Bėgimas iš tremties
Mirtis gimimo dieną
Tu buvai Niūronių kaimo pradinės mokyklos mokytojas. Tu mylėjai tėviškę ir papurgalvius savo mokinius Zigmą, Jonuką, Adelę, Onutę… Jų veidus matei sėdėdamas ant kelmo miške, rašydamas straipsnį Šarūno partizanų rinktinės leidiniui „Pragiedruliai“, kurdamas eiles žurnalui „Neįveiksi, sūnau šiaurės“. Tavo straipsniai laikraščiui „Partizanų kova“ buvo parašyti su didele aistra, šaukei kovoti prieš okupantus, kurie tremia į Sibirą Lietuvos patriotus, tėviškės žmones, tavo mokinių tėvus. Rašei bunkery prie blausios spingsulės šviesos, tikėjai, kad Lietuva ir vėl bus laisva, svajojai, kokie žmonės gyvens tavo šalelėj. „Tik saugok juose, Viešpatie, / Tai, ką krauju mes laistėm“, – sopančia širdim prašei.
Žuvo tavo brolis. Stojai į jo vietą, vadovavai Dragūno būriui. Apie brolį ir kitus žuvusius partizanus rašei:
Čia jam vis oš pavasariais pušelės žalios,
Ir tėviškė jo širdį plakant jaus,
Tačiau liūdės, oi verks smilčių kalnelis,
Priglaudęs galvą mylimo sūnaus.
Žinojai, kad ir tavęs laukia toks pat likimas. Rašei žodžius, kurie kovojo, ant popieriaus gulė kaip kirtis. Stribai kaip žvėrį tave medžiojo. Paandrioniškio kaime patekai į apsuptį. Tau tebuvo 24 metai, gyvas nenorėjai pasiduoti. Jurgi Urbonai-Lakštuti, tu ginklą nusitaikei į širdį. Žuvai savo gimimo dieną – vasario antrąją 1948 metais.
Verkė berželis, kurį sveikinai kaip brolį, verkė pušelė, kurią vadinai sesute. Sesuo buvo ištremta į Sibirą. Verkė partizano poeto visi žvaigždėti Lietuvos miškai. Lakštutis rašė apie brolį, o kartu ir apie save:
Oi verks smilčių kalnelis Brolio Partizano,
Priglaudęs galvą jo nakties tyloj –
Už laisvę Tėviškės kovojo ir gyveno
Ir laisvas troško mirt šaly savoj.
Stribai jo kūną numetė Anykščių turgaus aikštėje ant grindinio. Giminės slapčia naktį paėmė ir palaidojo poetą nuošaliose Inkūnų kapinėse.
Bėgimas iš tremties
Jie – trys lietuviai uteniškiai – susitarė bėgti iš tremties į Lietuvą. Atsidūrė Maskvos geležinkelio stotyje. Neturėjo nei dokumentų, nei pinigų bilietams. Paskutinę akimirką įšoko į jau pajudėjusį traukinį, važiuojantį į Lietuvą. Greitai temo. Skaitė stočių pavadinimus, suprato, kad jau Baltarusijoj. Išgirdo – per vagonus eina kontrolieriai. Jei paaiškės, kad jie bėgliai iš tremties, juos vėl grąžins ten, iš kur pabėgo. Nutarė šokti iš einančio traukinio. Juozas su Stasiu iššoko laimingai, o Alfonsas tamsoj pataikė ant akmenų krūsnies. Susižalojo kelius ir veidą. Eis pėsčiomis. Kad nepaklystų, keliaus palei geležinkelio bėgius, miestelius aplenks. Kažkuriame kolūkyje surado felčerio punktą ir Alfonsas pasiprašė pirmosios pagalbos. Felčerė buvo gailestinga, ji dezinfekavo žaizdas ir apibintavo veidą, aprišo kelius. Nežinia, kiek jie ėjo. Naktį miegodavo šieno kupetose. Pagaliau pasiekė Lietuvą. Džiaugėsi, kad niekam neužkliuvo, niekas jų nesulaikė. Ties Utena išsiskyrė, Juozas su Stasiu pasuko į savo namus, o Alfonsas ir toliau mišku ėjo palei geležinkelio bėgius. Bet šitos vietos jau pažįstamos, savos. Čia ne kartą su kaimo jaunimu eita po pamaldų iš bažnyčios. Ant geležinkelio bėgių jis susipažino ir su savo žmona Levute, su kuria jau tiek metų laimingai gyvena. Iš šito miško važiuodavo malkų parsivežti, čia eidavo grybauti. Pagaliau priėjo vietą, kur miškas baigiasi ir atsiveria kaimo panorama. Ant aukščiausio kalno stovi jo troba. Džiaugsmas užplūdo širdį. Ten jo laukia. Pasiremdamas lazda, spartina žingsnį. Tik pavargęs negali paskubėti. Mato – patvartėje žmona su septynmete dukrele rankiniu pjūklu pjauna stuobrį, matyt, pritrūko malkų. Iš keliuko pasuka į kiemą. Girdi dukrelės žodžius:
– Mama, kažkoks apibintuotu veidu kareivis ateina, užsibraukim duris ir neįsileiskim, aš bijau.
Mama tyli, laukia.
Priėjęs arčiau kareivis pasisveikina.
– Alpansas! – nudžiunga Levutė, pažino iš balso.
– Tavo tėvelis sugrįžo, – pasakė mama dukrai.
– Tėvelis, tėvelis sugrįžo! – apsidžiaugė vaikas.
Ir visi trys apsikabinę eina į trobą.
– Tik niekam nesakykit, kad pabėgau. Sakykit: paleido, – įspėja tėvelis.
