Senienos ir naujienos (4)
Renate Welsh. Drakono sparnai. Apysaka. Iš vokiečių k. vertė Rasa Maželytė. V.: Alma littera, 2001. 112 p.
Austrų rašytojos kūrinėlis apie tai, ką patiria neįgalų brolį turinti mergaitė. Jautriausia, kad įtikinamai pavaizduota, kaip tokie vaikai vengi draugystės, negali klasės draugų pasikviesti į svečius, perima dalį suaugusiesiems skirtų rūpesčių. Pagrindinei veikėjai Anai akis atveria jos draugė: galų gale tokie vaikai (panašiai kaip ir tėvai) patys izoliuojasi, apsitveria nepasiekiamumo siena, nes tiksliai nežino, ko jiems tikėtis iš aplinkinių ir ar reikia jiems įtikti.
Eoin Colfer. Benis ir Omaras. Romanas. Iš anglų k. vertė Aurelija Jucytė. V.: Alma littera, 2006. 320 p.
Ciniškas dvylikametis Benis, tėvų iš Airijos atsivežtas gyventi į Tunisą, susiduria su dar ciniškesniu bendraamžiu – arabu našlaičiu Omaru. Benis patenka į mokyklą atsikėlėliams, kurioje buvę hipiai mokytojai diegia amerikietišką pozityvumą. „Tikro vyriškumo“ idėjos apimtas vaikas, priešingai negu jo brolis, sunkiai suvokia savo jausmus. Lūžis įvyksta, kai Benis susiduria su realiu vietinių gyvenimu, skurdu ir negandomis ir apsisprendžia nenugręžti nuo to akių. Man pasirodė, kad ši bibliotekos knyga dar nė karto neskaityta – vadinasi, vaikams ji atrodo neįdomi. Keista, jeigu būčiau vaikas, vien dėl viršelio (dailininkė Daiva Kairevičiūtė) griebčiau ją pačią pirmąją.
Pulgis Andriušis. Vabalų vestuvės. Piešiniai P. Osmolskio. Schweinfurt: „Tėviškės Garsas“, 1948. 30 p.
Vincas Mykolaitis-Putinas savo dienoraštyje Pulgį Andriušį vadina „dideliu stikliuko mėgėju“ (juokingai aprašo epizodą blaivininkų draugijoje). Alkoholiniai gėrimai liejasi ir vabalų vestuvėse: „O žemuoginė buvo labai stipri ir rūgšti. Tik vienas Šimtakojis besmegenis pripampo kaip kempinė to birbilo, į kurį skruzdės, seni Dievo karvučių arba grikiapelių priešai, naktį buvo įvertę puskibirį rūgšties, nuo kurios susisuka į mazgą žarnos“ (p. 27). Manau, išeivių vaikams tai buvo juokinga, o tėvai į tai žiūrėjo kaip į pedagoginę priemonę. Vabalai vadinami lietuviais, tuokiantis atliekamos katalikiškos apeigos. Į pasaką įspraustos karo ir tremties realijos: Bitinas savo smuiką užkasęs į žemę, kad nepavogtų; jaunosios motina „raudonomis akimis žliumbė, lyg Sibiran vežama [...]“ (p. 16).
Stasys Džiugas. Neklaužados. Eiliuota pasaka. Iliustravo Vl. Stančikaitė. Castelnuovo Don Bosco: Saleziečių leidinys, 1958. 25 p.
Surimuota pagal vokiečių liaudies pasaką – gan mėgėjiškai, bet esama Vytės Nemunėlio „Meškiuko Rudnosiuko“ atšvaitų. Stasiui Džiugui Bernardas Brazdžionis buvo autoritetas; su juo konsultuotasi. Įdomu, kad išleista Italijoje su saleziečių pagalba. Siužetas kiek juokingas: vilkas įkalba vaikus važiuoti su juo rogėmis į mišką, o ten ketina suėsti. Išgelbėja mama su kirviu rankose, mat kirto eglutę Kalėdoms.
Panelė su lape: Lietuvos žvalgybos legenda. Scenarijus ir piešiniai: Miglė Anušauskaitė; spalvos: Tomas Mitkus. V.: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, 2023. 43 p.
Dar vienas edukacinis Miglės sukurtas komiksas – šįkart apie žvalgę Marcelę Kubiliūtę. Pabrėžiama meilė paprastiems žmonėms ir Vilniui, santykis su Irena Veisaite, solidarumas su moterimis. Autorę konsultavo istorikė Enrika Kripienė: ji pabaigos straipsnyje papasakoja ir apie liūdnesnę žvalgės likimo eigą – tremtį, kaulų tuberkuliozę, skurdą.
Petronėlė Orintaitė. Ką laumės lėmė: atsiminimai apie Salomėją Nėrį (1904–1945). Chicago: Chicagos lietuvių literatūros draugija, 1965. 237 p.
Skaičiau tikrai ne dėl to, kad žiniasklaidoje kilo, kaip čia mandagiau pasakius, diskusijos. Iš pradžių klaidino įspūdis, kad šie atsiminimai itin „saugūs“, vien pastelinės spalvos, be šešėlių. Netgi ėmiau svarstyti, kad kaip tik ši gero žmogaus (šiuo atveju – pasakotojos) ypatybė ir trukdė rastis gerai rašytojai. Vėliau paaiškėjo, kad apie politiką kalbama atvirai ir tiesmukai. Nudžiugino, kad šmėstelėjo Onos Šimaitės figūra: su ja 1937 m. ir Salomėjos, ir Petronėlės kalbėtasi apie Kudirką ir antisemitizmą (!) (p. 70–71).
Dominykas Norkūnas, Greta Ambrazaitė. Voriukė Mimi ieško namų. Iliustravo Gordy Wright. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2023. 33 p.
Knygos vaikams šiandien suvokiamos kaip suvenyrai, kurių privalo turėti bene kiekvienas rašytojas, ypač turintis vaikų (nors nebūtinai). Čia ironizuoju pirmiausiai save, jeigu ką. Žinoma, tai daug geriau, negu kad knygų vaikams beveik nebūtų, kaip prieš kokį dešimtmetį. Siurrealistiškiausias epizodas – voriukė įsikuria senovinėje durų spynoje, bet namo šeimininkas įkiša raktą ir išardo jos voratinklį.
Lobis: slapta kelionė į Šiluvą. I–II dalys. Tekstas: Danguolė Gervytė; iliustracijos ir dizainas: Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė. K.: Artuma, 2023. 33, 31 p.
Trečioji šios serijos knyga: tėvams dar įdomesnė negu vaikams. Gal dėl to, kad šiek tiek pažįstu pasakojamos dokumentinės istorijos veikėjus. Piešinių pikselių suliejimas kartais erzina, tada jau verčiau būtų nuotraukos, ir tiek. Logikos klaidos: XVII a. Vilniuje dar nestovėjo dabartinio vaizdo Arkikatedra su varpine (I dalis, p. 16), o lėktuvų sėdynių atlošuose 1976 m. dar nebuvo įrengtų ekranų (II dalis, p. 4). Šiaip perskaičiau su įdomumu.
Isabel Allende. Žvėrių miestas. Romanas. Iš ispanų k. vertė Valdemaras Kvietkauskas. V.: Alma littera, 2005. 271 p.
Iš Allendės nieko gero nesitikėjau, nors „Dvasių namų“ beveik visiškai neatsimenu. O dukrai labai patiko – kokybiškas popsas. Mano akimis, geresnis už M. G. Leonard „Vabalų berniuką“. Ekscentriškos močiutės, kuri keturmetį anūką įmeta į vandenį, kad išmokytų plaukti, portretas. Išraiškinga Amazonijos čiabuvių buitis ir mitologija – tarsi liudijimas, kad ne viskas pasaulyje paaiškinama protu, egzistuoja ir kiti realybės sluoksniai.
Emilis Zola. Moterų laimė. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Dominykas Urbas. V.: Vaga, 1966. 459 p.
Kaip mėgstu skaityti senas knygas! Tikra atgaiva, juolab Urbo vertimas: gražūs senoviški žodžiai, pvz., „grazna“. Kapitalizmo mechanizmas pavaizduotas taip tiksliai, kad išsyk prisiminiau savo pirmuosius darbo knygyne metus. Paradoksas, nes juk buvo pardavinėjami ne kokie nors skudurai, o knygos, tačiau principas veikė kaip tik tas pats – įsūdyti pirkėjui kuo daugiau jam nereikalingo šlamšto. Labai patiko Burdonklis: toks personažas, kuris ir bijo, ir nekenčia moterų. Be visa ko, ir savotiškas „svajonių romanas“, kuriame ilgai tausota meilė baigiasi kritimu vienas kitam į glėbį.
Viktorija Daujotė. Kaulo gyvybė. Eilėraščiai. V.: Homo liber, 2024. 158 p.
Tercinų pasirinkimas rodo atidumą formai: tai nėra atsainus rašymas bet ko ir bet kaip, dėl saviraiškos. Per rašymą dar kartą išaiškėja (tik kitaip), kas jau tarsi ir buvo aišku iš fenomenologijos: „ką lieti ir tave palyti“ („Dalis, dalelytė“, p. 114). Atrodytų, neryški poezijos knyga, išleista ne pačioje svarbiausioje leidykloje, bet kokybe ji nenusileidžia ir labai spindinčioms matomų poetų knygoms. Bus vertinama atsargiai, nes autorė kultūroje turi kitą (literatūrologės) vaidmenį, kuris skaitytojų recepcijoje pernelyg dominuoja.
Gabija Grušaitė. Grybo sapnas. Romanas. V.: Lapas, 2023. 383 p.
Nelabai mėgstu literatūrą, kurios kilmės ir sąrangos epicentras – autoriaus (-ės) nuoskaudos. Tiek daug pasaulio suvartojusi visažinė pasakotoja neatsisako publicistinio įgeidžio pasityčioti iš keistuolių, kurie kaupė ar tebekaupia maišelius ir išplauna grietinės indelius (įdomu, dailėje tą yra apmąsčiusi Julija Skudutytė). Bet juk ne jie valgo antrekotus, gurkšnoja prabangius vynus, skraido kur panorėję ir didina ozono skyles?.. Ar tik ne keistuolių dėka žemė ir protagonistės taip godojami gyvūnėliai vis dar nenudrengti ligi distopijos lygio? Kartais teiginys prieštarauja pats sau, pvz.: „Dukra irgi privalo parsinešti iš mokyklos visas rūšiuojamas atliekas. Kad ir kaip Milena protina, kad paliktų vaiką ramybėje, individas Almos akyse visad nublanksta prieš bendros gerovės siekį. Net jei klasiokai juokiasi iš dukros. Jei būtų gimusi prieš penkiasdešimt metų, tikrai būtų komunistė“ (p. 349–350). Regis, atvirkščiai: ugdomas ne komunizmas, o priverstinis individualizmas.
Paaugliškas heitas tėvynei kultivuojamas dar nuo „Neišsipildymo“ laikų – atrodo, visos tos klišės virto rimtu kompleksu. Simpatiška veikėja narcizė (tikiuosi, susitapatins daugybė žmonių – aš taip pat tapatinausi, ypač per drama queen polinkį) turi iliuzijų, kad po 35 metų ji dar pajėgtų tapti mokslininke, ir tai šiek tiek juokina. Keista, kad virtuali asistentė Ana neatlieka ir psichoterapeutės funkcijos. Irgi pasikalbu su robotu siurbliu, bet labiau globėjiškai, lyg jis pats būtų aptarnavimo reikalaujantis gyvūnas. Vis dėlto knygą vertinu palankiai – autorė turi galimybių kada nors parašyti bestselerį: kaip lietuviška distopija, sukonstruota nekvailai.
Annie Ernaux. Įvykis. Autobiografinis romanas. Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2023. 87 p.
Buvau mačiusi filmą (beje, neblogą), bet knyga – ne tai. Labai stiprus pasakotojos „aš“ – nepasakyčiau, kad egoistiniu požiūriu, bet justi, kad jauna veikėja savarankiškesnė už visus aplinkinius, geriau už juos suvokia savo socialinę ir egzistencinę situaciją (nors jos niekas neinstruktavo). Ryžtingai nusprendžia, kad „man su religija viskas baigta“ (p. 80), – po pokalbio su kunigu; skaitytoją tai gali paveikti stipriau už bet kurią deklaratyvią apostazę. Pasakojimui itin padeda keturiasdešimtmečio perspektyva: traumos apmąstymui reikalinga laiko distancija, patirties svorio įgavęs balsas. Po aborto veikėja klausosi Bacho „Pasijos pagal Joną“ – skaitydama susigundžiau išklausyti, kaip tik buvo Verbų sekmadienis.
Sigitas Parulskis. Kaip aš mečiau. Romanas. V.: Alma littera, 2024. 239 p.
Veikėjas klausia profesorės, kurią kažkodėl vadina karatiste: „Ir kada tai [orgazmas] vyksta: medžiagos rinkimo, tai yra sueities, metu ar vėliau, apmąstant visa tai pagal Bachtino ir Darida metodologiją?“ (p. 155). Spėju, čia ne korektūros klaida, o nabokoviškas triukas. Net aš nejaučiu tiek neapykantos vyrams, kiek Parulskio veikėjas Sigitas – moterims (bet, žinoma, jam pačiam taip neatrodo). Įsivaizduoju, kiek leidyklai kainavo viršelis… Metafora nesudėtinga – vagina kaip malonumų sodas. Labai daug visko to paties, ką autorius rašė ir prieš dvidešimt metų; kartojasi ir religiniai bajeriai. Prisidėjo nebent magnetinio rezonanso poetika ir kiti aktualūs sveikatos reikalai. Bet sukonstruota meistriškai, kaip romanas.
Nijolė Miliauskaitė. Širdies labirintas. Poezijos rinktinė. Sudarė Janina Riškutė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. 371 p.
Skaičiau ligoninėje prieš operaciją, bet antrą kartą taip nedaryčiau – kelia per daug nerimo. Radau stalo sidabrą (ankstesnį už Navako) ir naratyvinės (liežuvis nesiverčia sakyti „išpažintinės“) poezijos užuomazgas. Kūnas eilėraščiuose suvokiamas kaip sielos kalėjimas, bet ar tik nebus nutikę atvirkščiai – kalėjimas yra siela. Po redaktorės taisymų Miliauskaitė parodydavo knygos rankraštį Bložei ir tada grąžindavo leidyklai atitaisytą Mokytojo variantą (suprantama, Miliauskaitė man atrodo didesnė poetė už jį). Nuotraukose amžinai graži likusi Salomėja Nėris savo paskutiniame rinkinyje taip pat nieko nekalba apie ligą. Regis, tai suvokiama kaip buitis, esanti anapus poezijos. Turiu pripažinti, kad gerbiu tokią poziciją. Dabar žmonės ir pirštą įsipjovę kelia nuotrauką į feisbuką – kaip tik dėl to poezijos tame nebėra.
Shehan Karunatilaka. Septyni Malio Almeidos mėnuliai. Romanas. Iš anglų k. vertė Marija Bogušytė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 472 p.
„Tu nori paklausti visatos to, ko visi nori jos paklausti. Kodėl mes gimstame, kodėl mirštame, kodėl viskas yra taip, kaip yra. O visata gali atsakyti tik tiek: „Nežinau, asile, ir nustok klausinėti. Pomirtinis gyvenimas yra toks pat painus, kaip ir Priešmirtinis, o Tarpinė Stotelė – tokia pat despotiška, kaip ir Ten, Apačioje. Taigi mes išsigalvojame istorijas, nes bijome tamsos“ (p. 243). Deja, tokių poetinių perlų romane vos keli. Pilietinis karas Šri Lankoje, užuominos apie kankinimus (Bookeris, spėju, už tai). Daug gėjiško gyvenimo epizodų. Ar mūsiškiai gėjai skaitys? Ne, jiems per sudėtinga: „Nebijok demonų; turėtume bijoti gyvųjų. Žmogaus siaubai pranoksta viską, ką Holivudas ar pomirtinis gyvenimas galėtų sukurpti. Visada prisimink tai, susidūręs su laukiniu gyvūnu ar paklydusia siela. Jie nėra tokie pavojingi kaip tu“ (p. 403).
Ulf Stark. Ištižėliai ir pramuštgalviai. Romanas. Iš švedų k. vertė Aistė Urbonienė. V.: Alma littera, 1999. 176 p.
Labai smagi knyga: juokinga, netikėtai kvyriška. Pagūglinusi radau, kad 2014 m. Seime kilo skandalas: mokyklose skaitoma ištrauka, kaip mergaitė persirengė berniuku, kaip baisu! Nors mergaitė banaliai heteroseksuali, kiek labiau trikdo skandinaviškas požiūris į lytiškumą (dvylikamečių bučiniai ir miegojimas kartu nuogiems). Galvoju, kodėl LGBT kelia žmonėms tokį siaubą – matyt, jų vaizduotėje tai distopinė provaikių ateitis be palikuonių, kurios jie negali kontroliuoti. Kitaip sakant, problema yra ydingas kontrolės poreikis, visiškai nurašant Dievo valią (lyg Jo net nebūtų!).
Erich Kӓstner. Skrajojanti klasė. Romanas vaikams. Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. V.: Garnelis, 2013. 173 p.
Knyga išleista 1933 m., kaip tik tais metais, po kurių prasidėjo viešas Ericho Kӓstnerio knygų deginimas ir persekiojimas. Vaizduojama internatinė mokykla, išoriškai pasižyminti griežta tvarka, bet su humanišku direktoriumi, ir berniūkščiai, kurie linkę muštis ir broliautis. To amžiaus berniūkščiai, kurie greitai bus paimti į frontą ir žus Antrajame pasauliniame kare (suprantama, nėra ko mistifikuoti literatūros veikėjus, bet vis vien). Įžangoje taip poetiškai nupasakojama rašytojystė – kaip sėdėjimas aukštutinės Bavarijos pievoje už apskrito stalo, žiūrėjimas į snieguotas kalnų viršūnes (nes reikia parašyti kalėdinę apysaką) ir rašymas.
