Snaigė

 

Jei negyvieji daiktai myli, jei žemė ir vanduo skiria draugus nuo priešų, aš norėčiau laimėti jų meilę. Norėčiau, kad žaliajai žemei mano žingsniai neatrodytų kaip sunki našta. Norėčiau, kad ji atleistų, jog dėl mano kaltės ją žeidžia plūgai ir akėčios, ir kad ji sutiktų mielai priimti mano mirusį kūną. Ir norėčiau, kad bangos, kurių žvilgantį paviršių raižo mano irklai, turėtų tiek pat kantrybės kaip motina savo judriam vaikui, kuris jai lipa ant kelių, nepaisydamas, kad suglamžys jai išeiginę šilko suknelę. 

Selma Lagerlöf, „Sakmė apie Gestą Berlingą“

 

 

Ji visad ateidavo laiku, nė trupučio nevėluodama. Neskubiu, bet užtikrintu žingsniu įžengdavo pro šventoriaus vartelius, praeidavo pro elgetas, suklupusius ant drėgnų plytelių prie bažnyčios durų, pro religinių reikmenų bei suvenyrų prekybos stalelį prieangyje, navos pradžioje persižegnodavo ir pasukdavo į dešinę, link vargonų balkono. Užlipusi įvijais laipteliais, pasisveikindavo su vargonininke ir kitais choristais. Senasis klebonas pajuokaudavo, kad pagal Angelės pasirodymą prie vargonų jis žinąs, kada pradėti mišias. Nei bažnyčios aplinkoje, nei keliaujant namo jai bemaž neprireikdavo baltosios lazdelės, nors visuomet ją nešiodavosi, o vargonų balkone atrėmusi į sienelę, po mišių niekuomet neužmiršdavo pasiimti. Choristai, daugiausia vyresnio amžiaus moterys ir keletas senyvų vyrų, gerai nežinojo, ar Angelė neregė, ar tik silpnaregė. Klausti nedrįsdavo, nes šios dar apyjaunės moters balzgani, aukštyn nukreipti vyzdžiai kalbantis šiek tiek judėdavo, ir aplinkiniai negalėdavo atsikratyti įspūdžio, kad ji juos mato. Giesmių tekstus ji mokėjo atmintinai, o kurių nemokėjo, skaitydavo pirštais iš Brailio raštu atspausdintų giesmynų. Kiek jai buvo metų, kažin ar kas tiksliai žinojo – buvo galima spėti, kad apie keturiasdešimt.

Tačiau Angelės reikšmė bažnyčios chore buvo išskirtinė ne tik dėl jos negalios, kuri jai, rodės, nė kiek netrukdė. Ši choristė buvo stipriausias sopranas, be kurio mišių muzikinė dalis būtų subyrėjusi, netekusi savo stuburo, mat kiti sopranai giedojo labai jau mėgėjiškai. Bet jų ankštuose galugerkliuose įstrigusios cypiančios natos, klibinkščiuojančios intonacijos ir kartais primygtinis forsavimas nepajėgdavo išmušti iš vėžių jos, Angelės, kurią vargonininkė mintyse vadindavo šiandienine, niekam, be jų parapijos, nežinoma Beatriče Grincevičiūte. Skaidrus, tyras it šaltinio vanduo ir nepertraukiama tėkme almantis, bet kartu ir sodrus, sirpus lyg prinokęs vaisius jos balsas pripildydavo nedidelę bažnytėlę tiršto ir, regis, pirštais apčiuopiamo skambėjimo, kuris susirinkusius paveikdavo gal net stipriau nei Evangelija, pamokslas ar šventoji Komunija. Garsas apie šią giedotoją sklido iš lūpų į lūpas, todėl nuo miesto centro gerokai nutolusioje šventovėje niekad netrūkdavo maldininkų. Kai kurie, netgi netikintys, ateidavo tik pasiklausyti jos atliekamos psalmės, o paskui nekantriai laukdavo mišių pabaigos, kai po kunigo palaiminimo išsiliedavo jos „Ave Maria“ – nuo šios giesmės daugeliui per kūną nubėgdavo nuostabos, džiaugsmo ir graudulio virpuliai, visa bažnyčia imdavo kvėpuoti vienu laisvu ir darniu ritmu, o giesmei pasibaigus tarytum vienu ypu atsidusdavo, išleisdami laukan ilgai viduje laikytą širdgėlą.

Bažnytėlė tikrai galėjo didžiuotis savo neįkainojama brangenybe – Angele, kuri stropiai atlikdavo savo parapijietišką priedermę, giedodama kiekvieną savaitgalį ir kone per visas didžiąsias šventes, negaudama už tai jokio atlygio, tik kartais, drauge su kitais choristais, klebono apdovanojama saldainiais ar kitais skanėstais. Klebonas jau buvo senas, jo pamokslai – atgyvenę, įkyrūs, pilni seniokiškų pabarimų ir pagraudenimų, ir parapijiečiai jų klausėsi tik viena ausimi, į kurią tie pamokslai jeigu ir įeidavo, tai pro kitą ausį tučtuojau išeidavo. Šiaip ar taip, jie nė nemanė jaustis kalti dėl to, kas dėjosi pasaulyje.

Tačiau neseniai senajam ganytojui į pagalbą buvo paskirtas vikaras – jaunas, vos prieš keletą metų šventimus gavęs kunigas. Dabar jiedu mišias laikydavo pakaitomis, o kartais ir abu kartu. Jaunasis kunigas perėmė ir daugiau klebono pareigų, įnešė naujovių – pavyzdžiui, ėmėsi organizuoti katalikiškojo jaunimo kino ir diskusijų būrelį. Be to, jis turėjo gražų ir išlavintą balsą, mat prieš įstodamas į seminariją buvo studijavęs vokalo specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar ypatingai nuskambėdavo ne tik Angelės giedamos psalmės, bet ir jaunojo kunigo recituojamos žodinės liturgijos dalys. O kai šis dvasininkas ilgais juodais, bangomis ant pečių krintančiais plaukais, labiau primenantis praėjusio amžiaus roko grupės muzikantą ar giliamintį filosofą, gaudžiu bosu pritardavo giesmėms, bažnyčią tiesiog sudrebindavo įstabūs sąskambiai. Naujoko pamokslai būdavo keisti – jis nieko nemokė, nieko prikišamai nepiršo, o tik aistringai kalbėjo apie šio pasaulio grožį ir artimo meilę. Žodžiai iš jo lūpų liejosi lyg atgrumantis griaustinis, kaip nuo kalno riedantys akmenys, siūbteldavo kaip bažnyčios šventoriuje balandžių pulkas, ir kartais klausytojai net išsigąsdavo, kad jis niekuomet nenustos kalbėjęs, kad pamokslas tęsis amžinai, o kai tamsiomis akimis pažvelgdavo į parapijiečius, šie kažkodėl pasijusdavo labiau įpareigoti nei paties griežčiausio senojo klebono pamokslo. Neretai vikaro žvilgsnis nusklęsdavo viršum maldininkų galvų, pakilęs į balkoną apžvelgdavo dešinėje ir kairėje pusėje tartum teatre sėdinčius parapijiečius, o paskui sustodavo centre ties vargonais.

Angelė traukė jo ausį ir akį. Senasis kunigas nepasižymėjo kažin kokia klausa, todėl šią giedotoją vertino panašiai kaip ir visus kitus choristus, nesureikšmindamas jos talento. Tačiau naujasis dvasininkas puikiai suprato, kas yra tikrasis magnetas, kiekvieną sekmadienį sutraukiantis žmones į šią vienintelę visame mikrorajone katalikų bažnyčią. Pats naujokas į ją atvykdavo iš Viršuliškių, kur jam ir dar porai jaunų dvasininkų kurija nuomojo butą. Nustebo sužinojęs, kad čia, Krasnuchoje, kaip vadinta sovietmečiu, esama praėjusio amžiaus pradžioje statytos grakščios neogotikinės šventovės. Tiek jos prieigos, tiek vidus, tiek parapijiečiai, tiek čia jau kelis dešimtmečius šeimininkaujantis klebonas – viskas jam priminė atokaus miestelio ar netgi kaimo bažnyčią ir jos bendruomenę. Pačiu laiku vyskupas jį čia paskyrė – jau metas išjudinti šios sustingusios bendruomenės gyvenimą. Ypač dabar, kai visi panirę į pilką ir drėgną niūrumą, besitęsiančią jau bene dešimtus metus.

Niekas nežinojo, kada tai baigsis, ar tam kada nors apskritai ateis galas ir dangus pagaliau maloningai praplyš, paberdamas baltąją maną. Ėjo jau dešimta žiema be sniego. Sausio vidurys, viduržiemis, tačiau jų šalyje, kurioje kadaise, dar jo vaikystėje, stodavo gilios ir sniegingos žiemos, tvyro nesibaigianti drėgmė ir rūkas. Užaugo vaikų karta, niekad nemačiusi sniego – tik nuotraukose ir vaizdo įrašuose iš kitų, šiauriau nuo jų esančių šalių. Kartais stipriau pašaldavo, ir visiems sušvisdavo viltis, bet šaltis tik sunaikindavo sniegu nepridengtus žieminių javų pasėlius, ir šalies ūkininkai nebeužaugindavo grūdų duonai. Grūdus ir duoną tekdavo importuoti, o žmones vis labiau kankino nerimas ir slėgė vienintelė mintis: nejaugi šią žiemą ir vėl nepasnigs? Pradžioje šis klausimas buvo visus tiesiog apsėdęs, žmonės su juo guldavo ir keldavo. Bėgant metams viltis ėmė blėsti, tad besikalbant apie orą sniegas kaip itin skausminga tema būdavo minimas vis rečiau, bet nuolatos sklandė ore kaip neišsisklaidantis slogutis.

Ne šioje vienintelėje bažnyčioje kas žiemą į bendrus maldavimus būdavo įtraukiamas prašymas „Dovanok mums sniego, kad galėtume atsinaujinti Tavo šviesoje“. Palengva atgijo senieji papročiai: daug kas nešė snaigės, rogučių ar net sniego senio pavidalo sidabrinius ir auksinius votus, kuriuos garbinga bažnyčios komisija tvirtino prie Švč. Mergelės Marijos paveikslo, apkibusio spindinčiomis širdimis, kojomis ir rankomis iš ankstesnių amžių. Gėda sakyti, kitur to nebuvo matęs, tačiau rasdavosi ir tokių parapijiečių, kurios atsinešusios berdavo aplink save šventoriuje manus ar kitokias baltas kruopas, vėduodamos sijonais ir murmėdamos kažkokias keistas maldas, arba barstydamos tas kruopas klūpsčiomis eidavo aplink bažnyčią. Kruopas, žinoma, sulesdavo balandžiai ir žvirbliai, tačiau apie ką gi bylojo šitoks pagoniškų papročių sugrįžimas? Argi ne apie suabejojimą Dievo gailestingumu? Argi ne apie atsigręžimą atgal į bežadę gamtą, kurią šitokiais maginiais ritualais naiviai tikimasi paveikti? Ir, žinoma, silpniausios tikėjime, labiausiai linkusios į atsimetimą buvo moterys. Kai kurios sugalvojo prišaukti sniegą dar primityvesniu būdu – pasileidusios plaukus, purtė ir skraidino pavėjui pūkus bei plunksnas iš prakiurdytų pagalvių. Darė tai iš savo balkonų, nes klebonas laiku užtvėrė joms kelią į varpinę.

Sniego nebuvimas žmones veikė tartum moteris menopauzė – svarbiausi požymiai buvo nenumaldomo karščio bangos, staiga iš niekur atsirandantis erzelis, nepakantumas sau bei aplinkai ir atskaitos taško praradimas. Dėl sutrikusio ciklo ir kiti metų laikai rodėsi praradę savo pilnatvę – pavasaris nepakankamai gaivino ir džiugino, vasara sekino kaitromis ir monotonija, o ruduo ir žiema susiliejo į vientisą pilką niūrumą. Jaunasis kunigas žinojo, kad tik sniegas, tegu ir menkiausios jo kruopelytės, galėtų sugrąžinti žmonėms pirmykštį tyrą vaikišką tikėjimą, padėti jiems atgimti kūnu ir dvasia, todėl kaip mokėdamas meldė Dievą stebuklo ir visas viltis dėjo į Angelę.

 

●

 

„Apšlakstyk mane, Viešpatie, vandeniu ir būsiu ty-y-y-ras, nu-u-plauk mane, ir pa-a-sidary-y-siu balte-e-snis už snie-e-e-gą“, – giedojo choras. Tačiau kunigas Dovydas, nors ir pritardamas, neįstengė susikaupti, mat giedotojų gretose trūko svarbiausio asmens. Tą girdėjo ir visa bažnyčia. Tą rytą Angelė nepasirodė, ir niekas nežinojo, kas atsitiko. Tad vargonininkei su choru teko suktis savo jėgomis, ir mišios buvo skurdžios it pietūs labdaros valgykloje. Pirmi balsai, neturėdami vedlės, neįstodavo laiku, stabčiojo, kai kur ir visai nutildavo, tada sutrikdavo ir antri balsai, o vargonininkė išraudusi užpildydavo giesmės plyšius griausmingu savo instrumento skambėjimu. Parapijiečiai žvalgėsi ir spėliojo, kur dingo šios bažnyčios perlas – skambiabalsė giesmininkė.

Sakydamas pamokslą apie tai, kaip Jėzus gali išvaryti netyrąją dvasią iš kiekvieno, nes Jis turi tikrąją galią, Dovydas jau buvo kiek atgavęs pusiausvyrą ir išradingai susiejo netyrąją dvasią su klimato kaita, su žmogaus darbais, skirtais tik savo patogumui ir savivalei, pamirštant apie Dievo nustatytą tvarką. Priminė parapijiečiams, kad Jėzus turi galią sugrąžinti gaivų tyrumą į mūsų visų gyvenimus – juk ir šventoji Komunija yra tarsi sustingusi snaigė, kuri atitirpsta, uždėta ant liežuvio… Svarbiausia, įtaigiai užbaigė jis, nepaliaukime pripažinti Jėzui tos galios – keisti, gydyti ir išvaryti mumyse prigijusį netyrumą. Baigdamas pamokslą, pamatė pro bažnyčios duris tyliai įeinančią moterį su balta lazdele, kuri persižegnojusi pasuko dešinėn ir ėmė kilti įvijais laiptais. Dovydas dėkingas atsiduso.

Nebuvo tikras, ar teologiniu požiūriu jo pamokslai visiškai teisingi. Tačiau jo iškalba, už kurią buvo vertinamas seminarijoje, kartais nepasiduodavo paties kalbėtojo valiai. Ištarti žodžiai, ištrūkę iš jo burnos, ir jų piešiami vaizdiniai pindavosi ir jungdavosi jam nebepavaldžioje erdvėje, kurią jis matydavo priešais save kaip kokį sniego sūkurį. Štai ir dabar, kalbėdamas apie tą galią atnaujinti ir perkeisti, vos susiturėjo, vos neprabilo apie tai, kad šiuo metu, nesant sniego, netyrõsios dvasios išvarymo darbą jų bažnyčioje geriausiai atlieka Angelė.

Tikėjimo išpažinimas nuskambėjo kaip niekad aiškiai ir tvirtai, tarsi žmonės nugaromis būtų pajutę, kad jų mėgstamiausia giedotoja pagaliau užėmė jai priklausančią vietą. Ir kai, pradėjus aukos liturgiją, suskambo niekad anksčiau negirdėta jos giesmė, bažnyčia net aiktelėjo, o paskui užgniaužusi kvapą klausėsi, melsdama, kad giesmė truktų kuo ilgiau. Atnašaudamas duoną ir vyną, kunigas Dovydas nematė, kad balkone stovintys tikintieji sunerimę ėmė žvalgytis pro langus – atrodė, kad iki pat bažnyčios stogo nusileido į juodus tumulus susimetę debesys, kurių viduje kažin kas kunkuliavo.

Giedant „Šventas, šventas, šventas“ jau daugiau kaip pusė bažnyčios dirsčiojo į langus, ir giesmė nuskambėjo skubotai, nekantriai, tarsi bendruomenei norint kuo greičiau ją užbaigti. Tai pajutęs, kunigas tęsė mišias, krečiamas kažkokio nesuvokiamo virpulio. Choras beveik nebegiedojo, bažnyčioje kilo prislopintas šurmulys, pasigirdo kažkoks pokštelėjimas. Bažnyčios stogu lyg kas nušliaužė ir dunkstelėjo ant žemės. Pro langus matėsi, kad juodoje debesų masėje šen ir ten švysčioja žaibo kibirkštys. „Osana aukštybėse“ dabar giedojo tik Dovydas su Angele, mat visi kiti sustingę stebėjo danguje vykstančią dramą.

Eucharistijos malda skambėjo taip, lyg bažnyčia būtų virtusi turgaus aikšte, o kunigas – kažką įkyriai siūlančiu prekeiviu. Jis ir pats suprato, kad tai, kas vyksta lauke, šiuo metu yra daug svarbiau, o širdis mušė ritmą, kurį jis suprato kaip nuostabą, kaip klausimą: nejaugi iš tikrųjų? Nejaugi jo maldos buvo išklausytos? Visų mūsų maldos buvo išklausytos? Dovydui tariant žodžius „Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“, tamsi dangaus plėvė praplyšo ir languose lyg ekranuose pasirodė krintantys balti miltai. Snigo.

Tai išvydę, žmonės pasipylė pro bažnyčios duris, o tie, kurie meldėsi balkone, grūsdamiesi nubildėjo įvijais laiptais žemyn. Danguje sūkuriavo tikro sniego kąsniai, ir kunigas jautė, kaip jo karščiuojančią širdį lyg suvilgyta marška apglėbia švelnus gaivumas. Troško manyti, kad ši Dangaus dovana – šiek tiek ir jo nuopelnas.

Tik Angelė nieko nematė. Ji vienintelė liko stovėti balkone prie vargonų, kai žmonės lauke, apsvaigę ir netikėdami savo akimis, plikomis rankomis gaudė krintančias snaiges. Kunigas tęsė mišias su vienintele bažnyčioje likusia parapijiete, girdėdamas, kaip lauke šūkčioja žmonės, kaip krykštauja vaikai. Tuo tarpu Angelė, rodės, dėl nieko nesijaudino. Vis dėlto Dovydui dingojosi, kad giedotoja kiek per daug prisiartinusi prie balkono turėklų – juk ji neregė, o turėklai žemoki. Kai balkone būna kitų choristų, jie pasaugo Angelę, bet dabar ji ten viena. Drauge su ištikimąja giedotoja sukalbėjo „Tėve mūsų“, iš tolo palinkėjo vienas kitam ramybės, bet Dovydas jau skubinosi užbaigti mišias, nekantraudamas ir pats prisiliesti prie lauke vykstančio gyvojo Dievo stebuklo. Angelei giedant „Dievo avinėli“, kunigui pasirodė, kad votai ant Švč. Mergelės Marijos paveikslo suspindo ryškiau ir ėmė cinksėti, lyg jais kas grotų kaip metalofonu.

Kai priėmė Kristaus kūną ir kraują, ant lūpų pajuto kažką labai šalta, tartum Sniego karalienės pabučiavimą. Pakėlęs akis, išvydo, kad balkonas tuščias. Išbėgęs laukan, pamatė žmones šventoriuje, kurie atlošę galvas ir plačiai pravėrę burnas gaudė greitai tirpstantį Dievo gailestingumą. „Kur Angelė?“ – klausinėjo jis choristų, bet jie tik plačiai šypsodamiesi pirštais rodė į dangų.

 

●

 

Kai pirmadienį Dovydas paskambino Angelės telefono numeriu, atsiliepė nepažįstama gan jauno balso moteris.

– Ne, suklydot, ne tą numerį surinkot.

– Bet gal jūsų giminaitė ar kartu gyvenat, man vargonininkė davė šį telefono numerį, sakė, kad jis Angelės. Jau seniai pas mus gieda, nematanti moteris. Netoli bažnyčios gyvena.

– Ne, tikrai, čia mano telefonas, daugiau niekas juo nesinaudoja.

– Ir nieko nežinot apie Angelę?

– Na… – moteris sutriko, nesiryždama kalbėti. – Jūs iš tiesų mane nustebinot ir priminėt… Mano mama giedodavo bažnyčios chore. Ji buvo neregė nuo vaikystės, bet gebėjo gana gerai orientuotis aplinkoje. Pati nueidavo į bažnyčią ir iš jos grįždavo. Bet jos vardas buvo Nijolė, ir ji mirė prieš dešimt metų. O kuri bažnyčia?

– Gerosios Vilties.