balansas

 

neišeisiu

 

dar nežinia

vėžys čia ar ne

bet ar suksi

šiaip ar anaip

ateis ta diena

ir nežinia

žinosiu ar ne

atėjus jau ją

tik kai iš tikro bus jau

prašau

nesakyti kad aš į tėvo namus išėjau

niekur išeiti neketinu

milijardus metų ėjau

kad ateičiau čia kur esu

 

 

 

kaip nežinau ką

 

taip arba ne

jau ne mane

bet kažin ką

į žemę sugrąžins

ar į liepsną

taip sau ir linkėčiau

žemėn įgrimsiu

pradingsiu

kaip druskos kruopelė

medaus lašelis

ar kaip sutrupėjus

komunija

kaip patepimas

žemė priims mane

kaip gruodžio vakaro atsidusimą

kaip gegužės paaušrio rūką

kaip nežinia ką

 

 

 

balansas

 

gyvenimą mirtį pavien

išskyręs nesubalansuosi

atrodys jis amžinas

ji visagalė

o mes kolei kas

tarp jo vis ir jos

 

 

 

tėve halikai

 

tinkamai kalbi

visapusiškai

kad ir kaip užsispyrusiai laikomės

visos dogmos svyruoja

todėl ir išlieka

 

 

 

Poliptikas

 

          žemė

dabar kolei kas nežinau

ką apie ją norėčiau papasakot

 

              kosmosas

bekraštė bedugnė

 

              rytas

nupasakosiu jį

rytoj

 

              skaistykla

jau ir dar ne

 

              pragaras

gyventi lyg negyventum

ir žinot kad negyveni

 

              mirtis

įtartinas atsakas

į nesibaigiančius klausimus

 

              dievas

nei buvo

nei nėra

nei nebus

neišmatuosi

visų dalykų mato

 

 

 

teodicėja

 

kalbiesi su dievu

kalbuosi

o gal tik vien su savim

gali būti

taigi vi̇́ena

čia ir tas pat

 

yra tiltas

turi būt

turėjo būt

upė

nors kartais

nebūtinai

 

 

 

tanatozė

 

o jeigu nieko nėra

nesvarbu

vis dar sapnuoju niekad nė nesvajotą tikrovę

 

egzistuoja neegzistuoja

yra nėra

truputį ne

truputį taip

gramatika

 

kieno

 

 

 

completorium

 

šarlis diumonas dainuoja

piano pianissimo

mon dieu mon dieu

augustinas šnabždom

vėlai Tave pamilau,

groži toks senas toks naujas

vėlai tave pamilau

 

vis dar skverbiuosi

per dumsų dienų ir naktų švitėjimą

ir vos įžiūriu melsvus rėželius

žemės ir dangaus sueity

pakláusiau èlioto

ar dar toli

atsakė

už septynių kalnų

už septynių upių

ant stiklo kalno

hado gelmenyse

tai yra

čia

susieina laukimas ir išsipildymas

nesistebėk

kad vi̇̀sa skauda

 

 

 

o dėl teologijos

 

dievas yra vienas

trijuose asmenyse

 

murmlenimas

šėtoniškas krizenimas

sferų muzika

giedojimas angelų giesmė

aklo-kurčio-nebylio

 

 

 

amžinybės kraujotaka

 

kieno kraujas teka šioje pušy

kurios šešėlyje i̇̀lsiuos

ir bitėje aplipusioj nektaru ir žiedadulkėm

sunkiai kvėpuojančioj ant skroblo šakos

pašėliškai žydinčios tarp žydinčių vilkdalgių

šiųjų kaulai teikia lankstumo

katino letenoms medžiojančioms muses

jų širdys taip pat varinėja fontanan šaltinio vandenį

jo plaukai šoka vėjy

jo rankos bando juos prisijaukinti

žinom kai ką ir dar apie gamtos apytaką

ne vien deguonies ir anglies

protingas paneigs prielaidą

kad neįmanoma visam laikui ir liks neįmanoma

 

 

 

pursleliai

 

stoviu ant slenksčio rūmų

iškastų iš pompėjų pelenų

žiūriu į vezuvijų

 

žvelgiant iš šios perspektyvos

mano buvimas čia

yra šalutinis produktas

alaus puta ant marteno

lydkrosnės

 

 

 

priešpaskutinis žodis

 

rugpjūčio šeštą

per viešpaties atsimainymą

važiavom šyvąja savo kumele

į atlaidus rachaniuose

po bažnyčios svečiuosna pas gimines

aplankyti paralyžiuoto dėdės

bijojau jo

nežinojau apie ką kalbėti

su tokiu kuris nejuda taip

kaip kiekvienas žmogus

 

šiandien

rugpjūčio šeštąją

praveriu langą

vidurnaktis

jūra traukia sau iš vidaus garsus bedugnius

jų skonis kaip viskio iš áilos

jodas druska vėtra durpė dūmai priskrudę skrebučiai degusi guma ir susyk saldus

keptų irisinių obuolių žalių žolynų poskonis

 

vakar

girdžiu

kaip tik galėjau švelniau

tėvo plaučius ir sūnaus pripildžiau savęs

 

pagimdžiau juos prieš milijardus metų

neatpažino manęs

išsiplėšė man iš rankų

 

užlaikiau juos tris dienas

nenorėjau iškart atiduoti žemei

aš tėvas ji motina

jūsų manymu dar atsiskyrę

mūsų manymu dar kartu

atidaviau jai tuos mūsų ir jūsų vaikus

apgailėkite juos

bet jų nesuturėkit

 

neverkit prie mirusių

sakė mano močiutė rozalija

kad sakius šventoji teklė

neleiskit jiems spausti jums ašarų

kai nusivylę verkiat upeliais

mirę o ypač vaikeliai nekrikštyti

kibirais turi nešti tas ašaras

net lig ateis audra

kol sužaibuos

kai kas sukaustytas baimės neprabils

bet žodis tapo kūnu

ir apsigyveno tarp mūsų

tada ima tuos vaikelius angelas sargas dangun

 

kalbuosi su jūra atsistojęs ant aukšto skardžio

visą gyvenimą

taip kaip reikėjo

bėgau į kalnus

juose atgavau gyvenimo ritmą

aukštyn žemyn

viršūnė klonis

jūra teturi apačią

 

palengva imu suprasti

aukštyn žemyn platyn išilgai ratu įkypai

ir nežinau kaip išeina ir dar vienaip

 

jūra kalba

man

vandeniui

priklauso priešpaskutinis žodis

 

 

Iš lenkų kalbos vertė Vladas Braziūnas