Kelios pastabos apie rinkimus
Pastabos bus gal kiek padrikos, kilusios dėl rinkimų nakties įspūdžių ir rytinių dar gerai neišsimiegojusių kandidatų komentarų.
Ignas Vėgėlė pirmadienio ryto laidoje užsiminė, kad rinkimai nebuvo skaidrūs, nes nedalyvavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai, kurie atsisakė atvykti, nes į Lietuvą nebūtų įleidžiami kai kurių ESBO valstybių – Rusijos ir Baltarusijos – piliečiai. Logiška, nes ne tokiems „atstovams“ mokyti mus demokratijos. Tačiau toks vertinimas privertė suabejoti kandidato pozicija ir sveiku protu. Suprantama, kad jo lūpomis kalbėjo ir apmaudas dėl pralaimėjimo, ir galbūt suvokimas, jog politinė karjera ateityje nebus tokia jau lengva. Bet čia jau stipriai pasakyta – tai rinkimai pas mus kaip Rusijoje ir Baltarusijoje?
Politologai vertina balsavimo rezultatus, tačiau kartais nuošalyje lieka emocinė rinkėjo reakcija į prasprūdusias kandidatų pasisakymų smulkmenas ir nuo jų priklausančio pasirinkimo svyravimai. Rinkimų rezultatus nebūtinai nulemia racionalus rinkėjų požiūris. „Atėjo laikas nubausti tuos šunsnukius valdžioje, – galvoja įpykęs rinkėjas. – Meskite į juos Molotovo kokteilį!“ Eduardas Vaitkus ar Remigijus Žemaitaitis yra jūsų kokteilis!
Štai prezidentas Gitanas Nausėda prieš pirmąjį rinkimų turą susierzinęs prabyla apie apykojes, nes nenori gyventi apsaugotose Turniškėse. Ir čia žmonės gali pasijusti įžeisti tokios kandidato retorikos. Robert’as Merle’is romane „Sala“ (L’île, 1962, liet. 1969, 1994 pavadinimu „Aistrų sala“) aprašo po maišto laive nuošalioje saloje netoli Taičio anglų kuriamą civilizaciją, kurioje pagal anglų paprotį įvedamas balsavimas ir vieno balso persvarą visada turi baltųjų viršenybę prieš kaip lygiaverčius iš Taičio paimtus aborigenus įtvirtinanti grupė, dalinanti žemę ar moteris. Po kruvino konflikto tarp anglų ir taitiečių knygos herojus karininkas Perselas paklausia jūreivio metiso Vaito, kodėl, būdamas ramus ir nuosaikus žmogus, jis palaikė „bloguosius“, šis atsako, jog jam maišto metu laive pasirodė, kad Perselas su ironija atsakydamas į kvietimą prie karininkų pietų stalo iš jo pasišaipė. Nebuvo taip, bet užteko ne taip suprasto žvilgsnio ar žodžio, kad salos likimas pasisuktų kita linkme.
Daug kalbama apie Vaitkaus fenomeną ir protesto balsus, kuriuos suskaičiavę gausime gana įspūdingą skaičių, ir stebimasi, kaip čia praėjus 34 metams po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje tiek daug populistus renkančių rinkėjų ir kaip vis dar neįvyko visavertė kitataučių integracija.
Man tai primena idealios santvarkos ir valstybės, kurioje viešpatauja visuotinis sutarimas ir harmonija, siekį. Kai kuriose kaimyninėse šalyse toks idealas realizuojamas – 90 proc. rinkėjų balsuoja už prezidentą ar vieną partiją. Ideali harmonija. Bet juk Lietuva yra demokratinė šalis, kurios piliečiai turi pasirinkimo laisvę ir kurioje Vyriausioji rinkimų komisija kandidatų neatmeta, o rinkimų rezultatai neklastojami. Rinkimai yra visuomenės veidrodis, o jis parodo padėtį, besiskiriančią nuo racionalių ir patriotiškai nusiteikusių politikų vizijų.
Rinkimų naktį politikos apžvalgininkai ir žurnalistai diskutuodami apie rinkimų rezultatus nepaminėjo Klaipėdos, ką ir kalbėti apie kitus didesnius miestus. O juk kai kuriose Klaipėdos rinkimų apylinkėse Vaitkus gavo net 15 proc. balsų. Ir tai ne depresiniai socialiai pažeistųjų gyvenami kvartalai. O atsakymas būtų toks, kad kultūrinė integracija į Lietuvą tarp Klaipėdos rusakalbių taip ir neįvyko ir ši kolona ir toliau žvelgia Rytų link.
Lietuviškas Donaldo Trumpo atitikmuo Remigijus Žemaitaitis ir jo potencialas, mano nuomone, nėra pakankamai įvertinti. Jis – politikas, kuris išėjo iš Seimo savo noru pastatydamas ant kortos politinę ateitį. O taip jau buvo Klaipėdoje per savivaldos rinkimus. Žemaitaitis, užuot pabandęs kovoti Vilniuje, kuriame gyvena, pasuko į Klaipėdą, buvusią liberalų sostinę, kurios politinį potencialą prieš aštuonerius metus liberalai sunaikino savo rankomis. Naivioji liberalų grupelė pagalvojo, kad jaunasis Simonas Gentvilas gali tapti alternatyva populiariajam džiazmenui Vytautui Grubliauskui. 2019 metais Klaipėdoje Žemaitaitis su visiškai nežinoma komanda gavo 18 proc. rinkėjų balsų ir vos vienu procentu nusileido vietinių verslininkų komandai. Tai buvo ženklas, kas gali laukti, tačiau šalies žiniasklaida nesureagavo.
Žurnalistai ne kartą paminėjo Žemaitaičio antisemitizmą, lyg tai būtų neabejotina duotybė. Žinoma, šio kandidato antisemitinės replikos ar skaičiuotės pasirodė viešojoje erdvėje, bet Izraelio premjero Benjamino Netanhaju vertinimas yra beveik paimtas iš britų, kai kurių europiečių ar Amerikos politikų pasisakymų apie perteklinės jėgos naudojimą ir karo nusikaltimus Gazos Ruože. Kai Lietuvos žiniasklaidoje beveik nėra objektyvių diskusijų Izraelio ir Palestinos klausimu, kokį pavojų kelia Izraelio ir Rusijos veiksmų mūšio lauke sulyginimai, turime vienintelį akcentuotą Žemaitaičio diskursą, kuris patinka tam tikroms žmonių grupėms.
