Dienoraštis

 

Ištraukos

Pabaiga. Pradžia Nr. 10

 

1938

 

Paryžius, rugpjūčio 21 d. Būdamas vienut vienas ir beveik be jokio darbo, ryžtuosi pradėti rašyti į šią užrašų knygelę, kurią jau kelis mėnesius nešiojausi iš vienos vietos į kitą, trokšdamas rašyti čia visai ką kita negu šitai; bet kai Em. mane paliko¹, praradau gyvenimo skonį ir mečiau dienoraštį, kuris nuo tada būtų galėjęs atspindėti tik sumaištį, negandą ir neviltį.

 

Rugpjūčio 26 d. vakare. Jei nepavyks atgauti ramybės, mano filosofija žlugusi. Tiesa, aš praradau „savo gyvenimo liudininką“, kuris įpareigodavo mane gyventi „neatsainiai“, kaip sakė Plinijus, cituojamas Montaigne’io, ir neturiu Em. tikėjimo gyvenimu po mirties, kuris leistų jausti jos žvilgsnį iš anapus mane lydint; tačiau, kaip neduodavau, kol ji buvo gyva, jos meilei pakreipti mano mąstysenos jos pusėn, taip ir dabar, kai jos nebėra, negaliu leisti, kad mano mintis labiau nei pati jos meilė apsunkintų šios meilės prisiminimas. Paskutinis komedijos veiksmas nėra prastesnis, jei tenka jį suvaidinti vienam. Nereikia to kratytis.

 

Dantė – vienas iš tų, kuriam esu daugiausia skolingas (daug daugiau negu, pvz., Shakespeare’ui) ir kurio balsas mane kvietė labiausiai tiesiogiai. Daug skaičiau jį geriausiomis jaunystės dienomis – lėtai, kantriai, rūpestingai; beveik su tokia pat meile ir uolumu kaip Evangeliją.

 

Spalio 8 d. Šiandien mano santuokos metinės.

Po truputį pratinuosi prie minties, kad teks gyventi be jos; tačiau be jos mano gyvenimas nebeįdomus.

 

Gruodžio 3 d. Ko tikėtis? Ak, tiesiog kad dvasia triumfuotų!

 

Gruodžio 25 d. Plepėdamas su Roger Martinu du Gard’u, patiriu tuo didesnį malonumą, kad jo vis mažėja plepant su kitais. Kiekvienas naujas pokalbis su juo prisideda prie didžios visumos – seniai pradėto pokalbio, nutrūkstančio, atsinaujinančio ir, apskritai paėmus, vis to paties, kaip visada buvo tas pats mano amžinas nebylus dialogas su Em. Ir, taip pat kaip su Em., Roger ir aš visada būname tos pačios nuomonės. Pokalbis mūsų nesupriešina; jis mus moko, suteikia žinių ir apšviečia. Bent jau mane nepaprastai praturtina ir būna naudingas: be to (galbūt turėčiau sakyti „svarbiausia“), man smagu.

 

1939

 

Marselis, sausio 26 d. Prieš palikdamas Paryžių spėjau peržiūrėti savo „Dienoraščio“ korektūrą². Skaitant iš naujo, atrodo, kad sistemingas visų fragmentų, susijusių su Em., išmetimas (bent jau iki gedulo dienų) jį, taip sakant, apakino. Kelios užuominos apie slaptą mano gyvenimo dramą tampa nebesuprantamos, nes nėra nieko, kas jas nušviestų; nesuprantamas arba nepriimtinas sužaloto manojo „aš“ paveikslas, kurį čia pateikiu, – karštos širdies vietoje liko skylė.

 

Apsėstas minties apie žiaurią Ispanijos agoniją.

 

Jau seniai nesu keliavęs vienas. Man reikėdavo jaunesnio kompanjono, vedlio; persiimdavau jo džiaugsmu. Ar vienatvė, kurią užsikraunu šiandien, pastūmės mane prie darbo? O gal įstums į neviltį?.. Nebeturiu to bebaimio smalsumo, kuris skatindavo mane leistis į nuotykį, nei tos aistros-reikmės kopti į kalnus ar apsukti kyšulius, kad pamatyčiau, kas slepiasi kitoje pusėje. Per daug dalykų esu matęs iš nelemtos išvirkščiosios pusės…

 

Rugsėjo 11 d. Karas jau čia. Bėgdamas nuo įkyrios minties apie jį, grįžtu prie „Fedros“ ir „Atalijos“³, mokausi atmintinai ilgas ištraukas. Skaitau Cyrilo Tourneurio The Atheist’s Tragedy⁴ ir Eichendorffo Taugenichs⁵. Bet žibalinė lempa menkai tešviečia; turiu užversti knygą, ir mano mintys grįžta prie nerimo, prie klausimo: ar tai vakaro, ar priešaušrio sutemos?

 

Rugsėjo 19 d. Šioje prasidedančioje žiaurioje partijoje ant kortos statoma viskas, dėl ko mes gyvename, ir tai, jog aukojamos pačios brangiausios mums vertybės, kelia pavojų, kad jų nebus galima išgelbėti. Norėtume jas apsaugoti kaip bažnyčių vitražus; bet jau pačios atsargumo priemonės jas izoliuoja ir atskiria nuo gyvenimo; taip jos tampa panašios į muziejų eksponatus, kurie galbūt atlaikys katastrofą ir vėliau, mūsų nuostabai, bus atrasti.

 

1940

 

Gegužės 1 d. Ko gi aš šiandien dar tikiuosi iš knygos? Kokio paskutinio praturtėjimo? Mokytis nuo šiol – gana tuščias reikalas; juk mano amžiuje „žaidimas baigtas“… Pramoga? Ne tiek tai, be abejo, kiek paprastas prasiblaškymas. Taip, skaitydamas mėginu prasiblaškyti atitrūkdamas nuo savęs; ir nors reikėtų sutelkti dėmesį, atrodo, kad beveik nesirinkdamas priimu viską, kas gali padėti užsimiršti. Ir šis, sakykim, minčių išbarstymas, atitolinantis mane nuo bet kokio tikro darbo, glosto ir skatina kažkokį savim patenkintą tingulį. O juk proto neveiklumo bijau ir visąlaik pakišu jam iš išorės naujo peno, be kita ko, todėl, kad be pastangų iš jo negaunu nieko gero. Bet verčiau duoti protui visiškas atostogas negu vis įterpti širmą tarp jo ir Dievo. Reikia vėl mokytis būti vienam. Nuo šiol, eidamas pasivaikščioti, turiu imti ne knygą, o šią užrašų knygelę; ir verčiau visai nemąstyti negu mąstyti ne savo galva.

 

Birželio 24 d. Vakar vakare apstulbę išklausėme per radiją naują Pétaino kalbą⁶. Ar gali būti? Ar ją pasakė pats Pétainas? Savo valia? Įtariame kokią nors bjaurią klastą. Kaip galima kalbėti apie „nenukentėjusią“ Prancūziją, atidavus priešui daugiau kaip pusę šalies? Kaip suderinti šiuos žodžius su tais tauriais žodžiais, kuriuos jis ištarė prieš tris dienas? Kaip galima nepritarti Churchilliui? Visa širdimi neparemti generolo de Gaulle’io pareiškimo? Ar Prancūzijai negana to, kad ji nugalėta? Ar dar reikia, kad ji netektų garbės?

 

Birželio 26 d. Ilgą laiką sėmęsis peno iš „Fausto“ antrosios dalies, grįžtu prie pirmosios, su kuria tariausi ne taip gerai susipažinęs, nors buvau skaitęs daug kartų. Kiek grožio vėl ten randu! Kokią gausą! Viskas prisotinta gyvybės. Mintis niekada nebūna abstrakti, kaip ir jausmas niekada atsietas nuo minties, taigi ir pats individualiausias atvejis išlieka kupinas reikšmių ir, taip sakant, pavyzdinis. Goethė priartėja prie aukščiausiųjų sferų taip natūraliai, kad su juo visada jautiesi viename lygyje.

Jo, nuosaikaus, racionalaus ir to siekiančio, didybė, man atrodo, pasireiškia tuo, kas nepaaiškinta, nepaaiškinama ir ką jis pavadintų demoniškumu.

 

Rugpjūčio 28 d. Iš naujo skaitau Kafkos „Procesą“ ir dar labiau juo žaviuosi, jei tai įmanoma, nei tada, kai atradau šią prestižinę knygą. [...] Nerimas, kuriuo alsuoja šita knyga, kartais beveik nepakeliamas, nes norom nenorom kartoji: šis persekiojamas žmogus – tai aš.

 

Rugsėjo 9 d. Savo rašiniuose buvau drąsesnis nei gyvenime. Gerbiau daugybę dalykų, kurie, be abejo, nebuvo tokie jau gerbtini, ir teikiau per didelę reikšmę kitų nuomonei. Ak, koks geras mentorius šiandien būčiau tam, kuriuo buvau jaunystėje! Kaip puikiai mokėčiau išvesti save iš kantrybės! Jei būčiau savęs klausęsis (turiu galvoje užvakarykštį „aš“, besiklausantį šiandieninio), būčiau keturiskart apkeliavęs aplink pasaulį… ir nebūčiau vedęs. Rašydamas šiuos žodžius, drebu lyg šventvagis. Vadinasi, nepaisant visko, aš išsaugojau didelę meilę tam, kas mane labiausiai varžė, ir negaliu prisiekti, kad net patys tie varžtai nepadėjo išgauti iš manęs kas geriausia.

Manau, savo paties atžvilgiu dar sunkiau būti teisingam nei kitų atžvilgiu.

 

1941

 

Nica, balandžio 12 d. Tais laikais mano kalba buvo panaši į giesmę, eisena – į šokį. Ritmas skraidino mano mintį, valdė mano esybę. Buvau jaunas.

 

Liepos 14 d. Turiu pripažinti savo klaidą ir kad komunizme tikėjausi rasti krikščioniškų dorybių.

 

Liepos 17 d. Skaitydamas Valéry, įgyji išminties jaustis truputį kvailesnis nei anksčiau.

 

Liepos 19 d. Dabar, rašydamas teigiamąjį sakinį, visada gundausi įterpti „galbūt“.

 

Rugpjūčio 23 d. Turėčiau sąžiningai prisipažinti, kad gerai nebežinau, kas slypi po šiuo įvaizdžiu. Turiu galvoje ne tiek kažkokią situaciją, kiek kažkokią sielos būseną. Negali priartėti prie to, kuris yra visur. Turiu galvoje veikiau kažkokį sielos skaidrumą, kuris mums leidžia Jį jausti. Daugybė žmonių nepažįsta šios bendrystės būsenos; bet ji suteikia sielai, visai esybei tokią saldžią laimę, kad siela lieka nepaguodžiama, ją pažinusi, o paskui leidusi sau jos netekti.

Kaip tik dėl to aš, netikėdamas į jokį konkretų Dievą, iš tikrųjų patinku sau tik pamaldžių sielų draugijoje.

Kvietizmas? Ne, bet nuolatinė pastanga ir įtampa veržiantis link nežinia ko įstabaus, link aukštesnio būvio, kur visa, kas individualu, ištirpsta ir išnyksta, – tam negaliu duoti jokio kito vardo, kaip tik paties Dievo.

 

Rugsėjo 10 d. Dėl Catherine⁷ iš naujo skaitau Pradžios knygą, o po pietų – Ekleziastą ir Giesmių giesmę. Žinoma, dviejose pastarosiose esama pasikartojimų (Giesmių giesmėje – darnių) ir tuščių vietų; bet ir – tai svarbiausia – tokiu grožiu, tokia iškilminga didybe alsuojančių puslapių, kad puikesnių už juos ar net lygintinų su jais nežinau jokioje literatūroje. Šias Biblijos knygas būtų galima vadinti architektūros paminklais ir paskirti joms kelias kelionės dienas, tyrinėti jas kaip Balbeko griuvėsius ar Selinunto šventyklą. Bet jos ranka pasiekiamos; o daug yra tokių, kurie moka mėgautis tik tuo, kas jiems brangiai kainavo.

 

1942

 

Nica, sausio 1 d. Pastaruoju metu pasibaisėtinai pasenau. Lyg tolčiau nuo paties savęs. Oi ne, neliūdėdamas! Man atrodo, kad paliksiu save neapgailestaudamas.

 

Vasario 1 d. Daugybė būdų pasakyti vieną dalyką; geriausia forma dažniausiai yra ta, kuri iš pat karto ateina į galvą. Kaip tik toks spontaniškumas pakeri mus Stendhalio kūryboje. Visada atrodo, kad jo mintį pagauni vos iššokusią iš lovos, dar prieš rytinį tualetą. Bet yra ir kitų būdų gerai rašyti. Man patinka ne išsipusčiusi mintis, o susikoncentravusi ir įsitempusi; Montesquieu, Tacito stilius. Sekdamas Dorothy Bussy⁸, neriu į „Agrikolos gyvenimą“⁹. Kiekvienas sakinys kaupinas, sunkus, įtemptas. Užtrunku sverdamas kiekvieną žodį; jų pilna širdis, pilna burna. Nuo pat pradžių esu mobilizuotas. Koks griežtumas! Kaip man, labiau už grožį, patinka šioji laukinė rūstybė!

 

Vasario 22 d. Skaitydamas iš naujo kai kurias knygas, stebiuosi, kaip stebėjausi pirmą kartą. Stebiuosi, kad mane iš pradžių nepakankamai nustebino kai kurios kitos.

Laikas, kai jau esi šiek tiek atkibęs; kai nebesilaikai taip tvirtai ant šakos. Netrukus būsi tinkamas nuskinti. Ar mirti taip sunku, kaip manoma? Be abejo, tiesiog reikia nesipriešinti; klaida – per daug kabintis į gyvenimą.

 

Balandžio 10 d. Buvo metas, kai, iškankintas iki baisaus nerimo ir persekiojamas aistros, melsdavau: ak, kad ateitų laikas, kai sumenkęs kūnas leistų man visam atsidėti… Bet atsidėti kam? Menui? „Grynai“ minčiai? Dievui? Koks aklumas! Kokia beprotybė! Tai reiškė manyti, kad lempos aliejui išsekus liepsna švies ryškiau. Atsietas nuo gyvenimo, pats mano mąstymas gęsta; dar ir šiandien jis semiasi peno iš mano kūniškumo, ir šiandien aš meldžiu: kad galėčiau tebebūti kūniškas ir aistringas iki mirties!

 

Birželio 9 d. Bet kaip Dievas verčia jo laukti!..

 

Gruodžio 4 d. Malonumai aptūpdavo mane kaip migruojantys paukščiai. Kad priimčiau kiekvieną, gyvenau išskėtęs glėbį, bet nemokėjau rankose nieko nulaikyti. Bent jau išmokau negailestingai save teisti – netgi griežčiau, nei teistų koks nors priešas.

 

1943

 

Sausio 16 d. Bent šešis kartus per dieną pasilenkiu prie radijo, puoselėdamas vaikišką iliuziją, kad sutelktas dėmesys paskubins įvykius. Taip Valéry, pirmus kartus keliaudamas traukiniu, iš visų jėgų stūmė priekinę vagono sienelę, manydamas, kaip man pasakojo, kad bendromis pastangomis su garvežiu padidins traukinio greitį.

 

Vasario 13 d. Prancūzijoje yra ir visada bus (nebent ant slenksčio tykotų bendras pavojus) susiskaldymas ir skirtingos nuomonės; t. y. dialogas. Iš to plaukia graži mūsų kultūros pusiausvyra: pusiausvyra įvairovėje. Visada prieš kokį nors Pascalį – koks nors Montaigne’is; o mūsų dienomis prieš kokį nors Claudelį – koks nors Valéry. Kartais jėga ir didingumu nugali vienas iš dviejų balsų. Bet vargas laikams, kai antrasis būtų užtildytas! Laisva dvasia turi tą pranašumą, kad visai netrokšta kalbėti viena.

 

Kovo 27 d. Nuolatinis poreikis, kiek donkichotiškas, beveik maniakiškas, pakelti ir pakeisti tiek kitą, tiek save dažnai darė mane tokį nepakenčiamą, pirmiausia Pierre’ui Louÿsui¹⁰, paskui daugeliui kitų, bet padarytų mane, tikiuosi, tokiu geru tikros respublikos piliečiu.

 

Balandžio 23 d. Kiaurą naktį nuo dešimtos valandos tolima kanonada drebino žemę, nuolatos dusliai griaudėjo. Kažkokia baimė, tiek dvasinė, tiek fizinė, neleido užmigti ir laikė mane budrų iki aušros. Mėginau įsivaizduoti pragarą, bet nežinojau, kur jis baisesnis – vokiečių ar anglų pusėje…

Čia mes gyvename be elektros, taigi ir be radijo žinių; dažnai be vandens, jau beveik be alkoholio, be dujų, be aliejaus; verčiamės kone išsekusiomis maisto atsargomis [...].

 

Gegužės 8 d. Kol vakar rašiau, Sąjungininkai jau žengė į miestą. [...] Šįryt auštant pažadina nuolatinis duslus, tolimas gausmas, panašus į upės šniokštesį. Paskubomis apsirengiu ir netrukus pamatau artėjant pirmus Sąjungininkų tankus, kuriuos sveikina iš gretimų namų išbėgę žmonės. Dar sunku suvokti, kad tai, ko taip ilgai laukei, įvyko; kad jie yra čia; dar nedrįsti tuo patikėti. [...] Žmonės glėbesčiuojasi, juokiasi ir verkia iš džiaugsmo. Šiame kvartale šalia medelyno, kur, regis, gyvena kone vieni italai, beveik visuose languose matyti Prancūzijos vėliavos. Prieš palikdamas savo prieglaudą, greitosiomis nusiskutu mėnesio barzdą ir išeinu su savo nelaisvės draugais į gatvę, kur jie nebuvo pasirodę lygiai šešis mėnesius. Įsiliejame į šėlstančią mieste minią.

 

Alžyras, birželio 26 d. Taigi vakar vakarieniavau su generolu de Gaulle’iu.

 

De Gaulle’io priėmimas buvo labai širdingas ir labai paprastas; beveik pagarbus mano atžvilgiu, tarytum tai jam būtų buvusi garbė ir malonumas su manimi susitikti. Buvau girdėjęs apie jo „žavesį“; niekas nebuvo perdėta. [...] Generolas išliko labai orus ir netgi santūrokas, regis, išlaikantis atstumą. Jo ypatingas paprastumas, balso tonas, dėmesingas, bet ne smiglus ir gana švelnus žvilgsnis leido man savotiškai atsipalaiduoti. [...]

Jis, žinoma, yra pašauktas suvaidinti didį vaidmenį ir atrodo „aukštumoje“. Jokio pompastiškumo, jokios savimeilės; tik kažkoks gilus įsitikinimas, keliantis pasitikėjimą. Man nebus sunku sieti savo viltis su juo.

1944

 

Vasario 8 d. Šalia Lukrecijaus Vergilijus atrodo nusaldintas, per daug grakštus. Aitri jėga nėra jam natūralus dalykas; jis lieka šiek tiek manieringas ir mielai nukrypsta į retoriką. Vos tik įsibėgėja, darosi švelnus. Tada jam būdingas žavingas saldumas. O kokios vyriškos energijos turi Lukrecijus; kokiu rūsčiu kilnumu alsuoja jo bedieviškumas, jo laisva bebaimė mintis!.. Noras suprasti jį daug geriau, nei drįsčiau tikėtis, akina mane vėl grįžti prie lotynų kalbos.

 

Alžyras, balandžio 30 d. Jauni žmonės, ateinantys pas mane su viltimi išgirsti kelias įsimintinas sentencijas, būna labai nusivylę. Aforizmai nėra mano stiprioji pusė. Kalbu jiems banalybes, lėkštus dalykus; bet pirmiausia juos klausinėju; ir kaip tik tai jiems labiausiai patinka: kalbėti apie save. Išklausau juos, ir jie išeina sužavėti.

 

Birželio 6 d. SĄJUNGININKAI IŠSILAIPINO NORMANDIJOJE.

 

Tipaza, birželio 12 d. Greitai prarijau Sense and Sensibility; romanas ne taip prikausto dėmesį kaip Pride and Prejudice ar Emma¹¹ (kiek atsimenu), bet jam būdingas užtikrintas nuostabus piešinys, gražiai užpildantis rėmus. Lygintinas su kai kuriais Ingres’o ar veikiau Chassériau¹² portretais. Dangus kiek per žemai, kiek per tuščias; bet kaip delikačiai vaizduojami jausmai! Nors Jane Austen nėra apsėdęs joks didesnis demonas, užtat niekada netrūksta kito žmogaus supratimo. Satyrinė dalis puiki ir kuo subtiliausiai niuansuota. Veiksmą pirmyn varo dialogai, o jie tokie puikūs, kokie tik galėtų būti. Kai kurie skyriai – tobulai meniški.

 

Spalio 28 d. Nuo tam tikro amžiaus jau ne tiek pats renkiesi draugus, kiek jie renkasi tave.

 

1946

 

Sausio 21 d. Labai stengdamasis neišsiplėsti (visada, nuo pat vaikystės, baimė nebūti išklausytam iki galo) paprastai pateikiu tik minčių išvadas. Kas gali arba kas nori – supras. Vėliau galbūt atsitiks taip, kad vienas ar kitas atidus skaitytojas iškapstys tokią mano frazę, kuri iš pradžių praslydo pro akis, ir, matydamas šiandien keliamą šurmulį (atsakomybė už jį tenka ne tik Sartre’ui) dėl kai kurių „egzistencialistinių“ pareiškimų ir pasirodymų, stebėsis ir ginčysis: „Bet Gide’as tai pasakė anksčiau už jį…“

Sėjau plačiu mostu. Ir tegu grūdas palaukia, jei metų laikas nepalankus! Geriausių dalykų dažnai ilgiausiai laukiama.

 

Lapkričio 22 d. Mano septyniasdešimt septintasis gimtadienis; atsikeliu truputį prieš šeštą, staiga pasiryžęs vėl rašyti dienoraštį, pamestą nuo…

Jeigu šis pasiryžimas netruks ilgiau kaip kelias dienas, suplėšysiu šį lapą; juk neverta palikti tokio netvirto, nereikšmingo įsipareigojimo pėdsaką; Yvonne Davet¹³, pati to neįtardama, daug padarė puoselėdama mano kultą, kad bjaurėčiausi pats savimi. Suprantu Schwobą¹⁴, kuris namie uždengdavo veidrodžius; mano paveikslas, tas atspindys, kurį per ją visąlaik matau, darosi nepakenčiamas; atsitrenkiu į jį; susimušu.

 

Aną vakarą mudu su Catherine smaginomės spėliodami, kieno kailyje norėtume gyventi; ir galų gale padarėme išvadą, kad persikraustydami nelaimėtume nieko.

1948

 

Rugsėjo 30 d. Nepaprastas, nepasotinamas poreikis mylėti ir būti mylimam – manau, kaip tik tai dominavo mano gyvenime ir pastūmėjo mane rašyti; negana to, kone mistinis poreikis, nes susitaikiau su tuo, kad kol būsiu gyvas, jis nebus patenkintas.

 

Tori del Benakas, rugsėjo 7 d. Malonumas vėl matant tą patį; bet tarp manęs ir daiktų (žmonių ne tiek) jau įsiterpusi mirtis ir sanglauda nebeįmanoma. Atsisveikinau; pasitraukiau; nėra kur grįžti. Netgi prisideda savotiškas estetinis priekaištas šiam post scriptum, kuris ne įsilieja į visumą, o lieka paraštėje, kaip apendiksas, kaip papildoma našta… Katalikas tvirtins, jog šis „likučių“ laikas skirtas Dievo, parodančio savo begalinį gerumą, kad leistų man rūpestingai atsiversti…

 

1949

 

Gegužės 15 d. Nereikia nė sakyti, kad siela aš tikiu! Iš tikrųjų tikiu siela. Tikiu ja kaip fosforo šviesa. Bet negaliu įsivaizduoti šios šviesos be jos šaltinio – fosforo. [...]

Ji [Em.] buvo ne tik tai, ką mylėjau labiausiai pasaulyje, – man netgi atrodė (ir šiandien tebeatrodo), kad gyvenau dėl jos ir, tiesą sakant, priklausiau nuo jos. Lygiai taip pat ir aš buvau tragiškas jos gyvenimo rūpestis. O dabar viskas baigta. [...]

Prie fosforo ir jo šviesos įvaizdžio dabar grįžtu norėdamas pasakyti, kad fosforas man svarbus dėl šviesos; kad man svarbi vien tik šviesa… Ak, galbūt taip nekalbėčiau, jei būčiau ją mylėjęs kūniškai. Ir kaip paaiškinti: aš mylėjau jos sielą; ir netikėjau šia siela. Netikiu siela, atskirta nuo kūno. Tikiu, kad kūnas ir siela yra tas pats ir kad kai nebelieka kūno gyvenimo, nebėra abiejų kartu. [...]

Šitai rašydamas, gerai žinau, kad visai nepaaiškinu to, kas lieka didžiąja paslaptimi. [...] Aš tikiu dvasiniu pasauliu, o visa kita – niekis. Bet, manau, dvasinis pasaulis egzistuoja tik per mus, mumyse; jis priklauso nuo mūsų, nuo atramos, kurią jam suteikia mūsų kūnas. [...]

 

Birželio 4 d. Būna dienų, kai man atrodo, kad jeigu turėčiau po ranka gerą plunksną, gero rašalo ir gero popieriaus, be vargo parašyčiau šedevrą.

 

Nereikšmingos eilutės, datuotos 1949 m. birželio 12 d.

Viskas skatina manyti, kad jos bus paskutinės šiame „Dienoraštyje“.

 

Iš: André Gide. Journal: Une anthologie (1889–1949). Gallimard, 2012

Vertė Diana Bučiūtė

 

Vertėja dėkoja Ventspilio Tarptautiniams rašytojų ir vertėjų namams, kuriuose buvo parengta šioji publikacija.