JURIS KRONBERGS

Nebūties priemiestis

 

Švedijoje gyvenusio latvių poeto, vertėjo Jurio Kronbergo (1946–2020) kūrybinė veikla labai turininga: keliolika poezijos rinkinių, trys rinktinės, dešimtys latvių poetų knygų vertimų į švedų kalbą, o švedų – į latvių. Poezijos tematika plati – meilė, kalba, tremtis, egzilis, politiniai įvykiai, kasdieniško absurdo akibrokštai. Rašė latvių ir švedų kalbomis. Bene garsiausia jo poezijos knyga „Vilkas Vienakis“ (1996) 2008 m. išleista ir lietuviškai (vert. V. Braziūnas). Kronbergas vertė į švedų kalbą M. Martinaičio „Kukučio balades“, lietuvių poezijos antologiją. 2010 m. apdovanotas „Poezijos pavasario“ premija.

 

 

vėjuota lietus kruša debesų kalnai

popieriai plaikstos ore

sunkesni daiktai ant žemės sugulę

 

šunes žmonės medis šaknim į dangų nuo šaligatvio pakeliu

klausimą nenorėjau pakelti ar tai iš tiesų

sutapimas ar likimo pirštas ne vienas tai

patvirtintų

 

aš nežinau: galbūt likimas jei tai nebūtų kraupus

sutapimas

 

aš nežinau: taip sutapimas iš tiesų lemtingas

sutapimas

 

 

 

nutiko taip: nelijo gatvės šlapios asfaltas blizga tolumoj

švininiai tamsūs debesys arčiau lengvesni pilki

baltieji beveik sudriskę čia angelai nepastebėti nuo

šešiolikto amžiaus kai čiabuviai padėję

ranką ant biblijos liudijo regėję juos

 

dabar moksliškai įrodyta ne angelai tai buvo o

mūsų amžiuje paklydę bombonešiai

pakeliui į hirošimą ir nagasakį

 

 

 

sidabruota mano siela šulinio gelmėj saulės žybsnis

sviedžia akmenuką suraibuliuoja ir žemai žemai

vanduo vėl tamsus tarsi derva šią saulėtą dieną

kiek žinau čionai arti tokių šulinių nėra tad

svaidau akmenukus ežeran jie pasišokinėdami nučiuožia

vandens paviršiumi ir pradingsta tai galėtų būti

mano siela bet aš nemanau kad sielos gali būti

kaip šie plokšti akmenukai ji ko gero apvali kaip

kamuolys arba balionas greičiau balionas kurį

pripučia ir paleidžia į orą jis skrenda tol kol

sprogsta kažkur anapus žemės atmosferos prie

marso ar mėnulio tamsiojoje pusėje arba kildamas

saulės link apsisuka ir kritęs žemėn lietaus lašais į šulinį

sunaikina vandens paviršiuje saulės žybsnį

nebent diena būtų apniukusi niekis dabar viskas gerai

 

 

 

vienų naktų apreiškimai turtingesni nei kitų

pavyzdžiui šiąnakt klausantis radijo

 

skrajojančio olando antrą veiksmą visiškai supratau

ko karlas orfas mokėsi iš vagnerio

 

ir mąsčiau kodėl tą mergaitę norvegų krašte

vadina zenta kodėl ne nora ar kristina

 

žinau tai ne mano darbas juk operas

geriausia pažinti italų kalba

 

ypač nemokantiems šios kalbos

mane operos siužetai dirgina galbūt

 

išskyrus trijų grašių operą ir kai kurias kitas sutinku

ir neprieštaraučiau jeigu tarkime europos komisija

 

nuspręstų visas operas išversti į italų kalbą

baniutą vadintume lučija menka čia bėda

 

šiąnakt man rodos pirmą kartą girdėjau vagnerį

grojo san fransisko simfoninis orkestras

 

nežinojau kad jie groja ir richardo vagnerio kūrinius

tenai buvau vasarį tada jų negirdėjau tik

 

ramiojo vandenyno užliūliuojančius garsus įbridau

velniškai šaltas ir aukso vartų tiltas raudonas

kaip visada

 

nežinomybės debesys irgi gali būti šviesūs

kaip naktį miesto gatvės šviesios šviesios

 

įmigę žmonės gaudo savo sapnus

aušrojant juos sušluoja kiemsargiai

 

aš esu nežinomybės kaimynas nežinomybės vaisius

kaip ir nežinomybės vartotojas

 

todėl aš žinau

jinai yra laisvė

 

o laisvės palydovas arba šešėlis yra vienatvė

o vienatvės debesys balti

 

balta turi visas spalvas išskyrus juodą

ji ne spalva ji mano eilėraščių energija

 

 

Nebūties priemiestis

 

Leono Briedžio atminimui

 

„Atvažiuok! Norėčiau tave dar sutikti

prieš mirtį. Važiuok mikriuku 6066.“

 

„Ne, – atsakiau, – traukiniu važiuosiu

pro seniai, seniai lankytas arba niekad

nematytas vietas.“ Žmonės įlips, išlips,

o aš sėdėsiu, pro langą žvelgsiu,

kaip plaikstosi mano dar

neparašytų eilėraščių fragmentai.

 

Atvykęs į stotį, einu Artilerijos gatve

palei prekybos centrą, pasuku į Rainio bulvarą,

paskui dešinėn Mokyklos gatve,

žingsniuoju palei kapines link bekraščio didžiulio namo

numeris vienas, butas vienas.

 

„Čia puiki infrastruktūra, – džiaugiesi tu. –

Akropolis, Koliziejus

H&F (Hades & Forums), čia ūkininkai

atveža savo niekad neparduotų ketinimų

ir svajonių, net bulvių ir

kopūstų. Jau daugel daugel metų

esame pažįstami.“

 

Mes dalykiškai, nuoširdžiai susitikinėjom,

kalbėjom apie vaisius ir auglius, žoles ir žolininkus,

apie parašytas ir rašomas knygas, beveik prarastus ir dingusius draugus

 

ir, žinoma, apie tas organų dalis,

kurios dar buvo mūsų kūnuose,

apie jas anksčiau net neprisimindavome,

tad ir nekalbėjom.

 

Aš tau atveždavau bananų, mandarinų,

avokadų ir Gilgamešą latvių kalba.

Tu vaišindavai sriuba, ir aš įrašiau

 

tavo svečių knygoje: „Kokia skani buvo

ta sriuba, kurią valgėme. Ir valgysim!“

 

Ėjau į geležinkelio stotį.

Lijo lietus, išskleidžiau skėtį, ir

jis aptemdė dangų

dar labiau nei švininiai debesys.

 

Stotyje priėjau prie kasos nusipirkti bilieto.

„Paprastai mes neparduodame bilieto atgalios.

Bet ką tik pasikeitė mūsų

stoties pavadinimas.

Prašom, euras keturiasdešimt trys.“

 

Nustebau, išėjęs į peroną.

Bandžiau perskaityti naująjį

stoties pavadinimą,

bet per lietų popiečio

prieblandoje negalėjau įžiūrėti,

mačiau tik ryškiai raudoną iškabą ir

baltų raidžių užrašą „TOP!“

 

2019 11 21

 

 

 

Bet šiandien, 2020 m. vasario 1 d., viskas jau kitaip.

Tu likai toks pat gyvas, kaip visados, bet tik mano atminty.

Šiandien Tu esi logos mano lange.

 

Vienintelė vieta,

kur mes vėl susitiksime

ir visada.

 

 

TT mato mane

 

Tomo Tranströmerio (1931–2015) atminimui

 

Mirtis – tai tiesos barjeras

ir skrydis parašiutu iš gyvenimo

 

Norėčiau jį išmatuoti, kai laukiu, jis niekad neateina

Nuokalne akmenys rieda, skrenda

 

per stiklo namą, bet langai nedūžta,

nes stiklas iš garsų ir žodžių

 

TT, kažkas taria, tai švedų žinių agentūra

Ne, aš atsakau, čia kalba apie Tomą Tranströmerį

 

Jo žodžiai – žinių telegramos,

sklendžiančios per užmaršties sieną

 

Ir iš lėto priešais Visatą

veriasi skliautai

 

Ta didžioji mįslė

 

 

Žmogus ir eilė

 

eilė po eilės

eilė po eilės

po eilės

po eilės

po eilės

žmogus prie žmogaus

žmogus prie žmogaus

prie žmogaus

prie žmogaus

prie žmogaus

 

po eilės

po eilės

po eilės

prie žmogaus po eilės

prie eilės po žmogaus

 

eilių žmogus eilėje

žmonių eilė eilėje

eilių eilė žmoguje

eilė eilėje

eilėje žmogus

prie žmogaus

prie žmogaus

prie žmogaus

prie žmogaus

 

aš einu namo

 

 

aš niekad neturiu laiko rašyti eilėraščiams

 

aš niekad neturiu laiko rašyti eilėraščiams

kartais dirbu metro

kartais esu diplomatas

kartais skaitau pranešimus svetimuos kraštuos

kartais verčiu

kartais maistą perku

arba vartau knygas užsienio knygynuose

kartais pietus gaminu

kartais žiūriu televiziją

kartais pasivaikščioti išeinu

arba su kitų šalių kolegomis

išgeriu vyno alaus ar degtinės

eilėraščiams rašyti aš niekad neturiu laiko

jie gimsta tuo metu kai jo neturiu

aš atimu iš miego valandą ne vieną

aš užverčiu knygą kurią verčiu

aš verdu spagečius al dente (jie patys sveikiausi)

pratinu vaikus prie pusiau žalios mėsos

mėsininko peiliu supjaustau salotas agurkus ir pomidorus

kad sutaupyčiau laiko

rašau metro traukiniuose ir lėktuvuose

nes rašyti eilėraščiams niekad neturiu laiko

tad eilėraščių rašymas man joks darbas

tik būdas dėtis

kad laikas net neegzistuoja

kad jis yra bet sustojęs kai rašau

vietoj jo raidės ant popieriaus ir kompiuterio ekrane

plaukia ir nuplaukia it sekundės

o poezija panašiai kaip laikas

būna ir linijinė ir cikliška

aš visad turiu laiko rašyti eilėraščiams

tai viskas ką aš veikiu

 

Vertė Arvydas Valionis

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.