Litanija be pabaigos
Motinos diena jau praėjusi. Baigės ir Motinos dienos oktava, maldų už gyvas ir mirusias motinas aštuondienis. Kasmet lieka keli šimtai moteriškų vardų, senų ir naujų, surašytų į storą knygą menišku odiniu viršeliu. Panaši knyga mūsų parapijoje jau antra ar trečia. Rašai tuos motinų ir bobučių vardus nieko negalvodamas ir neklausinėdamas. O kai pagalvoji, kokia ten sutelkta užtarimo ir palaikymo armija visų mūsų labui. Kiek visokių gražių istorijų iš ten išeitų. Deja, retai kada išeina. Popiežius Pranciškus vis linki Bažnyčiai moteriško veido. Gailestingo, švelnaus. Bet mums vis duok populiarumo, įtakos ir stiprybės. Net kalbant apie dieviškąjį gailestingumą, būtinai išlenda duoklė savo šauniam įvaizdžiui.
Dėl to turbūt dėsninga, kad gegužės vakarais iš bažnyčių traukiasi Mergelės Marijos litanija. Pasakok nepasakojęs, kaip per gegužines pamaldas žmogus nejučiom gali atgauti tikėjimą, viltį ir meilę. Motina meilingoji, Motina geroji patarėja, Aukso namai, Nusidėjėlių gynėja – didžioji dalis tų invokacijų traukia iš atminties žemiškus paveikslus, vardus, istorijas.
Darsyk ačiū Dievui, kad, be bažnyčių, yra ir šiuolaikinės technologijos. Mergelės Marijos litanija plūsta dabar neribotai per „YouTube“. Verta susirasti. Veikia iš tiesų stipriau, patikimiau nei krūva pamokslų ar vyskupų instrukcijų.
Gegužinių pamaldų kontekste ir ši nedidukė nuotrauka iš vieno šeimos albumo. Dar tarybinių laikų, ano amžiaus devintojo dešimtmečio. Pažįstamas pigiausias ir populiariausias fotopopieriaus formatas. Panašių nuotraukų rastum kiekvienuose namuose. Močiutė ir jos anūkė. Iš tų laikų, kai po vienu stogu dar mokėjo gyventi trys ar keturios kartos. Nelabai yra ką daugiau čia pridurti. Meistriškas kadras. Pagauta tobulos laimės akimirka. Kūdikis kaip pažadas ir viltis, kad ir kas dėtųsi aplinkui. Tie dalykai nesikeičia. Lygiai ir močiučių megzti vaikų drabužėliai.
Aną savaitę vedžiojau būrelį svečių amerikiečių po buvusį saugumo kalėjimą. Matau, kad jiems nelabai įdomu pasakojimai apie kalinių kančias ir didvyriškumą. Net egzekucijų patalpa be didelių emocijų. Vis klausinėja, ar leisdavo pasimatymus su artimaisiais. Ar kalėjime buvo ir moterų, jei ant sienų visur tik vyriški portretai. Sakau, kad tarp visų mūsų disidentų žymiausia yra sesuo vienuolė, mirusi šįmet per Velykas. Bet jiems tada neaišku, kodėl pagarbiai pažymėtos vyskupų ir kunigų kameros, o Nijolės Sadūnaitės kameros nėra. Nemoku paaiškinti, nes nė pats nežinau. Gal todėl, kad vyrai kalbėjo garsiau ir pasiskelbė vadovaują laisvės kovoms?
Nors kas tik pabūna dabar Ukrainoje, pirmiausiai mini karo moteris ir jas vadina nugalėtojomis. Jau nekalbant apie Golgotos kalną.
Vienas stipriausių kalėjime išlikusių eksponatų – svarstyklės buvusiame prižiūrėtojų kambaryje. Žalios spalvos, lygiai tokios pačios, kaip būdavo anais laikais maisto prekių parduotuvėse. Kalėjimo darbuotoja (prisimenu jos vardą) kartą per mėnesį priimdavo kaliniams artimųjų atneštus maisto siuntinius. Turėjo būti ne daugiau kaip penki kilogramai. Rodos, tarp senų popierių yra išlikę keli tokių siuntinių perdavimo kvitai. Nešti kaliniams valgyti visada buvo moterų rūpestis – žmonų, motinų, seserų. Pokario metais, kai kalėjimai buvo perpildyti, tekdavo ilgiausiai stovėti eilėje. Apie tai yra ir Achmatovos eilėraštyje, ir ne tik ten. Gaila, nespėjau išsiklausinėti mamos, kaip vykdavo ši procedūra, pro kurias duris patekdavo į saugumo pastatą, ką reikėjo daryti, jeigu siuntinio svoris viršydavo limitą, o tai juk taip natūralu.
Pamačiau dabar tas žalias svarstykles, ir užsivedė galvoje gegužinė litanija. Žinau, kad tam tikra prasme buvo išgyventa per anuos moterų suneštus kilogramus. Jie stebuklingai pasidaugindavo, ir kalėjimo svarstyklės to nesugebėjo fiksuoti.
