Iš bloknoto (45)
Praėjo du ilgi, kupini nesuderinamų įvykių mėnesiai – niūroki, nes po akių korekcijos negalėjau nei skaityti, nei rašyti ir supratau, koks džiaugsmas laikyti rankose knygą, vartyti žurnalus ar laikraščius, savaip liečiantis prie gyvenimo. Įžengėm į tikrą pavasarį su visais jo kaprizais – atšventėm Kaziuką, pasižiūrėjom vilnietiškų verbų (beje, vis mažiau matyti skoningų tradicinių verbų, į verbas linkusios brautis sintetinės medžiagos, o keramika užvaldyta kičinio puošmeninio stiliaus – dirbiniai išpuošti ir nutupdyti visokių gyvūnijos pasaulio atstovų – paukščių, kiškių, arklių, stirnų); čia įsiterpė gražiai suorganizuota Teatro diena Klaipėdos dramos teatre, dar susėdom prie šv. Velykų stalo – ir vėl sugrįžo kasdienybė: po nelauktai šiltų šventinių dienų vėl smarkiai atvėso, laukus nuklojo storokas sniego sluoksnis… Ir karas už mūsų nugarų tebesitęsia.
Vienas po kito ritasi spektakliai įvairiuose Lietuvos teatruose, dar Vilniuje daug kas nematyta, o jau kviečia į Panevėžį, Klaipėdą, Kauną. Toks sprintas jau ne man. Iš buvusios proceso dalyvės virstu stebėtoja iš šalies. Bet dar neabejinga. O galerijų ir vis naujų parodų gausa tampa nebeaprėpiama. Nuo Medos Norbutaitės „Arkoje“, Antano Martinaičio VVJ meno galerijoje per trijų tapytojų nuo Baltijos krantų – Marijos Teresės Rožanskaitės, Mallės Leis ir Maijos Tabakos – gyvenimo apmąstymus Vytauto Kasiulio dailės muziejuje iki audimo meistrės Yvette Cauquil-Prince gobelenų Picasso, Chagallo, Ernsto tapybos motyvais, paties gobelenų idėjos autoriaus jos sūnaus tapytojo ir skulptoriaus Dariaus Hecqo-Cauquilio darbų bei jaudinančios Picasso ir Chagallo keramikos jaunystės temomis Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Visko čia neišpasakosi, reikia eiti ir akimis liesti.
Dažnai pagalvoju, kas gi vyksta Kultūros tyrimų institute, kurį palikau prieš keliolika metų. Kaip mūsų teatrologių darbuose atsispindi Lietuvos teatro gyvenimas? Ar berašo kas teatro istoriją? Ar, pagaliau, sudarytas tas teatro terminų žodynas? Bet štai vieną gražią balandžio dieną mane aplankė Rasa Vasinauskaitė su dviem minėto instituto išleistom savo sudarytom solidžiom knygom apie Lietuvos teatrą: „(Ne)pilkoji zona: lietuvių teatro kritika 1920–1980 m.“ (528 p.) ir „Eimunto Nekrošiaus teatras: pokalbiai, recenzijos, straipsniai, 2012–2018“ (352 p.). Abi 2023 m. derliaus. Sėdau skaityti.
Pirmąją knygą sudaro rimtas įvadas ir dvi stambios dalys: „Teatras ir spauda 1920–1939. Kritikos (savi)legitimacija“ ir „Teatras ir kritika 1940–1980. Kritikos (savi)identifikacija“. Šioje knygoje apčiuopiame ilgą ir vingiuotą kritikos kelią nuo jos užgimimo per brendimą ir bandymą stotis ant kojų įgyjant teisę vertinti, t. y. profesionalėjimą. Monografijos įvade savo apmąstymus autorė paremia Vakarų teoretikų tezėmis, gal net pernelyg uoliai jomis naudodamasi. Pirmojoje dalyje brėždama liniją nuo mėgėjiškų lietuviškų vakarų ir pirmųjų spektaklių gadynės (nes kol nėra teatro, nėra ir kritikos) iki pat XX a. 4 dešimtmečio pabaigos, Vasinauskaitė leidžia skaitytojui pamatyti prieštaringą ir spalvingą, dinamišką teatro gyvenimą, teatrą kūrusias asmenybes ir jų darbų atspindį spaudoje („Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Lietuvoje“, „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Meno kultūroje“, „Lietuvyje“, „Gaisuose“, „Vilniaus balse“ ir kt.).
Skaitydama ir vartydama Vasinauskaitės knygą, suvoki, kiek kruopštaus darbo – medžiagos rinkimo, jos skaitymo, komponavimo, derinimo ir komentavimo – čia įdėta! Straipsnių ar jų ištraukų atranka itin apgalvota, vadovaujantis poreikiu akcentuoti vieną ar kitą proceso įvykį ar sankryžą, nuo kurios keičiasi įprastinė įvykių eiga. Todėl skaitydama šią knygą jauti tirštą vieno ar kito laikmečio visuomenės gyvenimo foną, vyraujančią jo nuotaiką. Nors autorė sakosi nerašiusi teatro kritikos istorijos, matau, jog, surinkusi šiai knygai medžiagą – straipsnius ir jų ištraukas, taip pat išmąstydama bei parašydama labai svarbias jungtis bei komentarus, jau sustatė tvirtus tokios istorijos griaučius. Gražu, kad savo darbe mini visus prieškario ir mūsų laikų specialiai teatro kritikos tema rašiusius autorius (Laurą Blynaitę, Martyną Petriką ir kt.).
Neabejoju, kad, skaitydama ir apmąstydama senąsias praeito šimtmečio recenzijas, susipažindama iš arčiau su mažai skaitytojui žinomais pirmaisiais kritikais, atėjusiais iš literatūros, žurnalistikos, ir jų pozicija, štai kad ir su Viktoru Jocaičiu, Vytautu Bičiūnu, Pranu Lubicku, Juozu Keliuočiu, Leonu Kalveliu, Pulgiu Andriušiu, Jurgiu Blekaičiu, Vytautu Makniu, su vilniečiu žurnalistu Rapolu Mackoniu ir daugeliu kitų, autorė sukuria teatro įvykių ir tų įvykių vertinimų įvairiaspalvę mozaiką. Svarbu, kad kalba apie besiformuojančią nacionalinę teatro kritikos mokyklą, susijusią su ypatingu teatro vaidmeniu tautos atgimimo metais XIX ir XX a. sandūroje. Neįmanoma būtų čia visų autorės minimų kritikų išvardinti, kaip ir įvairiu metu ėjusių, knygoje aptariamų ir tiriamų įvairiakrypčių žurnalų bei dienraščių, kuriems šie kritikai rašė. Rasa Vasinauskaitė tikriausiai ir sau atranda netikėtas, kartais klaidžias ir klaidinančias teatro bei kritikos judėjimo trajektorijas. Skyrius po skyriaus skaitydama jos knygą, kuo puikiausiai susidarai įspūdį apie kelių dešimtmečių, ir dar tokių skirtingų laikotarpių, teatro būvį, jo vaidmenį visuomenėje, santykius su valdžia, spauda, kritika ir publika. Greta kitų rašančiųjų laipsniškai išryškėja Balio Sruogos kaip kūrėjo ir pirmojo kritiko mokslininko figūra bei jo sekėjų – Vytauto Maknio, Algirdo Jakševičiaus, Jurgio Blekaičio ir kt. – veikla. Pamatai, kaip ir kodėl užsimezga diskusijos teatro tema (vienas iš jų skatintojų – Juozas Miltinis), rodančios, kad ryškėja visuomenės sąlygų nulemti nuomonių ir požiūrių skirtumai ir poreikis juos ginti, kurį aiškiai apčiuopi autorės pateiktuose straipsniuose.
Didžiulės apimties pirmoji knygos dalis „Teatras ir spauda 1920–1939. Kritikos (savi)legitimacija“ apima du pirmuosius profesionalaus teatro dešimtmečius nepriklausomoje Lietuvoje, kritikos radimąsi ir pirmuosius vertinimo kultūros daigus. Daugiausia naujovių ir įdomių faktų bei autorės komentarų aptikau būtent šioje dalyje. Skaičiau ją kaip romaną, kurį dera skaityti lėtai. Dėl medžiagos komponavimo ir ypač taiklių autorės jungiamųjų tekstų man, tarsi neblogai išmanančiai tarpukario teatrų kelius, kai kurie dalykai, reiškinių sugretinimai skambėjo nelauktai ir labai įdomiai; pavyzdžiui, teatro santykiai su literatūra, su besikeičiančia valdžia ir spauda – atskirų leidinių (o jų tikrai būta daugybė!) ir kritikos pozicijos juose įsitvirtinimas, ta autorės pabrėžiama kritikos (savi)legitimacija bei nujaučiami teatro publikos poreikiai, svyravimai ir vieši, bet nebūtinai atviri vertinimai diskusijose. Ypač įdomūs puslapiai apie Andriaus Olekos-Žilinsko veiklą Valstybės teatre ir jo mokinių – Romualdo Juknevičiaus, Algirdo Jakševičiaus ir kitų – Vaidybos mokykloje likimus.
Antrojoje knygos dalyje naujumu stebina ir skyrius apie Vilniaus dramos teatro kūrimąsi, apie atgyjantį lietuvių teatro judėjimą – šį prieštaringą procesą, sostinę supusią specifinę atmosferą atsigaunant po lenkmečio, užgriuvus sovietmečiui ir išgyvenus karo metus; ir, aišku, apie nenusakomas teatro kūrėjų bei vertintojų ideologines ekvilibristikas. Autorė kalba apie sovietmečio teatro ir jo kritikos bandymus prisitaikyti prie naujų sąlygų vertinant teatro vaidmenį okupavus Lietuvą – naujai formuluojamą jau sovietinio teatro paskirtį, estetinę bei ideologinę kryptį ir tokiam teatrui atstovaujančius, jį reprezentuojančius spektaklius. Paslapčių, nutylėjimų, atrodo, nebelieka: akivaizdžiai matome neišvengiamus šuolius iš vienos sociokultūrinės zonos į kitą, bandymus prisitaikyti. Šiuo požiūriu išties tragikomiškai atrodo režisieriai Borisas Dauguvietis, Romualdas Juknevičius, Juozas Miltinis.
Nenuostabu tad, jog sovietinio 1940–1980 m. teatro ir kritikos kelią autorei buvo paprasčiau perprasti ir struktūruoti. Didžiumą to meto kritikų asmeniškai pažinojo ir gyvai sekė jų veiklą bei pati joje dalyvavo. Šioje dalyje taip pat matome savotišką kritikos pažiūrų formavimosi atspindį ir sąsajas su vyraujančia ideologija. Iškalbingi skyrių ir skyrelių pavadinimai: „Tarp estetinės ir anestetinės tikrovės“, „Už „centro“ ribų“, „Autoritetinis diskursas“, „Teatras – amžininkas“ (Marko Petuchausko knygos pavadinimas), „Atsitiktinumų plyšiai / laisvės zonos“. Recenzijose ir kituose kritikos darbuose (istorijose, monografijose ar straipsnių rinkiniuose) atsispindi laikmečio ideologinės dominantės: vienoks tonas vyrauja stalininiais pokario metais, gerokai kitoks – „atlydžio“ laikais, kai fone pajuntame Vakarų teatro buvimą ir pirmuosius kontaktus su juo, ar brežnevinės stagnacijos metais. 7–8 dešimtmečių lietuvių teatro modernėjimas – repertuaras, režisūra, kitų menų įtaka – keičia ir kritikos vertinimus; straipsniai rodo tautos išsivadavimo, savarankiškumo, kūrybos laisvės troškimą. Svarbu pasakyti, kad skirtingų kartų kritikų, bent jau didžiumos jų, pozicija buvo nedviprasmiška, neperžengdami galimybių ribų jie rėmė ir sveikino sistemai besipriešinantį, gyvą, kūrybingą ir atvirą teatrą, niekuomet jo neišduodami.
Manau, kad būtų paprasčiau, jeigu ši 528 puslapių sunkiai pakeliama knyga būtų išleista dviem tomais, prie kurių ateityje organiškai prisijungtų ir trečias, skirtas vėlesniųjų dešimtmečių kritikai, su svariais teatrologinių tyrimų įvadais. Bet šiandien mums dera džiaugtis tokiam rimtam, įspūdingam darbui praturtinus ne taip jau turtingą lietuvių kritikų veikalų apie teatrą lentyną ir sveikinti įžvalgią, principingą mokslininkę teatrologę Rasą Vasinauskaitę.
Visai kitokia teatrologės sudaryta antroji knyga apie režisierių Eimuntą Nekrošių (pirmoji, apimanti 1991–2010 m. laikotarpį, išleista 2012 m.), pratęsianti prieš keletą metų Kultūros tyrimų instituto pradėtą straipsnių rinkinių ciklą apie žymiausius Lietuvos režisierius – Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą, Gintarą Varną. Tai lietuvių ir kitų šalių autorių apie jo spektaklius Lietuvoje parašytų recenzijų, straipsnių ir pokalbių rinkinys, paskutinio režisieriaus kūrybos dešimtmečio vertinimai. Knygoje atsiskleidžia monumentali, sunkiai apglėbiama režisieriaus kūrėjo figūra – charakteris, išskirtiniai talento bruožai, savitas darbo ir mąstymo būdas. Eimuntą Nekrošių gali pavadinti namudiniu filosofu, apmąsčiusiu visus savo gyvenimo patirčių kampus, briauneles ir įspūdžius. Būtent tos mintys tampa jo kuriamų spektaklių ataudais, iš jų kyla režisūrinės koncepcijos, spektaklių įvaizdžiai, kartais, ypač paskutinių metų spektakliuose, žiūrovų sunkiai suvokiami. Didelį įspūdį abiejose Vasinauskaitės sudarytose knygose daro publikuojami pokalbiai su Eimuntu Nekrošiumi, jo mintys apie kuriamų spektaklių autorius ir temas, samprotavimai apie teatro prigimtį, apie aktorius. Arba štai Audronio Liugos išmoningai fiksuoti Nekrošiaus repeticijų užrašai.
Žavi mūsų kritikų gebėjimas profesionaliai aiškintis, preparuoti Nekrošiaus spektaklių kūnus, beveik visuomet režisieriaus naudai, net kai norėtųsi argumentuotai paprieštarauti; kritikų improvizacijos Nekrošiaus spektaklių tema – puikios, kartais įdomesnės už patį spektaklį.
Dar kartą sveikinu!
