situaciją atsakingi asmenys negali būti patraukti atsakomybėn: prieš kelis mėnesius iki nuosprendžio paskelbimo, atlikus ministerijos inicijuotą vidinį tyrimą, ši įstaiga buvo išformuota, specialųjį ministro įsakymą motyvuojant tuo, kad jos veikla dubliuoja kitų padalinių funkcijas ir nėra pakankamai efektyvi. Maža to, atskira nutartimi teismas atmetė pilietės D. A. ieškinį dėl žalos, patirtos po to, kai bendradarbiai išmetė ją pro langą iš ketvirto pastato aukšto, pripažindamas, kad ikiteisminio tyrimo metu nepavyko surinkti pakankamai įrodymų, liudijančių tyčinį ieškovės minimo veiksmo pobūdį.

Visgi po poros valandų mąstymo žiūrint į lentelės, turėjusios papuošti vieno (dabar jau buvusios) institucijos kabineto duris, atvaizdą Pakštaitis priėjo prie išvados, kad pagrindinės liūdnai pasibaigusių įvykių kaltininkės yra dvi: viršininkė ir ponia Dainora. Ypač pastaroji – juk būtent jos keistos užmačios inspiravo visą tolesnio vyksmo grandinę, tad galiausiai valdyboje įsiplieskęs gaisras buvo ilgai besirutuliojusios neįtikėtinų atsitiktinumų sekos padarinys. Tiesą sakant, reikalai šioje įstaigoje pakrypo bloga linkme jau maždaug prieš pusantro mėnesio iki liūdnai pasibaigusio įvykio.

 

Saulėtas to gegužės ketvirtadienio rytas būtų taip ir likęs eilinis, jeigu kone dešimtmetį viename valdybos padalinių dirbanti Dainora tądien nebūtų atvykusi į tarnybą nešina didele puokšte raudonų rožių ir būdama itin pakilios nuotaikos. Bendradarbiams paklausus, kas per šventė, ji netikėtai pareiškė vakar apgynusi socialinių mokslų daktaro disertaciją. Visiems išsižiojus iš netikėtumo, o tolimiausiame kampe sėdinčiam Almantui pradėjus žvengti visa gerkle, Dainora išėmė iš rankinuko ir iškilmingai paklojo stalo viduryje į įmautę įkištą diplomą su šiuos žodžius patvirtinančiu įrašu. Priėję arčiau kolegos netruko įsitikinti, kad virš kelias eilutes užimančio disertacijos pavadinimo tikrai puikuojasi jos vardas ir pavardė, o kai Almantas garsiai perskaitė įmantriai skambančią darbo temą („Informacijos apie kasdienių higienos įgūdžių svarbą suvokimo problemos įvairiuose postsovietinės Lietuvos visuomenės sluoksniuose ir jų mažinimo galimybių įvertinimo metodikos parengimas“), suvaldyti prunkštimą buvo nelengva ne tik jam pačiam, bet ir daugumai skyriaus moteriškių.

Galutinai patikėti lig tol nematyto formato dokumento tikrumu visi prisivertė tik tuomet, kai viena bendradarbė pagūglinusi internete aptiko skelbimą apie vakar universitete vykusią disertacijos gynimo procedūrą. Valdyboje Dainorą laikė žiopla pasipūtėle, nuolat besigiriančia savo pasiekimais ir mėgstančia visiems guostis, kad jos nuopelnai nėra deramai įvertinti. Žinai, vaikystėje niekas manim netikėjo, motina su patėviu visą laiką vadino mane durne, bet aš vis tiek baigiau kolegiją, o paskui įstojau į išlyginamąsias ir sugebėjau gauti vadybos magistrą, gerokai apsinešusi pasakodavo ji dažname darbuotojų vakarėlyje, prisėdusi šalia kurio nors atokiau įsitaisiusio kolegos. Šiaip jau didžioji dalis kolektyvo narių buvo linkę pritarti kadaise Dainoros tėvų išsakytai nuomonei, nes žinojo – pavedus net ir visai paprastą užduotį, ji arba nieko nedarys, arba pridirbs nesąmonių, kurių pasekmes teks ilgai srėbti visam skyriui. Maža to, dalis bendradarbių neabejojo, kad savo diplomus Dainora gavo „per lovą“: nors nebuvo labai graži, o pažinčių svetainėse sutiktiems vyrukams jau po kelių dienų įgrisdavo nuobodžios jos šnekos apie savo išskirtinumą, perkopusi keturiasdešimt ji vis dar aktyviai reiškėsi meilės fronte, kas kelis mėnesius keisdama partnerius ir po eilinio išsiskyrimo vis kartodama nebegalėjusi ilgiau būti su „tokiu tūpu“.

Po kurio laiko, visiems sugrįžus į savo darbo vietas, kiek atkutus ir ėmus patylomis aptarinėti netikėtą Dainoros gyvenimo posūkį, Almantas pašaipiai mestelėjo, kad dabar jai reiktų eiti pas viršininkę ir paprašyti atsižvelgus į pasikeitusį statusą pakelti algą. Pradžioje Pakštaitis manė, kad dėl šios replikos Almantą irgi būtų galima laikyti vienu iš vėliau susidariusios situacijos kaltininkų, tačiau, prisiminęs kitų kolegų liudijimus, netruko apsigalvoti. Sprendžiant iš visko, Almanto žodžiai vargu ar galėjo ką lemti, nes Dainora iš anksto buvo numačiusi detalų veiksmų planą. Praėjus kelioms minutėms po to, kai, įmerkusi vazon gėles, ji įsitaisė prie kompiuterio, visi valdybos darbuotojai tarnybiniame pašte išvydo laišką, kuriame buvo informuojami apie naujai įgytą bendradarbės mokslinį titulą: apačioje, šalia paryškintomis raidėmis užrašytos siuntėjos pavardės taip pat puikavosi prierašas Dr. Dar po pusvalandžio įsiveržusi į viršininkės kabinetą Dainora įsakmiu tonu pareiškė, kad nuo kito mėnesio jai privalu nustatyti didesnį atlyginimo koeficientą ir skirti atskirą kabinetą, bei pareikalavo, kad ant jo durų pritvirtintoje lentelėje būtų aiškiai nurodyta – čia dirba socialinių mokslų daktarė.

Jau kelintus metus paskutinės kadencijos pabaigos ir palydų į pensiją laukiančiai valdybos viršininkei Dainora nuolat kėlė galvos skausmą. Sekretorė buvo taip pripratusi prie 2–3 kartus per savaitę besikartojančių jos vizitų, kad, šiai užėjus, net nebebandydavo pasakoti apie įtemptą vadovės darbotvarkę ir prašydavo tik vieno – netrankyti užrakintų viršininkės durų tradicinio jos popietinio pogulio metu. Pastaruoju metu Dainora, regis, stengėsi į tai atsižvelgti ir dažniau lankydavosi rytinėmis valandomis. Baimindamasi, kad nepakiltų spaudimas, viršininkė įprastai stengėsi ramiai išklausyti jos skundus ir kaskart linkčiojo galvą, šiai pasakojant, kaip kiti skyriaus darbuotojai per dienas žaidžia kompiuterinius žaidimus, nuolat palieka Dainorai sunkiausius darbus, versdami ją dirbti viršvalandžius, kaip buhalterė avansu neišmoka komandiruotpinigių, o valytoja specialiai nelaisto ant jos stalo augančių kaktusų ir laiku neišplauna grindų. Dažniausiai pakakdavo gerą pusvalandį imituoti, kad pritaria jos mintims, apsimetus susierzinusiai, skambtelėti skyriaus vedėjai, įsakmiu tonu liepti jai rytoj užeiti pasikalbėti, o atsisveikinant pažadėti, jog netrukus viskas bus sutvarkyta.

Bet šį kartą Dainora buvo nusiteikusi ypač aršiai, o jos iškelti reikalavimai – sunkiai įgyvendinami: pakelti atlyginimą buvo įmanoma nebent paskyrus ją į naujas pareigas (nuolatinių vizitų metu Dainora jau spėjo išsizyzti, kad pagal pareigybinį koeficientą priklausanti alga būtų užkelta iki maksimalios leistinų „žirklių“ ribos), o septintus metus besitęsiantis pirmo aukšto remontas senokai vertė valdybos darbuotojus sėdėti kabinetuose susispaudus labiau, nei leidžia oficialios higienos normos. Išlydėdama Dainorą pro duris viršininkė išreiškė viltį, kad naujausių jos norų įgyvendinimo galimybes pavyks išsiaiškinti maždaug per šešias savaites, nors viduje pati tuo labai abejojo. Naujai iškepta mokslų daktarė aiškiai neliko patenkinta atsakymu, bet, džiaugdamasi bent jau tuo, kad rytoj pavyko išsireikalauti laisvadienį, kol kas nusprendė palikti viršininkę ramybėje.

Šiaip ar taip, vadovybei tapo aišku – šįsyk lengvai išsisukti nepavyks, tad atlyginimo klausimu jau pirmadienį buvo kreiptasi į valdybos veiklą kuruojantį ministerijos padalinį. Departamento direktorius, ne kartą sulaukęs Dainoros skundų žodžiu bei raštu, regis, nebenorėjo tampyti katino už ūsų ir pasiūlė viršininkei puikią išeitį – įsteigti valdyboje naują skyrių ir garbiąją mokslų daktarę paskirti jo vedėja. Taigi, po savaitės tabelyje ties jos pavarde jau puikavosi naujos pareigos, o dar po poros dienų staigiai karjeros laiptais pakilusi Dainora gavo ir gerokai didesnę algą, priklausančią Strateginių veiklos krypčių administravimo skyriaus vadovei. Nors naujajame skyriuje darbavosi viena, tad taip ir negavo progos įgyvendinti didžiausio gyvenimo troškimo – kam nors realiai pavadovauti, Dainora liko visai patenkinta greitu sprendimu. Dar labiau ji nudžiugo išgirdusi, jog netrukus turės atskirą kabinetą: viršininkė įkalbėjo vieną iš savo pavaduotojų persikraustyti į pirmo aukšto flygelį, kur buvo jau beveik galutinai suremontuotas kambarėlis, anksčiau atlikęs įstaigos archyvo (kitaip tariant, makulatūros sandėlio) funkciją. Nors šalimais dirbantys statybininkai kėlė triukšmą ir patalpos sienos vis dar buvo nedažytos, pavaduotojas įžvelgė šiame pasiūlyme savitų privalumų – pirma, čia jo niekas netrukdė, nes kabinete nebuvo laidinio telefono, o mobiliojo jis niekada nenaudojo, antra, iš čia galėjai daug greičiau nusigauti iki tarnybinio išėjimo, kur po stogeliu buvo įrengta jo ypač dažnai lankoma rūkykla, – todėl mielai užleido savo kabinetą Dainorai.

Vis dėlto, sėkmingai įgyvendinus didžiąją dalį reikalavimų, staiga paaiškėjo, jog sunkiausia bus išspręsti lentelės ant skyriaus viršininkės durų klausimą. Anksčiau lenteles su pareigybių užrašais valdybos darbuotojams padarydavo vietinis ūkvedys: jaunystėje besidarbuojant laidojimo biure ir juodu tušu raitant gilaus liūdesio persunktus užrašus ant vainikų ir krepšelių juostų įgyti kaligrafinio rašymo gebėjimai jam pravertė ir perėjus į valdybą. Tačiau pernai ūkvedys išėjo į užtarnautą poilsį. Maža to, ministerijos atstovai, rudenį vykusio vidaus audito metu pastebėję ant kabinetų savadarbes lenteles, prigrasė ateityje užsakinėti panašią atributiką tik viešųjų pirkimų būdu. Sekretorei pradėjus aiškintis situaciją dėl galimybių užsakyti lentelę Dainoros kabinetui, netikėtai sužinota, kad ankstesnis viešųjų pirkimų, susijusių su ministerijai pavaldžių įstaigų atributikos gamyba, laimėtojas šiuo metu bankrutavęs. Galų gale, po kelias dienas trukusių svarstymų ir derinimų su ministerija, buvo organizuota vieša potencialių paslaugos teikėjų apklausa, tačiau pasirodė, kad pigiausiai pagal nurodytas specifikacijas pagaminti lentelę besisiūlanti firma prašo už ją nei daug, nei mažai… 537,42 euro.

Viršininkės, po kelių savaičių gavusios iš viešųjų pirkimų skyriaus apklausos rezultatus ir pamačiusios riebiu šriftu atspausdintą paslaugos kainą, spaudimas šoko į viršų taip staigiai kaip populistų, žadančių didinti pensijas, reitingai per rinkimus. Susinervinusi tądien ji net neprigulė popiečio miego: galvoje nuolat sukosi tas už visišką nieką prašomas triženklis skaičius. Pradžioje viršininkė buvo beveik pasiryžusi nusispjauti į ministerijos rekomendacijas ir liepti sekretorei surasti valdyboje kokį nors gražiau rašantį arba įmantresnę kompiuterinės grafikos programą perpratusį darbuotoją, bent laikinai nustumiant problemą ateičiai. Ji puikiai žinojo, kad organizacijos einamosioms išlaidoms skirtų lėšų skiltyje šiuo metu likę lygiai du eurai, o viceministras pastarojo posėdžio metu buvo aiškiai pasakęs: visiems vadovams, „netilpusiems“ į standartinį lėšų limitą, skirtumas metų gale bus išskaičiuotas iš atlyginimo. Vis dėlto vakarop po ilgų apmąstymų viršininkė nusprendė pasielgti kitaip ir, nuėjusi į apatinį flygelį, susitarė su ką tik jame įsikūrusiu pavaduotoju, dažnokai pagelbėdavusiu panašiose situacijose: jam buvo išrašyta 1 500 eurų premija, o ją gavęs šis pažadėjo išsyk atiduoti 600 eurų „einamosioms išlaidoms“.

Šitas jos veiksmas, teisėjo Pakštaičio nuomone, buvo lemtingas – juk būtent po to, kai atlyginimų mokėjimo dieną nukeliavęs iki artimiausio bankomato ir išgryninęs reikiamą sumą pavaduotojas įteikė viršininkei pinigus, o ši perdavė didžiąją jų dalį sekretorei, liepdama suderėti su lentelių gamintojais, kad sąskaitoje įrašytų du eurus, o likusius gautų grynaisiais, prasidėjo lemtingų įvykių, primenančių tvirtai suregztą veiksmo filmo scenarijų, seka. Firmos atstovai, neabejotinai nudžiuginti pasiūlymo, per dvi dienas padirbo socialinių mokslų daktarei pritinkančią iškabą. Kitą rytą viršininkė suskubo pranešti eilinį kartą su nusiskundimais atbildėjusiai Dainorai, kad iki pirmadienio jos duris papuoš atitinkama lentelė (valdybos patalpų administratoriui net buvo prisakyta iš anksto apsirūpinti medvaržčiais, kad iškabą būtų galima pritvirtinti vos atgabentą). Dar po trijų dienų sekretorė gavo žinutę, kurioje buvo rašoma, jog kurjeris pristatys užsakytą prekę 13:15, todėl, grįžusi po pietų pertraukos ir įsitikinusi, kad viršininkė tvarkingai snaudžia ant minkštojo kampo savame kabinete, ji įsitaisė prie stalo ir, vangiai slinkdama monitoriumi žemyn per nykius feisbuko įrašus bei retsykiais dirsčiodama pro langą, ėmė laukti į įstaigos kiemą įsukančio siuntų tarnybos automobilio.

Nepraėjus nė pusvalandžiui telefone pasirodė pranešimas, kad prekė atgabenta nurodytu adresu. Dar kartą žvilgtelėjusi į apačią sekretorė taip ir nepamatė gerai pažįstamo autobusiuko, tad nuėjo apsidairyti į gatvę. Nusileidusi žemyn ir pro pirmo aukšto flygelio tarnybinio išėjimo duris iškišusi galvą, lauke pamatė rūkantį viršininkės pavaduotoją, šis patikino, kad jokia mašina net trumpam nebuvo stabtelėjusi. Jau kylant atgal telefonas vėl sučirškė. Ekrane iššokęs tekstas grėsmingai informavo, kad neatsiėmus per dešimt minučių siunta bus palikta artimiausiame paštomate. Susinervinusi sekretorė pažiūrėjo pro laiptinės langą ir vėl nieko nepastebėjusi paskambino kurjeriui. Po kelių pyptelėjimų balsas telefone raportavo, kad su abonentu šiuo metu nėra galimybės susisiekti. Tada ji grįžo į savo kabinetą ketvirtame aukšte, susirado internete trumpąjį siuntų tarnybos numerį ir laidiniu telefonu paskambino siuntų pristatymą Vilniaus regione kuruojančiai operatorei.

Įdomiausia veiksmo dalis prasidėjo tuomet, kai galiausiai išsiaiškinusi, kokio siuntinio ieškoma, operatorė pagal GPS duomenis nustatė, jog kurjerio automobilis stovi valdybos kieme. Mintyse keikdama telefonu nesinaudojantį viršininkės pavaduotoją, kuriam apsižvalgyti būtų žymiai lengviau ir paprasčiau, sekretorė vėl nusileido žemyn. Šį kartą išėjo pro plytomis ir cemento maišais užgriozdintas pagrindines kitados specialiai – idant įkyrūs lankytojai lengvai nerastų įėjimo – atokiau nuo gatvės įrengtas duris. Didelei jos nuostabai, už seno alyvų krūmo šalia statybinėms atliekoms skirtų konteinerių virtinės stovėjo mikroautobusas su gerai žinomu logotipu. Tai durnius, kaip jis čia ir prasispraudė, susikeikė ji, priėjusi patikrinti, ar kas nors sėdi mašinoje, ir pastebėjusi nuo purvinos aikštelės tarp sukrautų gipskartonio plokščių vingiuojančias vėžes: didžiąją kiemo dalį užimančias statybinių medžiagų krūvas skiriantis tarpas vietomis vos viršijo autobusiuko plotį.

Įsitikinusi, kad autobusiukas tuščias, atgal grįžo šūkaudama ir klausinėdama pakeliui sutiktų remontininkų, ar nematė kurjerio su paketu. Prie kito išėjimo vėl pastebėjo rūkantį pavaduotoją. Aprėktas dėl laiko leidimo veltui, šis suskubo į pagalbą: dabar po remontuojamą pirmą aukštą vaikščiojo jau dviese, klausinėdami visus iš eilės. Sekretorė buvo įsitikinusi, kad kurjeris paklydo būtent šiame aukšte. Jei būtų užlipęs nors iki antro, kas nors tikrai būtų parodęs, kur eiti, aiškino ji pavaduotojui, bet ne, reikia būtinai kažkur įstrigti ir siuntinėti kvailas žinutes… Visgi praėjus kuriam laikui abu suvokė, jog suka jau bene ketvirtą ratą, kaskart sutikdami tuos pačius kortomis lošiančius statybininkus, slepiančius kamputyje už radiatoriaus plokščią butelaitį, tad nutarė pasiskirstę apžiūrėti aukščiau esančias patalpas. Po gero pusvalandžio, apėjus didžiąją dalį kabinetų ir sukėlus ant kojų pusę valdybos, kažkas pranešė apie sklindančius iš rūsio keistus garsus. Dar po keliolikos minučių, sekretorei šiaip ne taip radus patalpų administratorių ir šiam po kažkelinto bandymo pagaliau atitaikius rūsio durų raktus, grupė susijaudinusių darbuotojų siaurais laiptais nusileido į tamsias, voratinkliais apdrikusias technines patalpas ir įsitikino, jog vargšas kurjeris sunkiai suprantamu būdu užstrigo seniai nenaudojamo lifto kabinoje, be kita ko, dargi sugebėjo nukristi kartu su ja į apačią, kur metro storio sienos trikdė bet kokį telefono ryšį.

Kol visi susijaudinę lakstė pirmyn atgal, aiškindamiesi, ką daryti, skambinėdami įvairioms tarnyboms ir dalindamiesi netikėto įvykio įspūdžiais su artimaisiais (niūrokos valdybos kasdienybės fone šis incidentas buvo tikrai neeilinis), šurmulį išgirdusi Dainora išlindo į koridorių apsidairyti, kas vyksta. Nors iš tolumos vis pasigirsdavo aukštyn žemyn zujančių bendradarbių kojų bildesys ir nerimo kupini šūkčiojimai, pirmas koridoriuje jai už akių užkliuvęs dalykas buvo ne kas kita, o tai, kad ant kabineto durų vis dar nepakabintas užrašas. Žvilgtelėjusi į laikrodį, ji įsitikino, kad pirmadienio popietė jau ritasi į antrą pusę – buvo dvidešimt po dviejų. Dainora buvo labai gerai įsiminusi viršininkės pažadą sutvarkyti iškabos reikalus iki pirmadienio, tad išsyk grįžo prie darbo stalo ir surinko sekretorės numerį, ketindama pasiteirauti, kada gi pagaliau sulauks vardinės lentelės su įrašytu moksliniu laipsniu.

Sekretorės telefonui suskambus, valdybos viršininkė vis dar snaudė savo kabinete. Į skambučius jos popietinio miego metu paprastai buvo atsiliepiama itin sparčiai – dažniausiai ji net neišgirsdavo trumpo birbtelėjimo už durų, – bet šį kartą telefonas zyzė ilgai ir nuobodžiai, o ragelio niekas nekėlė. Susierzinusi ji atsikėlė ir pravėrė duris, ketindama aprėkti sekretorę, bet šios vieta buvo tuščia. Kol apsnūdusi mėgino susivokti, kas nutiko, aparatas liovėsi birbęs. Bijodama, kad galbūt pražiopsojo skambutį iš ministerijos (valdybos darbuotojai gerai žinojo jos dienotvarkę ir poilsio valandomis netrukdydavo), priėjo patikrinti, kas taip atkakliai mėgina su ja susisiekti, ir paspaudusi mygtuką išvydo monitoriuje šviečiant Dainoros pavardę. Viršininkės spaudimas ėmė kilti į viršų lyg nepriklausomų elektros tiekėjų siūlomos kainos, staiga sutrikus energijos gamybai. Maža to, iš koridoriaus galo ataidėjo tradicinei popietei nebūdingi rypavimai: rodėsi, tarsi kažkas bėginėja po pastatą, žaisdamas slėpynes. Siekdama įsitikinti, ar tai nėra dar vienas prastos savijautos simptomas, ji spustelėjo prieškambario durų rankeną ir apstulbo, suvokusi, jog šios neatsidaro – eidama ieškoti kurjerio, sekretorė dėl visa ko užrakino kabinetą, kad kas nors netyčiom įsiveržęs nesutrikdytų viršininkės pogulio…

Netrukus šūksniai laiptinės pusėje suintensyvėjo, mat kildama iš rūsio sekretorė pastebėjo ant kanalizacijos vamzdžio tupintį riebų tarakoną ir, gailiai suspigusi, čia pat nualpo, nemenku svoriu užgriūdama žemiau stovėjusius pavaduotoją, patalpų administratorių ir darbotvarkės reglamentavimo skyriaus vyriausiąją patarėją. Vyriškiai šiaip ne taip išsilaikė ant kojų, tačiau nuo periodinio badavimo perkarusi patarėja išsitiesė visu ūgiu, gerokai susitrenkdama galvą. Per rūsyje susigrūdusių žmonių būrį nuvilnijo klyksmų lydima išgąsčio banga. Į kilusį ūžesį atsiliepė ir kurjeris, puldamas visomis galūnėmis intensyviai trankyti lifto duris. Atmosfera įkaito: nusigandusios pelės išsislapstė po nuotekų sistemos grotelėmis, o suglumę vorai susigūžė tamsiausiose palubių kertėse.

Teismo proceso metu Pakštaičiui taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas šiame triukšmingame sąmyšyje pirmas užuodė dūmus. Tai, be abejonės, turėjo būti kažkas, tuo metu buvęs arčiau baigiamo remontuoti flygelio, – galbūt kuris nors iš paeiliui butelaitį siurbčiojusių statybininkų, įsitaisiusių aplink kortų stalelio funkcijas atliekantį gipsinio glaisto kibirą, – nes vėlesnė ugniagesių ekspertizė parodė, jog pirminio ugnies židinio būta šalia tarnybinio išėjimo stovinčiame šiukšlių konteineryje. Teisėjas beveik neabejojo, kad gaisrą sukėlė sekretorės aprėktas viršininkės pavaduotojas, sutrikęs ir sviedęs į šiukšlyną neužgesintą cigaretę. Įrodyti to proceso metu taip pat nepavyko, nes pavaduotojas teigė dažnai matęs šioje vietoje rūkančius remontininkus, tačiau Pakštaitis, studijų metais kelias vasaras papildomai uždarbiavęs statybose, žinojo, kad įprotis specialiai eiti į lauką užplėšti dūmo šiems tikrai nėra būdingas: dauguma jų rūkė čia pat darbo vietoje. Tą patvirtino ir tyrėjų prie išėjimo aptikti tušti rūkalų pakeliai, tarp kurių nebuvo nė vieno kontrabandinių baltarusiškų cigarečių – o statybininkai pirkdavo būtent tokias – pavyzdžio, ir tai, kad ugniagesiai nerado pirmame pastato aukšte nė vieno veikiančio dūmų detektoriaus (iš visų jų buvo specialiai išimti maitinimo elementai), už ką darbų vykdytojui teismas skyrė atskirą baudą.

Šiaip ar taip, pavaduotojo vaidmuo aptariamame epizode buvo svarbesnis kitu aspektu: būtent jis pirmas išgirdo į viršų nešamos nualpusios sekretorės kišenėje džeržgiantį telefoną ir atsiliepė į viršininkės skambutį: trūkčiojančiu iš susijaudinimo balsu ši pranešė, kad yra užrakinta savo kabinete. Maždaug tuo pat metu iš pirmo aukšto galo atsirito balsai, įspėjantys apie kilusį gaisrą. Ko gero, suvokęs, jog, išplitus ugniai, uždaryta viršininkė niekaip nesugebės ištrūkti iš ketvirtame aukšte esančios darbo vietos, pavaduotojas kurį laiką dar svarstė, ar verta ją gelbėti. Nors neturėjo jokių įrodymų, teismo metu neblogai perpratęs jo psichologiją Pakštaitis buvo tikras, kad pavaduotojas neabejotinai apgalvojo variantą, kuomet, gaisre žuvus viršininkei, būtų galėjęs bent laikinai užimti jos vietą. Tačiau atrodo, kad po trumpų apmąstymų į penktą dešimtį senokai įkopusio vyriškio racionalumas galiausiai paėmė viršų prieš jaunystėje puoselėtas svajones, todėl, vos išnešus sekretorę į koridorių, pavaduotojas gana grubiai paleido iš rankų užpakalinę jos suglebusio kūno dalį (tą patvirtino ir teismo metu gautas skundas dėl medicininės ekspertizės komisijos išvadų, kuriame ši teigė, jog jos patirta žala įvertinta neteisingai vien todėl, kad dalies sužeidimų – tarp jų ir ant sėdmenų susidariusių kraujosruvų – ji negalėjusi pademonstruoti vyriškosios lyties ekspertams) ir, sušukęs „Viršininkė užstrigo!“, kartu su didžiąja dalimi susirinkusių darbuotojų nurūko laiptais aukštyn.

Kad tai buvo lemtinga klaida, dauguma gelbėjimo operacijos dalyvių, deja, suprato pavėluotai – kai liepsnoms apėmus daugiau nei pusę apatinio flygelio tiršti dūmai, tarytum viršininkės spaudimas, žaibo greičiu pakilo iki laiptinės lubų ir ėmė grėsmingai slinkti ketvirto aukšto koridoriumi, kurio centre susispietusi minia mėgino išlaužti užrakintas duris. Pirmoji supanikavo Dainora, atbėgusi čia gerokai anksčiau už visus, siekdama išsiaiškinti, kodėl viršininkė ignoruoja jos skambučius (lipdama į viršų ji net neužuodė svilėsių kvapo, – mintys sukosi tik apie eilinį kartą pažadų nevykdančios valdžios kėslus), ir iš įsiūčio, kad jos neįsileidžia, ėmusi spardyti kabineto duris. Pastebėjus dūmus, Dainoros smegenys ūmai atsiblokavo ir pagaliau priėmė jau kurį laiką siunčiamus į duris atidaužytų kojų pirštų skausmo signalus: suvokusi, kad sparčiai nusigauti iki išėjimo vargu ar pavyks, ji pradėjo spiegdama trauktis atsarginės laiptinės link. Jai iš paskos netruko pasekti kitos moteriškės, sudarančios kolektyvo daugumą. Prie kabineto durų liko tik Almantas su pavaduotoju – išsivadavę iš klykaujančios ordos apsupties, galiausiai jiedu gavo progą apsidairyti aplink ir, aptikę už nugarų sienoje įrengtame priešgaisrinio inventoriaus langelyje laužtuvą, išvadavo leisgyvę viršininkę.

Vėlesnė veiksmų eiga panėšėjo į avilį palikusio bičių spiečiaus elgesį. Nubėgę prie evakuacijai skirtos antrosios laiptinės visi greitai įsitikino, kad ja nusileisti neįmanoma: tiek patys laiptai, tiek aikštelės buvo prigrūsti iš apačios prieš remontą atneštų spintų, o ant šių – matyt, norint mėginsiančius kaip nors pro jas prasisprausti įtikinti, kad to daryti tikrai neverta, – mėtėsi krūvos aplūžusių kėdžių ir senų suolų. Viršininkė, lig tol keiksnojusi patalpų administratorių tik mintyse, šį kartą pratrūko balsu. Dainoros žviegimas dar labiau sustiprėjo, momentais pasiekdamas ultragarso dažnį. Daugelio išsigandusių merginų veidais riedėjo ašaros, stambumu primenančios pirmus liūtinio pobūdžio kritulių lašus. Pavaduotojas mintyse plūdo save už tai, kad atsiliepė sekretorės telefonu ir pasidavęs jausmams nepaliko viršininkės dusti vienos. Žmonės tai išsiskirdavo į kelias grupeles, besiblaškančias nuo vienų durų prie kitų ir ieškančias langų, pro kuriuos būtų patogiau iššokti, tai vėl susitelkdavo į vientisą koridoriumi klaidžiojantį būrį.

Sveiko proto šiame didžiąją valdybos darbuotojų komandos dalį sudarančiame būryje, regis, neprarado vienintelis Almantas. Prigludęs prie praverto tualeto lango jis stebėjo gatvę ir pirmas išvydo atvykstantį gaisrinės automobilį. Netrukus, jo pakviesti, tualete susispietę visi ketvirto aukšto nelaimėliai stebėjo, kaip jų link pro tankias medžių šakas, tarsi pranašas per besiskiriančią jūrą, lėtai artėja ugniagesių keltuvo bokštelis. Iš kiemo jiems mojavo likusi kolektyvo dalis: greitosios medikai baigė gaivinti statybininkų į lauką išneštas sekretorę ir vyriausiąją patarėją, o savo atgabentą paketą rankoje tvirtai laikantis kurjeris su jį iš lifto prieš pat gaisrą ištraukusiu patalpų administratoriumi sėdėjo atsirėmę į stovinčio prie alyvų autobusiuko šoną. Vis labiau panašėjo, kad incidentas baigsis eiliniu pamokančiu reportažu su laiminga pabaiga – skubiai atvykę kelių televizijų operatoriai su kameromis jau brazdinosi aplink, mėgindami nutaikyti geresnį rakursą. Atokiau stovintis darbų vykdytojas vienu metu netgi ketino užsirūkyti, bet buvo sudrausmintas pro šalį einančių ugniagesių.

Tikriausiai viskas iš tiesų ir būtų taip pasibaigę, jei ne Dainora. Keltuvui su dviem ugniagesiais gelbėtojais pagaliau priartėjus prie lango, pavaduotojas jau ruošėsi padėti viršininkei įlipti į metalinį aptvarą, bet susijaudinusi Dainora staiga pareiškė, kad ji turi būti nukelta pirma. Jau spėjusios kiek apsiraminti moteriškės netikėtai vėl suirzo, o dar labiau užkilęs spaudimas taip iškreipė viršininkės veidą, kad ši tapo panaši į pensinio amžiaus pradinių klasių mokytoją, eilinį kartą nepastebėjusią padykusių trečiokų ant kėdės pribarstytų smeigtukų. Dauguma susirinkusiųjų suprato – artėja momentas, kai pagaliau galės atkeršyti tai kvailai skundikei.

Dainorai pradėjus brautis link lango, kolegės surėmė pečius, tvirtai pasiryžusios nė už ką jos nepraleisti, o šiai – galbūt dargi ir tyčia (nors to teisėjui Pakštaičiui taip ir nepavyko iki galo išsiaiškinti) – aštriomis savo aukštakulnių „špilkomis“ užmynus būrio priešakyje stovinčioms stamboko sudėjimo kokybės analitikei ir panašaus stoto personalo vadybininkei ant kojų, bokštelyje esantys ugniagesiai nelauktai išvydo tikrai neeilinį vaizdą: virš jų galvų, mosikuodama išsiskleidusio sijono padurkais, lyg sparnuotoji raketa prašvilpė spiegianti mokslų daktarė. Nepraėjus nė sekundei apačioje pasigirdo duslus dunkstelėjimas, o virš kiemo pakilo grybo formos dulkių debesis – krentančio kūno svorį amortizavo į netoli kurjerio mikroautobuso stovintį konteinerį sumestos akmens vatos atraižos. Tiek viršuje, tiek apačioje pasigirdo susižavėjimo kupinų šūksnių lydimos ovacijos. Apstulbę greitosios medikai drauge su ugniagesiais suskubo padėti po skrydžio iš statybinių atliekų krūvos besikapanojančiai nelaimėlei, tačiau, vos vienam iš gelbėtojų priartėjus, Dainora taip spyrė jam tarpukojin, kad visi kiti nebedrįso artintis.

Kai po kurio laiko ugniagesiai nukėlė paskutinius ketvirtame aukšte buvusius žmones, aplipusi vata ir putplasčiu Dainora, mostaguodama rankomis ir kojomis, vis dar gulėjo aukštielninka, matyt, ne iki galo supratusi, kas įvyko, o visos televizijos kameros jau buvo nukreiptos į ją. Lentelė, kur mano lentelė, spygčiojo ji, pusiau gulomis įsitaisiusi šiukšlių kalno viršūnėje, kol sutrikę žurnalistai gūžčiojo pečiais dirsčiodami vienas į kitą. Pirmasis vėl susivokė Almantas. Nupėdinęs prie autobusiuko jis išplėšė iš kurjerio rankų paketą ir išpakavęs Dainoros pareigas ir titulus žyminčią lentelę atrėmė į konteinerio priekinę dalį. Ūmai nurimusi Dainora atsisėdo, pasitaisė susivėlusius plaukus ir palaimingai šypsodamasi atsisuko į ją filmuojančius reporterius, viršininkės spaudimas normalizavosi, o iš tolo situaciją stebintis darbų vykdytojas pagaliau gavo progą prisidegti cigaretę…

 

Teisėjas Pakštaitis pakilo nuo taburetės, nuėjęs į svetainę prastumdė keletą lentynoje sustatytų įkalčių nuotraukų ir šypsodamasis įtaisė rėmelį su Dainoros kabineto iškabos vaizdu pačiame centre.