Pakeleiviai

 

Tau į kurią pusę? – klausia n. draugas.

Man ten.

Man irgi ten.

Velkam koją už kojos. Stebiu šaligatviu slenkančias jo pėdas ir man patinka, kad tai jis užduoda tempą. Kai einu viena, dažniausiai žingsnių ritmą man diktuoja muzika. Dabar einu su juo ir mudu einam pagal „Massive Attack“ trečiojo albumo geriausias kompozicijas.

O tu ir jų klausaisi?

Taigi čia klasika!

 

Sustojam sankryžoje, ties kuria išsiskiria mudviejų keliai. Abu tarp pirštų trinam užgesusias nuorūkas.

Nežinau, kodėl jam pradedu pasakoti apie tave ir mudviejų išsiskyrimo dienos įvykį. Nei iš šio, nei iš to imu dabar ir kalbu apie tave. Ar pameni, kaip kartą manęs klausei, kodėl n. draugo niekada nėra šalia, o aš tau atsakiau, kad jis yra šalia nuolat? Ir tada buvo, stebėjausi, kaip tu jo nematai. Dabar tave irgi nuolat jaučiu šalia, turbūt todėl ir pasakoju neprašyta jam apie tave.

Turėjot filmą, juokias.

Seriją filmų, šis buvo paskutinis.

Užtat dabar dėl to daryti nieko nebereikia, – buvo ir tiek. Yra, ir tiek.

 

„Nieko dėl to daryti nereikia“ buvo frazė, kurią man pasakė iš klinikų skambinusi moteris po išoperuoto odos darinio tyrimų. Tada taip ir užsirašiau ant lapelio, automatiškai, lyg padiktuotą receptą. Įsimečiau lapelį į rankinę ir pamiršau. O neseniai radau, visai netyčia: sėdėdama koncerte ieškojau mėtinuko peršuliui gerklėje nuslopinti. Tas užrašas lapely buvo mėtinukas dūšiai.

 

Palydėsiu tave, tarsteli.

Stotyje žiūriu į aikštelės švieslentę: mano autobusas išvyks po septynių minučių. Dar turim laiko.

Po septynių minučių autobusas išvažiuoja, o paskui kitas ir dar kitas. Mudu mindžikuojam šalia tako ir kalbam viens kitam apie praėjusių gyvenimų pėdsakus. Nesu tikra, ar vienas kitą girdim, svarbu kalbėti, iškalbėti.

Žinai, sakau, aš tavo mamą sugalvojau kaip labai turtingą.

Turtingą dvasiškai, pataiso. Kaip mano sugalvotas personažas, jis pats save dažnai pranoksta.

 

Atrodo, patys negalim užbaigti savo istorijų, tad Dievas įkiša trigrašį. Du trys paaugliai ant paspirtukų, lyg Hogvartso auklėtiniai ant šluotų, praskriedami agresyviai signalizuoja, kad pasitrauktume nuo tako.

Taigi pasitraukėm, jiems pavymui skėsteli rankomis mano n. draugas.

Apkabinu jį, eisiu pėsčiomis, sakau.

Betgi čia visokie, sako žiūrėdamas nulėkusių hogvartsiečių pusėn.

Nebijau jų! Juokiuosi, nes man malonu, kad rūpinasi. Tam jį ir sugalvojau, kad rūpėčiau.

 

Prašvinta man keliaujant pamiškės taku. Už sankryžos matau patruliuojantį policijos ekipažą. Sėkmingas ženklas –
budintys patruliai man visad sukelia saugumo jausmą. Pasuku į vakarus ir per kopą nusileidžiu į dykynę.

 

●

 

Jūra skendi rūke. Milžiniškos, viena į kitą susidaužiančios ir fontanais šokčiojančios bangos nyra tarsi iš niekur – tądien taip ir nepamatau horizonto. Tik atmintis, šniokštimas ir drėgmė nusako Jos platybę. Abipus – prieky ir atgal – per rūką nesimato nieko toliau penkiasdešimties metrų, tik minkšta balto debesio siena, iš kurios lenda čionykščiai gyventojai: tai manęs link žirgliojančios pažįstamos ir nepažįstamos personos, tai klūpantys ir besimeldžiantys asketai, tai begarse melodija jūreivius viliojančios sirenos, tai vėjui apie savo amžinybę godojančios divos, tai į juodą maršką susukti ir špagatu tvirtai apvynioti negyvėliai. Ant kranto mėtosi iš jūros išskalautos paskenduolių mantos, Antrojo pasaulinio bombos nurūdijusiais sparneliais, žuvų apgraužti kopūstgalviai ir yrantys ruonių kūnai varnų išlestomis akimis. Viršum galvos prasiiria klykaujantis kiras, po kojomis pabyra plunksnų kuokštai ir išryškėja smėlyje įdubusios lapės pėdų žymės.

 

Aš tik einu prošal savu keliu, atplėšinėdama nuo savasties, kas ne mano, kas apgaule perimta, sugerta, ir nuoplaišas palikdama už nugaros rūke. Keliaudama didelius atstumus pėsčiomis nuolat pertvarkau kuprinę, kruopščiai peržiūriu, ko negaila išmesti, kad tik taip nebespaustų pečių.

Meilę supakuoju atgal, pasinešiosiu dar.

Ar pameni, kaip čia, šiose dykynėse, mes susitikom pirmą sykį? Tada išnirote su Princu tiesiai prieš akis. Jis dainavo „Kiss“, o tu žaismingai šokai. Staiga pasisukai į mane ir pabučiavai, pernelyg drąsiai pokštaudamas, neva tokį siužetą padiktavo Princas. O vėliau stebėjaisi, kad aš kaip Fredis Merkuris iš tos dainos vis klausiu, kodėl tu negali man duoti meilės.

Dabar gi aš, pagal tūkstantį kartų repetuotą scenarijų, mudviem prasilenkiant šiam kelyje, tave per drąsiai pabučiuoju ir nueinu neatsigręžusi atgal – o kam, tengi vien rūkas.

Žmogų palieku, o jausmą pasilieku. Ir man jau nebereikia tavo meilės, – turiu savo.

 

Perpiet sustoju pailsėti. Užlipu iki pat amfiteatro viršūnės, kur vėjas kiaurai perpučia šonkaulius. Valgau rūkytą dešrą su juoda duona ir žiūriu į jūros performansą rūke. Fontanas! Vėl! Ooo…

Nusileidžiu per vieną pakopą į užuovėją, priglaudžiu nugarą prie vėjo ir saulės iškedentų lentų ir užsnūstu.

 

●

 

Bordinės kurortinio miestelio vilos dar užkonservuotos, matosi tik vieni poilsiautojai su šviesiakailiu retriveriu. Ne sezonas.

Iš vėtrunge pažymėto namo išlenda Adelė.

Agnike! Pėsčiomis atėjai, iškart supranta pažvelgusi į vėjo nugairintą mano veidą. Štai kambarys, raktas duryse, ryt, jei anksti išeisi, palik taip pat. Čia nėr vagių.

Adelės ryte nebus, kasdien ji keliasi šeštą ir eina dviračių taku palei marias, paskui grįžta pajūriu. Išmanusis laikrodis ant jos riešo kaskart parodo apie dvidešimt įveiktų kilometrų ir apie septynis šimtus išeikvotų kalorijų.

Jei sustosiu, sako, sustosiu visam.

Norėčiau būti kaip jūs, sakau.

Ji šypsosi kažkam į tolį. Sau pareinančiai šypsosi, suprantu.

Ar čia galima kur nors pavalgyti? Mirštu iš alkio.

Virtuvėj puodas, o ten parduotuvė, visko gausi, eik šen pro vartelius ir per aną kiemą išlįsi, tenai, matai? Pro čia arčiau bus, kad nespėtum numirti. Jei rasi uždarytą, skambink į duris.

Parduotuvės durys atviros. Sveikinuosi su visą amžinybę čia dirbančia pardavėja, dairausi po prekystalį.

Sakau jai, žarna žarną ryja.

Kad išgyvenčiau, kol išvirs koldūnai, ji siūlo man šviežių bandelių su šonine ir kefyro. Sako, jei noriu, gali parduoti vieną maišiuką arbatos – ramunėlės su šaltalankiais tiks? Paimu viską, o arbatos dvigubai.

Lauke prie durų retriveris rusva nosim baksteli man į kinką.

 

Puode pliupsintys koldūnai ima kvipti. Įsidedu į burną paskutinį bandelės kąsnį, užsiverčiu kefyro butelį. Koldūnų nebenoriu, bet lyg sriubą išgeriu kastiniu pagardintą sunką, kurioje jie virė. Užplikau puodelį arbatos ir išeinu į terasą parūkyti. Nesu tikra, ar vakaras dabar, ar rytas.

Po kiemą palei tvorą blaškos Mildos giminaitė. Dirsteli į mane, apsidairo, liuokteli per tvorą, išnyksta.

 

Meilės deivės vardu pavadinta lapė Milda buvo pripratinusi šeimininkus jai tiekti vakarienę. Dažnai čia poilsiaujantys vokiečiai jai specialiai parūpindavo šviežios jautienos. Kartą, neradusi maisto, Milda sugrįžo naktį ir paliko skundo raštą šeimininko bate.

Tą nelemtą medžiotoją ištiko tragiškas likimas – gainiodama varną, užvijo ją ant elektros pastotės. Sukepė abi. Tada nuo trumpojo jungimo žiežirbos transformatorinėje užsidegė alyva, o nuo jos ir miško paklotė. Žinių portalai ta proga skelbė klikbaitines antraštes: „Neįprastas įvykis sausros nualintame miške – gaisrą sukėlė lapė“.

Dabar čia pasirodo Mildos giminaitė. Tolesnės giminaitės valdo pakeles: surenka automobilių numuštus paukščiukus, kartais apsimetusios ligonėmis stabdo mašinas, o joms sustojus tuoj pat kuo sveikiausios prisistato prie durelių ir reikalauja duoklės.

Palikau jai koldūnų, sakau Adelei, valgys?

Viską valgo.

 

Kai nubundu, stalinė lempa tebešviečia, o iš rankos išslydusiame telefone kybo nebaigta „Duolingo“ pamoka. Užbaigiu pamoką, išsivalau dantis, išjungiu lempą ir vėl užmiegu. Sapnuoju, kaip Adelė kaunasi su juodvarniais, vaiko juos dideliu pagaliu, kita ranka prisidengusi akis nuo jų aštrių snapų.

 

●

 

Parduotuvėje gaunu puodelį karštos kavos ir dar šiltą kruasaną. Suvalgau užsimerkusi iš malonumo, paskui atidžiai apžvelgiu kambarį, ar nieko reikalingo nepamiršau. Ant stalo palieku pinigų Adelei už nakvynę. Ji prieštarautų, lieptų pasiimti. Bet aš žinau, kad pinigai sugrįš, jeigu jaučiuosi juos išleidusi teisingai.

 

Adelę sutinku prie vartelių. Atsisveikindama ji man į delną deda gintaro gabalėlį.

Šįryt užtrukau, sako. Jūra ant kranto išmetė ruoniuką, iškviečiau tarnybas ir kol jų laukiau, saugojau, kad bangos jo vėl nenuneštų jūron – pakrantėj pats neišgyventų. Įsivaizduoji, sako, juodvarniai virš jo jau sukas ratais.

Staiga pažiūri į mane su rūpesčiu veide.

Keliauk be nuotykių, palinki. Ji šiandien savo dvidešimt nuėjo, manieji – vis dar laukia.

 

Gretimame kaime kioskininkui paduodu penkis eurus už kapučiną. Žinau, kad kupiūra kiek įplyšusi, bet tokią gavau iš žuvies pardavėjo pakeleivingoje sodyboje, kurioje pirkau rūkytų karšio ikrų pietums. Žvejys kruopščiai įvyniojo juos į baltą popierių ir palinkėjo skanaus. Po kelių kąsnių pajutau sotumą ir likučius supakavau į kuprinę – jeigu sutiksiu lapę, bus kuo pavaišinti. Tik meilę perkėliau į kitą skyrių, kad nepradvistų žuvimi.

Kol kavos aparatas šnypščia ir burbuliuoja, kioskininkas paskaičiuoja man grąžą ir lipniąja juosta suklijuoja pinigą.

Įplyšęs?

Jau nebe.

 

●

 

Tolumoje matau, kaip skersai per plentą, tiesiai prieš automobilį perbėga du balti padarai. Neria į miškelį, šokčioja per krūmynus, ant žvyrkelio sustoja. Atsigręžia į mane, įsistebeilija. Ožkos! Tik dabar pamatau, kad žvyrkelis veda į vienkiemį. Tam vienkiemy gyvena vos bevaikštanti Danutė ir iš Maskvos pabėgęs jos anūkas. Danutės vaikai liko Maskvoje, esą ten jų darbai ir visa kita, tiktai jaunėlį gelbėdami nuo karo išsiuntė namo. Aš vengiu žodžio „rusai“, galbūt todėl, kad jie pusiau lietuviai – anais laikais Karaliaučius buvo arti ir visi susimaišė.

Galvoju, kas svarbiau – ar kas teka tavo gyslomis, ar kurioje kelio pusėje stovi?

Ar pasiutot, klausiu ožkų, kur blūdinat?

Jos man atsako tuo pačiu klausimu.

Jūsų viršus, sakau ir patraukiu jūros link.

 

Šiandieną horizontas itin aiškus – septintą kopos viršūnėj turiu randevu su Sartru. Reik paskubėt, todėl įjungiu ausines ir telefone ieškau roko. Ir štai, metalikos ir gansenrouzų vedama brendu buldozerio išniurkytais smėlynais. Jis tvirtina kopas, metalinėmis žnyplėmis nuklodamas jas pušų šakomis. Aš tvirtinu save, klampiais žingsniais valydama galvą.

Laba diena, kolega, dalykiškai kilsteliu ranką.

 

Kai septintą, žvelgdama Sartrui į akis, švelniai paliečiu jo vėsų skruostą, apima keistas ilgus liūdesys.

Kur tu eini?

O tu – kur?

Apsisuku ir tekinomis bėgu nuo didžiosios kopos mediniais laiptais į lomą, į paskutinį autobusą.

Duodu pinigus už bilietą iki galutinės stotelės. Vairuotojas žiūri man į veidą.

Ar sutikai žvėrių? – klausia.

Tiktai ožkas.

Ach, Danutės ožkos!

 

Pro duris įsiropščia pakumpusi moteris su dviem „Maximos“ maišais. Nors maišuose matyti vien batonai, rankenos įsitempusios, įsirėžusios į plonus kaip šakaliukai moters pirštus. Braunasi tarp sėdynių, atsisėda atokiai, tik čia erdvės nedaug. Pajuntu salsvai aitrų kvapą. Bene po valandos, pravažiavus alksnyną, vairuotojas sustos prie namo apmusijusiais langais ir padės jai išsikelti maišus. Kartais, kai pamato ją ateinančią nuo prekybcentrio, eina pasitikti ir jos pirkinius atneša iki autobuso. Supranta, kas po tais batonais, bet kas jis toks, kad smerktų. Tik stebis, koks gi turi būti noras šitaip gerti.

Tas noras kaip švininės spalvos stirna prieblandėjant, kuomet iš miško lengvabūdiškai švysteli per plentą. Antra (visada būna antra!) sustoja vidur kelio, svarsto. Akivaizdu, kad jau nebepasuks atgal, tik laukiam, kol ji apsispręs. Jai iš paskos – tarsi akis išdegusi trečia iš paskutiniųjų bando aplenkti dedlainą. Šįsyk žūties išvengia, iki kito karto.

 

Galvoju, kaip ilgai užtruko eiti priekin ir kaip lengvai slystu atgal, švytuoju šito vingiuoto kelio sūpynėse. Užvertusi galvą pro langą žiūriu į medžių viršūnes. Jose it dideli kokonai snaudžia patruliuojantys kormoranai – jų darbas sėkmės pranašystėmis ženklinti pravažiuojančiuosius.

Vairuotojas pristabdo. Šernas! Ai, ne, kelmas.

Galiu nuvežti iki žiedo, sako.

Ne, ačiū, dar šiek tiek paeisiu.

 

●

 

Tuščioj naktinėj stoty žmogus su lazdele šlibinkčiuoja pirmyn atgal, apeina ratą, kiek pastovi atokiau, nužvelgia šiukšliadėžes kraustantį bomžą, jam nuėjus atsikrenkščia ir nusispjauna. Netveria prieiti ir paklausti:

Ar žinai anoniminius alkoholikus?

Taip, žinau.

Prisėda šalimais ir neprašytas ima pasakoti savo gyvenimo istoriją. Sėdėjo kalėjime, gydėsi psichiatrinėje, nebegalėjo nei gerti, nei negerti. Tada atrado anonimus, paskui Dievą. Pradėjo sportuoti, sveikiau maitintis. Dvidešimt metų blaivas. Išmėtė viską, kas ne jo, ne jam, saviapgaule primesta, prilipę.

Nieko neklausiu, nekomentuoju, tiktai klausausi, lai kalba, jei jam reikia iškalbėti. Vaizduojuosi jį sportuojantį su lazdele. Gal ji tik laikina? Tačiau iš to, kaip jis ją valdo, atrodo, kad ne.

Jo balsas ima tolti, nykti. Atrodo, kad viską, ką bepapasakotų, aš jau žinau, esu išgyvenusi, patyrusi, pažįstu.

 

Apsidairau, bene išvysiu čia kur nors n. draugą. Prieš dvidešimt metų provincijos stoty laukdavau iš miesto atvykstančių autobusų – bene šį kartą jis išlips. Gal jau išlipo, tik nepastebėjau, ir tuoj tuoj pamatysiu jį ateinantį. O tuo metu jis mindžikuodavo centrinėje miesto gatvėje, nepadėdavo ir motinos įkalbinėjimai išvykti savaitgaliui į kaimą išsiblaivint galvos.

Dabar jau taip labai nebesvarbu, ar jis prieis. Dabar mes patys sau esam motinos, įkyriai įkalbinėjančios rūpintis savimi.

 

Pabėgu nuo žmogaus su lazdele. Susiraitau autobuso gale prie radiatoriaus ir apkabinusi kuprinę leidžiuosi į miegą.

Išlipusi savam mieste juntu, kaip šlibinkščiuoju. Kažkas lyg išdykaudamas stumteli mane į šoną. Tu? Ne, – tuščia. Išpurtau smėlį iš užraitotų kelnių klešnių ir lyg sena bomžė krypuoju šaligatviu, slenku lėčiausios „Massive Attack“ dainos ritmu. Prie sankryžos išmetu pirštuose sutrintą nuorūką ir pasuku namo.