Marcės saga

 

– Kas čia per garsas? Kažkokie mušamieji?

– Nekreipkite dėmesio. Pasiimkite savo knygą ir eikite. Ir, žinokit, daugiau muziejaus ne darbo valandomis nieko neperdavinėsiu. Man nepriklauso. Suprantat? Pasakykit Ilonai, kad čia pirmas ir paskutinis kartas.

– Labai, labai ačiū. Suprantu, tikrai daugiau taip nebus, ką jūs. Išgelbėjot gynimą, žinokit, labai rimtai! Bet koks įdomus garsas… Gal bus koks koncertas? Performansas? Repetuoja kas nors?

– Jooo, taip, taip, repeticija, – sargas, dieną dirbantis ir rūbininku, akivaizdžiai susierzino. Ko ta moteris čia lenda.

– Ai, gal čia tos videoinstaliacijos garsas?

– Jo, turbūt, jau eikit, prašau, tuoj signalizacijas pajungsim, bus problemų po to.

Seniokas žvilgčiojo į laikrodį ir nervingai virpančiu savo artėjimu stūmė Mildą link durų. Tosios kaklas nelyg daigas į šviesą tįso į koridoriaus tolį. Aiškiai matė šešėlius, atkartojančius duslų, nevienodą ritmą. Lyg purtytų nuo storų vilnonių paltų dulkes, vis pašluostydami, nubraukdami. Taip, būtent – tas pats garsas, kai močiutė rudeniop daro rūbų reviziją. Paltus ir švarkus su vilnoniais pedagogės sijonais kruopščiai apdaužo ir neša vėdint laukan. Nešdama atgal brauko, nurinkinėja pūkelius, kuriuos dar įžiūri. Nelabai ką ir beįmato, apgnaibo labiau iš įpročio, iš 88 rudenių kartojimo.

– Eikit, ponia, jau, čia jums negalima.

– Ačiū, ponas Albinai, dar kartą, kad sutikot perduoti knygą ir dar taip vėlai. Man jos labai reikėjo, o bibliotekose, na, kaip tyčia, jos nėra, – Milda narino akis kairėn link garso, įsispyrė pėdom į slidoką grindų dangą. Albinas jau atstatęs rankas stūmė ją be ceremonijų pro duris.

– Jau jungia signalizaciją, turit tuojau pat išeiti. Tučtuojau!

– Kokią dar signalizaciją, Albinai, ten pilna žmonių!

– Nėra jokių žmonių, – sargo akyse nesustabdomai kaip sakuros už lango skleidėsi neviltis.

Milda pakeitė dėkotojos balsą į tyrėjos, atsakingos už visą Lietuvos kultūrą apskritai:

– Tai gal darot asmeninį vakarėlį… muziejuje? Man tai negaila, svarbu, kad nenukentėtų kūriniai.

– Ką jūs – visai išprotėjot! Galvojat, aš juos čia kviečiau!

Akivaizdu, kad ji kažką užčiuopė, bet nebuvo aišku ką, tad padarė pedagogišką pauzę, vienu metu mirktelėjo ir kilstelėjo antakius, kaip močiutė darydavo mergaičių kolonijoje, kai auklėtinės prisivirdavo košės, ir bandė parinkti tikslingą, labiausiai situacijos keistumą demaskuojantį klausimą:

– Ką juos? Kas čia gali rinktis naktį?

Albinas dar prieš akimirką būtų galėjęs tiesiog ramiai savo poste užsikišti ausis ausinėmis ir pažiūrėjęs per kompiuterį kelias serijas nepatogiai snūstelti fotelyje, paskui užkąsti, atsigerti arbatos ir pagaliau sulaukti aušros, kai viskas vėl būna taip, kaip buvę. Tiek naktų planas visko vengti pavyko kuo sklandžiausiai. Niekas niekada nenukentėjo. Paveikslai kabėjo savo vietose, joks daviklis nesuveikė. Nė kraštelis nepakrypo, neišsitepė. Dieną net minties apie nakties reikalus nebelikdavo. Kaip sapnas. Čia buvo, čia puf ir nėra, neaišku, ar išvis buvo. Koks velnias siuntė tą mergą ir kodėl ji mato mano haliucinacijas – Albinas staiga krūptelėjo lyg pabudęs. Pedagogės anūkė judesį suprato savaip ir priėmė kaip starto šūvį naujai atakai:

– Albinai, pasakokite, mes abu sugalvosime, kaip teisingai pasielgti.

Jauniklių arogancija rūbininkui buvo jau pažįstama, bet niekaip negalėjo prie to priprasti. Tokia špyga, o jau žvelgia iš viršaus, aiškina. Ji išvis čia niekuo dėta. Turiu priminti, kad čia nedirba, nekenčiu to tono, fui, kaip kokia pykčio pilnoji sovietinė rūbininkė – dar su sauskelnėm, bet jau su botagu. Ką man jai sakyti. Pats nežinau.

– Albinai?

Į jo gerklas smelkėsi isterija: Dieve mano, po galais, ji irgi juos mato. Na gerai, tu rukštėle, vadinasi, mes abu išprotėję, na tai super! Kodėl gi ne?! Anksčiau ar vėliau vis tiek būtų išaiškėjusi ta mano psichika. Nors taip ramiai sėdžiu ir nieko neatsitinka. Normaliai aš dirbu, na ir kas, kad matau vaiduoklius, aš į juos nežiūriu. Žiūriu serialus, pamiegu, atsigeriu tikros arbatos, išsiplaunu savo tikrą puodelį, visada, beje, ir tvarkingai palieku darbą.

– Jėzau! Albinai, kas jums yra? Jūs labai išbalote. Eikim prie minkštasuolių, dar nugriūsit.

Mildos akys šokinėjo tolyn ir atgal prie kalbos dovaną praradusio Albino. Senis atrodė prastai.

– Albinai, o žinojot, kad jūsų tėvelis nulėmė mano vardą. Mama ketino pavadinti Neringa, o jis, na, juk žinomas rašytojas, parašė mano močiutei: ak kodėl gi ne Melnragė ar Pervalka? Ir nebuvo kur trauktis, galvojo kitą. Kaip jaučiatės? Gal vandens atnešti?

Albinas pasimarkstė ir ėmė tikslintis:

– Vaikeli, o kokie jums bus gynimai?

– Menotyros magistro.

– A… tai gynimas bus sėkmingas, matyt, dėl to juos irgi matote… – visai plonu balseliu iš šaltos savo sąstingio šerdies beveik padeklamavo Albinas, – na tada einam, pažiūrėkit, pamatykit, kaip jie save tapšnoja.

– Atsiprašau? Tapšnoja?

– Na taip. Purto užmaršties dulkes.

– Naktimis valo dulkes nuo kūrinių? Kodėl naktimis?

Albinas tarsi dar kartą nubudo, naujai krūptelėjo, bet dabar jau kaip įsiutęs žvirblis net pritūpęs pradėjo kone piktdžiugiškai berti:

– Norėjot? Prašom! Neramūs dailininkai lipa iš paveikslų ir daužo delnais paltus. Piktai dulkina. Pastaruoju metu išvis piktai. Skundžiasi, kad niekas jų neatsimena, niekas apie juos nerašo! Kur dingo menotyrininkai, matai. Kodėl nėra straipsnių, ką sau galvoja redaktoriai? Juos apsėda užmaršties dulkės, mat, dusina, kutena. Dulkina, dulkina, iki aušros tas garsas. Galima išprotėt. Nors gal aš jau? Bet ir jūs juk juos girdit. Juk girdit? Tai va, spėju, jie rodosi meno žmonėms ir skundžiasi. Skundžiasi ir skundžiasi. Laukia kažko ir laukia. Tai, žinokitės, dabar! Kai baigsite mokslus, dėl jų visų dulkių būsite kalta ir jūs. Kalta ne tik dėl visų gyvų dailininkų nežymumo, bet ir dėl mirusių! Jie į jus nuo šiol žiūrės tuo skolos išieškotojo žvilgsniu…

Albinas nusiviepė, sąmokslininkiškai linksėjo, stebėjo kylančią jausmų bangą Mildos akyse. Ji kilo, kėlėsi, kol lūžo su visais purslais.

– Niekuo aš nekalta! Košmaras kažkoks. Nerašo ir dar mažiau rašys! Niekam neįdomu, o kaip mums dirbti. Ko jie išvis tikisi! – Milda užsidegė dar pikčiau nei Albinas ar iš paveikslų išlipę dailininkai. – Tegu net nelaukia!

– Nesikarščiuokit. Jiems irgi į skreitą nieks nekrenta. Dirbk į sveikatą, valgyk šlovę kaip salotas.

– Bet juos perka. Bym paveikslą ir dirbi toliau.

– O jei ne bym. Tik po mirties labiau bym.

– Nu jo… Bet vis tiek.

– Nesileiskit, kad misijos jausmas pakriktų… – bandė juokaut Albinas, bet sutikęs Mildos akis ironiją metė it žariją. – Visgi problema proporcija – šimtams tamstelių tenka tik po pusę meno kritiko. Žodžiu, brangioji, kai baigsit mokslus, jums irgi ims vaidentis kasnakt. Tas garsas įkyrus. Nesakykit po to, kad neįspėjau. Bet iš kito šono pagalvojus… nėra taip ir blogai, dailininkai gal vos vos kartais ir mėgsta būti nepatenkinti, neišsipildę, taip reikšmingiau, suprantat? Man atrodo, kad reikia taip ir palikt. Rūpintojėlio archetipas, suprantat?

– Aš išvis šiuolaikinę dailę mokausi, kam mirę man dabar čia rodosi?

– Viskas susiję, vaikeli, viskas. O velnias, vėl Marcė ateina.

– Katiliūtė?!

– Jau kuris laikas reikalauja susitikti su ponu D. I. Aš tokio nežinau.

Albinas kaipmat pakilo, nuolankiai išsitiesė ir subliūško tuo pat metu. Koridoriumi priartėjo moteris su berete ant galvos. Droviai, bet genama svarbaus klausimo.

– Gerbiamoji, malonu matyti. Kuo galiu padėti?

– Gal buvo užsukęs ponas D. I.?

– Ne, deja, nebuvo, apgailestauju.

– O gal D. I. yra ponia? Iš tiesų, gal galite pasiteirauti plačiau savo kolegų?

– Taip, žinoma, pasiteirausiu. Va kaip tik šalia manęs būsima jaunoji kolegė! – mėgino pokalbiui įžiebti viltį Albinas.

Marcė skvarbiai nužvelgė abu, bet nieko nepasakė. Užsisklendė, kaip visada. Pastovėjo žvelgdama kiaurai galvas, dar pastovėjo nudelbusi akis ir kai pajuto, kad per ilgai stovi, nejaukiai apsisuko, netikroviškai, lyg vaidintų, kad eina, nuslinko atgal į sales. Pakeliui nuo pilvo ties viršutine mėlyna saga, mėlynumo kaip jos akys, nurinko kelis pūkelius. Nedaužė pilvo, bet dilbius gan stipriai kirsdama perbraukė. Koridoriuje aidėjo. Ore pasklido tamsios sepijos spalvos dulkės, bet apsukusios ratą kaip bitės vėl prilipo. Marcė prieš šviesą atrodė pūkuota kaip pelėsiu apėjęs grybas.

Milda nekoordinuotai bandė suformuoti atsisveikinimo mostą Albinui, o gal abiem, bet niekas nematė jos ore svyrančios rankos. Marcei pasukus už kampo, Milda lėtai išėjo į gaivų nakties orą. Vėjelis dvelktelėjo žydinčių medžių saldumu. Sapnas čia buvo, čia puf. Akyse suposi mėlyna, mėlynumo kaip Marcės akys saga. Periferiniu žvilgsniu matė maskatuojantis mėlynuojančią žaltvykslę. Jaunoji kolegė mąstė apie Marcę, apie save. Svarstė, ar apskritai įmanomas koks nors kelias be nusivylimo. Albinas tuo tarpu labiau nei bet kada patenkintas užsikišo ausis ir įsijungė antro sezono pirmą seriją. Auš jau netrukus.